Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-626-730/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-21
Bylos Nr.: e2A-626-730/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-10-3-00843-2017-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Giedrė Seselskytė
Ieškovas: A. G., P. G.
Atsakovas: R. G.
Advokatai: Ramūnas Girevičius

Kategorijos

3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-626-730/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00843-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų A. G. ir P. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. G., P. G., atstovaujamų advokato Ramūno Girevičiaus, ieškinį atsakovei R. G., atstovaujamai advokato padėjėjo L. V., dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai ieškiniu prašo teismo pripažinti negaliojančiais A. G. 2017 m. gegužės 17 d. pasirašytus du vekselius, kurių kiekvienas yra 1500 EUR sumos, o mokėjimo datos – 2017 m. liepos 15 d. ir 2017 m. liepos 31 d., ir priteisti iš atsakovės ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodo, kad prašo pripažinti ginčijamus vekselius negaliojančiais vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu, tai yra kaip sandorius, sudarytus dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, kadangi vekseliai buvo išduoti ne laisva valia, o esant atsakovės ekonominiam spaudimui grasinant uždrausti naudotis namo, adresu (duomenys neskelbtini), patalpomis, tai reiškė, kad ieškovai negaus nuomos pajamų, kurios būtinos banko kredito grąžinimui ir palūkanoms mokėti. Ieškovas A. G. bei jo ir ieškovės P. G. atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžių metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytų motyvų pagrindu. Papildomai ieškovas A. G. nurodė, kad yra baigęs 11 klasių vidurinėje, nėra įgijęs profesijos, 2017 m. dirbo ir šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), išlaikytinių neturėjo, gyveno ir gyvena nuosavame būste, gauna 450 EUR plius komandiruotpinigiai darbo užmokestį, žmona gauna 260 EUR senatvės pensiją. Ieškovas A. G. nurodė, kad atsakovė yra jo brolio buvusi žmona, iki 2017 m. vasaros su ja santykiai buvo geri. 2014 m. gale brolis R. G. ir atsakovė R. G. pasiūlė naudotis gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), nuomoti jį poilsiautojams ir iš šių gautų pinigų mokėti palūkanas už paskolą, kurią 2008 m. savo vardu paėmė R. G. ir R. G. naudai. Ieškovas nurodė, kad 2014 m., 2015 m., 2016 m. gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini) su R. G. sudarytų panaudos sutarčių pagrindu naudojosi, nuomojo poilsiautojams. 2017 m. balandžio mėnesį paskambino R. G. ir informavo, kad po vykusių teisminių ginčų visas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra grąžintas R. G. ir R. G., 2 namo aukšto savininkė bus atsakovė R. G.. Ieškovas A. G. parodė, kad 2017 m. gegužės 10 d. jam paskambino atsakovė R. G. ir paklausė, ar naudosis gyvenamojo namo 2 aukštu. 2017 m. gegužės 12 d. tvarkėsi gyvenamojo namo 1 aukštą, kai atvažiavo atsakovė R. G., pasiūlė nuomotis namo 2 aukštą, paprašė 3000 EUR ir pasakė, kad jei ne, tai užkals duris, tuo metu jis neturėjo tiek pinigų. Ieškovas nurodė, kad atsakovė R. G. tą dieną pasakė, jog pasitars su advokatu, kaip viską įforminti, po kelių dienų atvažiavo vėl ir atsivežė pasirašyti 2 vekselius, jam nebuvo kur dingti, todėl vekselius pasirašė. Pagal pasirašytus vekselius nėra atsakovei nieko sumokėjęs, apskritai net ir neketino mokėti atsakovei pinigų pagal vekselius, kadangi atsakovė ir taip buvo skolinga už paimtą paskolą. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. vasarą negalėjo naudotis nei 1, nei 2 aukštu gyvenamojo namo, kadangi 2017 m. birželio 26 d. R. G. atjungė name elektrą, vandenį, vėliau tik pavyko turimos panaudos sutarties pagrindu elektrą ir vandenį pasijungti. Nurodė, kad dėl to 2017 m. vasarą negalėjo gyvenamojo namo ir nuomoti poilsiautojams, turėjo tik vieną ar du poilsiautojus iš ankstesnių užsakymų, gavo apie 200 EUR iš jų, gyvenamąjį namą atsakovei ir R. G. perdavė tik 2017 m. rugsėjį, kadangi turėjo pasodinę daržovių prie namo ir norėjo jas pabaigti užauginti. Ieškovas A. G. teismo posėdžių metu patvirtino, kad teismui pateiktuose garso įrašuose yra užfiksuotas jo pokalbis su atsakove R. G., patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), nurodė, kad garso įrašus darė jis mobiliuoju telefonu. Ieškovas A. G. taip pat patvirtino, kad 2017 m. birželio mėnesį buvo pateikęs teismui dėl atsakovės R. G. ir R. G. prevencinį ieškinį dėl to, kad buvo trukdoma naudotis panaudos sutarties pagrindu valdomu turtu (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau šio ieškinio atsisakė. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 19 d. Klaipėdos apygardos teismui taip pat buvo pateiktas ieškinys atsakovams R. G. ir R. G. dėl skolos priteisimo, ieškinį ruošė advokatas Ramūnas Girevičius, su advokatu buvo sudaryta atstovavimo sutartis, tačiau dėl 2017 m. gegužės 17 d. vekselių pasirašymo su advokatu jis nesikonsultavo

Atsiliepimas

2. Atsakovė atsiliepimu su ieškovės ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovės naudai iš ieškovų jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad ieškovai nepateikia jokių įrodymų, koks ekonominis spaudimas buvo ar yra, atsakovė niekada neperleido turto ieškovams neatlygintinai, ieškovo vekseliai buvo išrašyti laisva jo valia ieškovo prievolei atsiskaityti su atsakove už turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nuomą 2017 m. vasaros sezonui. Atsiliepime atsakovė taip pat nurodė, jog ieškovė P. G. ieškinį teismui dėl vekselių nuginčijimo pareiškė be teisinio pagrindo, kadangi šiuo atveju P. G. neturėjo ir neturi subjektinės teisės kreiptis į teismą, nes nėra ginčijamų vienašalių sandorių (vekselių) dalyvė bei ieškinyje apskritai nenurodo, kokia jos teisė yra pažeista bei kokiu būdu ją pažeidė atsakovė. Atsakovė bei jos atstovas teismo pirmosios instancijos posėdžių metu su ieškovų ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Atsakovė parodė, kad 2017 m. gegužės mėnesį ieškovas A. G., sužinojęs, kad po teisminių ginčų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 2 aukštas yra grąžintas jai ir jos buvusiam vyrui, kreipėsi į ją – paskambino jai telefonu, vėliau atvyko pas ją į darbą, paprašė išnuomoti patalpas, prašė panaudos, siūlė jai sumokėti 3000 EUR. Atsakovė nurodė, kad iš pradžių su ieškovo pasiūlymu nesutiko, tačiau įvertinusi savo sunkią materialinę padėtį, tai, kad tuo metu jau buvo nemoki – jai 2017 m. rugpjūtį iškelta bankroto byla, turėjo 30 procentų darbingumą, gavo 227 EUR į rankas atlyginimą, su ieškovo pasiūlymu sutiko. Atsakovė parodė, kad ieškovas A. G. atvažiavo pas atsakovę į darbą ir pasirašė vekselius, taip pat buvo pasirašyta panaudos sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, nepriteisė iš ieškovų teisme turėtų 2,66 EUR dydžio išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1189-995/2017, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pagrindiniai sprendimo motyvai:

3.1. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės P. G. reikalavimų nurodė, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu išreiškė valią, kad ieškovais bylos nagrinėjimo teisme metu būtų abu ieškovai, nurodė, kad P. G. yra A. G. sutuoktinė, ji yra materialiai suinteresuota vekselių nuginčijimu. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad ginčijami vekseliai vykdytų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, pagal kokią nors ieškovės sudarytą sutartį neatsiejamai susijusią su ginčijamais vekseliais, todėl ieškovams buvo išaiškintos procesinės teisės dėl ieškovo tinkamumo, tačiau ieškovai prašė bylą nagrinėti dalyvaujant abiem ieškovams. Teismas konstatavo, kad P. G. nagrinėjamoje byloje kaip ieškovė neįrodė, jog jai priklauso tam tikra subjektinė teisė, kad jos teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad ji turi teisinį interesą šioje byloje dėl ginčo dalyko, todėl ieškinys, vadovaujantis CPK 5 straipsniu, dėl ieškovės atmestas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas dėl vekselių nuginčijimo CK 1.91 straipsnio taikymo, kaip dėl nenaudingo sandorio, nurodė, kad tarp ieškovo A. G. ir atsakovės sudaryta panaudos sutartis dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), dalies neatlygintinės panaudos neatsiejamai, kaip galima užtikrinimo priemonė, buvo susijusi su ieškovo išduotais vekseliais ir pats ieškovas A. G. siekė tam tikros ekonominės naudos iš naudojimosi atsakovei priklausančia dalimi patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, būdama minėtų patalpų savininkė, turėjo iš įstatymų, sutarčių ar kitais pagrindais kylančią pareigą neatlygintinai perduoti ieškovui A. G. naudotis ar nuomoti jai priklausančias gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad pasirašant vekselį ieškovas pinigų mokėti neketino. Iš šių aplinkybių teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami vekseliai buvo išduoti ieškovui nenaudingomis sąlygomis.

3.3. Pirmosios instancijos teismas dėl vekselių nuginčijimo CK 1.91 straipsnio taikymo, kaip dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo nurodė, kad ieškovo amžius, išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis turėjo ieškovui leisti suprasti ir įvertinti sudaromų vekselių ir pagal juos prisiimamų finansinių įsipareigojimų esmę, pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad net neketino atsakovei mokėti pinigų pagal vekselius, vadinasi, suprato išduotų vekselių esmę ir pasekmes. Teismas nurodė, kad ieškovas, jeigu abejojo dėl ketinamų sudaryti vekselių teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, turėdamas sudarytą atstovavimo sutartį su advokatu ir nepasikonsultavęs su juo atitinkamai prieš ginčijamų vekselių sudarymą, nebuvo pakankamai apdairus asmuo. Pažymėjo, kad ieškovui buvo pasiūlyta keletą kartų skirti ekspertizę garso įrašui ištirti, kuriame galbūt yra užfiksuotas atsakovės balsas, kurio turiniu ieškovas grindžia ieškinio reikalavimus, tačiau ekspertizės skirti neprašė, todėl teismas garso įrašo nepripažino leistinu įrodymu ir juo nesivadovavo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Apeliaciniu skundu apeliantai (ieškovai) A. G. ir P. G. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį tenkinti, sustabdyti civilinę bylą, kol Klaipėdos apygardos teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e2-602-265/2018, ir ieškovams iš atsakovės priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tai yra 68 EUR žyminį mokestį ir 600 EUR advokato teisinei pagalbai apmokėti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

4.1. Apeliantai dėl P. G. procesinio statuso nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė P. G. neturi subjektinės teisės šioje byloje reikšti reikalavimus ir ginčyti A. G. sudarytus vekselius. Nurodo, kad pagal vekselį, kurio mokėjimo terminas suėjo 2017 m. liepos 15 d., yra išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuris pateiktas antstolei Redai Vizgaudienei vykdyti, antstolės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0074/17/00890, taip pat antstolis Jonas Petrikas vykdo vykdomąją bylą Nr. 0172/17/01071 pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl vekselio, kurio mokėjimo terminas 2017 m. liepos 31 d. Apeliantai teigia, kad pagal CPK 666 straipsnio 1 dalį antstoliai gali nukreipti išieškojimą į asmens turto dalį jungtinėje nuosavybėje ir vykdyti išieškojimą iš bendro sutuoktinio turto, todėl priešingai nei nurodė teismas, apeliantė P. G. turi suinteresuotumą bylos baigtimi.

4.2. Apeliantai dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teises normas. Teigia, kad šioje byloje įrodinėtinas aplinkybes sudarė šios faktinės aplinkybės: a) atsakovė reikalavo išduoti vekselius; b) ji grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jos nesąžiningų veiksmų, grasinimas buvo realus; c) vekseliai išduoti akivaizdžiai nenaudingomis G. sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, A. G. vekselių nebūtų išdavęs, šios aplinkybės sudaro teisėtą pagrindą taikyti CK 1.91 straipsnį.

4.3. Apeliantai dėl įrodymų vertinimo pažeidimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino reikšmingų aplinkybių visumos, tai yra to, kad tik apeliantui A. G. esant priverstam atsakovės grasinimų išdavus vekselius, tik tuomet atsakovė pasirašė panaudos sutartį, kuria leido ieškovui naudotis patalpas (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog apeliantui vekselių neišdavus, panaudos sutarties atsakovė nebūtų pasirašiusi, o priešingai – ėmusis veiksmų tam, kad sukliudytųi apeliantams patalpomis naudotis ir gauti iš jų nuomos pajamas. Apeliantai teigia, kad naudotis patalpomis A. G. buvo gyvybiškai būtina, kad iš trečiųjų asmenų už nuomą gautomis lėšomis jis galėtų mokėti R. G. ir jos buvusio sutuoktinio naudai paimtą kreditą. Pažymi, kad teismas byloje pateikto garso įrašo nepripažindamas leistinu, pakankamu bei patikimu įrodymu ir juo nesivadovaudamas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes teismas visiškai nevertino atsakovės procesinio elgesio neigiant garso įraše esant užfiksuotą jos balsą.

4.4. Apeliantai dėl civilinės bylos sustabdymo nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-602-265/2018 yra nagrinėjamas šalių ginčas pagal apeliantų ieškinį R. G. ir R. G. dėl skolos (jų naudai apeliantų paimto banko kredito) priteisimo. Tokiu būdu civilinėje byloje Nr. e2-602-265/2018 nustačius, kad kreditas buvo paimtas ir jo lėšos perduotos R. G. ir R. G. ir šias lėšas apeliantams priteisus, būtų patvirtintas faktas, jog R. G. ir R. G. yra skolingi apeliantams ir todėl, kad atsakovės ir jos buvusio sutuoktinio R. G. naudai paimtą didžiulę banko paskolą apeliantai turėjo mokėti, kelerius metus R. G. ir atsakovė leido neatlygintinai apeliantams naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), tam, kad apeliantai turėtų lėšų mokėti kredito įmokas. Todėl mano, kad yra tikslinga šią civilinę bylą sustabdyti.

Atsiliepimas

5. Atsakovė R. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo nutraukti apeliacinį procesą, atsisakius nutraukti apeliacinį procesą, atmesti apeliacinį skundą, nepriimti naujai teikiamų įrodymų ir atmesti prašymą dėl apeliacinio proceso sustabdymo. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:

5.1. Atsakovė dėl prašymo dėl apeliacinio proceso nutraukimo nurodo, kad apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantys asmenys ir skundą surašęs asmuo. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pasirašė tik apeliantų atstovas, todėl nėra išreikšta apeliantų valia dėl apeliacinio skundo, apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl apeliacinis procesas negali būti pradėtas ir turi būti nutrauktas.

5.2. Atsakovė dėl apeliantės P. G. procesinio statuso nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad P. G. negali būti ieškove. Nors vekselius, kaip vienašalį sandorį, sudarė tik A. G., šioje byloje apeliantės P. G. teisę reikšti reikalavimus atsakovei byloje grindė tuo, kad P. G. yra A. G. sutuoktinė ir ji yra materialiai suinteresuota vekselių nuginčijimu, kadangi tai yra susiję su šeimos turtu. Teigia, kad apeliantai neteikė teismui jokių įrodymų, kad turi bendrąja jungtine nuosavybės teise valdomo turto, į kurį buvo ar ateityje būtų galima nukreipti išieškojimą pagal ginčijamus vekselius, tai galbūt galėtų pažeisti apeliantės P. G. teises ir interesus. Tuo pagrindu atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo atsisakyti priimti ir rašytinį dokumentą, tai yra nekilnojamojo turto išrašą, kuriame nurodyta, jog P. G. turi turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje su kitais (su byla nesusijusiais trečiaisiais asmenimis). Šis dokumentas nepatvirtina bendrosios jungtinės nuosavybės, be to, šį dokumentą apeliantai galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme.

5.3. Atsakovė dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės yra tas pats ieškinys ir nėra keliami apeliacijos pagrindai. Teigia, kad byloje nėra ne tik jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nors kokią atsakovės skolą apeliantams, ar įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės prievolę ar pareigą neatlygintinai perleisti savo nuosavybę apeliantams, kad šie galėtų vykdyti turto nuomos veiklą ir iš atsakovės turto gauti pajamas, bet byloje nėra jokių įrodymų, ir apeliantai apskritai neįrodinėjo, jog jie turi kokių nors prievolių kreditoriams ir kad tos prievolės yra atsiradusios dėl atsakovės kaltės. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visą bylos medžiagą ir teismo posėdžių metu atskleistas svarbias bylai aplinkybes, tinkamai ir teisingai kvalifikavo teisinį santykį, kiekvienos iš šalių finansinę būseną bei šalių galimybes viena kitai daryti įtaką, todėl tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, aktualias šiam teisiniam santykiui.

5.4. Atsakovė dėl civilinės bylos sustabdymo nurodo, kad nesutinka su apeliantų prašymų stabdyti civilinę bylą. Nurodo, kad CPK nenumato galimybės stabdyti procesą apeliacinės instancijos teisme, be to, pagrindo stabdyti bylą nėra ir faktinių bylos aplinkybių kontekste. Nurodo, kad byla išnagrinėta iš esmės ir bylos nagrinėjimas baigtas teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

8. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.

9. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

10. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė valstybės įmonės Registrų centro 2018 m. gruodžio 5 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą su istorija. Šiame dokumente nurodyta, kad apeliantei P. G. priklauso dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (e. tomas II, e. b. l. 32–38). Nustatyta, jog apeliantai, teikdami naujus įrodymus, nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, arba tai, jog šie įrodymai buvo teikiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti. Apeliantai taip pat nenurodė argumentų dėl naujų įrodymų sąsajumo su nagrinėjama byla, kadangi prašomas pridėti išrašas tik patvirtina faktą, kad apeliantei P. G. priklauso nuosavybės dalis (duomenys neskelbtini), nors byloje nagrinėjamas klausimas dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, po kurių pasirašymo buvo sudaryta panaudos sutartis dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nustatytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, prie bylos pridėti apeliantų pateiktą nekilnojamojo turto išrašą nėra teisinio pagrindo, todėl šis įrodymas nepridedamas.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo

11. Atsakovė prašo nutraukti apeliacinį procesą. Nurodo, kad apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantys asmenys ir skundą surašęs asmuo. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pasirašė tik apeliantų atstovas, todėl nėra išreikšta apeliantų valia dėl apeliacinio skundo, apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl apeliacinis procesas negali būti pradėtas ir turi būti nutrauktas.

12. Pagal CPK 59 straipsnį įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Tinkamai įgaliotas asmuo – advokatas – gali pasirašyti apeliacinį skundą už jį paduodantį asmenį. Nagrinėjamu atveju apeliantų apeliacinį skundą surašė ir pasirašė apeliantų atstovas advokatas Ramūnas Girevičius bei teismui pateikė jį 2018 m. gruodžio 7 d. per EPP sistemą. Advokato Ramūno Girevičiaus įgaliojimų apimtis nustatyta 2017 m. kovo 8 d. atstovavimo sutartyje, pasirašytoje apeliantų ir suteikiančioje teisę už klientus pasirašyti visus procesinius dokumentus, taip pat ir apeliacinį skundą. Atstovavimo sutartis galioja trejus metus nuo jos pasirašymo dienos, todėl apeliacinio skundo pateikimo ir šiuo metu atstovavimo sutartis yra galiojanti.

13. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą pasirašęs asmens atstovas turi teisę jį ir surašyti, ir pasirašyti (nutarties 12 punktas), į tai, kad apeliaciniame skunde pakanka vieno asmens – tinkamai įgalioto atstovo – parašo ir į tai, kad nagrinėjamu atveju skundas yra pasirašytas advokato, kuris atstovauja abu apeliantus, nesutinkama su atsakovės argumentais dėl procesinių teisės pažeidimų pateikiant apeliacinį skundą ir nutraukti apeliacinį procesą atsakovės nurodytų argumentų motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinės bylos sustabdymo

14. Apeliantai prašo sustabdyti civilinę bylą. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-602-265/2018 yra nagrinėjamas šalių ginčas pagal apeliantų ieškinį R. G. ir R. G. dėl skolos (jų naudai ieškovų paimto banko kredito) priteisimo. Civilinėje byloje Nr. e2-602-265/2018 nustačius, kad kreditas buvo paimtas ir jo lėšos perduotos R. G. ir R. G. ir šias lėšas apeliantams priteisus, būtų patvirtintas faktas, jog R. G. ir R. G. yra skolingi apeliantams. Atsakovė su prašymu nesutinka, nurodo, kad nėra galimybės stabdyti bylą apeliaciniame procese, be to, nėra pagrindo stabdyti bylą ir dėl faktinių bylos aplinkybių.

15. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, tai yra teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą.

16. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-267-265/2019 (2018 metų bylos Nr. e2-602-265/2018) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. G. ir P. G. patikslintą ieškinį atsakovams R. G. ir R. G. dėl skolos priteisimo. Teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai, iš R. G. ir R. G. ieškovams A. G. ir P. G. solidariai priteisė 160 516 EUR skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. birželio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 1 520,62 EUR bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas apskųstas apeliacine tvarka.

17. Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-267-265/2019 sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo apeliantams iš atsakovės R. G. ir R. G. remiantis kreditavimo sutartimi ir netinkamu piniginių lėšų panaudojimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei privalomojo, nei fakultatyvaus pagrindo stabdyti civilinę bylą, kadangi šioje byloje ir Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-267-265/2019 nustatytos aplinkybės ir ar ginčo objektas nėra tarpusavyje susiję, be to, apeliantai iš esmės nenurodo, kokią įtaką ieškinio nagrinėjimo klausimas civilinėje byloje Nr. e2-267-265/2019 dėl skolos priteisimo pagal kredito sutartį turės įtakos šioje civilinėje byloje, kai bylos ginčo objektas – vekselių galiojimas – ar kaip galimas nustatytas skolos faktas darys įtaką faktinių aplinkybių vertinimui šioje byloje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra privalomojo ir (ar) fakultatyvaus pagrindo tenkinti apeliantų prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo.

Dėl apeliantės P. G. ieškinio reikalavimų

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė P. G., kaip ieškovė, neįrodė, jog jai priklauso subjektinė teisė dėl ginčo dalyko, todėl dėl jos ieškinys atmestinas. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinys dėl apeliantės. Iš esmės nurodo, kad antstolės Redos Vizgaudienės atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai, kuriuos vykdo ginčijamo vekselio pagrindu, turės įtakos ir P. G., kaip A. G. sutuoktinės, teisėms, kadangi antstolė galės nukreipti išieškojimą įvykdyti išieškojimą iš bendro sutuoktinio turto. Atsakovė su nurodytais argumentais nesutinka, iš esmės nurodo, kad vienašalį sandorį sudarė tik A. G. ir apeliantai nepateikė duomenų apie jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą.

19. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 18 punktas), byloje keliamas klausimas, ar asmuo, kuris yra sutuoktinis asmens, sudariusio vienašalius vekselius, turi subjektinę teisę reikšti ieškinį dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, kai yra vykdomas išieškojimas pagal ginčijamus vekselius bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

20. Su apeliantų nurodytais argumentais nesutinkama. Pirmiausia ieškovų pareikšto ieškinio dalykas yra aiškus ir suformuluotas tokiu būdu – juo siekiama apginti galbūt pažeistas A. G. teises, tai yra pripažinti negaliojančiais A. G. 2017 m. gegužės 17 d. pasirašytus du vekselius ir priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Asmenys, besikreipiantys į teismą, turi įrodyti, kad padaryta tam tikra žala, pažeisti tam tikri įstatymo saugomi interesai, taip pat kad žala padaryta būtent jiems, o ne kam kitam. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Atsižvelgiant į tai sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas susijęs išimtinai su apelianto A. G. galbūt pažeista subjektine teise, kadangi ieškiniu siekiama pripažinti negaliojančiais A. G. pasirašytus vekselius dėl galimo ekonominio spaudimo, todėl apeliantė P. G. nagrinėjamu atveju neturi subjektinės teisės kreiptis dėl veiksnaus sutuoktinio subjektinės teisės gynimo.

21. Antra, nesutinkama su apeliantų argumentu, kad apeliantės P. G. suinteresuotumas pasireiškia ir tuo, kad P. G. būdama A. G. sutuoktinė turi suinteresuotumą byloje ir tuo atžvilgiu, kad antstolė gali nukreipti išieškojimą į sutuoktinių turtą. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad vieno iš apelianto A. G. išduotų vekselių, kurio mokėjimo terminas 2017 m. liepos 15 d., pagrindu atsakovės naudai 2017 m. liepos 19 d. išduotas Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarės vykdomasis įrašas Nr. K1RM-2991, kuris 2017 m. liepos 19 d. pateiktas antstolei Redai Vizgaudienei vykdyti, antstolės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0074/17/00890 (e.tomas I, e. b. l. 30–36). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamus vekselius vienašališkai pasirašė apeliantas A. G., akivaizdu, kad antstolė, vykdydama vykdomąjį įrašą, išieškos skolą pagal apelianto A. G. prievoles iš jo turto, išieškojimas pirmiausia turės būti nukreipiamas į apelianto A. G. asmeninį turtą, o jo nesant ar nepakankant – į apelianto A. G. turimą turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (CK 3.109 straipsnis, CPK 666, 667 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad antstolė vykdydama išieškojimą ir negalėdama nukreipti išieškojimo į visą sutuoktinių jungtinę nuosavybę, nepagrindžia apeliantės suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi išieškojimas galės būti nukreiptas tik į sutuoktinio A. G. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (nutarties 20 ir 21 punktai), daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatuodamas faktą, kad apeliantė P. G., kaip ieškovė, neįrodė, jog jai priklauso subjektinė teisė dėl ginčo dalyko, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir atmesdamas ieškinį apeliantei P. G. nepadarė civilinio proceso įstatymo teisės normų taikymo pažeidimų.

Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais

23. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas ir padarė įrodymų vertinimo pažeidimus sprendžiant klausimą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais. Teigia, kad ieškinio pagrįstumą įrodo faktinės aplinkybės, kad atsakovė reikalavo išduoti vekselius, grasino ekonominiais padariniais, vekseliai buvo išduoti nenaudingoms sąlygomis, o nesant ekonominio spaudimo A. G. vekselių nebūtų išdavęs. Atsakovė nurodo, kad apeliantai neįrodė, kad atsakovė turi skolą apeliantams, neįrodė, kodėl atsakovė turi neatlygintinai perleisti apeliantams naudotis turtu, todėl teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, aktualias šiam teisiniam santykiui.

24. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 23 punktas), byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tirdamas aplinkybes dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais padarė įrodymų vertinimo ir (ar) materialinės teisės taikymo pažeidimų.

25. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad realiu grasinimu laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nagrinėjamu atveju aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013).

26. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais taip pat nustatyta, kad 2015 m. gegužės 1 d. tarp R. G. ir ieškovo A. G. sudaryta patalpų panaudos sutartis, kuria R. G. ieškovui A. G. neatlygintinai panaudai perdavė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 31 d. (e. tomas I, e. b. l. 14). Ši sutartis 2016 m. gegužės 1 d. patalpų panaudos sutartimi buvo pratęsta iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (e. tomas I, e. b. l. 13). 2017 m. gegužės 17 d. A. G. pasirašyti du paprastieji neprotestuotini vekseliai, pagal kuriuos A. G. įsipareigojo be sąlygų sumokėti atsakovei bendrą pagal abu vekselius 3000 EUR (po 1500 EUR pagal kiekvieną vekselį) sumą, mokėjimo datos – 2017 m. liepos 15 d. ir 2017 m. liepos 31 d. 2017 m. gegužės 18 d. tarp ieškovo A. G. ir atsakovės sudaryta patalpų panaudos sutartis, kuria atsakovė ieškovui A. G. neatlygintinai panaudai perdavė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. (e. tomas I, e. b. l. 29). Vieno iš ieškovo A. G. išduotų vekselių, kurio mokėjimo terminas 2017 m. liepos 15 d., pagrindu atsakovei 2017 m. liepos 19 d. išduotas Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarės vykdomasis įrašas Nr. K1RM-2991, kuris 2017 m. liepos 19 d. pateiktas antstolei Redai Vizgaudienei vykdyti, antstolės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0074/17/00890 (e. tomas I, e. b. l. 30–36).

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-343/2013). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų (e. tomas I, e. b. l. 28–29), šalių paaiškinimų, matyti, kad ginčijami vekseliai buvo išduoti apeliantui A. G. sudarant sandorį su atsakove dėl panaudos sutarties sudarymo, jos pagrindu apeliantas įgijo teisę neatlygintinai naudotis atsakovei priklausančiomis patalpomis jas nuomojant ir gaunant pajamas (e. tomas I, e. b. l. 29). Šis sandoris šalių buvo sudarytas ir šios aplinkybės šalys neginčija.

28. Apeliantai nurodo, kad vekseliai turi būti pripažinti negaliojančiais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013). Pažymėtina, kad kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių.

29. Apeliantai nurodo, kad atsakovė reikalavo sudaryti ginčijamus vekselius ir grasino ekonominiais padariniais – nesudaryti panaudos sutarties ir neleisti naudotis patalpomis, iš kurių apeliantai gauna nuompinigius (pajamas). Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad apeliantai kelia dviejų pirmųjų sąlygų (nutarties 28 punktas) buvimą sudarant ginčijamus vekselius.

30. Įstatymas numato, kad versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad ikisutartinių santykių metu apeliantui A. G. siekiant sudaryti panaudos sutartį, tai yra neatlygintinai naudotis atsakovei priklausančiomis patalpomis, buvo priimtas susitarimas pasirašyti 2017 m. gegužės 17 d. vekselius, kurios pasirašius buvo sudaryta 2017 m. gegužės 18 d. panaudos sutartis (e. tomas I, e. b. l. 28–29). Nesutinkama su apeliantų argumentais, kad atsakovės nurodytos sąlygos dėl panaudos sutarties sudarymo (vekselių išdavimas) nagrinėjamu atveju buvo grasinimas atlikti nesąžiningus veiksmus prieš apeliantus, kadangi apeliantai nagrinėjamu atveju galėjo savarankiškai įvertinti ir priimti sprendimą, ar akceptuoti atsakovės ofertą – pasirašyti vekselius.

31. Nors nagrinėjamu atveju atsakovė ir pasiūlė sudaryti ginčijamus vekselius, tačiau juos buvo siūloma sudaryti ikisutartinių santykių metu derantis dėl panaudos sutarties sąlygų. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šioje teisės normoje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, ar sudaryti konkrečią sutartį, ar jos nesudaryti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais (nutarties 29 punktas), kad atsakovė apeliantams grasino atlikti neteisėtus veiksmus ir vertė sudaryti ginčo vekselius. Priešingai, tiek apeliantas A. G., tiek atsakovė ikisutartiniuose santykiuose derėjosi tiek dėl vekselių išdavimo, kaip sutarties sudarymo užtikrinimo priemonės, tiek dėl panaudos sutarties sudarymo sąlygų ir abipusiu sutarimu priėmė sprendimą dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į tai konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovės veiksmai apeliantą pasirašyti ginčijamus vekselius buvo priverstiniai, todėl laikoma, kad pirmoji sąlyga, lemianti ginčijamų sandorių negaliojimą, (nutarties 28 punktas) neįrodyta.

32. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl grasinimo ekonominiais padariniais atsižvelgiama į kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad nuspręsdamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2011). Sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apelianto A. G. amžius ir kitos asmeninės savybės nesudaro pagrindo išvadai, kad A. G. buvo silpnesnioji sutarties šalis, kadangi apeliantas yra veiksnus, darbingas ir dirbantis vidutinio amžiaus vyras, turintis gyvenamąjį plotą, todėl darytina išvada, kad apeliantas tiek ikisutartinių santykių metu, tiek išduodant ginčijamus vekselius laisva valia galėjo apsispręsti, ar sudaryti ginčijamus vekselius ir ar vesti derybas su atsakove dėl panaudos sutarties sudarymo. Apeliantų nurodyta aplinkybe, kad esminę reikšmę grasinimui turėjo apeliantų gaunamos pajamos ir tai, kad apeliantai siekė gauti papildomų pajamų iš atsakovei nuosavybės teise priklausomo nekilnojamojo turto, teismas vertina kaip nesudarančios pagrindo nuspręsti, jog tuo atžvilgiu buvo vykdomas atsakovės grasinimas apeliantams. Priešingai, atsakovė būdama ginčijamų sandorių šalis, būdama nekilnojamojo turto savininkė galėjo nuspręsti, ar sudaryti ginčijamus sandorius su apeliantu A. G., nurodyti jai pageidautinas sutarties sąlygas bei dėl jų derėtis arba atsisakyti sudaryti panaudos sutartį su apeliantu, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog atsakovė privalo sutartinių ar įstatymų numatytu pagrindu sudaryti panaudos sutartį su apeliantais. Atsižvelgiant į tai nesutinkama, kad atsakovės atsisakymas sudaryti ginčo sutartį atsisakius išduoti ginčijamus vekselius gali būti vertintinas kaip realus grasinimas, sukeliantis ekonominių padarinių, kadangi, kaip nurodyta nutarties 31 punkte, civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, kokiomis sąlygomis ir ar sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, todėl laikoma, kad antroji sąlyga, lemianti ginčijamų sandorių negaliojimą, (nutarties 29 punktas) neįrodyta.

33. Apeliantai taip pat nurodo, kad ginčo vekseliai buvo sudaryti esant ekonominiam spaudimui ir apeliantams buvo visiškai nenaudingi. Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad apeliantai nurodo trečiosios ir ketvirtosios sąlygų (nutarties 28 punktas) buvimą sudarant ginčijamus vekselius.

34. Kaip minėta (nutarties 28 punktas), kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorį būtų galima pripažinti negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo, būtina taip pat įrodyti, kad sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis ir kad nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kadangi vekseliai nagrinėjamu atveju buvo išduoti kaip užtikrinimo priemonė sudaryti panaudos sutartį atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarties laisvės principas taip pat apima ir asmens teisę laisvai spręsti sudaryti sutartį ar ne; niekas negali būti verčiamas sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad apeliantas A. G. išduodamas vekselius ir jų pagrindu siekdamas pasirašyti panaudos sutartį siekė ekonominės naudos – gauti neatlygintai patalpas, jas naudoti pajamoms gauti ir gavus pajamas mokėti kredito įmokas. Nesutinkama su apeliantų argumentais, kad nagrinėjamu atveju apeliantai patyrė ekonominį spaudimą ir (ar) apeliantams sudaromas sandoris buvo visiškai nenaudingas. Priešingai – nustačius, kad apeliantas išduodamas vekselius ir pasirašydamas panaudos sutartį tai atliko galėdamas suprasti ir jam tenkančią ekonominę naudą (galimas pajamas – nuompinigius) darytina išvada, kad apeliantas tikėjosi gauti didesnę naudą nei vekseliuose nurodyta 3000 EUR suma. Apeliantai šios aplinkybės neginčija ir nurodo, kad siekė gauti patalpas nuomos veiklai vykdyti ir dengti kreditinius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad apeliantai neįrodė, kad jų atlikti veiksmai jiems buvo ekonomiškai nenaudingi.

35. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014). Vertinant byloje nustatytas aplinkybes (nutarties 28 punktas), darytina labiau tikėtina išvada, kad apeliantas išduodamas ginčijamus vekselius suprato jų išrašymo teisines pasekmes, be to, akivaizdu, kad apeliantas A. G., būdamas darbingas, dirbantis vidutinio amžiaus vyras, galėjo įvertinti tiek vekselių išdavimo, tiek panaudos sutarties sudarymo pasekmes, atlikdamas nurodytus veiksmus galėjo ir turėjo suprasti, ar atliekami veiksmai jam yra finansiškai naudingi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė turėjo pareigą sudaryti su apeliantais panaudos sutartį (CPK 178 straipsnis), todėl nesutinkama su apeliantų argumentais, kad atsakovės paaiškinimas, jog ji atsisakys pasirašyti panaudos sutartį nepasirašius ginčijamų vekselių, yra neteisėtas veiksmas ir grasinimas ekonominiais padariniais.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad byloje nėra nustatytos visos būtinosios sąlygos pripažinti vekselius negaliojančiais (nutarties 28 punktas). Atsižvelgiant į tai sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami vekseliai buvo išduoti apeliantui nenaudingomis sąlygomis, esant grasinimui ir ekonominiam spaudimui, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas bei kasacinio teismo praktiką dėl CK 1.91 straipsnio nuostatų taikymo.

Dėl įrodymų vertinimo

37. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovui A. G. buvo pasiūlyta keletą kartų skirti ekspertizę garso įrašui ištirti, kuriame galbūt yra užfiksuotas atsakovės balsas, tačiau ekspertizės skirti neprašė, todėl teismas garso įrašo nepripažino leistinu įrodymu ir juo nesivadovavo. Apeliantai dėl įrodymų vertinimo pažeidimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo pažeidimus byloje pateikto garso įrašo nepripažindamas leistinu, pakankamu bei patikimu įrodymu ir juo nesivadovaudamas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes teismas visiškai nevertino atsakovės procesinio elgesio neigiant garso įraše esant užfiksuotą jos balsą.

38. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad apeliantai pateikė 2014 m. lapkričio 25 d. (e. tomas I, e. b. l. 15–20.) ir 2017 m. gegužės 15 d. (e. tomas I, e. b. l. 21–27) garso įrašus, nurodė, kad juose yra užfiksuoti apelianto A. G. pokalbiai su atsakove, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad garso įrašus darė jis mobiliuoju telefonu, patvirtino, kad pateiktuose garso įrašuose yra užfiksuotas jo balsas ir pokalbis su atsakove R. G., patalpose, adresu (duomenys neskelbtini).

39. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šiuos pateiktus įrodymus (nutarties 38 punktas), atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė R. G. nepripažino, kad garso įrašuose užfiksuotas jos balsas, pasiūlė apeliantams atlikti 2017 m. gegužės 15 d. garso įrašo (fonoskopinę) ekspertizę. Kaip teisingai nurodė teismas, bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi apeliantai, prašydami vertinti byloje pateiktus garso įrašus, turėjo ir pareigą įrodyti jų autentiškumą, tai yra pateikti garso įrašo autentiškumą patvirtinančius įrodymus (tokiu įrodymu galėtų būti eksperto išvada). Taigi būtent apeliantai galėjo šią aplinkybę įrodyti teikdami prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo, todėl laikytini nepagrįstais apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.

40. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas garso įrašą ir jo nepripažindamas leistinu, pakankamu bei patikimu įrodymu, padarė pagrįstą išvadą dėl jo įrodomosios reikšmės, teisingai taikė civilinio proceso įstatymo normas (CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

42. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Erinija KazlauskienėJolanta GailevičienėGiedrė Seselskytė