Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šios bausmės pridėta Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžiu V. M. paskirtos ir neatliktos 30 parų arešto bausmės dalis ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 15 dienų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. M., 2021 m. spalio 22 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, sėdintį A. Z. suėmęs už drabužio atlapo, ties krūtine, pakėlęs jį, jėga nutempęs į virtuvę ir parvertęs ant grindų, gulinčiam A. Z. sudavė ne mažiau du kartus į krūtinę ir galvos sritį, tokiais veiksmais nukentėjusiajam A. Z. padarė kaukolės dešinės pusės smilkinkaulio įspaustinį lūžį, stuburo kaklinės dalies antro slankstelio panirimą, kairio II šonkaulio lūžį, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta A. Z. sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

8. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog sprendžiant klausimą ar nukentėjusysis pats negalėjo patirti jam nustatytų sužalojimų, nustatyta ir įvertinta nukentėjusiojo patirtų sužalojimų ir jam suteiktos medicinos pagalbos seka ir konstatuota, kad nukentėjusysis jokiomis kitomis aplinkybėmis, kaip tik nuo V. M. smurtinių veiksmų, susižaloti ar būti sužalotas negalėjo. Nors apeliaciniu skundu yra nesutinkama su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir nurodoma, jog nukentėjusiajam nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas negalėjo būti V. M. neteisėtų veiksmų padarinys, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo padaryta išvada. Nors sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo konstatuotas tik 2022 m. spalio 23 d., 19.36 val., jam apsilankius VšĮ (duomenys neskelbtini) (prieš tai tą pačią dieną nukentėjusysis buvo apžiūrėtas 02.24 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ir 16.43 val. VšĮ (duomenys neskelbtini)), t. y. praėjus beveik parai laiko po nagrinėjamo įvykio, tačiau matyti, kad taip nutiko dėl objektyvių priežasčių, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis per šį laikotarpį galėjo susižaloti pats. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad išvada dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo buvo padaryta įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, jog po V. M. smūgio sudavimo nukentėjusiajam, šis buvo be sąmonės, jį nuo grindų turėjo pakelti kiti asmenys, kadangi pats to padaryti negalėjo, o policijos pareigūnams parvežus nukentėjusįjį į P. Z. namus Aukštadvario kaime, jis neužilgo su sugyventinės N. N. pagalba buvo transportuotas į savo namus Kupreliškio kaime, kadangi toliau juto skausmus ir sunkiai galėjo pajudėti. Matyti, jog būtent dėl šios priežasties nukentėjusysis turėjo kreiptis į kitą gydymo įstaigą (VšĮ (duomenys neskelbtini)) kol galiausiai VšĮ (duomenys neskelbtini) jam buvo diagnozuotas kaukolės skliauto lūžis ir atlikta skubi operacija. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo ir nustatė įvykių seką iki kuomet nukentėjusiajam buvo diagnozuotas kaukolės skliauto lūžis. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimta išvada, jog nukentėjusysis buvo sužalotas tik nuo V. M. smurtinių veiksmų. Matyti, kad nukentėjusysis po jam V. M. suduoto smūgio juto stiprų fizinį skausmą, negalėjo laisvai judėti. Be to, nukentėjusysis nuolatos buvo su kitais asmenimis, pavyzdžiui su savo tėvu P. Z., sugyventine N. N., o taip pat vėliau buvo nuolatos stebimas ir kitų asmenų (liudytojų K. P., G. M., D. Č.), kuomet jis buvo gabenamas į gydymo įstaigas. Šie liudytojai patvirtino, jog nukentėjusiojo judesiai buvo riboti, jis skundėsi nuolatiniu skausmu, o daugiau jokių sužalojimų po įvykio nepatyrė. Todėl nepagrįstais laikomi apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis kokiu nors būdu galėjo susižaloti pats jau po V. M. smurtinių veiksmų atlikimo, kuomet to nepatvirtino nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų, o nukentėjusiojo sunki būsena neabejotinai jam būtų iš esmės trukdžiusi atlikti kokius nors aktyvius veiksmus, dėl kurių jis būtų galėjęs susižaloti pats (pavyzdžiui važiuoti mopedu ir pateikti į eismo įvykį).

9. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog nebuvo konstatuotas V. M. rankos plaštakos išorinės dalies sužalojimas, kuris neabejotinai būtų atsiradęs, jei V. M. būtų ta rankos dalimi labai stipriai smūgiavęs. Be to, pasak apelianto, specialistas savo išvadoje, neatmesdamas galimybės, kad nukentėjusiojo kaukolės sužalojimas galėjo atsirasti galvos dešine puse atsitrenkus į kietą buką paviršių, nenurodė ir to, kad įspaustinis skeveldrinis kaukolės lūžis galėjo būti padarytas smūgiuojant kumščiu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog dėl šių aplinkybių yra būtina atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausti teismo medicinos specialistą apie nukentėjusiojo galvos sužalojimo mechanizmo detales. Vertinant ar baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada nekelia abejonių, pastebėtina, jog išvados 7 punkte konstatuota, kad nukentėjusiajam nustatytas dešinės pusės smilkinkaulio lūžis galėjo būti padarytas sudavus smūgį. Taigi, priešingai nei nurodoma apelianto, matyti, jog specialisto išvadoje aiškiai nurodoma, jog lygiai kaip ir neatmetama galimybė, kad nukentėjusiajam dešinės pusės smilkinkaulio lūžis galėjo būti padarytas, kuomet jis buvo pargriautas ant žemės ir galvos dešine puse atsitrenkęs į kietą buką paviršių (pavyzdžiui virtuvės grindis ar virtuvėje buvusius baldus ar kitus daiktus), taip pat neatmetama galimybė, kad minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas sudavus smūgį, tame tarpe ir rankos kumščiu. Vien ta aplinkybė, jog po įvykio nebuvo apžiūrėta V. M. ranka, nesuteikia pagrindo netikėti specialisto išvada, kuomet sprendžiant klausimą dėl V. M. kaltės, ji buvo vertinta ne atskirai, tačiau visų byloje surinktų įrodymų kontekste, kaip to reikalauja BPK nuostatos. Pažymėtina, kad nuosprendžių grindimas ekspertizės aktais, specialistų išvadomis, kuriuose daromos tikėtinos išvados, nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeistos BPK nuostatos ir kad buvo remtasi neleistinais įrodymais. Tikėtinos išvados įrodomoji reikšmė yra mažesnė, tačiau teismas tokia išvada gali grįsti baudžiamojoje byloje daromas išvadas, jei tokiomis išvadomis įrodinėjamos bylos aplinkybės yra nustatomos įvertinus ir kitus bylos įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Šioje dalyje svarbu ir tai, kad nors specialisto išvadoje ir nurodoma, kad nukentėjusiajam nustatytas dešinės pusės smilkinkaulio lūžis galėjo būti padarytas jį pargriovus ir dėl to atsitrenkus į kokį nors kietą buką paviršių arba sudavus tiesioginį smūgį nukentėjusiajam į dešinės pusės smilkinkaulio, ausies ir jos aplinkos sritį, tačiau matyti, jog abiem atvejais minėto sužalojimo priežastis privalėjo būti V. M. veiksmai. Be to, tokią išvadą patvirtina ir specialisto išvados 8 punktas, kuriame nurodoma, kad nėra gauta duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, kurie kvalifikuoti nesunkiu ir sunkiu sveikatos sutrikdymais, galėjo būti padaryti skirtingu laiku, kas vėlgi paneigia V. M. pateiktą versiją, jog nukentėjusysis sunkiai susižaloti sveikatą galėjo jau po nagrinėjamo įvykio pats. Tokiu būdu darytina išvada, kad minėta specialisto išvada yra objektyvi ir išsami, aplinkybių, suteikiančių pagrindą abejoti paties specialisto kompetencija, nenustatyta, jų nenurodė ir pats apeliantas, o pirmosios instancijos teismo specialisto išvada buvo įvertinta visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir abejonių nekėlė, ja remtasi pagrįstai.

10. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. M. suėmęs sėdintį nukentėjusįjį už drabužio atlapo, ties krūtine, pakėlęs jį, jėga nutempęs į virtuvę ir parvertęs ant grindų, gulinčiam nukentėjusiajam sudavė ne mažiau du kartus į krūtinę ir galvos sritį. Pats V. M. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos metu parodė, kad nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį kaire ranka į smakrą, tačiau matyti, jog apeliaciniame skunde V. M. jau neatmeta galimybės, kad savo veiksmais galėjo padaryti nukentėjusiajam ir daugiau sužalojimų. Apeliantas sutinka, kad įvykio metu sugriebdamas nukentėjusįjį už rūbų, galėjo suduoti nukentėjusiajam į krūtinę ir taip sužaloti jo šonkaulį, kad nuo nukentėjusiajam suduoto smūgio į smakrą galėjo panirti jo (nukentėjusiojo) stuburo slankstelis, taigi nors V. M. ir nesutinka, jog savo veiksmais padarė visus nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, tačiau matyti, jog V. M. iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad galėjo suduoti nukentėjusiajam ne mažiau kaip du smūgius. Pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta ir tai, kad nurodytus fizinio smurto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu V. M. atliko tyčiniais veiksmais, tačiau matyti, jog V. M. tyčia nėra detalizuojama. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju V. M. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kadangi suduodamas smūgį nukentėjusiajam į smakrą suprato savo tokio veiksmo pavojingumą, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Tokią išvadą patvirtina V. M. veiksmų pobūdis (V. M. pakėlė nukentėjusįjį nuo kėdės ir parvertė ant grindų, o be kitų V. M. veiksmų, nukentėjusiajam buvo suduotas ir stiprus smūgis į gyvybiškai svarbią vietą – galvą), jog smurtinio pobūdžio veiksmus V. M. atliko jų iš anksto neplanavęs, o galimai dėl staiga kilusio žodinio konflikto. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas bendrai numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties ir nors tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja, tačiau vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Atsižvelgiant į išdėstytą spręstina, jog V. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, o apeliacinio skundo argumentai, jog padarytas toks veikos kvalifikavimas netinkamas atmestini kaip nepagrįsti.

11. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma sušvelninti V. M. paskirtą bausmę. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pripažįstant V. M. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, dėl ko buvo neteisingai paskirta ir laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, atsižvelgiant į tai, kad V. M. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, BK pažeidimų skiriant bausmę nenustatė. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė V. M. vienintelę BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą ir už tokią nusikalstamą veiką galimą paskirti bausmę – laisvės atėmimą. Taip pat, parinkdamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas įvertino ir V. M. atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui bei naują nusikaltimą padarė būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą neišnykus teistumui, t. y. būdamas recidyvistu), paties V. M. asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, kadangi ankščiau buvo teistas, baustas administracine tvarka). Atsižvelgiant į šias aplinkybes V. M. buvo paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu šiek tiek mažesnė, tačiau artima BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė mažesnio padaryto nusikaltimo ar nuteistojo V. M. asmenybės pavojingumo ar kitų aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą skirti V. M. švelnesnę bausmę ar sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą svarstyti klausimą dėl švelnesnės nuobaudos paskyrimo ar manyti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra. V. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, BK 61 straipsnio reikalavimus ir tinkamai individualizuota. Apeliacinio skundo argumentai dėl V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo jos švelninti ar pakeisti kita bausmės rūšimi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. M. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

12. Galiausiai, apeliaciniu skundu prašoma sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, jeigu apeliacinės instancijos teismo būtų pripažinta, kad V. M. savo neteisėtais veiksmais negalėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos ir jo (V. M.) veika būtų perkvalifikuota kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nors nukentėjusysis byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš V. M. nukentėjusiojo A. Z. naudai buvo priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudoti fizinio smurto veiksmai, jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukeltas ilgalaikis fizinis skausmas ir emociniai išgyvenimai, patirti ilgalaikiai nepatogumai dėl gydymo, atsižvelgta ir į nukentėjusiojo bei V. M. turtinę padėtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytu aplinkybių vertinimu nustatant nukentėjusiajam dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos atsiradusią neturtinę žalą, įvertinant jos dydį pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina ir tai, kad nors absoliučiai objektyviai įvertinti pinigine išraiška neturtinės žalos dydžio neįmanoma, tačiau matyti, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos baudžiamosiose bylose, kuomet nukentėjusiajam yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas dėl padaryto sunkus sveikatos sutrikdymo, susijusio su kaukolės kaulų lūžiu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką matyti, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, priteistos neturtinės žalos dydis labai skirtingas ir svyruoja nuo 1 449 Eur iki 23 000 Eur, kadangi paprastai didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiojo patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su negrįžtamu neigiamu poveikiu sveikatai, ilgalaikiu darbingumo netekimu, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-181/2010, 2K-370/2012, 2K-195/2014, 2K-7-54-677/2015, 2K-300-222/2017). Išskyrus aplinkybę, jog nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas, jeigu V. M. padaryta nusikalstama veika būtų perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde nenurodoma jokių kitų argumentų, kurie apelianto manymu sudarytų pagrindą spręsti klausimą dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio sumažinimo. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek ir sąžiningumo kriterijus, teisėjų kolegija, nenustačius aplinkybių, kurioms esant būtų galima daryti išvadą apie netinkamai parinktą nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, sprendžia, jog tenkinti šį apeliacinio skundo prašymą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.