Vilniaus apygardos teismo sprendimas

atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, atstovui advokatui M. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo G. P. (G. P.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Tarp šalių kilo ginčas dėl tarp ieškovo V. V. ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2011 m. gegužės 23 d. sudarytos laidavimo sutarties Nr. 11-00213-1 (toliau – laidavimo sutartis, ginčo sutartis) pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.91 straipsnių pagrindu.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Trečiasis asmuo savo pozicijos dėl ieškinio neišreiškė.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios rašytinės medžiagos, šalių paaiškinimų, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties Nr. 11-00213 LTL (toliau – paskolos sutartis) pagrindu paskolino G. P. 1 500 000 Lt sumą; sutarties 2.14 punkte, nustatančiame paskolos grąžinimo užtikrinimą, nurodyta – „akcijų įkeitimas, fizinio asmens laidavimas. Paskolos grąžinimui ir kitų paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamam įvykdymui užtikrinti paskolos gavėjas įkeičia unijai banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitose tiek sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytose sąskaitose unijoje esamas ir būsimas lėšas ir savo reikalavimo teisę unijai išmokėti šias lėšas bei mokėti palūkanas iš nurodytos banko sąskaitos ir kitų sąskaitų. Įkeičiamų lėšų suma – 1 677 575,29 Lt. Pasikeitus banko sąskaitos ar kitų sąskaitų numeriui(-iams), banko sąskaitos ir kitų sąskaitų įkeitimas išlieka. Unija turi teisę pateikti informaciją kitiems asmenims apie banko sąskaitos ir kitų sąskaitų įkeitimą“.

2011 m. gegužės 23 d. tarp ieškovo V. V. ir atsakovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ buvo sudaryta ginčijama laidavimo sutartis Nr. 11-00213-1, kuria ieškovas užtikrino minėtos paskolos sutarties tinkamą vykdymą, t. y. trečiojo asmens G. P. 1 500 000 Lt dydžio paskolos grąžinimą.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3304-781/2014 (dabar Nr. B2-345-781/2018), atsakovei KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla.

Nustatyta, kad minėtas laidavimo sutarties nutraukimas šiuo metu bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratoriaus yra ginčijamas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje (bylos Nr. e2-2107-467/2018); byla neišnagrinėta, sustabdyta iki šios bylos išnagrinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kaip prieštaraujančia imperatyvioms teisės normoms

Ieškovas 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutartį ginčija, be kita ko, tuo pagrindu, kad ji pažeidžia imperatyvias Kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 bei 3 punktų nuostatas.

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012).

Ieškovo nurodomoje Kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu, t. y. 2011 m. gegužės 23 d.) nustatyta, kad reikalavimus dėl kredito unijos veiklos rizikos prisiėmimo ir ribojimo nustato Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas.

Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu) nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (2 punktas) bei klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms (3 punktas).

Sistemiškai ir lingvistiškai vertinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad jos iš tikrųjų yra imperatyvios, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nurodytos nuostatos taikomos tais atvejais, kai kredito įstaigos ruošiasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui ir tokiu atveju turi būti atliekamas tik kliento (paskolos gavėjo) finansinis vertinimas, o ne ir laiduotojo.

Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra konstatavęs, kad Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas finansų įstaigai įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus; finansų įstaigos kliento sąvoka atskleista Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje – tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas, todėl, anot kasacinio teismo, asmenys, laiduojantys už finansų įstaigos klientą, nėra finansinių paslaugų gavėjai, taigi nėra finansų įstaigos klientai, todėl jiems netaikytinos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).

Kasacinis teismas, analizuodamas laidavimo institutą, taip pat išaiškino, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis); laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Skirtingai negu prievolių įvykdymą užtikrinant daiktinių teisių suvaržymu, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne su konkrečiu daiktu, todėl laiduotojas įsipareigoja ne turėti tam tikrą turtą prievolės įvykdymui, bet įvykdyti prievolę iš savo nuožiūra pasirinkto turto. Laiduotojui neįvykdžius laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, teismo sprendimo pagrindu išieškojimas gali būti nukreiptas į bet kokį laiduotojo turtą, išskyrus turtą, iš kurio išieškojimą riboja įstatymas; laiduotojui neįkeičiant jokio savo turto prievolės įvykdymui užtikrinti, be to, turint teisę bet kokį savo turtą bet kada be apribojimų perleisti, netenka prasmės laiduotojo turtinės padėties nustatinėjimas prieš sudarant laidavimo sutartį, todėl dėl šios priežasties (laidavimo sutartimi nuosavybės teisės į laiduotojams priklausantį turtą nesuvaržomos ir dėl to nėra užtikrinama, kad šis turtas laiduotojams priklausys prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo metu) kreditoriui nėra prasmės laidavimo sutarties sudarymo metu įsitikinti laiduotojų turto, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą ir teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kredito unija „Vilniaus taupomoji unija“ nepažeidė ieškovo nurodytų teisės aktų reikalavimų (Kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 bei 3 punktų nuostatų), nes ginčijamu atveju minėtos teisės aktų nuostatos ieškovo atžvilgiu netaikytinos, todėl ši ieškovo reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta ir neįrodyta.

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklaidinimo (apgaulės)

Ieškovas laidavimo sutartį ginčija motyvuodamas ir tuo, kad sutartis sudaryta dėl atsakovės (jos darbuotojų) suklaidinimo (apgaulės), t. y. ieškovas buvo suklaidintas dėl sandorio formos, turinio, esminių aplinkybių.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

Taigi, CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, t. y. kad atsakovė suklaidino ieškovą dėl sandorio formos, turinio, esminių aplinkybių.

Ieškovo teigimu, jam buvo pasakyta, kad paskolos grąžinimui užtenka įkeisto turto, o laidavimo sutartis yra tik formalumas. Tačiau, visų pirma, ieškovo teiginiai dėl atsakovės darbuotojų aiškinimo, kad laidavimo sutartis yra tik formalumas, nėra įrodyti; antra, toks aiškinimas nešalintų pareigos domėtis sudaromo sandorio esme ir galimomis pasekmėmis – akivaizdu, kad bet kuris netgi vidutiniškai išsilavinęs ir tiek pat rūpestingas asmuo pasidomėtų, kokia yra sandorio, kuris tėra laikomas „formalumu“, sudarymo prasmė ir tikslas apskritai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad ieškovas dėl savo amžiaus, išsilavinimo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės ar galėjo suvokti tik ribotai. Priešingai, tiek iš bylos duomenų, šalių paaiškinimų, tiek iš viešų duomenų matyti, kad ieškovas V. V. nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2008 m. balandžio 25 d. ėjo atsakovės Paskolų komiteto pirmininko pareigas, buvo (ir vis dar yra) juridinių asmenų vadovu, iki ginčijamos sutarties sudarymo buvo sudaręs ir kitas laidavimo sutartis, pasirašinėjęs paskolos sutartis ir pan. Be to, iš viešų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad ieškovas ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu ėjo atsakovės Stebėtojų tarybos nario pareigas (nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. spalio 17 d.).

Taigi, teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas turėjo suprasti (ir suprato) faktinius ir teisinius ginčijamo sandorio sudarymo padarinius. Teismas sprendžia, kad apeliantui – verslininkui – neabejotinai turėjo būti žinoma ir suprantama laidavimo prievolės esmė, laiduotojui galintys kilti padariniai, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdys savo įsipareigojimų (CK 6.76 straipsnio 1 dalis); laidavimo sutartis yra įprasta ir dažnai civilinėje apyvartoje naudojama prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė; tuo labiau, kad ieškovas, kaip minėta, ėjęs juridinių asmenų vadovo bei atsakovės valdymo organų nario (ir pirmininko) pareigas, turėjo pareigą tinkamai susipažinti su pasirašyto sandorio turiniu (sandorio naudingumu ir žalingumu, galimais padariniais ir kt.) ir tik tuomet išreikšti savo valią.

Ieškovas atsakovės apgaulę (klaidinimą) iš esmės įrodinėja tik jo pateikta paraiška, kurioje, anot ieškovo, jis buvo aiškiai nurodęs, jog siekia garantuoti (o ne laiduoti) už G. P. suteikiamą 1 287 500 Lt sumą.

Viena vertus, ieškovo pateiktoje 2011 m. gegužės 23 d. paraiškoje (kuri nėra šalių pasirašyta) iš tiesų nurodyta, kad teikiama garantijos paraiška už G. P. suteikiamą 1 287 500 Lt paskolą, joje nurodytos ieškovo pajamos, turimas turtas bei kiti įsipareigojimai. Kita vertus, teismas iš esmės sutinka su atsakovės pozicija, kad šiuo atveju ieškovo prievolė (įsipareigojimai) atsirado ginčijamos laidavimo sutarties (o ne paraiškos) pagrindu, tuo tarpu jos (laidavimo sutarties) esmę, kaip minėta, ieškovas neabejotinai suprato (turėjo suprasti). Be to, pažymėtina, kad, kaip patvirtino ir pats ieškovas, jis siekė užtikrinti G. P. planuojamos suteikti paskolos grąžinimą. Kaip minėta, G. P. buvo suteikta 1 500 000 Lt dydžio paskola 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties pagrindu, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog ji užtikrinama fizinio asmens laidavimu. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovei nusprendus suteikti G. P. minėto dydžio (1 500 000 Lt) paskolą (kurią, anot atsakovės, paskutinę akimirką patikslino pats paskolos gavėjas ir byloje ginčo dėl to nekilo), atitinkamai buvo pakoreguota (padaryti pataisymai ranka) ir ieškovo paraiškoje nurodyta suma. Tuo tarpu vien tai, kad ieškovo paraiška buvo pateikta garantuoti, o vėliau buvo pasirašyta ginčo laidavimo sutartis, savaime neįrodo, jog ieškovas buvo suklaidintas dėl minėtos sutarties esmės.

Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki ieškinio pareiškimo šioje byloje buvo pakankamas, jog ieškovas visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, pobūdį ir pan., tačiau reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia buvo pareikštas ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik po beveik šešerių metų bei atsakovės bankroto administratoriui pareiškus ieškinį dėl, be kita ko, minėtos laidavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovo valią ir supratimą dėl laidavimo sutarties sudarymo, be kita ko, patvirtina ir tai, kad po jos pasirašymo ieškovas, teikdamas prašymą dėl jos nutraukimo (taip pat ir kituose savo dokumentuose), ją įvardijo būtent kaip laidavimo sutartį (o ne garantijos), nors neabejotinai suprato šių sutarčių rūšių skirtumus (ką iš esmės patvirtino ir teismo posėdžio metu, pabrėžęs šių sutarčių skirtingas atsakomybės rūšis).

Ieškovas taip pat aiškino, kad trečiojo asmens prievolė (paskolos grąžinimas) turėjo būti užtikrintas trečiojo asmens lėšų atsakovės sąskaitoje įkeitimu 1 677 575,29 Lt sumai, tuo tarpu žinodamas, jog paskola nėra užtikrinta lėšų įkeitimu, nebūtų sutikęs nei laiduoti, nei garantuoti pagal tokios didelės vertės prievolę. Teismas kritiškai vertina tokius ieškovo aiškinimus.

Kaip minėta, 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties 2.14 punkte šalys (trečiasis asmuo G. P. ir atsakovė), be kita ko, susitarė, kad paskolos grąžinimui užtikrinti paskolos gavėjas (trečiasis asmuo) įkeičia unijai nurodytoje banko sąskaitoje ir kitose sąskaitose (tiek esamose, tiek atidarytose vėliau) esamas ir būsimas lėšas; įkeičiamų lėšų suma – 1 677 575,29 Lt. Taigi, teismo vertinimu, nurodytame punkte šalys susitarė dėl sutarties sudarymo metu G. P. sąskaitose esančių ir ateityje atsirasiančių lėšų įkeitimo, nurodant maksimalią įkeičiamų lėšų sumą (1 677 575,29 Lt), kuri atitiko visą paskolos sutartimi suteiktą paskolos sumą (1 500 000 Lt) ir palūkanas (177 575,29 Lt), kurios nurodytos Priede Nr. 1 prie minėtos paskolos sutarties. Teismas sprendžia, kad šis punktas negali būti aiškinamas tokiu būdu, jog trečiasis asmuo (paskolos gavėjas) įkeičia paskolos sutarties sudarymo metu savo sąskaitoje faktiškai jau esamą minėtą lėšų sumą, nes tai neatitiktų nei bendros paskolos santykių esmės, nei faktinių tarp šalių šiuo atveju susiklosčiusių santykių.

Taigi, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ieškovas, sudarydamas su atsakove ginčijamą laidavimo sutartį, suprato (turėjo suprasti) sudaromos laidavimo sutarties formą, jos turinį (esmę), apimtį ir kitas esmines aplinkybes, bei jų siekė; be to, ieškovas neįrodė, jog atsakovė (unija ir (ar) jo darbuotojai) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo esmines sandorio aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas dėl ginčijamos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklaidinimo (apgaulės) taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, todėl ieškinys netenkintinas.

Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (nors jis minėtas išlaidas patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos taip ir nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis)).

Atsakovė pateikė prašymą priteisti jos naudai iš ieškovo 990 Eur (660 Eur + 330 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodytos išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Tiek ieškovas, tiek atsakovė atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktai), todėl teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos (dėl procesinių dokumentų siuntimo) apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo V. V. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo G. P. (G. P.), atmesti.

Priteisti atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, j. a. k. 112040690, iš ieškovo V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 990 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.