- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-21
- Bylos Nr.
- TA-487-261/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03995-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- P. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atlikinėjo bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus PN buvo laikomas sekcijoje Nr. 208, kurioje jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, negu garantuojama teisės aktuose. Nuteistiesiems buvo leidžiama pasivaikščioti lauke tik 3 valandas, todėl rūkantys nuteistieji rūkė bendro naudojimo patalpose, o tai kėlė pareiškėjui nepatogumus. Taip pat buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kurie buvo netinkamai įrengti. Tualete nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl buvo jaučiamas nemalonus kvapas. Privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu, jame nebuvo nei persirengimo kabinų, nei pertvarų, todėl apsirengiant ar nusirengiant dušo patalpoje pareiškėjas jautė pažeminimą. Pareiškėjas, tiek naudodamasis tualetu, tiek dušu, kuriame nebuvo persirengimo kabinų, buvo matomas kitų nuteisėtųjų ir prižiūrėtojų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
5. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame papildomai nurodė, kad kai jis buvo kalinamas, dušo patalpose pertvarų dar nebuvo (dušuose pertvaros buvo įrengtos 2018 m. gruodžio 1 d.). Tualete buvo tik sanitarinis įrenginys grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 31 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu (pertvarų tarp dušų neįrengimo) laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. nutraukė; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d.
8. Teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4552-815/2019 buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą grindė aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Iš nurodytų duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo sutampa su reikalavimu administracinėje byloje Nr. I-4552-815/2019, taip pat sutampa ginčo laikotarpis, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžiasi kalinimo sąlygomis nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d., o administracinėje byloje Nr. I-4552-815/2019 buvo vertinamas laikotarpis nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d., abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovas bei jo atstovas yra tie patys asmenys. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, nustatęs, kad pareiškėjo tapati skundo dalis jau buvo išnagrinėta kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, bylos dalį dėl reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu (pertvarų nebuvimo) laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d., nusprendė nutraukti.
9. Teismas nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato pareigos dušo patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius. Atsižvelgiant į tai, pats atskirų persirengimo kambarių neįrengimas nėra neteisėtas veiksmas. Toks vertinimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019).
10. Teismas pabrėžė, kad pagal teisinį reguliavimą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3-208, kurios plotas – 33,43 kv. m, o joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu laikytus asmenis nurodytoje gyvenamojoje patalpoje, tačiau, įvertinęs patalpų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3,34 kv. m, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Vilniaus PN administracijai būtų skundęsis dėl nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose. Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat nenurodė aplinkybės, kad įkalinimo įstaigos administracijai būtų reiškęs skundus ar prašymus dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovas pateikė duomenis teismui, jog įkalinimo įstaigoje laikomiems asmenims, kurie rūko, skirtas atskiras kiemelis rūkymui.
12. Teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą, darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas jo privatumas. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad ginčo laikotarpiu sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos. Be to, pareiškėjas jokių skundų ar prašymų dėl sanitarinių mazgų įrengimo, įskaitant atskirų kabinų ar atskiros oro šalinimo sistemos, įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė. Kreipimosi aspektas šiuo atveju svarbus, nes pareiškėjui dėl jo netenkinančių sąlygų nesikreipus į įkalinimo įstaigos administraciją, laikytina, kad kalinimo sąlygos jam buvo tinkamos ir nepatogumų nekėlė. Tad nėra pagrindo daryti išvados, kad sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas konstatavo, kad neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, teismas plačiau nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės.
III.
14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas nurodo, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nuteistiesiems tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m ploto. Baldai neįskaičiuojami į bendrą gyvenamąjį plotą. Persirengimo kambariuose turi būti kabinos ar pertvaros. Pareiškėjui einant į dušą ar iš jo, kiti nuteistieji jį stebėdavo, kritikuodavo ir pan. Sanitariniai mazgai neturėjo jokių pertvarų ir tai akivaizdžiai matyti nuotraukose. Pisuarai yra arti labai vienas kito, dėl to buvo tokių atvejų, kai kiti nuteistieji jį apšlapindavo. Tupiami tualetai neužtikrina fiziologinių poreikių. Tualeto patalpose nėra net rankenų. Tualetai dažnai būna purvini ir smirdantys. Vilniaus PN buvo sanitarinis įrenginys grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Kadangi į lauką buvo galima išeiti tik 3 valandas per dieną (aukštas, kuriame gyveno pareiškėjas, buvo rakinamas), rūkantieji kaliniai rūkydavo koridoriuose, sanitariniuose mazguose, virtuvėse, dėl to pareiškėjas 21 valandą per parą turėjo kvėpuoti užterštu oru. Vien tai, kas pareiškėjas neteikė skundų Vilniaus PN administracijai, nereiškia, kad jis nebuvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Turi būti vadovaujamasi įrodinėjimo taisykle, kad atsakovui įrodymais nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos vertinamos pareiškėjo naudai.
Atsiliepimas
16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
17. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą teismo sprendimą panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir teisės taikymo ginčo santykiams.
22. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu pažymėtina, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012, 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3033-261/2021).
24. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas skundą ištyrė visus įrodymus ir pagrindė vertinimą išvadomis. Teismo sprendimas yra motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, todėl nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis jų nekeičia, o tik papildo jas atsakymais į apeliacinio skundo argumentus.
26. Sprendžiant dėl pareiškėjui tekusio ploto šiuo atveju aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.), galiojusių ginčo laikotarpiu, 11¹.1 punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Pareiškėjo argumentai, kad turi būti taikoma didesnė minimalaus ploto norma, įvertinus tai, kad jis buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose, kuriose privalėjo būti tik miegui skirtu laiku, yra niekuo nepagrįsti. Taip pat atsižvelgiant ne tik į nacionalinį teisinį reguliavimą, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad baldai neįskaičiuotini į bendrą patalpos plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).
27. Teisės aktai, galioję ginčui aktualiu laikotarpiu, nenustatė dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į atsakovo atstovą, jog jam būtų sudaryta galimybė nusirengti atskirai nuo kitų asmenų dėl to, jog jam reikalingas privatumas, o atsakovo atstovas to neužtikrino. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog nebuvo atskirų kabinų persirengimo dušo patalpoje.
28. Bylos duomenys (tualeto patalpos nuotrauka) (b. l. 23) patvirtina, kad tualetai (ne pisuarai) buvo atitverti kabinomis. Dėl to šiuo aspektu jokio privatumo pažeidimo pareiškėjui naudojusis Vilniaus PN įrengtu tualetu nėra pagrindo konstatuoti. Nors taip pat iš byloje pateiktos tualeto patalpose įrengtų pisuarų nuotraukos (b. l. 24) matyti, kad pisuarai buvo be pertvarų, tačiau šiuo atveju pisuarai buvo įrengti specialiai tam skirtoje tualeto patalpoje, be to, pareiškėjas nenurodė, kad jis, nenorėdamas pasinaudoti pisuaru, neturėjo galimybės pasinaudoti tualetais, kurie buvo kabinose. Todėl ir dėl pisuarų neatskyrimo nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo pažeidimą.
29. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Vilniaus PN buvo įrengti tupiami tualetai, pažymėtina, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; kt.). Pareiškėjas be abstraktaus argumento, kad tupiami tualetai neužtikrina fiziologinių poreikių, aiškiai nekonkretizavo, kodėl tupiama tualeto konstrukcija jam buvo netinkama.
30. Nėra pagrindo abejoti Vilniaus PN nurodyta informacija, kad pataisos įstaigoje draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat tuo, kad pataisos įstaiga kontroliuoja, ar šio draudimo kalinami nuteistieji laikosi. Nėra pagrindo abejoti ir atsakovo atstovo nurodyta informacija, kad yra įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji bet kada gali rūkyti. Tai patvirtina ir atsakovo atstovo pateikta minėto kiemelio nuotrauka (b. l. 27). Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis buvo priverstas patalpose kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, vertintini kaip niekuo nepagrįsti.
31. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (pvz., pisuarai yra arti labai vienas kito, dėl to buvo tokių atvejų, kai kiti nuteistieji jį apšlapindavo; tualeto patalpose nėra net rankenų; tualetai dažnai būna purvini ir smirdantys) yra abstraktaus pobūdžio, kai kurie argumentai (pvz., pisuarai yra arti labai vienas kito, dėl to buvo tokių atvejų, kai kiti nuteistieji jį apšlapindavo) net nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, dėl to nevertinti kaip pagrįsti.
32. Taigi pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinio pobūdžio žala.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.