Kauno apygardos teismo nutartis

2015-12-07 · Civilinė byla Nr. 2A-2231-657/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-07
Bylos Nr.
2A-2231-657/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-01983-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Baubienė, Žibutė Budžienė, Egidijus Tamašauskas
Atsakovas
D. Š.
Ieškovas
AB „Kauno energija“
Civilinė byla Nr. 2A-2231-657/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01983-2015-9Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.5.1.2.; 2.5.1.3.6.; 2.5.11.5.; 3.3.1.14.;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6081-713/2015 pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Kauno energija“ kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo D. Š. priteisti 2.956,17 Eur skolą ir 101,79 Eur delspinigius, viso – 3.057,96 Eur, 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 3-5, 110-113). Nurodė, kad ieškovė pagal 2008-07-08 šalių sudarytą Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį tiekia šilumą butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Atsakovo įsiskolinimas už tiekiamą šilumą patalpų šildymui nuo 2011-09-01 iki 2014-12-01 sudaro 893,76 Eur, už tiekiamą šilumą karštam vandeniui ruošti nuo 2011-09-01 iki 2014-12-01 – 2.062,41 Eur. Kadangi atsakovas laiku neatsiskaitė, jam priskaičiuota 101,79 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2014-07-01 iki 2015-01-01. Ieškovė įsiskolinimą paskaičiavo pagal standartines sutarties sąlygas, kadangi atsakovas už minėtą laikotarpį nedeklaravo karšto vandens sunaudojimo. Atsakovas, pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, demontavo savo buto šildymo įrenginius, butą neteisėtai atjungė nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų ir už suteiktas paslaugas nemoka.

Atsakovas D. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (T.1, b.l. 33-36). Nurodė, kad atsakovas 2011 m. vasarą informavo bendrijos pirmininką apie ketinimą atsijungti nuo bendros šildymo sistemos. Bendrijos pirmininkas apie tai 2011-07-01 pranešimu informavo ieškovę, nurodė karšto vandens skaitliuko parodymus. 2011-07-25 ieškovės atstovas atvyko į atsakovo butą ir surašė Šilumos tikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad savavališkai atjungtas šildymas, o Techninės eksploatacijos pažeidimų protokole pažymėjo, kad savavališkai demontuotas karšto vandens skaitiklis. Bendrijos narių 2013-03-22 visuotiniame susirinkime buvo nutarta leisti atsakovui atsijungti nuo šildymo sistemos. Šiuo metu projektas yra koreguojamas, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo D. Š. 2.956,17 Eur skolą, 101,79 Eur delspinigius, viso – 3.057,96 Eur, 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015-02-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 93,71 Eur bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l.61-64). Teismas, konstatavo, jog savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia, pažeisdamas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 p.) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklėse nurodytų veiksmų. Atsakovas, prieš pradėdamas remontą, turėjo kreiptis į savivaldybės instituciją dėl rašytinio pritarimo pastato paprastojo remonto projektui išdavimo, pertvarkant pastato inžinerines sistemas (šildymo dujotiekio, elektros tiekimo), ir pateikti eilę dokumentų. Tik gavęs pritarimą savininkas pateikia kitam pasirinktam šilumnešiui ar energijos rūšį tieksiančiam asmeniui paraišką gauti prisijungimo paslaugas. Teismas taip pat sprendė, kad iš byloje esančio 2011-07-25 UAB „Terma“ ŠOT akto Nr. 0404745 matyti, jog patalpos atjungtos prieš 4 metus, o gyventojų sutikimas gautas 2013-03-22; paprastojo remonto aprašas paruoštas 2015 m. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2015-05-21 atsakovui surašė Savavališkos statybos aktą ir tik po šio akto surašymo atsakovas 2015-05-26 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl rašytinio pritarimo statinio projektui. Teismo nuomone, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad, atsijungdamas nuo šildymo sistemos 2011 m., atsakovas nesilaikė Taisyklių nustatytos atsijungimo nuo šildymo sistemos tvarkos – nepateikė nei Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos, nei pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo, įrenginių bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistemos išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto, todėl toks atsijungimas negali būti pripažįstamas teisėtu. Teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovas neteisėtai atjungė buto šilumos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jo nuo pareigos apmokėti už tiekiamą šilumą. Tiekiamas energijos kiekis paskirstomas visiems namo gyventojams teisės aktų nustatyta tvarka pagal turimą plotą, taip pat ir atsakovo butui. Be to, ieškovė ne kartą atsakovui aiškino pareigą įteisinti buto atjungimą bei neteisėto atjungimo pasekmes, nurodė, jog už paslaugas privalu mokėti. Paskaičiuoto įsiskolinimo ir delspinigių atsakovas iš esmės neginčijo. Teismas darė išvadą, kad ieškinys yra įrodytas ir pagrįstas. Ieškinį tenkinęs, teismas ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas D. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-07-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – AB „Kauno energija“ ieškinį atmesti (T.2, b.l. 71-74). Apeliantas teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, netinkamai taikė teisės normas, netinkamai vertino įrodymus. Apelianto nuomone:

1. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad atsakovas išliko šilumos energijos vartotoju ir turi prievolę ieškovei už ją sumokėti. Atsakovas nuo faktinio atsijungimo, t.y. nuo 2011 m., šilumos nevartojo. Kadangi vartojimas buvo nutrauktas, iš atsakovo negali būti išieškotas mokestis už nesuvartotą šilumos energiją, nes tai prieštarautų Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra bei šiame įstatyme įtvirtintai įstatymo leidėjo valiai, kad yra apmokama už parduotą prekę ar paslaugą. Teismas šioje byloje nevykdė pareigos būti aktyviu ir neatsižvelgė, kad pagal 2008-07-08 Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties 5.4.1. punktą Sutartis gali būti nutraukta apie tai raštu įspėjus kitą šalį vieną mėnesį prieš Sutarties nutraukimą ir įvykdžius visas su šia sutartimi susijusias prievoles ir įsipareigojimus. Atsakovas 2011-06-17 ieškovei buvo pateikęs prašymą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad šilumai naudos elektros energiją. Byloje nėra jokių duomenų, kad toks sutarties nutraukimas kaip nors neigiamai paveikė kitus namo gyventojus ar jiems sukėlė žalą bei kad atsakovas iki faktinio atsijungimo nebuvo tinkamai atsiskaitęs už faktiškai sunaudotą energiją. Teismas nepasisakė dėl atsakovo galimybės gauti Taisyklių 212 punkte nurodytą visų pastato savininkų sutikimą dėl atsijungimo, ir vadovavosi tik ieškovės pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau nieko nepasisakė ir nevertino atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

2. Teismo argumentas, kad atsakovas nekėlė skolos dydžio teisingumo ir pagrįstumo klausimo, neatitinka bylos aplinkybių. Atsakovas už faktiškai nevartojamą šilumos energiją gaudavo sąskaitas, tačiau neaiški jų apskaičiavimo tvarka, nes vienose paskaičiavimai būdavo pagal gyventojų skaičių, o kitose pagal paskutinius rodmenis – 449 m³. Teismas pažeidė CPK 178 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą, nes ieškovei keliant reikalavimą dėl skolos už tariamai tiektą energiją priteisimo, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kiek energijos pateikė ir kiek jos faktiškai atsakovas suvartojo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno energija“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015-07-13 sprendimą palikti nepakeistą (T.2, b.l. 79-83). Nurodė, kad atsakovas tiek pagal atsijungimo metu galiojusias Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, tiek pagal Statybos įstatymą ir poįstatyminius teisės aktus savo buto šilumos įrenginius nuo bendros namo šildymo sistemos yra atjungęs neteisėtai, todėl mokesčiai jam skaičiuojami pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, viešojo intereso šioje byloje nėra, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo prievolės mokėti ieškovei už šilumos energiją, kai vartotojas faktiškai yra atsijungęs nuo namo centralizuotų šilumos energijos tiekimo įrenginių.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar šilumos tiekimo įrenginių sistema ginčo patalpose atjungta teisėtai. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu yra laikomasi pozicijos, kad vartotojas, norėdamas nutraukti šilumos tiekimo sutartį, turi laikytis specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Tam, kad šilumos vartotojo prievolės pagal šilumos tiekimo sutartį pasibaigtų, būtinas ne tik faktinis, bet ir teisinis, t.y. atliktas pagal teisės aktų reikalavimus, šilumos tiekimo įrenginių atjungimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2013).

Byloje nustatyta, kad 2008-07-08 ieškovės AB „Kauno energija“ ir atsakovo D. Š. sudarytos Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė tiekia šilumos energiją atsakovui priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 7-8, 10-13). Atsakovas ieškovės paslaugomis naudojosi iki 2011-07-01, karšto vandens skaitliuko parodymai minėtai dienai – 449 m³ (T.1, b.l. 37). Atsakovas 2012-03-02 sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 29229478-52310/223611 su AB „Lesto“ (T.1, b.l. 43-51).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skolą už 2011-09-01 – 2014-12-01 laikotarpį ieškovei iš atsakovo priteisė pagrįstai.

Nurodytu laikotarpiu daugiabučiame name buto (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų buvo reglamentuotas CK 6.390 straipsnyje, Šilumos ūkio įstatyme ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Šiuose teisės aktuose nustatytos specialios buto (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą, ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-932/2001; 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; kt.).

Vadovaujantis aukščiau minėtų Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, kuriais tiekiama šilumos energija, tačiau tam reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą, atskirose patalpose esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą ir gavus leidimą šiems darbams, o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 str. 1 d.). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklėse nurodytų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas nuo namo centralizuotų šilumos energijos teikimo įrenginių faktiškai atsijungė 2011 m., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad savo buto atjungimo procedūrą jis pradėjo 2013 metais: 2013-03-22 Visuotiniame (duomenys neskelbtini) butų savininkų bendrijos susirinkime buvo priimtas nutarimas leisti 97 butui atsijungti nuo šildymo sistemos ir gautas namo gyventojų sutikimas dėl atsijungimo (T.1, b.l. 37-41, 52-55, 90-91). Paprastojo remonto aprašas paruoštas 2015 m. (T.1, b.l. 86-106). AB LESTO 2015-04-03 rašte Nr. 50220-2007 Dėl informacijos pateikimo patvirtino apie elektros energijos galingumo atsakovo butui padidinimą (T.2, b.l. 51). Pažymėtina, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2015-05-21 atsakovui surašė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-150521-00021 (T.2, b.l. 40-44). Kaip matyti, tik 2015-05-26 atsakovas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl rašytinio pritarimo statinio projektui (T.2, b.l. 39, 47-48).

Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas yra pradėjęs teisės aktuose reglamentuotas savo buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų procedūras, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių kad yra įvykdyti visi teisės aktų nustatyti reikalavimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo buto atsijungimas nuo centrinių šildymo įrenginių negali būti pripažintas teisėtu, atsakovas išliko šilumos energijos vartotoju ir jam kyla atitinkamos pasekmės. Pažymėtina ir tai, kad tiek ieškovė, tiek kitos kompetentingos institucijos atsakovui ne kartą buvo išaiškinusios teisėto atsijungimo nuo namo šildymo sistemos tvarką (T.1, b.l. 70-71, T.2, b.l. 5, 9-11).

Sutiktina, kad 2008-07-08 Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties 5.4.1. punktu šalys susitarė, kad sutartis gali būti nutraukta apie tai raštu įspėjus kitą šalį vieną mėnesį prieš sutarties nutraukimą ir įvykdžius visas su šia sutartimi susijusias prievoles ir įsipareigojimus, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas, reikšdamas prašymą dėl vienašališko minėtos sutarties nutraukimo, prievolių tinkamai nėra įvykdęs.

Atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 nurodytus išaiškinimus, konstatuotina, kad atsakovas nesilaikydamas aukščiau nurodytuose teisės aktuose nustatytos tvarkos, neteisėtai atjungė savo patalpų šildymo sistemas nuo viso pastato centralizuotų šildymo sistemų. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė šilumos tiekėjo teisę bei galimybę gauti atlyginimą už visam pastatui tiektą šilumos energiją. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ginti apelianto, kaip vartotojo, t.y. silpnesnės sutarties šalies, teises.

Apelianto teiginiai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsijungimas kaip nors neigiamai paveikė kitus namo gyventojus ar jiems sukėlė žalą, todėl teismo išvada, kad toks sutarties nutraukimas neatitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatos, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teismas konstatavo, jog atsakovas nesilaikė teisės aktų nustatytos atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos reikalavimų, todėl turi patirti neigiamus savo neteisėtų veiksmų padarinius – jis išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas ir turi už ją apmokėti.

Apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-14 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010 nurodomos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ja vadovautis.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalies nuostatas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo butas nuo centrinio šildymo sistemos buvo atjungtas 2011 m., taigi, iki 2014 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, jis negali būti taikomas sprendžiant patalpų atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos teisėtumo klausimą šioje civilinėje byloje. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie energetikos ministerijos 2015-04-22 atsakymo Nr. 2R-1190, kuriame nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858- 13/2014 nusprendė pripažinti, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297, 104-112, 114, 115, 11-124 punktai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principams, ir nepagrįstai vadovavosi minėtomis taisyklėmis, atmestini.

Šilumos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Name, esančiame (duomenys neskelbtini), taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus savo buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų, ieškovė neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovo butui pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu atsakovui, kaip buto savininkui ir šilumos energijos vartotojui, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją, iki jis teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų.

Apeliantas nesutinka, kad jis nekėlė skolos dydžio teisingumo ir pagrįstumo klausimo. Teigia, kad nėra aiški mokesčių apskaičiavimo tvarka ir, ieškovei keliant reikalavimą dėl skolos už tariamai tiektą energiją priteisimo, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kiek energijos pateikė ir kiek jos faktiškai atsakovas suvartojo. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.

Apeliantui galioja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 171.5, 227.4 punktai, taip pat Šilumos pirkimo-pardavimo su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 15.1, 33 punktuose nustatyta šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojo prievolė pateikti šilumos tiekėjui karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenų ataskaitą. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 227.4 punktas numato, kad vartotojui nedeklaravus butuose įrengtų karšto vandens skaitiklio rodmenų iki sutartyje nurodyto termino, karšto vandens kiekis už ataskaitinį laikotarpį nustatomas pagal teisės akto (Vandens vartojimo normos RSN 26-90, patvirtintos Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991-06-24 įsakymu Nr. 79-76) nuostatas. Atsakovui tinkamai nedeklaravus karšto vandens apskaitos prietaiso rodmenų, jam pagrįstai buvo taikomas paros karšto vandens sunaudojimo normatyvas. Mėnesiais, kuriais atsakovas ieškovei pateikė karšto vandens apskaitos prietaiso rodmenis, mokestis buvo paskaičiuotas pagal pateiktus rodmenis. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Atsakovas apskritai neigė ieškovės teisę į atlyginimą už šilumos energiją, tačiau jokių savo paskaičiavimų ar priešieškinio byloje neteikė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad skola atsakovui apskaičiuota netinkamai (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos ji išdėstė savo atsiliepime į ieškinį ir į kuriuos išsamiai atsakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių išvadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Aušra BaubienėŽibutė BudžienėEgidijus Tamašauskas