Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2018-07-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1-1307-859/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-07-11Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-11-06Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-07-11
Bylos Nr.
1-1307-859/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-03478-2018-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Vladimir Berezovskij
Kaltinamasis
R. P.
Civilinis ieškovas
K. P.
Advokatai
Gediminas Lukaševičius, Aleksandras Palamarčukas
Kategorijos
Baudžiamosios bylos Nr. 1-1307-859/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03478-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 11 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vladimir Berezovskij,sekretoriaujant Aistei Bareikei, Laimai Avižienytei, Markui Dobrovolskiui,dalyvaujant prokurorei R. A.,kaltinamajai R. P., jos gynėjui advokato padėjėjui Gediminui Lukaševičiui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei K. P., jos atstovui advokatui Aleksandr Palamarčuk,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. P., gimusi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, išsiskyrusi, neteista, dirbanti (duomenys neskelbtini), kaltinama padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. P. kaltinama tuo, kad ji 2018-01-20 apie 00:30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo dukterį K. P., suduodama pastarajai vieną smūgį ranką į veidą bei tampydama už plaukų, sukėlė savo šeimos nariui – dukteriai K. P. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys vaikai.

Kasacinio teismo išaiškinta, jog šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-26 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-693/2016).

BK 141 straipsnio pagrindu šio skyriaus 140 straipsnyje numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 8 punkte numatyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą.

Teismų pripažįstama, jog konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas, susargdinimas. (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2012-06-11 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-462-508/2012; Vilniaus apygardos teismo 2014-03-28 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-286-256-2014). Žmogaus galva yra vienas iš svarbiausių kūno organų, galvos odoje esančios plaukų šaknys jautriai reaguoja ir nerviniais odos receptoriais perduoda visam organizmui neigiamą reakciją į plaukų tempimo, plaukų šaknų rovimo iš odos poveikius. Plaukų tempimas kaip dirgiklis neišvengiamai sukelia nevalingą organizmo reakciją refleksą, sukelia fizinį skausmą. Žmogaus nosis taip pat yra vienas iš kūno organų, kuris jautriai reaguoja ir nerviniais receptoriais perduoda visam organizmui neigiamą reakciją į mechaninius poveikius.

Nagrinėjant bylą teisme kaltinamoji R. P. iš dalies prisipažino padarius nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinama. Parodė, jog K. P. yra jos dukra. Iki 2018-01-20 su ja kartu gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). 2018-01-19 K. P. žadėjo grįžti, tačiau grįžo vėlai, labai išgėrusi, svyravo į šonus, nuo jos sklido alkoholio kvapas. Tokios būsenos ją matė pirmą kartą. Nors K. P. buvo pilnametė, tačiau vis dar lankė mokyklą, gyveno pas ją, K. P. išlaikė, jautė atsakomybę dėl vaiko. Labai supyko, pradėjo ją mokyti, barti, K. P. atsikalbinėjo. Barnio metu K. P. apsiavusi sunkiais žieminiais batais vieną kartą jai spyrė į koją. Į kurią tiksliai, nepasakys, atrodo į dešinės kojos kauliuką. Buvo žymės, bet į medikus nesikreipė, nes nesitikėjo, kad taip baigsis, pareigūnams jų nerodė. Kai K. P. spyrė, ji ją (K. P.) refleksyviai atstūmė nuo savęs – pastūmė į petį, gal pataikė į kaklą. K. P. netrenkė, nesmūgiavo, ji nenukrito, be to, ji buvo apsirengusi storą žieminę striukę. K. P. pradėjo rėkti, spardyti šunį, kuris prašėsi į lauką. Paėmė šunį ir išėjo į lauką. Kai grįžo, K. P. pasakė, kad iškvietė policiją, atvyko policijos pareigūnai. K. P. nemušė, smūgių kumščiais jai nesudavė, jos nosies nelietė, už plaukų netampė.

Tuo tarpu nukentėjusioji K. P. nagrinėjant bylą teisme davė kitokius parodymus. Paaiškino, kad gyvena su motina R. P. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). 2018-01-19 vartojo alkoholį, namo grįžo vėliau, negu žadėjo. Kilo žodinis konfliktas, kurio metu bandė išsiaiškinti jo priežastis. R. P. nieko nesakė, dešine ranka sugriebė jai už plaukų galo, pradėjo tampyti svetainėje prie komodos, kažką rėkė, buvo tikimybė, kad trenks galvą į komodą. Pastūmė R. P. ranka už kojos, kad paleistų plaukus, ji paleido. Buvo didelėje šoko būsenoje, koridoriuje bandė išsiaiškinti, kodėl R. P. su ja taip elgiasi, bandė užblokuoti jai duris, kad neišeitų, atsakytų į klausimą. R. P. neatsakė, kumščiu, atrodo, dešine ranka, trenkė jai į nosį. Smūgis buvo ganėtinai stiprus, kraujo nebuvo, mėlynių nebuvo, kitą dieną buvo šiek tiek patinę. Po smūgio atsitraukė nuo durų, o R. P. išvedė šunį. Iškvietė policiją, naktį apie įvykį rašę draugams. Patyrė fizinį skausmą.

Apibendrinant, kaltinamoji R. P. ir nukentėjusioji K. P. parodė priešingas įvykio aplinkybes. R. P. paaiškino, jog K. P. pirma pavartojo fizinį smurtą, nuo kurio ji gynėsi, neigė pareikštą kaltinimą dėl vieno smūgio ranka sudavimo K. P. į veidą ir jos tampymo už plaukų. Tuo tarpu K. P. nurodė, kad R. P. pirma pavartojo fizinį smurtą, nuo kurio ji gynėsi, patvirtino R. P. pareikšto kaltinimo aplinkybes. Be to, tiek R. P., tiek K. P. nagrinėjant bylą teisme duoti parodymai iš esmės atitinka jų duotuosius ikiteisminio tyrimo metu.

Apklausta įtariamąja R. P. iš dalies prisipažino padarius nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariama. Parodė, kad gyvena kartu su pilnamete dukra K. P.. 2018-01-19 K. P. kažkur išėjo ir žadėjo grįžti 19:00 val. Kadangi nurodytu laiku negrįžo, pradėjo jai skambinti, bet prisiskambinti pavyko tik 22:00 val. K. P. pasakė, kad autobusu važiuoja namo, tačiau grįžo po vidurnakčio, neblaivi. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, nes K. P. nesimoko ir nenori to daryti, taip pat dėl kitų buitinių dalykų. K. P. dar nebuvo nusiavusi batų ir spyrė jai į dešinės kojos apatinį kauliuką. Ji pastūmė K. P. ranka peties srityje, galėjo užkabinti veidą, bet už plaukų netempė. Po to išėjo į lauką pavedžioti šunį, o kai grįžo, K. P. pareiškė, kad iškvies policiją, nes ją sumušė (b. l. 31).

2018-01-20 pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenimis nuo 02:08 val. iki 02:10 val. K. P. pareiškė, kad 2018-01-20 apie 00:30 val. mama R. P. tampė ją už plaukų ir vieną kartą ranka sudavė į veidą, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą. Nuo 02:10 val. iki 02:33 val. K. P. parodė, kad 2018-01-20 apie 00:10 val. grįžo namo, kur gyvena su savo mama R. P.. Jai buvo pažadėjusi grįžti apie 22:00 val., tačiau nebuvo įspėjusi, kad grįš vėliau. R. P. iš karto ėmė rėkti, kaltinti, kad ji namuose nieko netvarko ir apskritai nieko nedaro. Atsikirto, kad namuose daro praktiškai viską, t. y. plauna indus, tvarko namus, veda šunį. Po šio pokalbio R. P. ėmė tampyti ją už plaukų. Kadangi labai skaudėjo, ji R. P. nustūmė, gal galėjo kur ir užgauti, tačiau tai buvo gintis. Pasiteiravo, ką daro blogai, tačiau R. P. vėl ėmė kartoti tą patį, įžeidinėjo, o galiausiai kumščiu sudavė į veidą, pataikė į nosį. R. P. pasiėmė šunį ir išėjo į lauką. Tuomet paskambino pagalbos telefonu. Dėl šio įvykio patyrė fizinį skausmą (b. l. 1-2). Apklausta kaip liudytoja K. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad lieka prie anksčiau duotų parodymų (b. l. 12).

Remiantis išdėstytu, kaltinamosios R. P. ir nukentėjusiosios K. P. parodymai yra nuoseklūs ir priešingi, todėl esminę reikšmę vertinant R. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumą turi byloje esantys kiti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjant bylą teisme liudytojas M. M. parodė, kad 2018 m. sausio mėnesio pabaigoje atvyko adresu (duomenys neskelbtini), kur dukra prašė pagalbos, nes motina ją mušė. Atvykus, už durų iš karto pasitiko dukra, netoli buvo ir motina. Dukra paaiškino, kad motina ją mušė ir dar kažkokius veiksmus prieš ją darė dėl kažkokių aplinkybių, nepamena, dėl ko. Tiksliai negali pasakyti, dukra vartojo žodį „mušė“ ar jo sinonimą. Neatsimena, ar dukra sakė, kaip smūgiavo. Iš bendro fono buvo panašu, kad buvo smurtas, fizinis kontaktas, motina sukėlė dukrai skausmą. Klausė motinos, ar buvo tokie dalykai, kuriuos išvardino dukra. Motina atsakė, taip, buvo. Negali pasakyti, ar matė nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, sužalojimų nematė, galbūt jų pėdsakai dar nebuvo atsiradę. Nukentėjusiosios apžiūrėti negalėjo, nes su jais nebuvo moters. Jeigu būtų sužalojimai, būtų iškvietę medikus. Nukentėjusiosios apie tai neklausė. Mama visą laiką buvo šalia, jokių ginčų, prieštaravimų nebuvo, nepamena, ar mama sakė, dėl ko taip įvyko. Motina su dukra bandė susitarti, kad nereikėtų vežti, gal viena kitos atsiprašymo laukė, atsiprašymai buvo susitarimo lygmenyje. Dukra nenorėjo susitaikyti.

Teismo vertinimu, liudytojo M. M. parodymai R. P. pareikšto kaltinimo neįrodo. M. M. tiksliai nenurodė, ką paaiškino K. P., netgi, ar ji vartojo žodį „mušė“. Kartu, dėl to nėra aišku, su kokiais dalykais, kuriuos išvardino K. P., sutiko R. P., dėl ko ji nesiginčijo, kam neprieštaravo, konkrečiai, ar su tuo (dėl to, tam), jog K. P. sudavė vieną smūgį ranka į veidą ir ją tampė už plaukų, kuo yra kaltinama.

M. M. 2018-01-20 01:20 val. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo duomenimis įvykio vietoje nustatyta, kad 2018-01-20 apie 00:35 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėjos K. P. motina mušasi, t. y. kelis kartus su ranka sudavė per veidą (b. l. 8-9). Nagrinėjant bylą teisme liudytojas M. M. parodė, kad taip, greičiausiai, sakė K. P.. Be to, tarnybiniame pranešime nurodyta, jog smurtą patyrusi K. P. paaiškino, kad smurtas pasireiškė fizinio skausmo sukėlimu, t. y. sudavimais per veidą. Tačiau tai prieštarauja jos duotiems parodymams: kaip nurodyta aukščiau, K. P. paaiškino, kad R. P. ją tampė už plaukų ir sudavė jai vieną, o ne kelis, smūgį kumščiu į veidą, konkrečiai, į nosį.

Nagrinėjant bylą teisme liudytojas R. P. parodė, kad K. P. pažįsta penkis metus, jie pora. Nelabai žino, dėl ko įvyko tas konfliktas. Iš K. P. žodžių, ji per mažai padeda namuose, tą dieną minimaliai vartojo alkoholį. Pasakojo, kad susipyko su motina, buvo tampyta už plaukų, smūgiai į veidą. Taigi, R. P. tik pakartojo, ką girdėjo iš K. P., kuri suinteresuota bylos baigtimi. Dėl to, taip pat turint omenyje jų artimus santykius, R. P. parodymai nėra patikimi ir neįrodo R. P. pareikštą kaltinimą.

Kitų objektų apžiūros protokolo duomenimis apžiūrėtas garso įrašas iš bendrojo pagalbos centro, kuriame girdėti, jog K. P. pranešė apie smurtą artimoje aplinkoje, į klausimą, kas muša, atsakė, motina (b. l. 20). Vis dėlto, tai neįrodo R. P. pareikšto kaltinimo, jog K. P. sudavė vieną smūgį ranka į veidą ir ją tampė už plaukų, kuo yra kaltinama.

Minėta, K. P. nagrinėjant bylą teisme parodė, kad R. P. smūgis kumščiu jai į nosį buvo ganėtinai stiprus, kraujo nebuvo, mėlynių nebuvo, tačiau kitą dieną buvo šiek tiek patinę. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis 2018-01-20 00:33 val. K. P. pranešė, kad mama smurtauja namuose, ją muša. Policijos ekipažas atvyko 2018-01-20 00:46:58 (b. l. 7), taigi, praėjus apie 15 minučių po įvykio. Tačiau nagrinėjant bylą teisme liudytojas M. M. neparodė, kad matė K. P. sužalojimus, bent jau paraudimą dėl, kaip ji teigia, suduoto ganėtinai stipraus smūgio kumščiu jai į nosį. Tarnybiniame pranešime smurtą galintys rodyti požymiai taip pat nenurodyti. Šiuo aspektu paminėtini ir R. P. nagrinėjant bylą teisme duoti parodymai, kad po įvykio K. P. matė 2018-01-21 (prieš tai pataisė, kad įvykis nutiko iš 2018-01-20 į 2018-01-21) apie 10:00 val. (paaiškino, jog susitiko taip greit, kaip tik galėjo, ji visą naktį skambino, rašė, tačiau jis miegojo, tik atsikėlęs atvažiavo). Sužalojimų nesimatė, neprisimena, ar K. P. skundėsi kažkokiais skausmais. Taigi, ir R. P., kuris K. P. matė praėjus apie 10 valandų po įvykio (suklydo dėl datos), jos sužalojimų nematė, K. P. skausmais jam nesiskundė, nors, minėta, parodė, jog kitą dieną jos nosis buvo šiek tiek patinusi. Be to, K. P. nagrinėjant bylą teisme taip pat paaiškino, kad į gydytojus nesikreipė, nes nematė prasmės, reikėjo eiti į mokyklą, buvo sekmadienis, negalėjo prisiskambinti į atitinkamą įstaigą, o ikiteisminio tyrimo metu, kad į medikus nesikreipė, nes sužalojimai nebuvo padaryti, ant kūno nebuvo sužalojimų, dėl to ir dėl laiko neturėjimo nevyko pas teismo medicinos ekspertus (b. l. 12). Kaip bebūtų, tačiau K. P. sveikatos būklė medicinos specialistų objektyviai liko neįvertinta, taip pat ji pati bent jau nosies patinimo neužfiksavo.

Žemesnės instancijos teismas

Pagaliau, tarnybinio pranešimo duomenimis smurtu įtariama R. P. įvykio vietoje parodė, jog K. P. sudavė per veidą, dėl ko, nepaaiškino. Nagrinėjant bylą teisme liudytojas M. M. parodė, kad tai buvo R. P. žodžiai. Kita vertus, minėta, M. M. taip pat parodė, kad R. P. buvo klausiama, ar buvo tokie dalykai, kuriuos išvardino K. P., su kuo ji sutiko, nesiginčijo, kam neprieštaravo, tačiau tie „dalykai“ nėra aiškūs, o apie tai, kad R. P. pripažino K. P. sudavus per veidą M. M. iki paprašytas pakomentuoti tarnybinį pranešimą neparodė. Paminėtina, jog nagrinėjant bylą teisme kaltinamoji R. P. parodė, kad policijos pareigūnai neklausė dėl mušimo, klausė, ar buvo konfliktas. Atsakė, taip, buvo, tačiau K. P. nemušė, o jai trinktelėjo, stumtelėjo. Be to, liudytojas M. M. nagrinėjant bylą teisme parodė, kad tarnybinis pranešimas buvo suraištas policijos įstaigoje, tarnybinio pranešimo duomenimis 2018-01-20 01:20 val., taigi, ne apklausos vietoje, todėl galėjo pasitaikyti netikslumų. Negana to, tokioje R. P. apklausoje teismas įžvelgia vertimą duoti parodymus prieš save.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies pagrindu draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Konstitucinio Teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakyta, jog fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-06-08, 2013-04-12 nutarimai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-31 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017).

Pateikti liudytojo M. M. parodymai, duoti bylą nagrinėjant teisme, leidžia spręsti, kad įvykio vietoje K. P. aiškinimas ir bendras kontekstas leido įtarti jos atžvilgiu R. P. pavartotą fizinį smurtą. Šiame kontekste R. P. faktiškai buvo apklausiama apie veiką, kurios padarymu ji įtariama. Tokią išvadą pagrindžia ir tarnybinio pranešimo grafa „smurtu įtariamas asmuo įvykio vietoje paaiškino“. Apie tai apklausiama R. P. įgijo įtariamosios procesinį statusą ir atitinkamas teises, be kita ko, žinoti, kuo ji įtariama, nuo pirmosios apklausos momento turėti gynėją, duoti parodymus ar tylėti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 10 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1-2, 4 dalys, 44 straipsnio 7, 8 dalys, 187 straipsnio 1 dalis). R. P. apklausęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiasis patrulis M. M. faktiškai atliko ikiteisminio tyrimo pareigūno funkcijas, todėl privalėjo jai išaiškinti jos procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 45 straipsnis). Tačiau tai nebuvo padaryta: R. P. jos procesines teisės išaiškintos ir pranešimas apie įtarimą įteiktas vėliau, paleidus ją į laisvę iš laikino sulaikymo (b. l. 24-27). Teismo vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje R. P. paaiškinimai prilygsta iš jos gautam „atvirajam pripažinimui“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-24 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013 įstatymų garantuojamų įtariamojo (kaltinamojo) teisių suvaržymu pripažinta tai, kad įtariamas nusikaltimų padarymu V. B. buvo pristatytas į policijos įstaigą, kurioje vyko faktinė įtariamojo apklausa, tačiau jam nebuvo suteiktas įtariamojo statusas, nors tam buvo įstatyme numatyti pagrindai: V. B. buvo sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ir apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant. Teismas pažymėjo, kad V. B. privalėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos ir užtikrintos nepilnamečio įtariamojo teisės ir tik po to galėjo būti siūloma duoti parodymus apie, tikėtina, padarytas veikas. Aplinkybė, kad tuo metu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pripažinta netinkamu teisiniu argumentavimu pareigūnų elgesiui pateisinti. Ikiteisminio tyrimo nepradėjimas ar pavėluotas pradėjimas turint informacijos, kad buvo padaryta nusikalstama veika, taip pat yra BPK pažeidimas. Asmeniui įstatymuose numatytų teisių garantavimas negali priklausyti nuo pareigūnų galių laisvai pasirinkti ikiteisminio tyrimo pradėjimo procesinio įforminimo laiką. Šiame kontekste V. B. „atviri prisipažinimai“ pripažinti gautais pažeidžiant draudimą versti duoti parodymus prieš save. Teismas išaiškino, jog traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens surašyti dokumentai baudžiamojoje byloje paprastai pripažįstami įrodymais (BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta dokumentų rūšimi). Tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas. BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gauti gali atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka. Argumentai, kad pareigūnai jokių (ar esminių) pažeidimų nepadarė, nes veikė vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, pripažinti akivaizdžiai neteisingais. Pagal šį ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti pagal BPK (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Kitų įstatymų (ne BPK) nuostatomis gali būti vadovaujamasi, pavyzdžiui, ieškant informacijos šaltinių, tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, turi būti fiksuojama atliekant BPK numatytus veiksmus. BPK 2 straipsnyje numatyta pareiga per įmanomai trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką įvykdoma atliekant procesinius veiksmus, o ne pareigūnams laisvai nusprendžiant, jog galima imtis ir BPK nenumatytų priemonių. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 20 straipsnyje numatyta, kad policijos pareigūnai tame straipsnyje išvardytomis teisėmis naudojasi ne savo nuožiūra, o „teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais“. Pripažinus, kad nustatytomis aplinkybėmis gauti „atviri prisipažinimai“ yra tinkami ir leistini įrodymai, būtų iškreipta BPK įtvirtinta įrodymų samprata, šiame kodekse įtvirtinti įrodinėjimo principai. Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Pagal BPK 276 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint teisingai vertinti kitus įrodymus. Neužtikrinus jokių faktiškai įtariamo asmens teisių, per BPK nenumatytą procedūrą gauti prisipažinimai negali būti laikomi labiau įrodymų sampratą atitinkančiais ir patikimesniais duomenimis už duomenis, užfiksuotus BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašytame įtariamojo apklausos protokole (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-24 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013).

Teismas sprendžia, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiasis patrulis M. M. R. P. faktiškai apklausė kaip įtariamąją, tačiau neišaiškino ir neužtikrino jos atitinkamų procesinių teisių, todėl R. P. paaiškinimas, kad sudavė K. P. per veidą, nenurodžius, dėl ko, gautas pažeidžiant draudimą versti duoti parodymus prieš save ir užfiksuotas kaip įtariamojo apklausos protokolo pakaitalas per BPK nenumatytą procedūrą. Svarbu ir tai, kad R. P. paleidus į laisvę iš laikino sulaikymo, jai išaiškinus jos procesines teises, prieš įteikiant pranešimą apie įtarimą, R. P. pareiškė, kad jai reikalingas gynėjas, kuris buvo paskirtas ir dalyvavo jos apklausoje (b. l. 24-31). Be to, nagrinėjant bylą teisme R. P. parodė, jog su policija nebuvo susidūrusi, jai buvo stresas. Taigi, aptariamos apklausos metu R. P. buvo reikalinga profesionali teisinė pagalba. Dėl išdėstytų priežasčių, teismas konstatuoja įstatymų garantuojamų R. P. teisių suvaržymą ir aptariamoje apimtyje tarnybinį pranešimą pripažįsta neleistinu įrodymu, kaip gautu ne įstatymų nustatyta tvarka ir neteisėtu būdu, todėl juo nesivadovauja.

Remiantis išdėstytu, 2018-01-20 apie 00:30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarp kaltinamosios R. P. ir nukentėjusiosios K. P. iš tiesų kilo konfliktas, tarp jų ginčo dėl to nėra. K. P., nors ir pilnametės, tačiau dukros, moksleivės, gyvenančios kartu ir iš esmės išlaikomos grįžimas namo naktį vėliau, negu žadėta, neblaivios, ką įrodo alkotesterio Alcotest 6810 Nr. AREN-0217 kvito duomenys – 2018-01-20 01:19 val. K. P. nustatytas 0,84 promilės neblaivumas (b. l. 17), moralės atžvilgiu pagrįstai sukėlė R. P., kaip motinos, nepasitenkinimą, kuris peraugo į judviejų tarpusavio konfliktą ir smurtą artimoje aplinkoje. Tačiau byloje esantys įrodymai neabejotinai nepagrindžia, kad R. P. sudavė vieną smūgį ranka K. P. į veidą ir ją tampė už plaukų. Kaltinimas tuo suformuluotas pagal K. P. nurodytą įvykio versiją, tačiau ištirti kiti įrodymai jos nepagrindžia – tai parodė tik liudytojas R. P., kuris pakartojo tai, ką jam pasakojo jo mergina K. P., tuo tarpu kiti įrodymai nedetalūs ir jų nepakanka pareikštam kaltinimui pagrįsti. Negana to, jie kelia abejonių tuo, ką K. P. paaiškino atvykusiems policijos pareigūnams, kodėl nurodė kelis, o ne vieną, sudavimus ranka per veidą, o apie tampymą už plaukų nutylėjo, tuo tarpu vėliau davė nuoseklius priešingus parodymus, taip pat nėra aišku kam iš K. P. pasakyto R. P. pritarė. Abejonių kelia ir tai, kad netrukus po įvykio atvykę policijos pareigūnai nematė ir neužfiksavo K. P. sužalojimų, nors ji parodė, kad R. P. suduotas smūgis kumščiu jai į nosį buvo ganėtinai stiprus, todėl turėjo palikti bent menkiausias žymes, pavyzdžiui, paraudimą. Abejones sustiprina tai, jog kitą dieną R. P. nematė K. P. sužalojimų, neprisimena, ar ji skundėsi kažkokiais skausmais, nors K. P. parodė, kad jos nosis buvo šiek tiek patinusi. Teismas apklausė kaltinamąją, nukentėjusiąją, liudytojus, taip pat ištyrė kitus įrodymus, tačiau pašalinti šių abejonių nepavyko ir visos galimybės tam išnaudotos, todėl jos vertintinos kaltinamosios R. P. naudai. Teismas sprendžia, jog kaltinamoji R. P. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl išteisintina. Atsižvelgiant į tai, civilinės ieškovės K. P. civilinis ieškinys (b. l. 67) paliktinas nenagrinėtas. K. P. turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 1 punktu, 7 dalimi, 313 straipsnio 2, 3 dalimis, teismas

nusprendžia:

R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinti nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti R. P. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Vladimir Berezovskij