Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-645-478-2013

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00192-2012-0

2013 m. spalio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 135 str. 1 d., - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Iš A. M. priteista 40000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo Č. K. ir 1215,75 Lt (vienas tūkstantis du šimtai penkiolika litų 75 ct.) gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2012-01-09 apie 11.00 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini) ant pagrindinio kelio, ties ūkininko R. M. sandėliu, tarpusavio konflikto metu su Č. K., tyčia pastarajam spyrė į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 6 kartus, tuo padarydamas jam poodines kraujosruvas krūtinėje, juosmens srityje, pilvo srityje, dešinėje šlaunyje, kapšelio sumušimą su kraujosruva kapšelyje, su dešiniosios sėklidės plyšimu bei jos pašalinimu, t. y. sunkiai sutrikdė Č. K. sveikatą.

Skunde nurodoma, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino LR BK 28 str. nuostatas. Teismo motyvas, jog nėra jokių įrodymų, kad Č. K. prieš J. M. naudojo smurtą, neatitinka faktinių aplinkybių. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų nuorašų matyti, kad J. M. buvo padaryti veido sumušimai. Greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, kad stebimas odos paraudimas kairiame smilkinyje ir dešinio žandikaulio srityje. Kauno apylinkės teisme pagal J. M. skundą dėl nusikalstamų Č. K. veiksmų yra nagrinėjama baudžiamoji byla. Apelianto teigimu, jis, išgirdęs J. M. pagalbos šauksmą ir pamatęs, kad neblaivus Č. K. užpuolęs muša jo žmoną, turėjo ne tik teisę, bet ir moralinę pareigą ginti ją nuo užpuolimo, nepriklausomai nuo jai padaryto sužalojimo masto, nes kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Nuteistojo įsitikimu, tokie jo veiksmai atitinka LR BK 28 str. 1 d. ir 2 d. nurodytą pobūdį, todėl jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Apelianto įsitikinimu, jo kaltės dėl Č. K. sveikatos sutrikdymo nėra, neturtinės žalos Č. K. jis nepadarė, o jeigu tokia ir buvo - neprivalo jos atlyginti (LR CK 6.253 str. 1 d. ir 6.296 str.). Be to, apelianto įsitikinimu, Č. K. reikalaujamas atlyginti neturtinės žalos dydis neatitinka įstatymo reikalavimų ir teisminės praktikos. Apelianto nuomone, teismas vienašališkai ir neobjektyviai vertino visas aplinkybes nuteistojo nenaudai, nors jis anksčiau neteistas, gerai charakterizuojamas, ir nepagrįstai skyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) pažeidimų nenustatyta.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė motyvuotą ir įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. M. pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai.

Apeliantas teigia, kad nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d, jis nepadarė ir savo kaltės nepripažįsta, t. y. nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad jis padarė šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

LR BPK 305 str. 1 d. 1 p. nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Įrodymus teismas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003 m. birželio 20 d. teismų praktikos apžvalgoje „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Toje pačioje teismų praktikos apžvalgoje nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai pripažino A. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d., teisingai paskyrė jam bausmę pagal LR BK Specialiosios dalies straipsnio sankciją, laikydamasis LR BK Bendrosios dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo A. M. kaltė, padarius LR BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta nukentėjusiojo Č. K. parodymais, policijos pareigūnų liudytojų Ž. A. ir D. B. parodymais, taip pat liudytojos I. S. parodymais, ekspertės Z. M. paaiškinimais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G417/12(02) bei kitais Č. K. medicininiais dokumentais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas be pagrindo skunde atkreipia dėmesį, jog konflikto metu Č. K. sąmonės nebuvo praradęs bei jog jis buvo sužalotas prie parduotuvės. Aplinkybė, ar mušamas Č. K. buvo praradęs sąmonę, šioje byloje sprendžiant apelianto atsakomybės klausimą, nėra reikšminga. Fakto, jog buvo sužalotas prie parduotuvės, Č. K. nei ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, nei apklausiamas teisme nenurodė. Tai, kad Č. K. buvo sumuštas prie parduotuvės, užfiksuota tik Greitosios medicinos pagalbos ligonio siuntime (b. l. 36, antra pusė, t. 1). Tačiau vertinti šį dokumentą, kaip įvykio vietą patvirtinantį įrodymą, nėra pagrindo. Iš Kauno apskrities (duomenys neskelbtini) E. D. liudytojo apklausos protokolo (b. l. 97-98, t. 1) nustatyta, kad pirminiame pranešime, kuris buvo gautas iš Kauno r. GMP, buvo parašyta, kad Č. K. buvo sumuštas prie parduotuvės 2012-01-06. Tačiau ši informacija buvo tik pirminė, joje padaryta techninė klaida. Č. K. apklausos metu aplinkybės buvo patikslintos, nes įvykis iš tikrųjų buvo 2012-01-09. Todėl, anot pareigūno, reikėtų remtis Č. K. tyrimo metu duotais parodymais.

Skundo argumentas, jog teismas nevertino Kauno rajono apylinkės teismo 2012-11-29 nutartyje nustatytų aplinkybių, kur Č. K. paaiškino, jog J. M. iš pakelės griebė medžio šaką, smogė jam į veidą ir prakirto lūpą ir tik tada A. M. du kartus spyrė Č. K. į lyties organus, teisėjų kolegijai nėra aiškus. Minėta nutartimi buvo pradėtas privataus kaltinimo procesas pagal J. M. ir Č. K. skundus ir byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (b. l. 19-20, t. 2). Minėtoje nutartyje užfiksuoti Č. K. paaiškinimai iš esmės sutampa su šioje baudžiamojoje byloje jo duotais parodymais. Nors iš nutarties matyti, jog Č. K. nurodė, kad A. M. jam spyrė į tarpukojį du kartus, tačiau tai nepaneigia fakto, kad Č. K. buvo suduota daugiau smūgių į kitas kūno vietas, ką patvirtino ir specialisto išvada (b. l. 81-82, t. 1).

Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, jog nukentėjusiojo parodymų neteisingumą patvirtina ir tai, jog jis įvykio dieną tvirtino buvęs VSDFV Kauno skyriaus 2-ajame pensijų skyriuje, tačiau šio skyriaus išduota pažyma patvirtina, kad apie Č. K. 2012-01-09 apsilankymą skyriuje duomenų nėra, be to, teismui jis tvirtino esąs neteistas, nors iš tiesų buvo du kartus teistas už chuliganizmą ir vagystę. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra aktualu, kur Č. K. buvo prieš įvykį. Be to, VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus raštas (b. l. 74, t. 2) nėra informatyvus: iš jo matyti, jog skyrius neturi duomenų apie Č. K. atvykimą į 2-jį pensijų skyrių 2012-01-09, tačiau tai nereiškia, jog Č. K. apskritai nebuvo atvykęs į skyrių. Duomenys apie Č. K. ankstesnius teistumus jokio ryšio su nagrinėjama byla taip pat neturi.

Skundo argumentas, jog įvykio vieta tiksliai nebuvo nustatyta, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje yra du įvykio vietos apžiūros protokolai: 2012-02-08 apžiūros protokolas, kurį surašant dalyvavo Č. K. (b. l. 10-13, t. 1), ir 2012-02-15 įvykio vietos apžiūros protokolas, kurį surašant dalyvavo A. M. (b. l. 22-27, t. 2). Šiuose protokoluose užfiksuotos įvykio vietos sutampa. Įvykio vieta yra tiksliai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje - Kauno r., (duomenys neskelbtini) ant pagrindinio kelio, ties ūkininko R. M. sandėliu. Todėl nėra pagrindo vertinti, jog apylinkės teismas pažeidė LR BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Be to, bylos medžiaga patvirtina, jog įvykio vietai esant aiškiai nustatytai iš bylos duomenų, teisiamojo posėdžio metu apylinkės teismas motyvuotai atmetė A. M. gynėjo prašymą dėl įvykio vietos patikslinimo ir aprašymo (b. l. 71, t. 2).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog J. M. ir A. M. parodymus teismas atmetė motyvuotai – kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams bei įvertinęs šių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi – siekį išvengti atsakomybės. Toks teismo įrodymų vertinimas atitinka LR BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Nors skunde teigiama, jog Č. K. galėjo susižaloti, griūdamas ant krūmų kelmų į griovį, tačiau šį apelianto argumentą akivaizdžiai paneigia specialisto išvada bei ekspertės Z. M. paaiškinimai, duoti teisiamojo posėdžio metu, iš kurių nustatyta, jog Č. K. patirtų sužalojimų pobūdis nėra būdingas griuvimui (b. l. 81-82, t. 1; b. l. 68-69, t. 2).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas tinkamai taikė ir aiškino LR BK 28 str. nuostatas ir pagrįstai pripažino, jog A. M. neveikė būtinosios ginties sąlygomis.

LR BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, o būtent - kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas LR BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas ištyrė visas būtinosios ginties konstatavimui būtinas aplinkybes bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis pripažino, jog A. M., suduodamas Č. K. smūgius, neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismas pagrįstai nustatė, jog pavojingo, akivaizdaus ir realaus Č. K. kėsinimosi į J. M. sveikatą, nuo kurio A. M. būtų reikėję ją apsaugoti, nebuvo. Byloje pateikti 2012-02-22 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G539/12(02) (b. l. 28, t. 2) ir 2013-03-12 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės aktas Nr. EG 671/13 (02) patvirtina, jog jokie sužalojimai J. M. konstatuoti nebuvo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teisėjų kolegija nustatė, jog įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2013-06-07 išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-633-720/2013, užvestoje pagal J. M. skundą, taip pat yra konstatuota, jog jokių objektyvių tiesioginių kaltinamojo Č. K. kaltę, sumušus J. M., įrodančių įrodymų nėra. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo vertinimu, jog Č. K. pasakymas, jog grąžins M. skolą, kai turės pinigų, nelaikytinas provokuojančiu ir turėjusiu lemiamos įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, tiek iš paties nukentėjusiojo parodymų, tiek iš specialisto išvados matyti, jog sužalojimai Č. K. galėjo atsirasti net šešių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, todėl tokių daugkartinių brutalių A. M. veiksmų nėra jokio pagrindo pripažinti būtinąja gintimi.

Taigi, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., t. y. sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo Č. K. sveikatą. A. M. kaltė įrodyta įstatymų nustatyta tvarka gautais, baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, patikrintais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir teismo pripažintais įrodymais duomenimis. Pirmosios instancijos teismo išvados paremtos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o jų vertinimas nuosekliu bei logišku šių aplinkybių analizavimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, nes bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, laikantis visų LR BPK numatytų įrodymų tyrimo taisyklių.

Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai skyrė A. M. realią laisvės atėmimo bausmę. LR BK 135 str. 1 d. reglamentuojamas nusikaltimas, už kurio padarymą A. M. apylinkės teismo pagristai buvo nuteistas, yra sunkus (LR BK 11 str. 5 d.), už jo padarymą numatyta vienintelė bausmė - laisvės atėmimas iki 10 (dešimties) metų. Todėl šioje byloje akivaizdžiai nesant LR BK 54 str. 3 d. ir 62 str. numatytų pagrindų, apylinkės teismas pagrįstai skyrė A. M. vienintelę galimą - laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, jog LR BK 75 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimas dėl A. M. padaryto nusikaltimo sunkumo jam negali būti taikomas, kadangi pagal LR BK 75 str. bausmės vykdymą teismas gali atidėti tik nuteistiems laisvės atėmimu už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus arba už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus.

Apeliantas be pagrindo nesutinka su nukentėjusiajam iš jo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl tyčinių A. M. veiksmų Č. K. buvo stipriai sužalotas – jo patirtas sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešiniosios sėklidės pašalinimo Č. K. neteko 40% bendro pastovaus darbingumo (b. l. 81-82, t. 1). Č. K. turėjo ilgai gydytis, jam buvo atlikta operacija – pašalinta sėklidė, jis patyrė skausmą, nepatogumus, negalėjo dirbti (LR CK 6.250 str.). Sužalojimo padariniai Č. K. išliks visą gyvenimą. Duomenų apie savo turtinę padėtį A. M. teismui nepateikė. Todėl įvertinusi visas šias neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos nėra pagrindo mažinti, juo labiau, kad ji atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (LAT nutartys Nr. 2K-209/2010; 2K-227-2011; 2K-54/2012).

Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.