Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui T. P. dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo J. L. L..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Pažymėtina, jog remiantis kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 str.).

14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo materialinės teisės normų, reglamentuojančių pirkėjo teisę atsisakyti transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą dėl esminių daikto kokybės trūkumų, aiškinimas ir taikymas.

15. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2016 m. gegužės 2 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas pardavė, o ieškovas nupirko automobilį Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Po Sutarties sudarymo ieškovas iš valstybės įmonės „REGITRA“ sužinojo, kad įsigytam automobiliui yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme, nes nėra gauta duomenų iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos, kad yra atlikta (galioja) transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra, taip pat, kad 2016 m. gegužės 25 d. buvo nustatyta, jog eismo įvykio metu sugadintą automobilį remontuoti ekonomiškai netikslinga (b. l. 12, 15). Iš AB „Lietuvos draudimas“ pateiktos žalos bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. vasario 3 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis Honda Accord, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas. Dėl eismo įvykio ginčo automobilis pripažintas sunaikintu, nes jo remonto išlaidos buvo lygios arba didesnės negu 75 proc. automobilio rinkos vertės iki eismo įvykio (b. l. 33-97).

Dėl 2016-05-02 Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

17. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovas, prieš įsigydamas automobilį, matė kai kuriuos išorinius perkamo automobilio trūkumus, defektus (ieškovo ir jo brolio 2016-05-02 elektroninis susirašinėjimas, nuotraukos, b .l. 123-125). Tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad parduodamo automobilio trūkumai (t. y. automobilis dalyvavo 2016-02-03 eismo įvykyje, kurio metu buvo sugadintas) ieškovui buvo žinomi arba buvo tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog pats apeliantas, kuris užsiima automobilių prekyba, pirmosios instancijos teisme teigdamas, jog jis, kaip automobilio pardavėjas nežinojo apie parduodamo automobilio trūkumus, nurodė, kad apžiūrėjęs automobilį jokių išorinių pažeidimų nepastebėjo.

18. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti, ar automobilis dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo stipriai sugadintas, galima tik turint atitinkamų žinių, kurių pirkėjas dažniausiai neturi. Dėl šios priežasties apeliantui automobilio pirkimo – pardavimo metu neužfiksavus automobilio defektų, o tik nurodžius, kad parduodamas automobilis su galiojančia technine apžiūra, t. y. nurodžius, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, nurodytas trūkumas gali būti traktuojamas kaip pirkėjui (ieškovui) nežinomas.

19. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, apeliantas taip pat nepagrįstai akcentuoja pirkėjo (ieškovo) rūpestingumo ir atidumo stoką, nurodydamas, kad ieškovas pirkdamas lengvąjį automobilį, kaip apdairus ir protingas žmogus, turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe, todėl jo paties nerūpestingas elgesys yra reikšmingas ir esminis sprendžiant parduoto daikto trūkumų įrodytinumo faktą.

20. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pažymėtina ir tai, kad pirkėjas turi tik teisę patikrinti perkamus daiktus (CK 6.328 str.), bet ne pareigą, o pardavėjas turi pareigą patvirtinti (garantuoti) daikto kokybę, pranešti apie parduodamo daikto trūkumus.

21. Pažymėtina, pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-12-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas taip pat nepagrįstai automobilio atitiktį jo tiesioginei paskirčiai sieja tik su techninės apžiūros galiojimu ir automobilio faktiniu važiavimu (judėjimu).

24. Pažymėtina, jog techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu. Dėl to galimos situacijos, kai dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių iki transporto priemonės techninės apžiūros galiojimo pabaigos jos techninė būklė pasikeičia (transporto priemonė tampa techniškai netvarkinga). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose vien konstatuoti faktą, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti, nepakanka. Turi būti svarstoma, ar yra pagrindas byloje taikyti CK 6.327 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003).

25. Remiantis bylos duomenimis matyti, jog automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2015 m. vasario 25 d., tačiau automobilis buvo naudojamas ir jo defektai (2016-02-03 automobilis dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo sugadintas) atsirado iki 2016-05-02 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taigi, bylos duomenimis, automobilio techninė būklė pasikeitė po atliktos techninės apžiūros, todėl apeliantas nepagrįstai šioje byloje remiasi automobilio techninės apžiūros atlikimo faktu, kaip patvirtinančiu tinkamą automobilio techninę būklę jo pardavimo metu.

26. Kritiškai vertintinas ir apelianto argumentas, kad pagal savo paskirtį įsigytas automobilis tiesioginę funkciją atliko – juo buvo galima važiuoti ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo. Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, yra svarbu ne tik tai, kad automobilis gali realiai važiuoti, bet taip pat ir tai, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 15 punkte įtvirtintas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Be to, vien byloje nustatytas faktas, kad įsigytam automobiliui yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme, nes VĮ „Regitra“ buvo pateikti LR transporto priemonių draudikų biuro duomenys apie tai, kad 2016 m. gegužės 25 d. buvo nustatyta, jog eismo įvykio metu sugadintą automobilį remontuoti ekonomiškai netikslinga, yra pakankamas pripažinti faktą, kad ieškovo perkamas automobilis neatitiko jam reiškiamus bendruosius reikalavimus.

27. Kitas apelianto argumentas, kuriuo atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą yra tas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju sudarydamos ginčo Sutartį dėl jos dalyko klydo abi šalys, kadangi byloje yra duomenų, jog abi Sutarties šalys žinojo apie tai, kad automobilis yra dalyvavęs eismo įvykyje.

28. Šiame kontekste teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad išanalizavus ir įvertinus bylos duomenis, bei apelianto apeliacinio skundo argumentus ir teiginius matyti, kad pats apeliantas visos bylos nagrinėju metu nėra nuoseklus. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog pirmosios instancijos teisme teikdamas atsiliepimą į ieškinį ir dalyvaudamas teismo posėdyje, ieškovas laikėsi pozicijos, jog jis kaip automobilio pardavėjas nežinojo apie parduodamo automobilio trūkumus, kadangi trečiasis asmuo J .L. L., iš kurio jis 2016-04-27 įsigijo automobilį jokios informacijos apie automobilio trūkumus ir įvykius atsakovui nesuteikė, o pats atsakovas, apžiūrėjęs automobilį, taip pat jokių išorinių pažeidimų nepastebėjo. Tuo tarpu teismui pateiktame apeliaciniame skunde atsakovas jau nurodo, kad sudarant ginčijamą sandorį, sprendžiant iš AB „Lietuvos draudimas“ pateiktos žalos bylos medžiagos ir ieškovo bei jo brolio pateiktų į bylą elektroninių susirašinėjimų yra akivaizdu, kad apie parduodamo automobilio dalyvavimą eismo įvykyje buvo žinoma tiek ieškovui, tiek ir pačiam atsakovui, todėl šiuo atveju šalys sudarydamos sandorį neklydo.

29. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pozicijos dėl ieškovo ieškinyje pareikštų reikalavimų keitimas, gali būti vertinamas kaip apelianto žinojimas, jog ieškovui parduota transporto priemonė yra po eismo įvykio, kuriame ši transporto priemonė buvo stipriai sugadinta. Šią apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą patvirtina ir ieškovo ieškinyje ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su transporto priemonės įsigijimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, trečiasis asmuo J. L. L. lengvąjį automobilį Honda Acord 2016 m. balandžio 27 d. 13 val. 40 min. įsigijo iš Z. K.. Šioje 2016-04-27 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje buvo nurodyta informacija apie įvykius ir trūkumus, t. y. skiltyje „Informacija ir trūkumai“ nurodoma, kad automobilis yra daužtas, o atsakovas iš trečiojo asmens J. L. L. šį automobilį įsigijo 2016 m. balandžio 27 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi, kuri buvo sudaryta 2016-04-27 18.00 val., t. y. tą pačią dieną po 4 val. ir 20 min. ir jau kaip techniškai tvarkingą, kadangi 2016 m. balandžio 27 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (b. l. 10), kurios pagrindu atsakovas įsigijo ginčo automobilį iš trečiojo asmens, nebuvo nurodyta informacija apie įvykius ir trūkumus. Įvertinus bei išanalizavus AB „Lietuvos draudimas“ į bylą pateiktą žalos medžiagą, bei nagrinėjamos bylos duomenis, teisėjų kolegijos teigimu yra akivaizdu, jog šioje situacijoje per 4 val. automobilio, kurį įsigijo ieškovas, suremontuoti, kad pastarasis būtų techniškai tvarkingas buvo neįmanoma.

30. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

31. Taigi, atsižvelgiant į ieškovo nurodytas faktines aplinkybes dėl šio automobilio įsigijimo, į apelianto pozicijos dėl ieškovo ieškinyje pareikštų reikalavimų keitimą (t. y. atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog apie parduodamo automobilio dalyvavimą eismo įvykyje buvo žinoma tiek ieškovui, tiek ir pačiam atsakovui, todėl šiuo atveju šalys sudarydamos sandorį neklydo), į tai, kad atsakovas užsiima automobilių prekyba (per metus parduoda 10 automobilių) bei įvertinus bylos aplinkybes, spręstina, jog labiau tikėtina, kad atsakovas 2017-04-27 iš trečiojo asmens įsigydamas asmeninėn nuosavybėn lengvąjį automobilį, tikrai žinojo, kad įsigyja transporto priemonę, kuri yra po eismo įvykio, kuriame šis lengvasis automobilis buvo stipriai sugadintas, ką patvirtina AB „Lietuvos draudimas“ pateikta į bylą žalos medžiaga.

32. CK 6.431¹ straipsnis nustato, jog motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Privalomų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

33. Vadovaujantis Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo, patvirtinto Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2015-10-26 įsakymu Nr. 2B-231, 1 punktu, sudarant motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį nurodomi šie duomenys: 1) motorinės transporto priemonės gamybinė markė; 2) motorinės transporto priemonės komercinis pavadinimas; 3) motorinės transporto priemonės identifikavimo numeris; 4) motorinės transporto priemonės rida; 5) ar galioja transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra; 6) eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas buvo motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visi kiti pardavėjui žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Taigi, griežtas Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės, t. y. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarčiai CK 6.431¹ straipsnyje ir Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąraše yra nustatyti imperatyvūs sutartyje nurodytini duomenys, jie turi būti nurodomi nepriklausomai nuo šalių pasirinkimo juos nurodyti, ar ne;

34. Iš 2016-05-02 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog yra nurodyti ne visi Motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąraše nurodyti duomenys, t. y. nurodyta transporto priemonės gamybinė markė, transporto priemonės komercinis pavadinimas bei identifikavimo numeris, taip pat yra nurodyta, jog yra galiojanti transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra, tačiau nenurodyti privalomi duomenys apie ridą, transporto priemonės trūkumus, taip pat neužpildyta privalomai pildoma informacija apie eismo įvykius ir trūkumus.

35. Nagrinėjamu atveju automobilio defektai (t. y. automobilio dalyvavimas eismo įvykyje, dėl kurio jis buvo stipriai apgadintas) nėra akivaizdūs ir pastebimi. Pats apeliantas pirmosios instancijos teismo atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdžio metu patvirtino, kad apžiūrėjęs automobilį jokių išorinių pažeidimų nepastebėjo, o jau pateiktame apeliaciniame skunde keičia poziciją dėl ieškovo ieškinyje pareikštų reikalavimų (t. y. atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog apie parduodamo automobilio dalyvavimą eismo įvykyje buvo žinoma tiek ieškovui, tiek ir pačiam atsakovui, todėl šiuo atveju šalys sudarydamos sandorį neklydo). Be to, 2016-05-02 Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje apeliantas taip pat nenurodė jokių automobilio defektų ar trūkumų, nenurodė informacijos apie parduodamo lengvojo automobilio dalyvavimą eismo įvykyje, todėl, vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 2 dalimi, konstatuotina, jog apeliantas pažeidė CK 6.431¹ straipsnyje bei Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo imperatyvius reikalavimus transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti automobilio defektus ir trūkumus. Pažeidęs šiuos reikalavimus, apeliantas prisiima atsakomybę dėl netinkamo pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo.

36. Taigi, apeliacinės instancijos teismui išsamiai išanalizavus ir įvertinus bylos aplinkybes ir padarius išvadą, jog labiau yra tikėtina, kad atsakovas 2017-04-27 iš trečiojo asmens įsigydamas asmeninėn nuosavybėn lengvąjį automobilį, tikrai žinojo, kad įsigyja transporto priemonę, kuri yra po eismo įvykio, kuriame šis lengvasis automobilis buvo stipriai sugadintas, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų padaryti neginčijamą išvadą, jog atsakovas Sutarties sudarymo metu žinojo apie eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo apgadintas. Atitinkamai nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo konstatuotu faktu, jog teismas nenustatė CK 6.431 (1) straipsnio pažeidimo, kuris sudarytų pagrindą Sutartį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą, toje dalyje, kurioje Sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) kaip sudaryta iš esmės suklydus (CK 1.90 str. 1 d.) pakeisti ir pripažinti ieškovo E. S. ir atsakovo T. P. 2016 m. gegužės 2 d. sudarytą transporto priemonės sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, t. y. kaip prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms.

Dėl ieškovo neveikimo

37. Kritiškai vertintinas ir apelianto teiginys, jog ieškovas nesikreipė nei į draudiką, nei į VĮ „Regitra“, bandydamas nuginčyti jų sprendimo ar išaiškinti aplinkybes.

38. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2016 m. birželio mėnesio pradžioje ieškovas gavo VĮ Regitra 2016-05-31 pranešimas “Dėl leidimo transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme sustabdymo” (b. l. 12). Siekiant išsiaiškinti ieškovo įsigytos motorinės transporto priemonės leidimo dalyvauti viešajame eisme sustabdymo konkrečias aplinkybes, dėl konkrečių duomenų pateikimo ieškovas kreipėsi į VĮ Regitra (b. l. 13), kuri 2016-12-20 raštu (b. l. 15) paaiškino, kad esant pateiktai LR Transporto draudiko biuro informacijai ir jos pagrindu sustabdytam transporto priemonės dalyvavimui viešajame eisme, būtina ieškovo įsigytai transporto priemonei atlikti transporto priemonės techninę ekspertizę, kuriai reikalinga pateikti transporto priemonės atkuriamąjį remontą patvirtinančius dokumentus, o esant teigiamai ekspertizės išvadai atlikti privalomą techninę apžiūrą bei transporto priemonę apdrausti ir pateikti kitus registracijai būtinus dokumentus, kad ieškovo įsigytai transporto priemonei būtų leista dalyvauti viešajame eisme. Be to, VĮ Regitra nurodė, kad LR Transporto priemonių draudikų biuro pateikta informacija yra susijusi su šios transporto priemonės dalyvavimu eismo įvykyje, ko pasekoje buvo pripažinta, kad automobilį remontuoti ekonomiškai netikslinga (t. y. konkrečios informacijos apie eismo įvykį pateikta nebuvo). 2017 m. sausio 30 d. ieškovas kreipėsi į LR Transporto draudikų biurą su prašymu (b. l. 17,18) pateikti informaciją apie eismo įvykio datą, laiką, eismo įvykio aplinkybes, transporto priemonės sugadinimus, tyrimo aktą ir kitas aplinkybes, tačiau prašoma informacija ieškovui nebuvo pateikta, nurodant ieškovui kreiptis į AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 19). Tačiau AB „Lietuvos draudimas“ 2017-03-13 raštu (b. l. 22) atsisakė pateikti ieškovui jo prašomą informaciją, motyvuodamas LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad tokia informaciją pateiks tik teismui. Siekdamas šį ginčą išspręsti taikiai, ieškovas su pretenzija (b. l. 23) kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas jokio atsakymo nepateikė.

39. Taigi remiantis aukščiau išdėstytu, matyti, jog priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas ėmėsi visų įmanomų priemonių aplinkybėms, susijusioms su automobilio dalyvavimu eismo įvykyje, išsiaiškinti, t. y. kreipėsi tiek į VĮ „Regitra“, tiek į LR Transporto priemonių draudikų biurą, tiek į AB „Lietuvos draudikas“, tiek ir į patį atsakovą su pretenzija ir tik nepavykus ginčo išspręsti ne teismo tvarka, ieškovas kreipėsi į teismą.

40. Apeliaciniame skunde apeliantas tai pat mini ir CK 1.125 str. 7 d. normą, kurioje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsiradusiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Apelianto teigimu, toks ieškovo neveikimas pažeidžia jo teises. Tačiau teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka, kadangi byloje yra kilęs ginčas ne dėl draudimo teisinių santykių, o dėl parduoto daikto (šiuo atveju transporto priemonės) trūkumų, todėl nagrinėjamu atveju apelianto minima CK 1,125 str. 7 d. norma nėra taikoma. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.338 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, kai sutartis ar įstatymai nenustato ko kita, pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nurodytus terminus. Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino (CK 6.338straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad šalių nebuvo sutarta dėl daikto (t. y. transporto priemonės) kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti termino, todėl ieškovas turėjo teisę pasinaudoti CK 6.338 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu, ką kaip matyti iš byloje esančių duomenų, jis ir padarė. Taigi apelianto argumentai, jog ieškovo neveikimas pažeidžia atsakovo teises laikyti nepagrįstais ir neįrodytais.

Dėl sumokėtos transporto priemonės kainos

42. Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktą paprasta rašytine forma turi būti sudaromos motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartys. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas minėtų nuostatų gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kai atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Taigi priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas spręsdamas šalių ginčą dėl ieškovo atsakovui sumokėtos automobilio kainas galėjo remtis liudytojų parodymais. Apelianto netinkamas CK 1.93 str. 6 d. nuostatų interpretavimas sudaro pagrindą tokį atsakovo teiginį laikyti pagrįstu.

43. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais sprendžiant apie tikrąją automobilio kainą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog liudytojais byloje apklausti N. S. (ieškovo brolis) nurodė, kad ieškovas jam atsiuntė nuorodą į interneto tinklapyje www.autoplius.lt patalpintą parduodamo automobilio skelbimą, pagal kurį automobilio kaina buvo apie 2200 EUR. Liudytojas taip pat patvirtino, kad jis pas atsakovą atvyko kartu su ieškovu ir matė, kaip ieškovas suskaičiavo ir padavė atsakovui už automobilį 2000 EUR sumą grynaisiais pinigais (kupiūromis po 50 Eur). Liudytoju apklaustas N. J. (ieškovo draugas) nurodė, kad ieškovas telefonu jam pasakojo, kad važiuoja pirkti automobilio Honda Accord, kurio kaina internete – apie 2200 EUR, tačiau nusiderėjo iki 2000 EUR. Taip pat nurodė, kad kito telefono skambučio metu ieškovas jam teigė automobilį nupirkęs už 2000 EUR kainą. Remiantis byloje pateikta nepriklausomo turto vertintojo UAB „Capital vertinimas“ pažyma, rekomenduojama ginčo automobilio pardavimo vertė 2017 m. rugsėjo 26 d. – 2100 EUR (b. l. 129-141). Didesnė nei 2000 Eur automobilio vertė taip pat nurodoma ir eismo įvykio žalos byloje. 2016 m. balandžio 20 d. išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodoma automobilio vertė – 2666 EUR (b. l. 65). Be to, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis užsiima automobilių prekyba (per metus parduoda apie 10 automobilių), teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą kritiškai vertinti atsakovo teiginį, kad jis ginčo automobilį ieškovui pardavė už 500 EUR kainą, tik todėl, kad jis jam nepatiko.

44. Šiame kontekste svarbu nurodyti, jog sudarant 2016-05-02 Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį buvo laikomasi įstatymų nustatytos paprastos rašytinės sutarties sudarymo formos, ką patvirtina ir byloje esanti Sutartis. Tik pačioje Sutartyje yra nurodyta netikra automobilio pirkimo – pardavimo sutarties kaina. Taigi šioje situacijoje, atsižvelgiant į sandorio sudarymo faktines aplinkybes, bei į tai, kad prieš sandorio sudarymą ir jo sudarymo metu dalyvavo ir liudytojas, kuris žinojo visas su sandoriu sudarymu susijęs aplinkybes, visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino ir rėmėsi liudytojo parodymais. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju liudytojų parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste.

45. Pažymėtina, jog įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, t. y. įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus bei nurodytą kasacinio teismo praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog labiau tikėtina, kad tikroji šalių sutarta automobilio kaina buvo ne, kaip nurodo apeliantas, 500 EUR, o 2000 EUR, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto ieškovui priteisė 2000 EUR, sumokėtų už automobilį.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės pažeidė procesinės bei materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad yra pagrindas sprendimą pakeisti anksčiau nurodyta tvarka (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo 2016-05-02 sudarytą transporto priemonės sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) kaip prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

47. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

48. Ieškovas E. S. apeliacinėje instancijoje patyrė 150,00 EUR atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2018-01-16 pinigų priėmimo kvitą Nr. 761960. Teismas, atsižvelgdamas į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta Rekomendacijų redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) nuostatas, sprendžia, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, todėl ši suma priteistina iš apelianto T. P. ieškovo E. S. naudai (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovo E. S. ir atsakovo T. P. 2016 m. gegužės 2 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) kaip sudaryta iš esmės suklydus (CK 1.90 str. 1 d.), pakeisti ir pripažinti ieškovo E. S. ir atsakovo T. P. 2016 m. gegužės 2 d. sudarytą transporto priemonės sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, t. y. kaip prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. P. ieškovui E. S. 150,00 EUR (vienas šimtas penkiasdešimt eurų 00 ct ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.