Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui T. P. dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo J. L. L.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo J. L. L. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas ieškinį palaikė jame išdėstytais argumentais. Ieškovas pažymėjo, kad jis už ginčo automobilį atsakovui grynaisiais pinigais sumokėjo 2000 Eur sumą (kupiūromis po 50 Eur), matant ieškovo broliui N. S.

Trečiajam asmeniui J. L. L. apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Iki teismo posėdžio trečiojo asmens prašymų negauta, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama trečiajam asmeniui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 247 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2016 m. gegužės 2 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas pardavė, o ieškovas nupirko automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Po Sutarties sudarymo ieškovas iš valstybės įmonės „REGITRA“ sužinojo, kad įsigytam automobiliui yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme, nes nėra gauta duomenų iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos, kad yra atlikta (galioja) transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra, taip pat, kad 2016 m. gegužės 25 d. buvo nustatyta, jog eismo įvykio metu sugadintą automobilį remontuoti ekonomiškai netikslinga (b. l. 12, 15).

Iš AB „Lietuvos draudimas“ pateiktos žalos bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. vasario 3 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas. Dėl eismo įvykio ginčo automobilis pripažintas sunaikintu, nes jo remonto išlaidos buvo lygios arba didesnės negu 75 proc. automobilio rinkos vertės iki eismo įvykio (b. l. 33-97).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl ieškovo ir atsakovo sudarytos Sutarties pripažinimo negaliojančia kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normos ir sudarytos dėl esminio suklydimo bei restitucijos taikymo.

Ieškovo teigimu, atsakovas, sudarydamas Sutartį, sąmoningai joje nenurodė duomenų apie parduodamo automobilio dalyvavimą eismo įvykiuose, kuriuose automobilis buvo sugadintas, tuo pažeisdamas imperatyvias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.431¹ straipsnio nuostatas, todėl Sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Pagal CK 6.431¹ straipsnį motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta.

Byloje nustatyta, kad ginčo automobilis buvo sugadintas 2016 m. vasario 3 d. eismo įvykio metu, t. y. iki Sutarties sudarymo, tačiau Sutarties grafoje, skirtoje informacijai apie įvykius ir trūkumus, įrašų nėra, ji palikta tuščia. Pažymėtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad sudarydamas Sutartį, atsakovas joje nenurodė duomenų apie ginčo automobilio eismo įvykius, savaime nelemia sandorio negaliojimo. Iš CK 6.431¹ straipsnio turinio matyti, kad pardavėjas turi pareigą nurodyti pirkėjui tuos įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas buvo motorinės transporto priemonės savininkas. Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo automobilį iš trečiojo asmens J. L. L. įsigijo 2016 m. balandžio 27 d., t. y. jau po 2016 m. vasario 3 d. eismo įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis. Duomenų, kad automobilis buvo apgadintas atsakovui esant jo savininku, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Be to, pagal minėtą CK 6.431¹ straipsnį pardavėjas privalo nurodyti pirkėjui tik tuos eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta, apie kuriuos pardavėjas žino. Pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 27 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (b. l. 10), kurios pagrindu atsakovas įsigijo ginčo automobilį iš trečiojo asmens, taip pat nebuvo nurodyta informacija apie įvykius ir trūkumus. Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų padaryti neginčytiną išvadą, kad atsakovas Sutarties sudarymo metu žinojo apie eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo apgadintas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja nenustatęs CK 6.431¹ straipsnio pažeidimo, kuris sudarytų pagrindą Sutartį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms.

Ieškovas taip pat nurodo, kad Sutartį sudarė dėl esminio suklydimo, nes žinodamas apie perkamo automobilio dalyvavimą eismo įvykiuose, kuriuose automobilis buvo apgadintas, ieškovas tokio sandorio nebūtų sudaręs.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ginčo automobilis ieškovui buvo parduotas kaip techniškai tvarkingas, nors Sutarties sudarymo metu šis automobilis jau buvo dalyvavęs eismo įvykyje, dėl kurio jis buvo pripažintas sunaikintu, taip pat nustatyta, kad jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad ieškovas kaip bet kuris atidus ir apdairus pirkėjas, žinodamas apie pirmiau nurodytas aplinkybes, ginčo Sutarties nebūtų sudaręs. Byloje nenustatyta, kad Sutarties sudarymo metu atsakovas žinojo apie eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo sugadintas, todėl darytina išvada, kad sudarydamos ginčo Sutartį dėl jos dalyko klydo abi šalys (CK 1.90 straipsnio 3 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, Sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) kaip sudaryta iš esmės suklydus (CK 1.90 straipsnio 1 dalis).

Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (CK 1.90 straipsnio 3 dalis). Remiantis šia norma, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Byloje nustatyta, kad pagal Sutartį atsakovas perdavė, o ieškovas priėmė ginčo automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės šalys neginčija. Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovo atsakovui sumokėtos automobilio kainos. Atsakovo teigimu, jis iš ieškovo už parduotą automobilį gavo 500 Eur sumą, kaip nurodyta tarp šalių sudarytoje Sutartyje. Tuo tarpu ieškovas nurodo už automobilį sumokėjęs atsakovui grynaisiais pinigais 2000 Eur kainą, o mažesnė kaina Sutartyje buvo nurodyta paties atsakovo prašymu. Liudytoju byloje apklaustas N. S. (ieškovo brolis) nurodė, kad ieškovas jam atsiuntė nuorodą į interneto tinklapyje www.autoplius.lt patalpintą parduodamo automobilio skelbimą, pagal kurį automobilio kaina buvo apie 2200 Eur. Liudytojas taip pat patvirtino, kad jis pas atsakovą atvyko kartu su ieškovu ir matė, kaip ieškovas suskaičiavo ir padavė atsakovui už automobilį 2000 Eur sumą grynaisiais pinigais (kupiūromis po 50 Eur). Liudytoju apklaustas N. J. (ieškovo draugas) nurodė, kad ieškovas telefonu jam pasakojo, kad važiuoja pirkti automobilio Honda Accord, kurio kaina internete – apie 2200 Eur, tačiau nusiderėjo iki 2000 Eur. Taip pat nurodė, kad kito telefono skambučio metu ieškovas jam teigė automobilį nupirkęs už 2000 Eur kainą. Remiantis byloje pateikta nepriklausomo turto vertintojo UAB „Capital vertinimas“ pažyma, rekomenduojama ginčo automobilio pardavimo vertė 2017 m. rugsėjo 26 d. – 2100 Eur (b. l. 129-141). Didesnė nei 2000 Eur automobilio vertė taip pat nurodoma ir eismo įvykio žalos byloje. 2016 m. balandžio 20 d. išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodoma automobilio vertė – 2666 Eur (b. l. 65). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis užsiima automobilių prekyba (per metus parduoda apie 10 automobilių), teismas kritiškai vertina atsakovo teiginį, kad jis ginčo automobilį ieškovui pardavė už 500 Eur kainą, tik todėl, kad jis jam nepatiko. Teismo vertinimu, toks ieškovo teiginys prieštarauja tiek ieškovo ir liudytojų parodymams, tiek elementariai verslo logikai, juo labiau, kad pats atsakovas automobilių prekyba užsiima siekdamas gauti pajamų, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina didesnę nei 2000 Eur automobilio vertę.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju byloje ištirtų įrodymų, įskaitant ir liudytojų parodymus, visuma, leidžia teismui daryti išvadą, kad aplinkybė, jog ieškovas už ginčo automobilį atsakovui sumokėjo 2000 Eur sumą yra labiau tikėtina, nei aplinkybė, kad už ginčo automobilį buvo sumokėta 500 Eur suma (CPK 176, 178, 185 straipsniai).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgiant į tai, kad ginčo Sutartis teismo pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikytina restitucija, ieškovo naudai iš atsakovo priteisiant 2000 Eur sumą, o atsakovui iš ieškovo – automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovo priteistina 560 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 60 Eur žyminis mokestis (b. l. 27) ir 500 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (b. l. 26, 148).

Pažymėtina, kad žyminio mokesčio dydis nustatomas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles. Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už ieškinio reikalavimus turtiniuose ginčuose iki 30 000 Eur mokamas 3 proc. nuo ieškinio sumos dydžio žyminis mokestis, tačiau ne mažesnis kaip 20 Eur. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas iš esmės pareiškė 2000 Eur dydžio turtinį reikalavimą, už kurį mokėtinas 60 Eur dydžio žyminis mokestis (2000 Eur x 3 proc.). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 101 Eur žyminio mokesčio, t. y. sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio daugiau nei priklauso mokėti pagal įstatymą, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 dalimi, ieškovui grąžinama jo permokėto žyminio mokesčio dalis, sudaranti 41 Eur, ir išaiškinama, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 5 dalis).

Remiantis CPK 92 straipsniu ir 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 12,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Patenkinti ieškinį visiškai.

Pripažinti tarp ieškovo E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo T. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 2 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio).

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovo E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo T. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 Eur (du tūkstančius eurų), o atsakovui T. P. iš ieškovo E. S. – automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovo E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo T. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 560 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo T. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 12,45 Eur (dvylika eurų ir 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.

Grąžinti ieškovui E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 41 Eur (keturiasdešimt vieno euro) žyminį mokestį, sumokėtą 2017 m. kovo 28 d., ir išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šiuo sprendimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.