- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-31
- Bylos Nr.
- I1-1473-281/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03995-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. D. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–2).
Paaiškino, kad atlikinėjo bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2018-09-06. Vilniaus PN buvo laikomas sekcijoje Nr. 208, kurioje jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu garantuojama teisės aktuose. Nuteistiesiems buvo leidžiama pasivaikščioti lauke tik tris valandas, todėl rūkantys nuteistieji rūkė bendro naudojimo patalpose, kas kėlė pareiškėjui nepatogumus. Buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kurie buvo netinkamai įrengti. Tualete nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl buvo jaučiamas nemalonus kvapas. Privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu, jame nebuvo nei kabinų, nei pertvarų, todėl apsirengiant ar nusirengiant dušo patalpoje pareiškėjas jautė pažeminimą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs fizines ir dvasines kančias, išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją ir pažeminimą, dėl ko patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–14).
Paaiškino, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 208 vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-208 plotas – 33,43 kv. m., įrengta 10 miegamų vietų. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenimasis plotas. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Sanitarinių mazgų skaičius ir įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis. Dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl nuteistieji galėjo rinktis kuriuo dušu naudotis – su pertvara arba be pertvaros.
Pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl dušų įrengimo – administracinėje byloje Nr. I-4552-815/2019, buvo nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus PN I-ojo korpuso dušų įrengimo. Ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Nuo 2017 metų pradžios I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.
Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti, patalpose yra iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai. Nuteistieji, pažeidžiantys šį draudimą, baudžiami drausminėmis nuobaudomis. I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Šis kiemelis atskirtas nuo likusio I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo, kuriame pagal nustatytą grafiką išeina pasivaikščioti nuteistieji.
Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas paminėtų aplinkybių nepagrindė, nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą.
Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2018-09-06.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-09-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4552-815/2019 buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą grindė aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2018-09-26 Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Iš nurodytų duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo sutampa su reikalavimu administracinėje byloje Nr. I-4552-815/2019, taip pat sutampa ginčo laikotarpis, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžiasi kalinimo sąlygomis nuo 2017-06-01 iki 2018-09-06, o administracinėje byloje Nr. I-4552-815/2019 buvo vertinamas laikotarpis nuo 2017-06-01 iki 2018-09-26, abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovė bei jos atstovas yra tie patys asmenys.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Nustačius, kad pareiškėjo tapati skundo dalis jau buvo išnagrinėta kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs 2019-10-29, administracinė byla dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu (pertvarų nebuvimo) laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2018-09-06 nutrauktina. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas toliau nagrinės kitus pareiškėjo reikalavimus dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų.
Pareiškėjas skunde nurodo argumentus dėl persirengimo kambarių įrengimo ar atskyrimo dušo patalpoje, teigia, kad jo privatumas persirengiant nebuvo užtikrintas. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato pareigos dušo patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius. Atsižvelgiant į tai, pats atskirų persirengimo kambarių neįrengimas nėra neteisėtas veiksmas. Lietuvos higienos normoje 134:2015 nenumatytas reikalavimas, kad tokio pačio lygio privatumas kalinamiems asmenims būtų užtikrinamas ir persirengimo metu, t. y. kad asmenys persirenginėtų atskirose privačiose kabinose. Dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo teismas nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Toks vertinimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019). Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN neturėjo pareigos dušinėse patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius, į aplinkybę, kad pareiškėjui dėl tokių kalinimo sąlygų nekilo nepatogumų, nes pareiškėjas skundų įkalinimo įstaigai dėl tokių sąlygų nereiškė, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN gyveno bendrabučio tipo patalpoje Nr. 208, kurioje jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu garantuojama teisės aktuose ir dėl to buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti.
Teismas pažymi, kad pagal nuo 2010-04-30 galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.
Pasak pareiškėjo, jis gyveno bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje Nr. 208. Įvertinus administracinės bylos medžiagą, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3-208, kurios plotas – 33,43 kv. m., šiose patalpose įrengta 10 miegamų vietų. Atsakovas nepateikė duomenų apie kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu laikytis asmenis nurodytoje gyvenamojoje patalpoje, tačiau, įvertinęs patalpų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3,34 kv. m., toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl gyvenamojo ploto reikalavimų pažeidimo nenustatyta.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam buvo suteikta teisė į pasivaikščiojimą tik 3 val., o rūkančių asmenų neišleisdavo į lauką, todėl rūkantys asmenys rūkydavo bendro naudojimosi patalpose, pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, turėdavo kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3803-575/2018; 2016-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016; ir kt.).
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Vilniaus PN administracijai būtų skundęsis dėl nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose. Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat nenurodė aplinkybės, kad įkalinimo įstaigos administracijai būtų reiškęs skundus ar prašymus dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Atsakovės atstovas pateikė duomenis teismui, jog įkalinimo įstaigoje laikomiems asmenims, kurie rūko, skirtas atskiras kiemelis rūkymui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas aplinkybių dėl rūkymo nedetalizavo, o atsakovas pateikė duomenis, kad kalinamiems asmenims užtikrinamos sąlygos rūkyti lauke, o ne bendrose patalpose, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu jam teko naudotis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, kurie neužtikrino jo privatumo.
Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu V-82 (toliau – Taisyklės; teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2016-01-28 iki 2017-12-19 ir nuo 2017-12-20). Taisyklių 5.7. punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems.
Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Aprūpinimo normos; aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-06-08). Aprūpinimo normų 7 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų prausyklos ir tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Aprūpinimo normų 7.6. punkte nustatyta, jog nuteistųjų būriui įrengtame sanitariniame mazge turi būti įrengta: klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams). Klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Aprūpinimo normų 7.4. punkte nustatyta, jog sanitariniame mazge turi būti įrengta praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Vertinant pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, analizuotina, ar atsakovės atstovas pateikė duomenis ir įrodymus, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (žr., pvz., 2017-06-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2017-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas jo privatumas. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad ginčo laikotarpiu sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos. Be to, pareiškėjas jokių skundų ar prašymų dėl sanitarinių mazgų įrengimo, įskaitant atskirų kabinų ar atskiros oro šalinimo sistemos, įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė. Pastebėtina, kad kreipimosi aspektas šiuo atveju svarbus, nes pareiškėjui dėl jo netenkinančių sąlygų nesikreipus į įkalinimo įstaigos administraciją, laikytina, kad kalinimo sąlygos jam buvo tinkamos ir nepatogumų nekėlė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Administracinę bylą Nr. I1-1473-281/2020 dalyje dėl pareiškėjo P. D. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu (pertvarų tarp dušų neįrengimo) laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2018-09-06 nutraukti.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.