Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žimkienės,

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, V. M. gynėjui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, V. M. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. nutarties, kuria pripažinta, kad V. M. būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su V. M. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, vietoje stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje prašo taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamos nutarties motyvais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu išdėstytus argumentus, papildomos teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis, kuria nutarta V. M. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje), yra keistina.

Priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Šių priemonių tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą; 2) padarytos veikos pobūdį; 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, Nr. 2K-87-697/2021).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad V. M. būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, t. y. pažeidė viešąją tvarką. Taip pat nekyla abejonių, kad jam yra būtinas psichinės būklės stebėjimas ir priverstinis gydymas. Teismo taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės iš esmės susijusios su asmens ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionariniu stebėjimu bendro/sustiprinto/griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare (BK 98 straipsnio 2 dalis). Stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 3 dalis).

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies V. M. parinkimo klausimą, vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. spalio 13 d. – gruodžio 23 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 78TPK-213/2022 bei šį aktą surašiusios ekspertės Aurelijos Survilaitės teisiamajame posėdyje duotais paaiškinimais. Šiame ekspertizės akte pateikta išvada, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu V. M. sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, jam konstatuojama (duomenys neskelbtini), dėl savo psichikos būklės jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų bei šiuo metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, be to, gali būti pavojingas visuomenei, todėl jam rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (2 t., b. l. 71–78). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šiuos duomenis, nusprendė, kad V. M. ambulatorinis gydymas šiuo atveju nebūtų pakankamai efektyvus, todėl taikė jam ekspertizės akte rekomenduojamą priverčiamąją medicinos priemonės rūšį. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytas pagrindas taikyti būtent stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje išnyko.

Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo prašymu teismo posėdyje buvo apklausti V. M. tėvai G. ir I. M., kurie parodė, kad pastaruoju metu sūnaus elgesys iš tikrųjų pasikeitė, jis tapo adekvatesnis, „normaliai“ bendrauja su šeimos nariais ir artimais giminaičiais, nerodo agresijos. Teisėjų kolegijos iniciatyva buvo išreikalauti duomenys apie V. M. gydymąsi po minėto pirminio ekspertinio tyrimo. Iš šių duomenų matyti, kad pastarasis paskutiniu metu nebuvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje, nors, tėvų teigimu, anksčiau į ją dažnai patekdavo. Atsižvelgdama į gynėjo apeliacinio skundo argumentus, V. M. tėvų paaiškinimus, prokurorės nuomonę, į gautus duomenis apie tai, kad V. M. per laiką nuo jam atliktos ekspertizės priverstinai gydomas nebuvo, naujų teisės pažeidimų nepadarė, teisėjų kolegija pripažino, jog būtina skirti papildomą teismo psichiatrijos ekspertizę. Ekspertams buvo pateikti šie klausimai: 1. Ar po byloje nagrinėjamo 2022 m. kovo 24 d. įvykio ir pirminio teismo psichiatrijos ekspertinio tyrimo V. M. psichikos sveikatos būklė pasikeitė? Jeigu taip, kokie įvyko pakitimai? Ar stebimi ligos remisijos požymiai? 2. Įvertinus V. M. psichikos sveikatos būklę, jos pokyčius, ar šiuo metu jam reikalingos priverčiamosios medicinos priemonės, jei taip, kokios? 3. Ar šiuo metu V. M. dėl jo psichikos sutrikimo būtina stebėti ir gydyti stacionare, ar jis gali būti gydomas ambulatoriškai? (2 t., b. l. 207–208).

Atlikus papildomą ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, buvo gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2023 m. rugsėjo 6 d. – spalio 6 d. ekspertizės aktas Nr.78TPK-187/2023, kuriame pateikta išvada, kad nuo pirminės teismo psichiatrijos ekspertizės V. M. psichikos būklė yra nežymiai pagerėjusi (nebėra grubių ir išreikštų psichozinių išgyvenimų, įtakojančių jo neadekvatų elgesį), tačiau stabilios ir pilnavertės remisijos (stabilaus psichinės būklės pagerėjimo, visiško psichikos sutikimo simptomų išnykimo) šiuo metu nėra, dėl psichikos būklės V. M. būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, tačiau, atsižvelgiant į dabartinius duomenis, gydymo tikslai ir psichinės būklės stabilumo užtikrinimas galėtų būti atliekamas ambulatorinėmis sąlygomis, t. y. V. M. tikslingas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (3 t., b. l. 8–10). Kaip matyti, V. M. vis dar reikalingas priverstinis gydymas, tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas, jam tikslinga taikyti švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad svarbu įvertinti ir baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, kurią padarė V. M., pobūdį. Pastarasis viešoje vietoje, matant aplinkiniams, įžūliu elgesiu ir moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė rimtį ir tvarką – keturis kartus metė akmenį į (duomenys neskelbtini) pastato langą ir išdaužė lango stiklą, bandė įsibrauti į minėtos bendruomenės pastato vidų. Šios veikos pavojingumas yra įvertintas įstatymo leidėjo ir ji yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Įvertinus šios veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį, nėra pagrindo išvadai, kad V. M. šiuo konkrečiu atveju kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau pačiam ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Pažymėtina ir tai, kad V. M. praeityje neteistas, kelis kartus baustas administracine tvarka už važiavimą viešuoju transportu be bilieto ir Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos. Be to, byloje nėra duomenų, kad po aptariamos veikos padarymo V. M. būtų padaręs naują baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, administracinį nusižengimą ar kitus teisės pažeidimus. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad V. M. yra tiek pavojingas visuomenei ir kelia grėsmę kitų žmonių gyvybei bei sveikatai, jog jį reikėtų priverstinai gydyti specializuotame stacionare.

Taigi, įvertinus papildomai atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, V. M. nustatytą psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojų, kurį V. M. gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – nėra pakankamo pagrindo. Priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę, t. y. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Dėl šios priežasties skundžiama nutartis keistina, vietoj stacionarinio stebėjimo taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Dėl V. M. tėvų apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyto prašymo, kad teismas nurodytų pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigai neskubėti taikyti jų sūnui medikamentinio gydymo, o apsiriboti psichoterapiniais metodais ir psichologų konsultacijomis, teisėjų kolegija pažymi, kad V. M. taikytino priverstinio gydymo metodų ir būdų pasirinkimas priklauso išimtinai V. M. ambulatorinį stebėjimą atliekančio gydytojo kompetencijai. Šiame kontekste pažymėtina, kad V. M. pažeidus ambulatorinio stebėjimo sąlygas (nesilankant gydymo įstaigoje pagal suderintą grafiką, nevykdant kitų gydančių gydytojų nurodymų, nevartojant gydytojo paskirtų vaistų ir kt.), jo psichikos sveikatos būklei pablogėjus ar išaugus jo pavojingumui, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygos gali būti peržiūrėtos ir pakeistos į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Kita vertus, kai asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos sveikatos būklė ir išnyksta jo pavojingumas, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nutraukiamas. Klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą sprendžiamas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

nutaria:

tenkinti asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, V. M. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartį, t. y. pakeisti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Palikti nepakeistą kitą nutarties dalį.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.