- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-614-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03478-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnius Trumpulis, Artūras Šumskas, Audrius Cininas
- Kaltinamasis
- R. P.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Artūro Šumsko ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisinta nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, o K. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. P. buvo kaltinama tuo, kad ji 2018 m. sausio 20 d., apie 00.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo dukterį K. P., suduodama pastarajai vieną smūgį ranka į veidą bei tampydama už plaukų ir taip sukėlė savo šeimos nariui – dukrai K. P. fizinį skausmą. R. P. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. nuosprendį ir pripažinti R. P. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirti jai laisvės apribojimo bausmę šešiems mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą ar būti registruotai darbo biržoje, taip pat, vadovaujantis BK 72² straipsniu, įpareigoti R. P. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose per keturis mėnesius nuo nuosprendžio priėmimo dienos bei tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį.
3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, nepagrįstai prioritetą suteikė R. P. parodymams, kuriais ji savo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo dukrai nepripažino, nors fakto, jog buvo kilęs konfliktas, kurio metu ji pastūmė savo dukrą, galimai užkabindama jai veidą, neneigė.
4. Prokurorė mano, jog R. P. kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, ataskaitų žiūryklėje, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, liudytojo M. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios K. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, taip pat liudytojo R. P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Aptarti duomenys yra nuoseklūs, papildantys vieni kitus, patvirtinantys tiesioginį priežastinį ryšį tarp neteisėtų R. P. veiksmų ir fizinio skausmo sukėlimo K. P.. Prokurorė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įvykio vietoje užfiksuotas R. P. paaiškinimas buvo vertinamas kaip įtariamosios apklausa, kuri turi būti atliekama laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatytų reikalavimų.
5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji po patirto fizinio skausmo nesikreipė į medikus, kadangi jai nepavyko susisiekti su atitinkamomis įstaigomis, tačiau ji kreipėsi į psichologą, jai buvo skirti receptiniai raminamieji ir migdomieji vaistai. Be to, prokurorė nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas, susargdinimas.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintoji R. P. ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
7. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, apeliacinio skundo motyvus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių nurodytus argumentus, konstatuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, todėl keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra jokio pagrindo.
8. Byloje nekilo jokių ginčų dėl to, kad tarp R. P. ir K. P. 2018 m. sausio 20 d., apie 00.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas. Vis tik nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad R. P. prieš nukentėjusiąją atliko kokius nors veiksmus, kurie būtų vertinami kaip nusikalstami ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
9. Nukentėjusioji K. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad kilusio konflikto metu R. P. ją tampė už plaukų, sudavė vieną smūgį į nosį, dėl tokių veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas (b. l. 1, 92). Tokie nukentėjusiosios teiginiai iš dalies sutampa su liudytojo R. P. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog šis liudytojas iš nukentėjusiosios žino, kad R. P. nukentėjusiajai tampė už plaukų, prieš ją naudojo fizinį skurtą (b. l. 93). Iš BIRT ataskaitų žiūryklėje bei garso įrašo iš Bendrojo pagalbos centro apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, jog K. P. į Bendrąjį pagalbos centrą kreipėsi dėl prieš ją naudojamo smurto (b. l. 7, 20). Iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, jog, atvykus į įvykio vietą, K. P. nurodė, kad R. P. jai kelis kartus sudavė per veidą (b. l. 8-9). Liudytojo M. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtina, jog, liudytojui atvykus į įvykio vietą, K. P. nurodė, kad motina ją mušė ir tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą (b. l. 104-105). Tuo pačiu konstatuotina ir tai, jog R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme taip pat nuosekliai parodė, jog tarp jos ir dukros įvyko konfliktas, kurio metu dukra jai įspyrė į koją, todėl ji ranka pastūmė dukrą. Išteisintoji aiškino, jog tuo metu, kai stūmė nukentėjusiąją, galėjo kliudyti šios veidą. Ji neigė, kad tampė dukrą už plaukų (b. l. 31, 91).
10. Kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, kurie buvo patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, konstatuoja, kad nukentėjusiosios K. P. parodymai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip pakankamai patikimi, paneigiantys R. P. parodymus bei patvirtinantys šios kaltę padarius nusikalstamą veiką. Vertinant nukentėjusiosios parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad ji pati yra nurodžiusi, jog jos ir motinos santykiai jau ilgą laiko tarpą nėra geri, konfliktai kyla dėl buitinių dalykų, bendro gyvenimo tvarkos. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. P.. Taigi neatmestina tikimybė, kad nukentėjusioji gali siekti nepagrįstai apkaltinti savo motiną, siekdama jos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir piniginės kompensacijos už tariamai padarytą žalą.
11. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad K. P. parodymai yra vertintini kaip įrodymai, pagrindžiantys išteisintosios kaltę, kadangi juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Vis tik apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek liudytojų parodymai, tiek policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, BIRT ataskaitų žiūryklėje bei apžiūros protokole užfiksuoti duomenys atspindi nukentėjusiosios nurodytą įvykių versiją, kadangi šių duomenų pirminis šaltinis yra nukentėjusiosios paaiškinimai. Šiuo atveju apeliaciniame skunde iš esmės siūloma ignoruoti BPK 7, 20 straipsnių nuostatas ir visiškai nepagrįstai R. P. parodymus vertinti kaip nepatikimus, nors jie iš esmės yra tokie pat nuoseklūs kaip ir nukentėjusiosios. Faktai, jog nukentėjusioji kreipėsi pagalbos į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodė savo įvykio versiją policijos pareigūnui, kuris ją užfiksavo savo tarnybiniame pranešime, bei savo draugui, nėra pakankami tam, jog būtų galima be jokių abejonių vadovautis tokia versija. Čia pabrėžtina, jog nukentėjusiosios nurodomos įvykių versijos nepatvirtina jokie objektyvūs byloje užfiksuoti duomenys.
12. Policijos pareigūno tarnybiniame pranešime iš tikrųjų yra užfiksuota, kad R. P. paaiškino, jog sudavė savo dukrai per veidą (b. l. 9). Vis tik šie duomenys nepatvirtina, kad R. P. padarė nusikalstamą veiką. Iš liudytojo M. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis iš „bendro fono“ suprato, kad motina mušė dukrą ir ši patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusioji paaiškino įvykio aplinkybes, o motina patvirtino, jog sudavė dukrai per veidą. Liudytojas neprisiminė, ką tiksliai sakė išteisintoji, ar ji dėl kažko prieštaravo (b. l. 104-105). Taigi iš liudytojo parodymų galima suprasti tik tai, kad R. P. neneigė, jog dukrai buvo suduotas smūgis. Čia būtina pabrėžti tai, kad tarnybinis pranešimas buvo surašytas policijos komisariate, t. y. praėjus kuriam laikui po to, kai įvykio vietoje buvo bendrauta su konflikte dalyvavusiais asmenimis. Šis faktas leidžia manyti, jog tarnybiniame pranešime konflikte dalyvavusių asmenų paaiškinimai nėra užfiksuoti visiškai tiksliai.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad R. P. bendraudama su policijos pareigūnų galėjo nurodyti, jog ji sudavė (šiuo metu nebeįmanoma nustatyti, kokį tiksliai žodį išteisintoji pavartojo) savo dukrai į veidą. Tuo pačiu pažymėtina, jog tokios aplinkybės išteisintoji iš esmės neneigė nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nei duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, t. y. ji nurodė, jog, reaguodama į nukentėjusiosios smurtinius veiksmus, šią pastūmė ir stumdama galėjo kliudyti jos veidą. Taigi iš išteisintosios, duotų parodymų, matyti, apie kokį smurtą bei smūgį ji kalbėjo su policijos pareigūnu, t. y. apklausų metu ji patikslino policijos pareigūnui nurodytų teiginių turinį. Šiuo atveju yra tikėtina, jog policijos pareigūnas, aiškindamasis įvykio aplinkybes, galėjo nevisiškai tiksliai suprasti, kas jam buvo aiškinama, ką R. P. iš tikrųjų pripažino, be to, kaip jau buvo minėta, jos paaiškinimo turinys galėjo būti iškreiptas ir dėl to, kad jis tarnybiniame pranešime buvo fiksuojamas ne iš karto, o praėjus kuriam laikui po paaiškinimo išklausymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog faktą, kad tarnybiniame pranešime ne visos aplinkybės galėjo būti fiksuojamos tiksliai, patvirtina ir tai, jog jame yra nurodyta, kad nukentėjusiajai buvo suduoti keli smūgiai į veidą, tačiau nėra nurodyta, jog nukentėjusioji buvo tampoma už plaukų, nors pati nukentėjusioji, apklausiama įvykio dieną, aiškino, kad ji buvo tampoma už plaukų ir jai buvo suduotas vienas smūgis į veido sritį (tokias aplinkybes K. P. nurodė ir pirmosios instancijos teisme). Taigi, esant aptartoms aplinkybėms, galima daryti dvi alternatyvias išvadas: 1) arba nukentėjusioji atvykusiems policijos pareigūnams nurodė nevisiškai teisingas įvykio aplinkybes, 2) arba tarnybinį pranešimą surašęs policijos pareigūnas nevisiškai tiksliai užfiksavo jam nurodytas aplinkybes. Darant išvadą, jog K. P. policijos pareigūnams nurodė nevisiškai tikslias įvykio aplinkybes, kyla abejonės dėl jos parodymų atitikimo tikroms įvykio aplinkybėms, o darant išvadą, kad policijos pareigūnas netiksliai užfiksavo konflikte dalyvavusių asmenų paaiškinimus, nėra pagrindo tokiais duomenimis remtis.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nėra fiksuojami asmenų parodymai BPK prasme, iš asmenų gauta informacija nėra fiksuojama pažodžiui (pakanka nurodyti tik esmines aplinkybes, kurias kiekvienas asmuo gali suprasti individualiai), surašius tokį pranešimą su jo turiniu nėra supažindinami proceso dalyviai, jie neturi galimybės pareikšti pastabų dėl jo turinio, taip pat ir dėl to, ar jame yra tinkamai užfiksuoti jų paaiškinimai. Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta, konstatuotina, kad tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys neleidžia be jokių abejonių tvirtinti, jog R. P. padarė nusikalstamą veiką, t. y. smurtavo prieš savo dukrą ir taip sukėlė šiai fizinį skausmą.
15. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys buvo gauti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais. Savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013, išdėstytais motyvais, tačiau šioje nutartyje analizuota ir vertinta situacija nėra tokia pati ar labai panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teismas konstatuoja, kad į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno bendravimas su konflikte dalyvavusiais asmenimis nevertintinas kaip šių asmenų apklausa (K. P. kaip liudytojos, o R. P. kaip įtariamosios ar pan.), kuri privalo būti atliekama laikantis BPK reikalavimų. Tokiu bendravimu paprasčiausiai yra siekiama išsiaiškinti esmines įvykio aplinkybes, asmenų pretenzijas vienas kitam, jų pozicijas ir pan., pagal kurias galima preliminariai įvertinti susidariusios situacijos pobūdį ir nuo kurių priklauso kaip reikia į tokią situaciją reaguoti. Policijos pareigūnams nepabendravus su įvykyje dalyvavusiais asmenimis, neišklausius abiejų pusių, gali susidaryti tokios situacijos, kai šiems asmenims visiškai nepagrįstai gali būti pritaikytos prievartos priemonės ir pan. Tuo pačiu teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad tarnybiniame pranešime nurodyti nukentėjusiosios bei išteisintosios paaiškinimai nėra vertintini kaip jų parodymai. Kaip jau buvo minėta, tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys nepatvirtina to, kad R. P. padarė nusikalstamą veiką.
16. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Nagrinėjamu atveju, tėra dviejų suinteresuotų pusių prieštaringi parodymai, keliantys abejones R. P. kaltumu. Šių abejonių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, todėl jos aiškintinos išteisintosios naudai.
17. Kolegija mano, kad byloje surinkti duomenys patvirtina tik tai, jog R. P. konflikto metu pastūmė nukentėjusiąją ir tokio veiksmo metu galėjo kliudyti šios veidą, tačiau nepatvirtina to, jog nukentėjusiajai dėl tokių veiksmų tyčia buvo sukeltas fizinis skausmas. Sutiktina su teiginiu, jog nustatant, ar asmuo patyrė fizinį skausmą, nėra būtinos specialios žinios, nėra būtina nustatyti, kad nukentėjusiam asmeniui buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Vis tik byloje turi būti surinkta duomenų, kurie leistų įvertinti, ar fizinio sąlyčio metu asmuo iš tikrųjų patyrė fizinį skausmą. Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, o būtina įsitikinti ir tuo, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Svarbu ir tai, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų be jokios pagrįstos abejonės konstatuoti, kad R. P. pastūmus nukentėjusiąją, kuri tuo metu išteisintajai buvo užtvėrusi praėjimą ir bandė aiškintis santykius, bei galimai kliudžius jos veidą ranka, nukentėjusiajai būtų sukelti tokie pojūčiai, kurie galėtų būti vertinami kaip fizinis skausmas baudžiamąja prasme.
18. Skunde nurodoma, kad po aptariamo konflikto nukentėjusioji kreipėsi į psichologą, jai buvo skirti vaistai. Vis tik iš pačios nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog pas psichologą ji užsiregistravo dar iki nagrinėjamo įvykio (b. l. 1), o iš liudytojo R. P. parodymų, duotų teisme, matyti, kad nukentėjusioji jautė nuoskaudą ir dėl ankstesnių įvykių su motina (b. l. 93). Taigi nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusiosios sveikatos problemų atsiradimą nulėmė tariamas fizinis motinos smurtas prieš ją, o ne kitos priežastys, pavyzdžiui, išėjimas gyventi į kitą vietą, egzaminai ir t. t. Čia pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji aiškino, jog jokių fizinių pasekmių dėl motinos veiksmų jai nebuvo sukelta, tačiau pirmosios instancijos teisme jau teigė (teismo posėdžio garso įrašo 54 minutė 25 sekundė), kad kitą dieną jos veidas buvo šiek tiek patinęs. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tokį nukentėjusiosios teiginį. Be to, liudytojas M. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis ant nukentėjusiosios veido nepastebėjo jokių požymių, galinčių rodyti smurtą, tokių požymių nėra nurodyta ir šio liudytojo rašytame tarnybiniame pranešime, o liudytojas R. P. nurodė, kad su nukentėjusiąja buvo susitikęs kitą dieną po įvykio ir jokių sužalojimų nematė, jis neprisiminė, ar nukentėjusioji skundėsi kokiais nors skausmais.
19. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad R. P. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nukentėjusiosios civilinis ieškinys buvo visiškai pagrįstai paliktas nenagrinėtu, kadangi BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.
20. Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio nėra jokio įstatyminio pagrindo, todėl prokurorės apeliacinis skundas yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.