- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- eI3-2678-535/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00206-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Vytautas Birmontas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. J. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021-11-03 sprendimą Nr. (21.222)500-272 (toliau – Sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2021-12-23 sprendimą Nr. S-(7-172/2021); 3) sumažinti ar panaikinti priskaičiuotus delspinigius; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodo, kad VMI 2021-08-26 sprendimu Nr. 23.31-08) 467-41275 nusprendė išieškoti 96 402,98 Eur mokestinę nepriemoką iš jos turto, t, y, prievolės suma 50 449,05 Eur; bauda 5 054 Eur; delspinigių suma 40 899,93 Eur. Prievolės suma buvo nustatyta 2018-07-06 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-245. Komisija 2018-07-26 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131.-31-5) FR0682-245 atleido ją nuo 50 procentų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) delspinigių mokėjimo.
Pareiškėja paaiškina, kad prievolė nustatyta už tai, jog jos vyras, su kuriuo ji susilaukė dviejų dukrų, tačiau nebuvo susituokę, skyrė lėšas jos ir dukrų išlaikymui. Lėšos buvo skirtos šiais laikotarpiais: nuo 2010 iki 2011 ir nuo 2013 iki 2014metų. Mokesčių administratoriaus sprendimus skundė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021-04-28 sprendimu (administracinė byla Nr. eA-568-968/2021) jos skundą atmetė.
Pareiškėja nurodo, kad 2021-09-23 kreipėsi į VMI su prašymu atleisti nuo 2021-08-26 sprendimu Nr. (23.31-08) priskaičiuotų delspinigių ar jų dalies mokėjimo. VMI 2021-11-03 sprendimu Nr. (21.222) 500-272 atsisakė atleisti ją nuo 24 759,49 Eur (pastaba – delspinigių suma, matyt dėl techninės klaidos mažesnė nei nustatyta VMI 2021 m. rugpjūčio 26 sprendime Nr. 23.31-08, atitinkamai šiame skunde laikoma, jog Pareiškėjai taikoma mažesnė delspinigių suma) delspinigių. Komisija 2021-12-23 sprendimu Nr. S-(7-172/2021) patvirtino VMI 2021-11-03 sprendimą Nr. (21.222) 500-272 ir neatleido nuo 24 759,49 Eur delspinigių.
Pareiškėja nesutinka su priimtais sprendimais, teigia, jog egzistuoja Mokesčių administravimo įstatyme (toliau - MAĮ) nustatyti delspinigių mažinimo pagrindai: valstybės biudžetui nebuvo padaryta žala; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu; delspinigiais ji papildomai nubaudžiama; delspinigių suma yra neadekvati; priimant ginčijamus sprendimus nebuvo atsižvelgta į faktinę jos padėtį. Iš skundžiamų sprendimų visiškai nėra aišku, kaip konkrečiai jai buvo paskaičiuota taikomų delspinigių suma, t. y. kokia palūkanų norma taikyta ir kaip skaičiuota.
Pareiškėja remiasi MAĮ nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, nurodo, kad delspinigiai, sutinkamai su MAĮ, yra mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, kurios tikslas yra skatinti tinkamą įsipareigojimų vykdymą bei nevykdymo atveju – užtikrina įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų padengimą. Delspinigių dydis ir skaičiavimo tvarka yra nustatyta MAĮ, tačiau jų taikymas turi atitikti MAĮ įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus, konstitucinį proporcingumo principą, o kompensacinis delspinigių pobūdis negali lemti situacijos, kai delspinigiais yra ne tik kompensuojami nuostoliai, bet ir papildomai nubaudžiama.
Šalies argumentai
Pareiškėja pažymi, kad viso patikrinimo metu bendradarbiavo ir teikė VMI prašomą informaciją, tačiau pats patikrinimas, ne dėl jos kaltės, truko beveik trejus metus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viešai skelbiamais Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų rezultatais nuo 2012 metų, jos atveju mokėtina delspinigių suma viršija faktinius valstybės skolinimosi kaštus. Todėl delspinigiai yra neproporcingi delspinigių tikslui ir faktiškai nustato papildomą baudą.
Pareiškėja akcentuoja, kad nei VMI, nei Komisija nepateikė argumentų, pagrindžiančių delspinigių, viršijančių faktinius skolinimosi kaštus, taikymą, t. y. kodėl apskaičiuojant delspinigius nebuvo taikomasi proporcingumo principo, neatsižvelgta į delspinigių paskirtį.
Pareiškėja pažymi, kad ji yra dviejų nepilnamečių vaikų mama ir turi konstitucinę teisę bei pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1,2 ir 6 dalis, 22 straipsnio 4 dalis). Nurodo, kad delspinigių jai nustatymas prieštarauja konstituciniam teisingumo principui ir nepagrįstai riboja jos teisę ir pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad aplinkybę, jog skaičiuojami delspinigiai yra nepagrįsti, netiesiogiai pagrindžia ir tai, jog šis mokestinis ginčas tik teisme faktiškai kainavo 8 619,17 Eur delspinigių. Taigi, valstybei „apsimoka“ ilgi mokestinių ginčų nagrinėjimai, kadangi iš piliečių yra uždirbamos palūkanos, kurios yra kartais didesnės nei faktiniai valstybės skolinimosi kaštai.
Pareiškėja nurodo, kad apskritai kritiškai vertintina delspinigių skaičiavimo praktika, kai delspinigiai visa apimtimi ir formaliai taikant įstatymą yra skaičiuojami, kai yra inicijuojamas mokestinis ginčas. Tuo atveju, jei asmuo neinicijuoja mokestinio ginčo, o tiesiog nemoka mokesčių, delspinigių suma būtų apribota – jų skaičiavimas būtų apribotas 180 dienų (MAĮ 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal VMI taikomą delspinigių skaičiavimo tvarką, ji yra faktiškai nubaudžiama už tai, kad inicijavo ginčą. Jos atžvilgiu taikomi delspinigiai nepagrįstai suvaržo jos teisę kreiptis į teismą. Varžymas pasireiškia tuo, jog ji, kreipdamasi į teismą, rizikuoja sumokėti delspinigių sumą, kuri yra didesnė nei faktiškai patiriami valstybės skolinimosi kaštai.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme (2 p.) ir/arba yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (3 p.) ir/arba kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Atsakovė pažymi, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas specialiais atvejais, kai Lietuvos Respublikos Seimas specialiajame mokesčių įstatyme nustato atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies specialią tvarką ir sąlygas, pavyzdžiui, tokia tvarka ir sąlygos nustatytos MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo Nr. XIII-1329 (toliau - Pakeitimo įstatymas) 11 straipsnyje „Atleidimas nuo delspinigių už nesumokėtus mokesčius“. Pagal Pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2019-01-01, mokesčių mokėtojai, deklaravę, tačiau nesumokėję MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir turintys mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018-12-31, apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos. Akcentuoja, kad Pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatos yra aktualios tik tais atvejais, kai mokesčių mokėtojai yra savanoriškai deklaravę mokėtinus mokesčius.
Atsakovė nurodo, kad nagrinėjamų atveju pareiškėjos mokestinė prievolė kilo iš mokesčių administratoriaus iniciatyva suformuotos prievolės - Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinto GPM ir su juo susijusių sumų, todėl sprendžiant pareiškėjos atleidimo nuo GPM delspinigių klausimą, MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos netaikytinos.
Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Spręstina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja nėra kalta dėl padarytų pažeidimų – neįvykdytų MAĮ 40 straipsnio 1 dalyje bei MAĮ 81 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių mokesčių įstatymo (ginčo atveju – GPMĮ) pagrindu teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Pagal minėtų MAĮ straipsnių nuostatas mokesčių mokėtojai mokesčius turi apskaičiuoti savarankiškai, įvertindami per mokestinį laikotarpį iš turėtų sandorių gautas pajamas, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, išsiaiškinti, kaip minėtos pajamos apmokestinamos ir atlikus šiuos veiksmus savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius bei sumokėti juos atitinkamo mokesčio įstatymo nustatytu terminu. Nagrinėjamu atveju papildomai mokėtina GPM suma pareiškėjai apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, nustačius GPMĮ pažeidimus. Pareiškėjos kaltė padarius mokestinį pažeidimą yra įrodyta ir patvirtinta įsiteisėjusia LVAT 2021-04-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-568-968/2021.
Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure, cas fortuit ar vis absoluta, nenustatyta. Todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėja nuo GPM delspinigių mokėjimo negali būti atleista.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad analizuojant atleidimo nuo delspinigių pagrindus, duomenų, jog pareiškėja mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar dėl mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos, nenustatyta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinos.
Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokesčių mokėtojas (fizinis asmuo) gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo, jei yra sunki jo ekonominė (socialinė) padėtis, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, prašydamas atleisti jį nuo delspinigių, mokesčių administratoriui turi pateikti kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius sunkią ekonominę ir/ar socialinę padėtį. Vertinant atleidimo nuo delspinigių galimybę minėtais MAĮ nustatytais pagrindais, privaloma įvertinti ne tik mokesčių mokėtojo priklausymą MAĮ išvardintoms socialinės padėties asmenų grupėms, bet ir surinkti duomenis apie mokesčio mokėtojo turimą turtą bei pajamas, iš kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka galėtų būti išieškota mokestinė nepriemoka. Akcentuoja, kad VMI nerenka, nesistemina ir neturi informacijos apie mokesčių mokėtojams teikiamą socialinę paramą, reikalingą pagalbą ir pan.
Atsakovė pažymi, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki, todėl spręstina, kad jai netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai lygina jai priskaičiuotų mokėtinų delspinigių sumą su valstybės skolinimosi kaštais.
MAĮ 99 straipsnyje nustatyta, kad delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį; delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų; jeigu kitas delspinigių dydis nenustatytas, taikomas paskutinis finansų ministro nustatytas delspinigių dydis.
Paskutinis delspinigių dydis nustatytas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015-03-05 įsakymu Nr. 1K-084 „Dėl delspinigių dydžio nustatymo 2015 m. antrajam ketvirčiui“, pagal kurį delspinigių už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį dydis - 0,03 procento už kiekvieną pavėluotą dieną. Taigi, delspinigių dydis yra nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu.
Pagal LVAT praktiką, vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo jų mažinti ar atleisti mokesčių mokėtoją nuo jų mokėjimo vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais. Atleidimas nuo delspinigių (jų dalies) šiuo pagrindu paprastai yra taikomas tik esant išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nulemtos norminių teisės aktų reikalavimų neatitinkančių mokesčių administratoriaus veiksmų, jo neveikimo, kai apskaičiuoti delspinigiai dėl savo dydžio neadekvatūs padarytam pažeidimui (žr. pvz., LVAT 2020-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2981-968/2020).
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad pareiškėja, norėdama išvengti papildomų į biudžetą mokėtinų delspinigių sumų, galėjo jai apskaičiuotą mokestinę prievolę (GPM) sumokėti ir tęsti mokestinio ginčo procedūrą. Tuo labiau, kad, kaip pažymėjo Komisija, pareiškėją atstovavo profesionalūs teisininkai, kurie turėjo išaiškinti jai kylančias mokestines teisines pasekmes delspinigių dydžio aspektu, kai mokestinio ginčo procesas inicijuojamas, prieš tai sumokėjus į biudžetą mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuotą GPM, ir kokio dydžio delspinigiai bus skaičiuojami, nesumokėjus apskaičiuoto GPM.
Atsakovė nesutinka, kad delspinigių pareiškėjai nustatymas prieštarauja konstituciniam teisingumo principui ir nepagrįstai riboja jos teisę ir pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus. Pažymi, kad pareiga mokėti mokesčius - konstitucinė pareiga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku; tam, paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (inter alia (be kita ko) konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų), gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-24 nutarimą). Delspinigiai yra svarbus mokesčių teisės institutas, kurį esant pagrindui taikyti, šis institutas negali būti netaikomas, nesant tam svarių išimčių. Netaikant delspinigių instituto be svarių priežasčių, būtų pažeidžiamas viešasis interesas rinkti mokesčius valstybės (savivaldybių) vykdomoms funkcijos finansuoti, nes būtų prasilenkiama su delspinigių, kaip mokestinės prievolės (į)vykdymo užtikrinimo priemonės, esme, t. y. skatinti mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju – užtikrinti įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) padengimą (žr., pvz., LVAT 2021-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-96-442/2021).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas teismo prašė skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais. Atsakovės atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar VMI pagrįstai atsisakė atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių sumos mokėjimo ir ikiteismine tvarka jos skundą išnagrinėjusios Komisijos sprendimo, kuriuo ji buvo atleista nuo 50 proc. jai priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl delspinigių panaikinimo arba sumažinimo.
Byloje nustatyta, kad VMI 2018-05-24 patikrinimo aktu Nr. (21.60-32)-FR0680-213 (toliau – Patikrinimo aktas) apskaičiavo į biudžetą mokėtiną 50 536,08 Eur GPM sumą. Sprendimą priskaičiuoti minėtą sumą iš pareiškėjos, be kita ko, grindė tuo, kad laikotarpiais nuo 2010 iki 2011 m. ir nuo 2013 iki 2014 m. pareiškėja iš J. P. M. ir kitų asmenų, tačiau su J. P. M. žinia ir (arba) jo nurodymu, gavo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų (2010 m. – 179 360,01 Lt, 2011 m. – 814 947,32 Lt, 2013 – 104 319,43 Lt, 2014 m. – 74 969,81 Lt), nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM.
Pareiškėja 2018-06-26 pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.
VMI 2018-07-26 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-245 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 50 536,08 Eur GPM, apskaičiavo 32 280,75 Eur GPM delspinigius, skyrė 5 054 Eur GPM baudą.
Pareiškėja padavė skundą Komisijai, kuri 2018-10-15 sprendimu Nr. S- 174 (7-158/2018) patvirtino VMI 2018-07-26 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-245 ir atleido pareiškėją nuo 16 140,38 Eur (32 280,75 x 50 proc.) GPM delspinigių.
Pareiškėja padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019-11-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1084-484/2019 skundą atmetė. LVAT 2021-04-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-568-968/2021 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Pareiškėja VMI pateikė 2021-09-23 prašymą atleisti nuo 2021-08-26 sprendimu Nr. (23.31-08) 467- 41275 priskaičiuotų delspinigių ar jų dalies mokėjimo. VMI 2022-11-03 sprendimą Nr. (21.222)500-272 neatleido pareiškėjos nuo 24 759,49 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2011-05-02 iki 2020-03-15.
Komisija 2021-12-23 sprendimu Nr. S-(7-172/2021) patvirtino VMI 2021-11-03 sprendimą Nr. (21.222) 500-272 dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų.
Pareiškėja nesutinka su ginčijamais sprendimais, teigia, kad mokestinis patikrinimas jos atžvilgiu buvo atliekamas ilgą laiką, t. y. visas procesas truko beveik 3 metus. Nors Komisija ir sumažino delspinigių dydį, tačiau vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, delspinigių dydis yra neadekvačiai didelis, neatitinkantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015-03-05 įsakymu Nr. 1K-084 „Dėl delspinigių dydžio nustatymo 2015 m. antrajam ketvirčiui“ nustatyto delspinigių dydžio, pagal VMI taikomą delspinigių skaičiavimo tvarką, ji yra faktiškai nubaudžiama už tai, kad inicijavo mokestinį ginčą ir, be to, jos atžvilgiu taikomi delspinigiai nepagrįstai suvaržo jos teisę kreiptis į teismą, valstybės biudžetui nebuvo padaryta žala. Be to, ji yra dviejų nepilnamečių vaikų mama ir turi konstitucinę teisę bei pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, todėl delspinigių jai nustatymas prieštarauja konstituciniam teisingumo principui ir nepagrįstai riboja jos teisę ir pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus.
Ginčo santykius reglamentuoja MAĮ ir Inspekcijos viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 ,,Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės (toliau - Taisyklės). Atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių teisiniai pagrindai įtvirtinti MAĮ 100 ir 141 straipsniuose bei Taisyklių 5 ir 7 punktuose.
MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą, už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį mokesčių administratoriui atsiranda pareiga skaičiuoti mokesčių mokėtojui delspinigius.
Siekiant tinkamai atskleisti šios įstatymo nuostatos turinį pirmiausia primintina, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra labai svarbus bendrasis sąžiningumo principas, be kita ko, reikalaujantis mokesčio mokėtojo atidumo, rūpestingumo bei draudžiantis piktnaudžiauti teise (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-12 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-715/2013). MAĮ 69 straipsnio 1 dalis pirmiausia ir apima piktnaudžiavimo teise atvejus ir yra skirtas mokestiniuose teisiniuose santykiuose užtikrinti draudimo piktnaudžiauti teise laikymąsi, šiuo tikslu eliminuodama mokesčių mokėtojų galimybę įgyti nepagrįstą mokestinę naudą.
Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu:1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 2) yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, t. y.: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.
Pareiškėja prašo atleisti nuo delspinigių arba juos sumažinti, remdamasi nepagrįstai ilga mokestinio patikrinimo trukme ir MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą).
Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama). Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.
Iš bylos medžiagos matyti, kad klausimas dėl pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu buvo sprendžiamas VMI ir Komisijos sprendimuose. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (LVAT 2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A-442-807/2010, 2018-01-24 nutartis adm. byloje Nr. A-94-261/2018 ir kt.). Teismo vertinimu, VMI ir Komisija, nagrinėjamu atveju teisingai įvertino pareiškėjos ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes ir, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja yra darbingo amžiaus, gauna draudžiamąsias pajamas, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neatitinka pagrindinės šios teisės normos taikymo sąlygos – ji nepriskirtina socialinei grupei, su kuria yra siejamas šios normos taikymas, t. y. ji nėra pensininkė, neįgalioji, bedarbė ir pan. (tokių duomenų nepateikė ir pati pareiškėja). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu.
Iš mokestinio ginčo bylos matyti, kad Komisijos skundžiamame sprendime buvo išnagrinėtas ir pareiškėjos prašymas atleisti nuo delspinigių remiantis teisingumo ir protingumo principais. Komisija, nustačiusi, jog pareiškėjos mokesčių kontrolės veiksmai vyko pernelyg ilgai ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, atleido pareiškėją nuo 50 procentų jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisingumo ir protingumo kriterijams taikyti turi būti vertinami ir paties mokesčių mokėtojo veiksmai mokesčių administravimo procese. Kaip nustatyta ginčo atveju, pareiškėja laiku nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtini į biudžetą mokesčiai apskaičiuoti mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, todėl apskaičiuota GPM delspinigių suma vertintina kaip pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus faktus ir aplinkybę, kad pareiškėja jau buvo atleista nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad neapibrėžtų įstatymų leidėjo ir tuo pačiu išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą bei atleidimą nuo visos GPM delspinigių sumos mokėjimo minėtais pagrindais ginčo atveju nenustatyta, o pareiškėjos skunde akcentuojami mokesčių administratoriaus veiksmai (mokestinio patikrinimo trukmė) jau buvo įvertinti Komisijos. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo likusių 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo arba juos sumažinti.
Teismas pažymi, jog sutinka su VMI pozicija, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto atleidimo nuo delspinigių pagrindo, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kai fiziniam asmeniui reikia socialinės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama yra teikiama.
Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad VĮ Registrų centro 2021-10-19 duomenimis, pareiškėja asmeninės nuosavybės teise disponuoja 4 nekilnojamojo turto objektais (žemės sklypai, žemės sklypai su statiniais, ar jų dalimis, esančiais Širvintose). VMI kontrolės procedūrų metu surinkti įrodymai patvirtina, kad į savo sąskaitas pareiškėja gavo dideles neapmokestintų pajamų sumas.
Minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis tenkina MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 4 punkte apibrėžtą sunkią ekonominę / socialinę padėtį. Pareiškėja nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų, kad jos ekonominė- socialinė padėtis yra sunki.
Remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudų mokėjimo, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pagal MAĮ nuostatas už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą skiriamos sankcijos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, t. y. laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai. LVAT 2011-03-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-364/2011 yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, t. y. įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių teisine galimybe. Taigi tam, kad pritaikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėja turėjo nurodyti bei patvirtinti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius.
Kaip jau minėta, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja laiku neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 50 536,08 Eur GPM, todėl turi prisiimti ir iš šių veiksmų kylančias pasekmes, t. y. sumokėti delspinigius, apskaičiuotus už nesavalaikį GPM sumokėjimą. Mokesčių sumokėjimas laiku yra imperatyvi mokesčio mokėtojo prievolė valstybei. Pareiškėja, gaudama pajamas, turėjo užtikrinti savalaikį mokesčių sumokėjimą, kadangi už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad pareiškėja nekalta dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su netinkamomis mokesčių apskaičiavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nepanaikina jos kaltės dėl padaryto mokesčių įstatymų pažeidimo. Įvertinus kitus pareiškėjos nurodytus atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindus, kurie įtvirtinti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose, taip pat konstatuotina, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių, nes skundo nagrinėjimo metu nenustatyta, kad pareiškėjos mokestinis pažeidimas buvo sąlygotas force majeure (nenugalimos jėgos poveikis) ar cas fortuit (atsitiktinių aplinkybių poveikis) (MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėja, laiku nesumokėjusi į biudžetą mokėtinų mokesčių sumų, padarė žalą biudžetui, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos.
Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudų mokėjimo, kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.
Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad mokestinis pažeidimas buvo sąlygotas klaidingos mokesčių administratoriaus konsultacijos.
Teismas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjos skunde išdėstytos aplinkybės neatitinka nei vienos iš sąlygų, įtvirtintų MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, todėl ji negali būti atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo šiais pagrindais.
Nagrinėjamu atveju taip pat konstatuotina, kad pareiškėja, laiku nesumokėjusi įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų mokesčių, padarė žalą biudžetui (priešingai negu teigia pareiškėja), kadangi į jį laiku nepateko mokėtinos sumos, todėl atleisti pareiškėją nuo 24 759,49 Eur GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą nėra pagrindo.
Teismas, nekartodamas VMI ir Komisijos argumentų, pritaria išvadai dėl MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų protingumo ir teisingumo kriterijų taikymo negalimumo, atsižvelgiant į pareiškėjos pasirinktą elgesį ir jam darančias įtaką pasekmes, nenustačius ypatingų ar išskirtinių aplinkybių. Pareiškėja dėl savo paties veiksmų, piktnaudžiaudama teise, mokestinės prievolės neįvykdė tinkamai ir laiku, todėl jai kilo atitinkamos teisinės pasekmės - pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtus mokesčius.
Teismui nebuvo pateikti nauji reikšmingi įrodymai, kuriais remiantis pareiškėjos situacija galėtų būti įvertinta kitaip.
Teismas, pasisakydamas dėl teisėtų lūkesčių ir saugumo principų taikymo galimybės, pažymi, jog teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principas negali būti taikomas apsaugant mokesčių mokėtoją nuo draudimo piktnaudžiauti teise principo taikymo. Mokesčių teisės doktrinoje pripažįstama, jog mokesčių teisės normos neturėtų ginti asmens, kuris piktnaudžiauja teise ( ESTT 2010-12-22 sprendimas Weald Leasing Ltd. byloje Nr. C- 103/09).
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, taip pat įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, daro išvadą, kad VMI, priimdama sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas mokestinio ginčo faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma bei įstatyminiu pagrindu, todėl pareiškėjos argumentai pripažintini nepagrįstais bei atmestini. Ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus,
Apibendrinant tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad VMI sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo šį sprendimą panaikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo juos panaikinti. Netenkintus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą, kuriuo ji prašo sumažinti ar panaikinti priskaičiuotus delspinigius.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartį administracinėje byla Nr. A-261-3555/2011).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.