- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-09
- Bylos Nr.
- 1A-321-1036/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02307-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- A. J.
- Advokatai
- Paulius Jablonskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Giedrės Telksnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. (A. J.) gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. J. (A. J.) pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, jam ir paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta visa Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalis, ir A. J. (A. J.) paskirta galutinė subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių 21 (dvidešimt vienos) dienos laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į laisvės atėmimo bausmę, įskaitytas A. J. (A. J.) laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. sausio 18 d. 9.10 val. iki 2023 m. sausio 19 d. 19.05 val. (dvi dienos).
A. J. (A. J.) dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. J. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent:
jis, 2023 m. sausio 18 d. apie 6 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,50 promilių neblaivumas) dešiniu kumščiu tyčia sudavė vieną smūgį į nosį savo sugyventinei R. U., taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas poodinę kraujosruvą nosies srityje. Tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. A. J. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nuo 2023 m. sausio 19 d. iki 2023 m. balandžio 4 d. paskyrus jam kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo R. U., nesiartinti prie jos arčiau nei 50 m. atstumu, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja bei jos mažamečiais vaikais, bei nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), sistemingai baugino R. U. naudodamas psichinę prievartą, akivaizdžiai rodydamas savo nepasitenkinimą ir nepagarbą, vadindamas ją necenzūriniais žodžiais, nuolat skambindamas bei rašydamas trumpąsias žinutes jai į mobiliojo ryšio telefoną, grasindamas įvairiomis formomis – susidoroti su ja pačia ir jos artimaisiais, sugadinti jos automobilį, atvykdamas ir laukdamas jos prie namų, bandydamas prieš jos valią įsibrauti į jos butą, nepaisant jam paskirtos kardomosios priemonės, ir taip gąsdindamas R. U., sukeldavo jai nuolatinę baimę ir įtampą, o būtent jis, 2023 m. sausio 25 d., tiksliai nenustatytu laiku prakirpo R. U. automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), stovėjusio prie namų, benzino žarnelę. 2023 m. kovo 13 d. tiksliai nenustatytu laiku iš savo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios R. U. mobiliojo ryšio telefono numerį parašė grasinančio pobūdžio žinutę: „Šeštadienį sūnaus nepamatysiu – mašina daugiau nevažiuos“, 2023 m. balandžio 3 d., tiksliai nenustatytu laiku iš savo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) R. U. parašė grasinančio pobūdžio žinutę: „Kai būsiu prie namo nežinosi“ bei tą pačią dieną apie 13 val., pasinaudodamas tuo, kad pas R. U. atėjo brokeris, bandė įsibrauti į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), traukdamas buto duris į koridoriaus pusę. 2023 m. balandžio 4 d., tiksliai nenustatytu laiku iš savo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) R. U. parašė šias grasinančio pobūdžio žinutes: „Niekada nebėk nieko nepabėgsi; Už savo nuodėmes atsakysi tu; Lauk staigmenos irgi nesakysiu tu seniai ten buvai; Tu parduodi namą taip išeina; Jis pasakė, kad parduodi; Lauk TV pagalbos; Kad tu visą gyvenimą prakeikta būtum ir neparduotum nieko, aš prakeiksiu aš tai moku; 100% kur tu nesupratai smurtas įvyko dėl tavo kale kaltės; Galėjau važiuoti na (nesuprantama) žinot 100 % kur tu nesupratai smurtas įvyko“.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
6. Nuteistojo A. J. (toliau – ir apeliantas) gynėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. nuosprendžio (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) dalį, kuria A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Kartu keliamas ir alternatyvus prašymas, t. y. pripažinus A. J. kaltu, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
2.1. Didžiąją apeliacinio skundo turinio dalį sudaro Skundžiamo nuosprendžio, baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis, 44 straipsnio 6 dalis, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis) ir teismų praktikos, susijusios su įrodymų vertinimu, nekaltumo prezumpcijos užtikrinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series Ano. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-446/2013, Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-429/2013), citavimas, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus, dėl ko įrodymai buvo vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus.
2.2. Gynybos vertinimu veikos kvalifikavimui bei tinkamam aplinkybių įvertinimui yra reikšmingos tiek nukentėjusiosios, tiek A. J. nurodytos įvykio aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas įrodymų analizę bei jų vertinimą, pagrindinį dėmesį skyrė nukentėjusiosios R. U. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, o apylinkės teisme duotus parodymus įvertino kaip pozicijos pasikeitimą, kas apylinkės teismo teigimu rodo, kad nukentėjusioji, praėjus daugiau nei metams po įvykio, nuteistajam atleidusi ir tikėdamasi atnaujinti gyvenimą kartu, siekia palengvinti nuteistojo teisinę padėtį ar net visiškai padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Gynybos teigimu tokia Skundžiamo nuosprendžio išvada ne visai atitinka byloje surinktus duomenis ir dėl to nėra teisinio pagrindo teigti, kad poveikis į nukentėjusiosios nosį buvo padarytas tyčia. A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad gestikuliavo rankomis pokalbio metu ir netyčia sudavė į nosį. Šiuo aspektu pažymima, kad nors A. J. ir nėra stambaus kūno sudėjimo, tačiau net ir tuo atveju jeigu būtų suduotas stiprus tyčinis smūgis kumščių į nosį, tokios smūgio pasekmės turėtų būti žymiai didesnės (gal net ir nosies kremzlės lūžis), tačiau ne kaip šioje byloje nagrinėjamos ir specialisto nustatytos aplinkybės. Be kita ko, tiek pati nukentėjusioji, tiek jos dukra, siuntusi žinutę socialiniei darbuotojai, taip pat nurodė aplinkybes, jog A. J. tai padarė netyčia. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusios duotais parodymais, nurodydamas, kad R. U. ir A. J. santykiai praėjus metams pasikeitė, taip pat ir tai, kad R. U. tada geriau atsiminė įvykio aplinkybes. Kaip teisingai nurodė ir pats apylinkės teismas, R. U. ir A. J. santykiai aptariamu laikotarpiu buvo įtempti, o tai reiškia, jog nukentėjusioji situaciją ikiteisminio tyrimo metu įvertino neadekvačiai ir be jokio pagrindo teigė, kad tai buvo padaryta tyčia. Kartu pažymima ir tai, kad vertinamas parodymus, žemesnės instancijos teismas, be kita ko nurodė, jog nukentėjusioji teisme patvirtino, kad ji tuo metu pyko dėl tuo metu kaltinamojo išgėrinėjimo, tuo metu kaltinamasis taip pat pyko, nes investavęs savo pinigus, gautus pardavus paveldėtą registruotiną turtą, į jos buto remontą, buvo prašomas išsikraustyti. Gynybos teigimu tai patvirtina nurodytus argumentus, jog nėra teisinio pagrindo vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais R. U. parodymais ir grįsti jais A. J. kaltę.
2.3. Skunde pažymima ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu visos apklausos buvo atliktos ikiteisminio tyrimo pareigūno, ir protokoluose užfiksuoti parodymai negali būti vertinami, kaip parašyti iš nukentėjusiosios žodžių. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, atsakydama į proceso dalyvių klausimus, nukentėjusioji pasakė: „sąmoningai trenkė, žinodamas ir galėdamas suprasti šio neteisėto veiksmo pasekmes“, nukentėjusioji atsakė, kad ji taip konkrečiai nesuformuluotų. Kaip atsirado toks įrašas ji nežinanti, nes tokiomis frazėmis nekalba, ji kalba paprastai. Šios aplinkybės rodo, kad nurodyti parodymai užfiksuoti ne siekiant objektyviai nustatyti ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes, o sudaryti prielaidas pranešimo apie įtarimą įteikimui.
2.4. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės klausimus, bei BK 75 straipsnyje numatyto instituto taikymo galimybę, padarė nepagrįstas išvadas, jog bausmės tikslus galima pasiekti tik A. J. paskyrus laisvės atėmimo bausmę.
2.5. Nurodoma, kad A. J. buvo teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžiu ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio 25 (dvidešimt penkių) dienų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 (trijų) metų laikotarpiui. A. J. už baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo pažeidimus 2023 m. vasario 9 d. bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir jis pasiųstas atlikti paskirtos bausmės. Šios bylos nagrinėjimas vyko A. J. būnant suimtam (čia ir toliau teismo pastaba – skunde nurodoma klaidingai, bylos nagrinėjimo metu nuteistasis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę), o nuosprendžio paskelbimas įvyko kai A. J. buvo pritaikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo įstaigos, jam neatlikus 2 (dviejų) mėnesių 21 (dvidešimt vienos) dienos bausmės. Apelianto gynėjas, cituodamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 82 straipsnį, nurodo, kad bausmės atlikimo vietos teismas padarė išvadą, kad A. J. nusikalstamo elgesio rizika žema arba jis padarė akivaizdžią pažangą ją mažinant, o gi tuo tarpu šią bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas, nusprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo. Gynybos vertinimu, tokia Skundžiamo nuosprendžio išvada nėra pagrįsta, todėl konstatavus, kad visgi nagrinėjama nusikalstama veika buvo padaryta, bausmės vykdymo atidėjimas turėjo būti taikytas, nustatant atitinkamas baudžiamojo poveikio priemones. Nurodytus argumentus sustiprina ir tai, kad A. J. šiuo metu yra probuojamas.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdžio metu nuteistas ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, aukštesnės instancijos teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog smūgis nukentėjusiajai į veidą buvo suduotas tyčia. Taip pat apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistojo atžvilgiu.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-190-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, išnagrinėjusi nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentus, Skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, sutikti su apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepadarė teisės aiškinimo ir (ar) taikymo klaidų ir pagrįstai bei teisėtai pripažino A. J. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertino tinkamai, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Iš Skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad apylinkės teismas, darydamas teisines išvadas, vadovavosi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.
8. Jau buvo minėta, kad ginčo dėl nuteistojo objektyviai atliktų veiksmų (smūgio sudavimo) ir kilusių pasekmių (nežymaus nukentėjusios sveikatos sutrikdymo) šioje byloje nėra. Nuteistasis A. J. pripažino, kad sudavė smūgį nukentėjusiajai R. U., taip neginčijo 2023 m. sausio 19 d. specialisto išvadoje Nr. G 233/2023 (01) nustatytų sužalojimų ir jų atsiradimo mechanizmo, tačiau teigė, jog smūgį nukentėjusiajai sudavė netyčia, gestikuliuodamas rankomis.
9. Atsakant į esminį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija akcentuoja, kad
9.0.1. teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-594/2024).
14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, jog A. J. smūgį į veidą nukentėjusiajai R. U. sudavė veikdamas tiesiogine tyčia. Svarbu akcentuoti, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. J. tyčios turinys atskleistas (nustatytas) remiantis ne tik nukentėjusios R. U. parodymais, duotais ikiteisminio tyrime metu, bet įvertinus visus teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus . Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje, nustatant įvykio aplinkybes, o taip pat ir darant išvadas dėl A. J. tyčios turinio, didelę reikšmę turi teisiamojo posėdžio metu ištirti pareigūnų uniformoje buvusių kūno kamerų vaizdo įrašai. Vaizdo įraše „2023_0118_074048_001(1)“ matyti, kaip R. U. pareigūnams nurodo, kad smogė jai kumščiu. Nukentėjusioji paaiškino, kad norėjo pasikalbėti su sugyventiniu, ką jis ruošiasi daryti, ar vyks, kaip kalbėjo, į reabilitaciją, o už tai ji ir gavo kumščiu į nosį. Iš kito kambario atėjęs kaltinamasis nurodė, kad nukentėjusioji meluoja. Nukentėjusioji atsakė, kad nemeluoja. Vaizdo įraše „2023_0118_074549_002“ matyti, kad nukentėjusioji pareigūnams paaiškina, kad žodinio konflikto nebuvo, vyras atėjo, pasidarė kavos, atėjo į kambarį ir tada ji paaiškino, kad jis turėtų arba vykti į reabilitaciją, arba išsikraustyti, o sugyventinis jai smogė tiesiog už nieką, nuo smūgio jai net kraujas pradėjo bėgti. Nukentėjusioji pasakė, kad pajautė fizinį skausmą, griebė sau greitai už nosies, galvojo, ar nesulūžusi, viskas vyko kambaryje, kai ji sėdėjo ant lovos. Svarbu paminėti ir tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja U. R. taip pat patvirtino, jog tarp A. J. ir R. U. įvyko konfliktas, kurio metu A. J. sudavė smūgį nukentėjusiajai R. U. į veidą. Apie suduotą smūgį jai pasakojo pati nukentėjusioji. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant teisme dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės sutampa, esminių prieštaravimų tarp jų nėra. Vien tai, kad nukentėjusioji R. U., apklausiama teisiamajame posėdyje nurodė, kad šiuo metu negali pasakyti „ tyčia ar netyčia jai trenkė“ A. J., nepaneigia jos parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Taigi pirmosios instancijos teismas, sugretinęs teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus su nukentėjusios parodymais, duotais tiek apklausiant teisme tiek ikiteisminio tyrimo metu, padarė pagrįstas išvadas, jog A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai R. U. padarė ir sukėlė jai fizinį skausmą veikdamas tiesiogine tyčia.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
15. Jau buvo minėta, kad apeliaciniame skunde reiškiamas ir alternatyvus prašymas – nustačius, kad A. J. veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio 8 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šį įstatymo imperatyvą, nurodė, kad įvertinus, jog nusikalstama veika buvo padaryta laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, taip pat tai, kad kaltinamasis probacijos laikotarpiu pažeidinėjo probacijos sąlygas, nesilaikė teismo skirtų įpareigojimų, tarp jų – draudimo nevartoti alkoholio, dalyvauti elgesio pataisos programose, dirbti ir kt., todėl jo atžvilgiu negali būti taikomos BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos.
17. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas nustato BK 75 straipsnio nuostatos. Pagal minimo straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Taigi teismui sprendžiant dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo yra svarbūs du kriterijai: kokios rūšies nusikaltimas yra padarytas ir kokio dydžio bausmė yra paskirta, taip pat ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. vasario 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-654/2023).
18. Nagrinėjamu atveju, nors ir egzistuoja formalusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, t. y. padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas ir apeliantas nuteistas ne didesne kaip ketverių metų bausme, tačiau teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, nesutinka, jog A. J. atžvilgiu pritaikius bausmės vykdymo atidėjimą būtų įgyvendintas materialusis BK 75 straipsnio kriterijus, susijęs su bausmės tikslais.
19. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad A. J. padarė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Iš Skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. J. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą – tiesioginę tyčią. Kartu buvo įvertintos ir nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o taip pat tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į A. J. asmenybę (BK 59 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina daugiau neigiama. Kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis A. J. per vienus metus administracinėn atsakomybėn trauktas 6 kartus, duomenų apie jam paskirtų baudų apmokėjimą nėra. A. J. praeityje teistas 6 kartus. Teistas ir už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Ne kartą atliko su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Taip pat ne kartą kaltinamajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau kaltinamasis išreikšto pasitikėjimo nepateisino, išvadų dėl savo elgesio nedarė, dėl ko bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo panaikintas. Teisėjų kolegija, atsakydama į skundo argumentus, atkreipia dėmesį, jog bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo anksčiau eilę kartų teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, neatlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės.
20. Nurodytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai konstatuoti, kad nėra pagrindo manyti, jog paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų A. J. polinkius nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad jam šiuo metu taikomas lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos institutas nepaneigia minėtų išvadų dėl bausmės paskirties įgyvendinimo. Teisėjų kolegija, akcentuodama, jog smurtas artimoje aplinkoje yra itin rimta, ilgalaikė ir plačiai paplitusi problema, konstatuoja, kad šioje situacijoje švelnesnės bausmės paskyrimas sisteminiam smurtautojui prieštarautų teisingumo įgyvendinimui bei visuomenės interesų užtikrinimui, galėtų sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, bei neturėti teigiamos įtakos paties A. J. elgesiui.
21. Teisėjų kolegija, apibendrindama viską kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priimtas Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. J. (A. J.) gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.