Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kvalitetas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3893-392/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kvalitetas“ ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus kolegijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje viešoji įstaiga Lietuvos savivaldybių asociacijos mokymo ir konsultavimo centras ir uždaroji akcinė bendrovė „Business R&D Center”.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl viešajame pirkime teiktų pasiūlymų eilėje trečiuoju likusio tiekėjo (ieškovo) ir kitų Konkurso dalyvių pasiūlymų vertinimo ir perkančiosios organizacijos veiksmų šiuo aspektu teisėtumo ir pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Teismo reikalavimu apeliacinei instancijai atsakovo pateikti nauji įrodymai priimtini (CPK 314 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovo vykdytame paslaugų viešojo pirkimo supaprastintame atvirame konkurse ieškovo pasiūlymas pagal ekonominio naudingumo kriterijų buvo pripažintas trečiuoju Konkurso dalyvių pasiūlymų eilėje. Nesutikdamas su pasiūlymo techninių duomenų įvertinimu bei perkančiosios organizacijos sprendimais dėl pasiūlymų vertinimo ieškovas išnaudojo ikiteisminę ginčo nagrinėjimo stadiją iki pirkimo sutarties sudarymo ir pareiškė atsakovui pretenzijas, kurių šis netenkino. Todėl ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė panaikinti atsakovo viešojo pirkimo komisijos sprendimus dėl Konkurso dalyvių pasiūlymų įvertinimo, dėl pasiūlymų eilės nustatymo ir Konkurso laimėtojo pripažinimo.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, prašydamas panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliacinio skundo pagrindą iš esmės sudaro argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo, dėl netinkamo viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės normų bei Konkurso sąlygų aiškinimo ir taikymo.

Dėl Konkurso dalyvių pasiūlymų techninius duomenis vertinusių ekspertų kompetencijos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadą dėl ekspertų kompetencijos vertinti Konkurso dalyvių pasiūlymų techninius duomenis grindė išimtinai atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytomis, objektyviais duomenimis nepagrįstomis aplinkybėmis. Dėl to, anot apelianto, nepagrįstai buvo atmesti ieškovo argumentai dėl jo pasiūlymo techninius duomenis vertinusių ekspertų nekompetentingumo ir jų atlikto vertinimo nepagrįstumo ir neobjektyvumo.

Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. Kučiauskienė v. R. Salatinskaja ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei suformuotą kasacinio teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. Jucienė, bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įstatymų nustatyta tvarka tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, o tam tikrų ieškovo nurodytų aplinkybių nekonstatavimas, byloje ištirtų įrodymų viseto pagrindu, nėra įrodinėjimo taisyklių netinkamas taikymas.

Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas suteikia perkančiajai organizacijai teisę kviesti ekspertus – turinčius patirties vertinimo objekto srityje fizinius asmenis (dalyko žinovus) atlikti ekspertinį vertinimą (VPĮ 16 straipsnio 2 dalis, Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2006 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1S-53 patvirtintos Viešųjų pirkimų pasiūlymų vertinimo ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo arba mažiausios kainos vertinimo kriterijumi rekomendacijos). Apeliantas neneigia atsakovo pasirinkimo Konkurso dalyvių pasiūlymų techniniam įvertinimui kviesti ekspertus, tačiau kvestionuoja pasitelktų ekspertų kompetenciją, nešališkumą ir jų atliktų ieškovo pasiūlymo vertinimų rezultato pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus ir argumentus, nustatė, kad vertinimą atliko kompetentingi ir turintys pakankamai patirties su perkamu objektu susijusioje srityje ekspertai, todėl sprendė dėl pagrindo pripažinti jų atliktą vertinimą netinkamu, nepagrįstu ir neobjektyviu nebuvimo. Šias teismo išvadas apeliantas ginčija, argumentuodamas netinkamu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo visiškai sutikti su apelianto pozicija šiuo aspektu. Teismas ištyrė atsakovo su atsiliepimu į ieškinį pateiktus rašytinius įrodymus (2 t., 17-22, 39-37 b. l.), kuriuos įvertinęs, nustatė, kad paskirti ekspertai nėra atsakovo darbuotojai ir jam nepavaldūs, kad jie yra pasirašę įstatymo reikalaujamas nešališkumo deklaracijas ir konfidencialumo pasižadėjimus (VPĮ 16 straipsnio 5 dalis), kad kiekvienas ekspertas atskirai užpildė Konkurso dalyvių pasiūlymų techninių duomenų vertinimo lenteles ir nurodė įvertinimo balais pagrindimus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie ekspertų vertinimo derinimus tarpusavyje ar su atsakovu, taip pat apie jų sąsajas su Konkurso dalyviais. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos ir jokiais duomenimis nepaneigtos aplinkybės, leido teismui spręsti dėl atsakovo paskirtų ekspertų nešališkumo ir atlikto vertinimo objektyvumo. Šios teismo išvados apeliaciniu skundu neneigiamos.

Spręsdamas dėl atsakovo paskirtų ekspertų kompetencijos, teismas rėmėsi atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodyta išsamia informacija apie ekspertų darbinę patirtį su pirkimo objektu susijusiose srityse. Teismas disponavo duomenimis apie vieno iš ekspertų kvalifikaciją vertinto objekto srityje, patvirtintą tarptautiniais sertifikatais (2 t., 11-16 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino atsakovo nurodytų ekspertų darbinę patirtį liudijančių aplinkybių teisingumo objektyviais duomenis, tačiau ieškovui neteikiant jokių šias faktines aplinkybes paneigiančių argumentų teismas turėjo pagrindą pripažinti atsakovo pasirinktus ekspertus kompetentingais vertinti Konkurso dalyvių pasiūlymų techninius duomenis. Ekspertų kompetenciją ieškovas kvestionuoja jų atlikto pasiūlymų vertinimo rezultatų kritika, remdamasis savo paaiškinimais ir paties atlikta analize, kuriuos dėl objektyvių duomenų (pvz., nepriklausomų ekspertų išvadų) nebuvimo teismas pripažino šališkais bei neobjektyviais ir jais nesivadovavo. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai šių teismo motyvų nepaneigia. Atkreiptinas dėmesys, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui ieškovas neteikė jo subjektyvius samprotavimus apie atsakovo parinktų ekspertų atliktą Konkurso dalyvių pasiūlymų techninių duomenų įvertinimo neteisingumą ir nepagrįstumą patvirtinančių objektyvių duomenų (ekspertų ar specialias žinias turinčių asmenų išvadų) ir neprašė teismo padėti juos gauti. Apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kurių apeliantas neginčija, patvirtina pirmosios instancijos teismui nustatytas aplinkybes apie ekspertų patirtį vertinimo objekto srityje ir pagrindžia jo išvados dėl ekspertų kompetencijos teisingumą (2 t., 130-154 b. l.).

Dėl atsakovo veiksmų, vertinant Konkurso dalyvių pasiūlymus, viešųjų pirkimų principų laikymosi kontekste

Pagal kasacinio teismo suformuotą viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo praktiką, sprendžiant dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nepakanka nustatyti aplinkybės, kad perkančioji organizacija nesilaikė viešojo pirkimo vedimo tvarkos, įtvirtintos VPĮ nuostatose ar pirkimo dokumentuose. Grynai formalus nukrypimas nuo VPĮ ar pirkimo dokumentuose nustatytos konkrečios procedūros ar jų vykdymo eigos, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, iš esmės negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nebent būtų įrodyta priešingai. Kiekvienu atveju reikia tirti perkančiosios organizacijos veiksmų pobūdį, atsižvelgti į perkančiosios organizacijos veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamus padarinius tiekėjams. Dėl to būtina įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai faktiškai (realiai) paveikė tiekėjus ir ar vienam iš tiekėjų buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems (nepagrįsto konkurencinio pranašumo kriterijus) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010 ir joje nurodytą kasacinę praktiką).

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė ir apeliacijoje ginčo dėl to nėra, kad atsakovas, apskaičiuodamas Konkurso dalyvių pasiūlymų ekonominį naudingumą, ekspertų įvertinimo pagal kiekvieną P1 ir P2 parametrą vidurkį lygino ne su Konkurso sąlygų 12.2 punkto lentelėje pateikta geriausia parametro reikšme R (max), o su geriausia ekspertų suteikta kiekvieno parametro įvertinimo vidurkio reikšme. Teismas taip pat nustatė, kad pakeista pasiūlymų ekonominio naudingumo apskaičiavimo tvarka buvo vienodai taikyta visiems pasiūlymus Konkurse teikusiems tiekėjams. Šį nuo Konkurso sąlygose nustatytos pasiūlymų vertinimo tvarkos nukrypimą, teismas pripažino formaliu, neturinčiu įtakos ieškovo ir kitų Konkurso dalyvių teisių apimčiai. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad bylos šalys pripažino, jog šis nukrypimas nuo Konkurso sąlygų pats savaime nekeičia ieškovo pasiūlymo trečiosios vietos galutinėje pasiūlymų eilėje, kad kiti Konkurso dalyviai atsakovo taikytos pasiūlymų ekonominio naudingumo apskaičiavimo tvarkos neginčijo, kad byloje nėra duomenų, jog Konkurso sąlygose nustatytos pasiūlymų ekonominio naudingumo apskaičiavimo tvarkos pakeitimas lėmė kitų potencialių dalyvių apsisprendimą dalyvauti Konkurse. Taigi, byloje nenustatyta, kad konstatuotas nukrypimas nuo Konkurso sąlygos suteikė daugiau teisių Konkurso laimėtojui ir antrą vietą pasiūlymų eilėje užėmusiam tiekėjui nei kitiems dalyviams ir suvaržė trečioje vietoje pasiūlymų eilėje esančio ieškovo teises ir teisėtą siekį sudaryti viešąją sutartį.

Viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra absoliutaus pobūdžio, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų, nepriklausomai nuo kitų VPĮ normų, pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, toks pažeidimas laikomas esminiu ir jo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti skundžiamus perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais bei juos panaikinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009). Dėl tokio viešųjų pirkimų principų pobūdžio ir reikšmės kasacinėje praktikoje įtvirtintos griežtos šių imperatyviųjų nuostatų pažeidimų nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės, pagal kurias reikalaujama realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis šių pažeidimo prielaida ir padariniais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pasiūlymų ekonominio naudingumo apskaičiavimo pakeitimo įtaką Konkurso dalyvių, tarpe jų ir ieškovo, teisių apimčiai ir šį pažeidimą pagrįstai pripažino formaliu, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatytų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimo.

Apelianto nurodyti atsakovo veiksmai, vykdant viešojo paslaugų pirkimo konkursą, vertinant tiekėjų pasiūlymus, informuojant apie pirkimo procedūras, nesudaro pagrindo spręsti apie esminius konkurso sąlygų bei VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimus ginčijamame Konkurse. Apelianto argumentai apie atsakovo veiksmų ankščiau skelbtame to paties, kaip ir nagrinėjamas, viešojo paslaugų pirkimo konkurse neteisėtumą nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis ir nesudaro pagrindo spręsti dėl šių veiksmų įtakos ieškovo teisių apimčiai bei viešųjų pirkimų principų įgyvendinimui šioje byloje vertinamame Konkurse. Šioje nutartyje jau pirmiau konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Konkurso dalyvių pasiūlymus vertinę ekspertai yra nekompetentingi, šališki ir neobjektyvūs, o ieškovo pasiūlymo techniniai duomenys įvertinti neteisingai. Apelianto argumentus dėl atsakovo veiksmų, nepateikiant pretenzijose prašytos informacijos ir duomenų, neteisėtumo kolegija pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta. Byloje nustatyta, kad apie pirkimo procedūrų rezultatus ieškovas buvo informuotas tinkamai, pagal VPĮ 41 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto nuostatas (1 t., 55-56 b. l.). Konkurso dalyvio galimybę susipažinti su ieškovo pretenzijose prašyta informacija riboja VPĮ 41 straipsnio 5 dalis, todėl jos nepateikimas negali būti traktuojamas kaip neteisėtas perkančiosios organizacijos veiksmas. Tai, kad atsakovas nepateikė ieškovui detalių pasiūlymų vertinimo rezultatų ir jų pagrindimo bei informacijos apie ekspertų kompetenciją, nesukliudė ieškovui kreiptis teisminės gynybos, o šiems duomenims tapus bylos medžiaga ieškovas turėjo galimybę dėl jų pasisakyti vėlesniame procesiniame dokumente ir teikti teismui juos paneigiančius įrodymus.

Pasak apelianto, teismas, vertindamas atsakovo veiksmų tiekėjų pasiūlymų vertinime pobūdį ir jų padarinius tiekėjams viešųjų pirkimų principų laikymosi aspektu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos viešųjų pirkimų teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Šiam teiginiui pagrįsti apeliantas remiasi kasacinio teismo leidžiamo biuletenio „Teismų praktika“ 31 numeryje paskelbtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. A-3 pateiktu lygiateisiškumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principų viešuosiuose pirkimuose aiškinimu. Teismai turi vadovautis vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką formuojančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant konkrečias civilines bylas, esančiais įstatymų ir kitų teisės aktų išaiškinimais (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tuo tarpu apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta teisės aktų tam tikros kategorijos bylose apibendrinimo apžvalga yra rekomendacinio pobūdžio metodiniai nurodymai, kurie neturi privalomojo teismo precedento statuso. Tokiu atveju remtis apelianto nurodyta apžvalga ir konstatuoti nukrypimą nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal įstatymo reikalavimus byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas įvertino teisingai ir pagrįstai nepripažino atsakovo veiksmų ir sprendimų pažeidžiančiais ieškovo teises ir lygiateisiškumo bei skaidrumo principus. Tinkamas suformuoto aktualių VPĮ nuostatų aiškinimo teismų praktikoje taikymas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliacinio skundo argumentais nepaneigtas.

Nekonstatavus atsakovo veiksmų neteisėtumo, lemiančio priimtų sprendimų panaikinimą, nebuvo pagrindo teismui ex officio spręsti dėl sudarytos viešosios paslaugų pirkimo sutarties negaliojimo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.