- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-21
- Bylos Nr.
- e2S-448-613/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- K. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (ieškovės) D. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos (ieškovės) D. J. prašymą atsakovui K. K. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja (toliau – ir ieškovė) pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio, kuriuo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikinąją gyvenamąją vietą su motina D. J. jos gyvenamojoje vietoje, priteisti nepilnamečių vaikų A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. K., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 300 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui iki teismo nutarties dėl gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo įsiteisėjimo dienos, nustatyti 14 dienų terminą ieškiniui pareikšti po privalomosios mediacijos pabaigos dienos.
2. Prašyme nurodoma, kad su atsakovu nuo 2005 m. gegužės mėnesio iki 2021 m. gyveno neįregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį. Per bendro gyvenimo laikotarpį gimė du vaikai: A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. K., gim. (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovas gyveno Jungtinėje Karalystėje, tačiau šalims nutraukus santykius, ieškovė su nepilnamečiais vaikais nusprendė grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką. Atsakovas tam neprieštaravo, tačiau praėjus daugiau nei pusei metų, sūnui jau lankant ugdymo įstaigą Lietuvoje ir vaikams apsipratus, pradėjo reikšti pretenzijas dėl to. Atsakovas neblaivus skambina sūnui bei naudoja prieš jį psichologinį smurtą, teigdamas, kad motina bus pasodinta į įkalinimo įstaigą, o sūnus bus priverstas grįžti į Jungtinę Karalystę. Šiuo metu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nėra nustatyta. Atsakovas neteikia vaikams išlaikymo, yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, todėl ieškovė ketina kreiptis į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei jo įsiskolinimo priteisimo. Ieškovė šiuo metu negali pateikti ieškinio, kadangi nėra pasinaudojusi privalomąja mediacija. Ieškovė 2023 m. kovo 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl privalomosios mediacijos vykdymo. Paaiškino, kad nepilnamečiai vaikai gyvena Lietuvoje su ieškove, sūnus čia lanko bendrojo lavinimo mokyklą, vaikai adaptavosi Lietuvos Respublikoje, čia susirado draugų, hobių, todėl apsaugant vaikų interesus turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Be to, atsakovas, nors Jungtinėje Karalystėje gauna dideles pajamas, nepatiria gyvenamosios vietos išlaikymo išlaidų, kadangi gyvenamąjį būstą jam suteikia darbdavys, prie savo nepilnamečių vaikų išlaikymo neprisideda jokia forma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartimi nutarta D. J. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo netenkinti. Pagrindiniai teismo nutarties motyvai:
3.1. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė teikdama prašymą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 3 dalies pagrindu visų pirma privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3.2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė nenurodė teismui aplinkybių, kurios pagrįstų, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu, o aplinkybė, jog ieškinys negali būti paduotas iš karto, nes inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija, nėra pakankama.
3.3. Teismas padarė išvadą, kad vien remiantis vienasmeniškais ieškovės paaiškinimais (neteikiant pagrįstų (tikėtinų) įrodymų) nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas vertino, kad ieškovė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, neįrodė grėsmės vaikų interesams, neįrodė, kad egzistuoja grėsmė ar tikimybė, kad ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo ieškovės ieškinio (jeigu jis bus tenkintas) teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nors, prašydama nustatyti vaikų laikiną gyvenamąją vietą, turėjo tokią pareigą (CPK 178 straipsnis). Teismas iš kartu su prašymu pateiktų duomenų ir nurodytų aplinkybių neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nenustačius vaikų laikinos gyvenamosios vietos su motina, nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai gali būti iš esmės pažeisti.
3.4. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepareiškus ieškinio yra išimtinė situacija ir tokio prašymo tenkinimui turi būti išimtiniai pagrindai, vertino, kad ieškovės prašymas ir pateikti dokumentai šioje proceso stadijoje nėra pakankami teismui tenkinti prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo.
Šalies argumentai
3.5. Teismas sprendė, kad ieškovė ne tik neįrodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių nebuvo pateiktas ieškinys, nesulaukta privalomosios mediacijos pabaigos, o buvo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo pagrįstumo, bet ieškovė šiuo atveju neįrodė ir savo teiginių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nenurodė neginčijamų faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki ieškinio pateikimo yra būtinas, nepateikė duomenų, patvirtinančių realią nepilnamečių vaikų interesams kylančią grėsmę.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovė D. J. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti ir tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo. Pagrindiniai atskirojo skundo motyvai:
4.1. Nurodo, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš esmės nesprendžiamas.
4.2. Pažymi, kad ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių išdėstė motyvus dėl to, kad nepilnamečių vaikų tėvas atsakovas K. K. prie nepilnamečių vaikų išlaikymo neprisideda jokia forma nuo to laiko, kai ieškovė su nepilnamečiais vaikais grįžo gyventi į Lietuvos Respubliką ir šiuo metu ieškovė viena išlaiko du nepilnamečius vaikus, tačiau šis faktas nebuvo įvertintas.
4.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą formaliais pagrindais, nurodant, jog ieškovė nepateikė tikslių duomenų apie pajamas, turtinę padėtį, vaikų poreikius, nenurodė motyvų, kurie pagrįstų, kad laikino išlaikymo vaikams priteisimo klausimo sprendimas kartu su pareikštu ieškiniu esmingai pažeistų vaikų interesus. Apeliantės nuomone, yra visiškai akivaizdu ir suprantama, kad kiekvienas vaikas turi būtinuosius poreikius, kuriuos tenkinti turi abu tėvai, todėl laikinosios apsaugos priemonės, nesant pakankamų įrodymų apie pajamas ir (arba) poreikius, turi būti taikomos bent vaikų būtinųjų poreikių apimtyje.
4.4. Šiuo atveju ieškovė ir atsakovas gyvena skyriumi, kadangi ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena Lietuvos Respublikoje, o atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje. Atsakovo elgesys ir gyvenimo būdas kelia grėsmę vaiko interesams, nes atsakovas piktnaudžiauja alkoholiu ir prieš vaikus naudoja psichologinį smurtą, grąsindamas, jog atsakovas uždarys mamą į kalėjimą ir mama taip bus nubausta, nors atsakovas žino, jog nepilnamečiai vaikai turi labai glaudų ir stiprų ryšį su motina. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).
6. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo (nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą ir priteisti jiems laikiną išlaikymą), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
7. Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė garso įrašo stenogramą su vertimu, prašo į ją atsižvelgti nagrinėjant atskirąjį skundą.
8. Šio įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė kartu su prašymu pirmosios instancijos teismui pateikė tik garso įrašą, o garso įrašo stenograma pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta, pažymi, kad garso įraše užfiksuotas pokalbis ir jo stenogramos neatskleidžia informacijos turinčios reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir apeliantės teikiamo įrodymo į bylą nepriima. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.
9. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Iš šeimos teisinių santykių kylančiose bylose teismai gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje. CK 3.65 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas, be kitų priemonių, gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas), priteisti iš vieno tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės.
10. CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procesinė teisė suinteresuotiems asmenims pateikti rašytinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Šioje įstatymo nuostatoje taip pat numatyti tam tikri reikalavimai, susiję su tokio pobūdžio prašymo pareiškimu. Įstatymas, visų pirma, numato, kad pareiškėjas, prašantis taikyti tokias priemones iki ieškinio pateikimo, pagrįstu rašytiniu prašymu privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Be to, pareiškėjas privalo sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.
11. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėja, teikdama prašymą CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių konkrečių ir objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pareiškėja D. J. ir atsakovas K. K. beveik dešimt mėnesių (nuo ieškovės su nepilnamečiais vaikais grįžimo į Lietuvą) negyvena kartu, neveda bendro ūkio, tačiau pareiškėja tik 2023 m. kovo 20 d., t. y. tą pačią prašymo pateikimo į teismą dieną, vykdydama Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą, pateikė ginčo šalies prašymą vykdyti privalomąją mediaciją ginče šeimos ginče dėl nepilnamečių vaikų A. K., L. K. gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo išsprendimo. Pareiškėjos atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad būtent Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnyje nurodytas įpareigojimas (kreipimasis dėl privalomosios mediacijos) užkerta kelią kreiptis į teismą su ieškiniu, teismas nelaiko svarbia bei reikšminga priežastimi, pateisinančia ieškinio nepateikimą, teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
12. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Taigi, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę.
13. Apeliacinės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad apeliantė nepagrindė ir neįrodė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės dėl laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo būtinumo ir pagrįstumo. Vien remiantis vienasmeniškais ieškovės paaiškinimais (neteikiant pagrįstų (tikėtinų) įrodymų) nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas vertina, kad ieškovė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, minėta, neįrodė grėsmės vaikų interesams, neįrodė, kad egzistuoja grėsmė ar tikimybė, kad ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo ieškovės ieškinio (jeigu jis bus tenkintas) teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nors, prašydama nustatyti vaikų laikiną gyvenamąją vietą, turėjo tokią pareigą (CPK 178 straipsnis).
14. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Minėta laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. CK 3.192 straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Šių kriterijų – vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties – pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės.
15. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos prašymo dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nurodė, kad ieškovė nedetalizuoja, nuo kada išlaikymas neteikiamas, už kokį konkrečiai laikotarpį yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, ar atsakovas prie vaikų poreikių tenkinimo prisideda kitu būdu (pirkiniais ar pan.). Taip pat nepateikė duomenų apie ieškovės pajamas, turtinę padėtį, duomenų apie vaikų poreikius, nenurodė motyvų, kurie pagrįstų, kad laikino išlaikymo vaikams priteisimo klausimo sprendimas kartu su pareikštu ieškiniu esmingai pažeistų vaikų interesus. Apeliacinės instancijos teismas, remiantis apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais.
16. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog ieškovė 2023 m. kovo 20 d. pradėjo privalomosios mediacijos procesą, rodo, kad yra taikaus susitarimo galimybė, o tai reiškia esant realiai tikimybei šalims išspręsti kilusį ginčą taikiu būdu. Be to apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, įvertinęs tai, kad iki šiol ieškovė ieškinio nėra pareiškusi (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis)), taip pat į tai, kad nėra aiški mediacijos proceso baigtis (mediacija nepradėta, nutraukta, ar šalys ginčą išsprendė taikiai, kt.). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo sužinojimas apie pareiškėjos kreipimąsi į teismą galėtų sukelti tarp šalių papildomas įtampas, konfliktą, atsirastų prielaidos tarp pareiškėjos ir atsakovo kilti priešpriešai. Tokiu būdu nebūtų pasiektas mediacijos tikslas – šalims sudaryti taikų susitarimą. Pastebėtina, kad šeimos bylose teismas turi pareigą taikyti šalis, mediacijos tikslai negali būti paneigti.
17. Įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, apeliantės atskirojo skundo argumentus ir visumą bylos duomenų, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad D. J. nepagrindė konkrečios realios grėsmės jos ir nepilnamečių vaikų teisėms ir interesams ar teismo sprendimo įvykdymui būtent iki ieškinio pareiškimo ir civilinės bylos iškėlimo nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantė nepagrindė objektyvios būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki D. J. pareikš ieškinį teismui, suformuluodama konkrečius reikalavimus.
18. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
19. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog šioje proceso stadijoje iki ieškinio pareiškimo nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.