Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja S. Valinskytė Proceso Nr. 1-01-1-10391-2016-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.; 1.2.4.4.1.; 2.4.1.;2.4.6.1. (S)

2017 m. kovo 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko, Violetos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu. Nustatyta paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Iš A. P. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 417,33 Eur išlaidų. Iš A. P. nukentėjusiajam T. G. priteista 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 500 Eur patirtų advokato išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam T. G. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutikdamas dėl jo nuteisimo, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadą dėl A. P. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad A. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų matyti, kad nuteistasis siekia, jog būtų panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir byla jam nutraukta pripažinus, jog pastarasis veikė esant būtinajai ginčiai.Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra įrodyta jo kaltė, o visuma byloje esančių duomenų patvirtina, kad tai jis buvo užpultas T. G.. Pažymi, kad T. G. pirmas ėmėsi fizinių veiksmų prieš jį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus ir nors apeliantas neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo T. G. parodymai, iš dalies liudytojų, paties nuteistojo parodymai, eksperto parodymai, 2016 m. kovo 14 d. specialisto išvada Nr. G426/2016(03) bei kiti byloje surinkti įrodymai.Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas įvertinęs įrodymų visumą padarė išvadą, kad A. P. 2016 m. vasario 27 d., tarp 2 val. ir 3 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pirties salėje, esančioje Plaušinių k., Skuodo r., vieną kartą kojos keliu įspyrė T. G. į tarpkojį, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra dešinės sėklidės plyšimą. Taip pat teismas konstatavo, kad A. P. nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, tai yra sąmoningai spyrė T. G., suvokė galintis šiais veiksmais nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir, nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Nuteistasis nesutinka su tokiomis išvadomis ir teigia, kad įvertinus visą faktinę situaciją, matyti, jog jo veiksmai nebuvo sąmoningi ar tyčiniai veiksmai, siekiant pasikėsinti į nukentėjusiojo sveikatą, tai buvo paties nukentėjusiojo išprovokuotų veiksmų atoveiksmis, bandymas apsiginti nuo skubių, visiškai nepaaiškinamų, pavojingų veiksmų prieš jį, kurie, pasak nuteistojo, vertintini kaip būtinoji gintis, t. y. veika, numatyta BK 28 straipsnyje. Mano, jog jo veiksmai traktuotini kaip gynyba, o ne kaip siekis padaryti žalos nukentėjusiajam. Nurodo, kad T. G. staigūs veiksmai prieš jį leido jam pagrįstai suvokti, jog prieš jį yra daromas pavojingas kėsinimasis į jo sveikatą, kėsinimasis buvo akivaizdus (pradėtas), kadangi jis pajuto fizinį skausmą, kėsinimasis buvo pavojingas ir realus. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012).Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus padarė išvadą, kad būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo. Su tokia išvada visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje nustatyta, kad įvykio dieną T. G., A. P. su kitais draugais 2016 m. vasario 27 d. pirties salėje, esančioje Plaušinių k., Skuodo r., šventė D. gimtadienį. Visi kartu bendravo draugiškai, nebuvo jokių pykčių, konfliktų. T. G. su A. P. taip pat bendravo kaip visada, tarp jų nebuvo jokių konfliktų. Tokios aplinkybės nustatytos įvertinus nukentėjusiojo T. G., liudytojų parodymus. Nukentėjusysis T. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tarp jo ir jo draugų tą vakarą jokių konfliktų nebuvo, nė su vienu nesusibarė, nesusiginčijo, visi draugiškai bendravo. Apie 2.00 val. su A. pradėjo juokauti, pradėjo draugiškai, juokais stumdytis, tiesiog kvailioti. Jis juokaudamas draugiškai A. kojos pėda įspyrė į blauzdą. Tada rankomis A. paėmė už abiejų rankos riešų ir taip palaikė kelias sekundes. A. susinervino ir jam stipriai paėmė ranka už sprando ir kojos keliu stipriai iš visų jėgų įspyrė į tarpukojį, tai yra į lytinius organus. Jis pajuto stiprų skausmą, susirietė ir pargriuvo ant žemės (t. 1, b. l. 12–13). Teisiamojo posėdžio metu T. G. parodė, kad visi draugiškai šventė gimtadienį, linksminosi, šoko. Su A. viskas prasidėjo nuo žaidimo „Sparingas“. Tai žaidimas, kai parodai, ką gali padaryti, bet nedarai, nesispardai, nesmūgiuoji, tiesiog mosikuojiesi ore, jokio fizinio kontakto. Jei ir būna fizinis kontaktas, tai jis būna švelnus. Jie pradėjo žaisti ir paskutiniu momentu, kaip taip išėjo, nepaaiškins, bet jis įspyrė jam į blauzdą ir buvo pasisukęs šonu, tada A. su keliu spyrė į tarpukojį ir jis parkrito (t. 2, b. l. 5–6). Nurodytas nukentėjusiojo aplinkybes, kad visi bendravo draugiškai ir jokių konfliktų nebuvo, patvirtina visi gimtadienyje dalyvavę ir apklausti kaip liudytojai pastarųjų – nukentėjusiojo ir nuteistojo – draugai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. S. parodė, kad iki tol, kol jis buvo pirtyje, A. su T. nesipyko, dėl nieko nesibarė, konfliktinių situacijų nebuvo. Kai jis grįžo į pirtį, jam A. papasakojo, kad T. G. bandė įspirti ir tada jis atgal spyrė T.. T. buvo blogai, iškvietė greitąją pagalbą. Jis suprato, kad viskas įvyko juokais. Jis nematė, kaip T. buvo sužalotas, nes tuo metu buvo išvykęs (t. 1, b. l. 23–24). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas M. S. parodė, kad apie įvykį nieko nežinojo, nes buvo tuo metu išvykęs. Apie T. sužinojo ryte, kai atvyko į pirtį pareigūnai. A. pasikvietė ir tada pradėjo klausinėti, kas įvyko. Sužinojo, kad T. G. buvo įspirta ir jį išvežė. Niekas nematė, kaip įspyrė. A. pasakojo, kad toks įvykis įvyko ir viskas. Visi kalbėjo, jog susiginčijo ir spyrė. A. tokios aplinkybės nepatvirtino, nieko nesakė (t. 2, b. l. 11–12). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. S. parodė, kad jis matė, kaip A. su T. G. buvo vienas kitą apsikabinę, kad jie kažką tarpusavyje juokavo. Salėje dar buvo A. K., kitų asmenų jau nebuvo. Toliau jis į A. ir T. dėmesio nekreipė. Tik po to pamatė, kad T. guli ant žemės. Po kiek laiko jis iškvietė greitąją pagalbą. Pažymėjo, kad tą vakarą jokio konflikto tarp T. G. ir A. P. nebuvo, jie tarpusavyje nesipyko ir nesibarė. A. jam sakė, kad T. pirmas spyrė, o po to jis spyrė atgal T. ir pataikė į lytinius organus. T. jam sakė, kad jis spyrė nestipriai, o A. gal susinervino ir spyrė jam gana stiprų smūgį. Nurodė, kad kai A. yra neblaivus, greitai susinervina, yra karšto būdo (t. 1, b. l. 29–29). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja G. B. parodė, kad visi draugiškai šventė gimtadienį, nematė, kad T. su A. būtų susipykę, jokių konfliktų tarp jų nebuvo. Ji nematė, kas įvyko tarp T. ir A., T. pamatė jau gulintį ant žemės. Ji klausė T., kas nutiko, tačiau jis neatsakė ir gulėjo susirietęs. Iš kitų draugų sužinojo, kad A. T. įspyrė į lytinius organus (1 t., b. l. 33–34). Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta G. B. parodė, kad visi bendravo draugiškai, jokių pykčių nebuvo. Nematė, kaip T. buvo sužalotas, nes ji buvo pirtyje. Dėl ko viskas įvyko, ji nežino, bet galėjo būti ir dėl „Sparingo“. Sudavė T. turbūt beprasmiško žaidimo būdu. T. ramus žmogus, draugiškas. A. irgi toks pats, gal ne kiek ramus, žmogus su charakteriu (t. 2, b. l. 10). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. K. parodė, kad visi draugiškai šventė gimtadienį, tarp draugų jokių konfliktinių situacijų nebuvo, niekas tarp vaikinų nesibarė, T. su A. taip pat nesibarė, nesiginčijo, visi buvo draugiškai nusiteikę. Įvykio ji nematė, tik pamatė T. gulintį ant žemės. Jo paklausus, kas nutiko, T. pasakė, kad A. jam įspyrė į lytinius organus (t. 1, b. l. 38–39). Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta A. K. parodė, kad matė, jog bendravo draugiškai, tiek tarpusavyje, tiek bendrai. Kaip viskas nutiko, nematė. Vėliau kalbėjo su A., jis nurodė, kad kažką žaidė, detaliau nepasakojo (t. 2, b. l.10–11). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. J. parodė, kad švenčiant gimtadienį niekas tarpusavyje nesibarė, nesipyko, nesimušė, jokių konfliktų, pykčių tarp draugų nebuvo. T. su A. taip pat nesipyko. Visi draugiškai bendravo. Kai A. įspyrė T., jo salėje nebuvo, jis nieko nematė, jis buvo lauke. Įėjęs į salę pamatė T. ant grindų. T. paklausus, kas nutiko, jie nieko nesakė, tik sakė, kad skauda lytinius organus. Buvo iškviesta greitoji pagalba. Vėliau iš kitų kalbų sužinojo, kad pirma T. spyrė A. į koją, o po to A. susinervino ir jam spyrė į lytinius organus (t. 1, b. l. 43–44). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. S. parodė, kad pirtyje tarp T. ir A. jokių ginčų, barnių nebuvo. Niekas nesimušė, niekas nekonfliktavo, visi draugiškai šventė D. gimtadienį. Paties įvykio jis nematė, nes su Mantu buvo išvykęs, o kai grįžo, niekas nieko nepasakojo. Apie tai, kad A. T. įspyrė į lytinius organus, jis sužinojo ryte, kai į pirtį ryte atvyko policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 48–49). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta E. P. taip pat parodė, kad visi šventė gimtadienį, jokių barni, konfliktų tarp draugų nebuvo, niekas nekonfliktavo, nesibarė, nesimušė. T. su A. taip pat nesibarė ir nesiginčijo. Visi draugiškai leido laiką. Ji nematė įvykio tarp T. ir A., nes jau buvo išvykusi namo (t. 1, b. l. 53–54). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme apklausta kaip liudytoja E. P. parodė, kad matė, jog tą vakarą T. su A. bendravo, nebuvo jokių konfliktų, kalbėjosi prie bendro stalo. Apie įvykį sužinojo kitą dieną (t. 2, b. l. 11). Iš aptartų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų matyti, kad švenčiant gimtadienį jokio konflikto, jokių barnių nebuvo, visi buvo draugiški. Nė vienam iš šventėje dalyvavusių asmenų jokio įtarimo T. ir A. elgesys nesukėlė. Visi nurodė, kad pastarieji elgėsi draugiškai, nekonfliktavo. Tokios aplinkybės užfiksuotos ir tyrėjos V. G. tarnybiniame pranešime, kad tarp T. G. ir A. P. jokio konflikto nebuvo ir juokaudami vienas kitam įspyrė. A. P. einant parūkyti T. G. kojos keliu spyrė A. P. ir pataikė į kojos kelią, o A. P. teigimu, jis juokaudamas kojos keliu spyrė atgal T. G. ir pataikė į pilvą, kur tiksliai, negalėjo pasakyti. A. P. teigė, kad jokio konflikto tarp jo ir T. G. nebuvo, tiesiog juokaudami vienas kitam įspyrė. A. P. sužalojimų nepatyrė, pretenzijų T. G. nereiškė (t. 1, b. l. 2). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. P. taip pat nurodė, kad jam T. G. pasiūlė eiti parūkyti. Su T. jis juokavo ir T. jam vieną kartą kojos keliu įspyrė į kojos kelią. Jis stipraus fizinio skausmo nepajuto, jo nesužalojo. Jis juokaudamas ir nieko blogo nenorėdamas, kojos keliu spyrė atgal, tačiau T. pasisuko ir jis pataikė jam į tarpkojį. Jis jam spyrė ne iš pykčio, o juokaudamas. Jis tuo metu nebuvo susinervinęs, nebuvo susibaręs su T.. Po spyrio T. atsigulė ant žemės, sakė, kad pataikė į lytinius organus. Visą vakarą su T. nebuvo susibarę, nebuvo susipykę, draugiškai leido laiką (t. 1, b. l. 109–110). Savo poziciją A. P. pakeitė teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nurodydamas, kad prisipažino, nes tyrėja jam sakė, jei prisipažinsi, nieko nebus, susitaikysite ir paleis. Nurodė, kad T. G. priėjo prie jo, pasakė: „einam parūkyti“ ir sudavė keliu į šlaunį. Jis atsitraukė. T. jam sugriebė už rankų. Jis atsispyrė nuo jo keliu, nes rankos buvo užimtos ir T. G. parkrito. Negali pasakyti, ar jo suduotas smūgis galėjo sukelti tokias pasekmes. Jis atsispyrė nuo jo, nes gynėsi, nežinojo jo kėslų. T. pasiūlė parūkyti ir iš karto spyrė. Jis negalėjo T. paimti už sprando, nes jo rankos buvo užimtos. T. pirma spyrė, jis parklupo ir tada T. sugriebė už rankų. T. smūgį jis įvertino kaip pavojų. Nežino, kaip būtų pasibaigę, jei nebūtų gynėsis. Jo supratimu, tai buvo grėsminga situacija (t. 2, b. l. 59–60). Tačiau teisėjų kolegija tokią A. P. poziciją vertina kritiškai. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis būtų turėjęs pagrindą pačią situaciją vertinti kaip grėsmingą, pavojingą. Priešingai, byloje nustatyta, kad jokių konfliktų, barnių tą vakarą tarp A. P. ir T. G. nebuvo. Pastarieji bendravo draugiškai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusio T. G. veiksmas, tai yra įspyrimas A. į koją, po kurio A. G. kojos keliu spyrė T. G. į tarpkojį, nors jis ir buvo pirmas, nebuvo toks pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs T. G. neblaivumą, nurodė, jog T. G. įspyrimas galėjo būti stipresnis ir skausmingesnis nei siekta, nepatvirtina pačios buvusios situacijos pavojingumo prieš nuteistąjį. Apylinkės teismas nurodydamas šią aplinkybę pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo spyris nuteistajam, galėjęs būti skausmingesnis, nei nurodė pats nukentėjusysis, sukėlė neadekvačią A. P. reakciją, kuriai įtakos turėjo ir pastarojo neblaivumas. Šiuo atveju T. G. veiksmo, tai yra įspyrimo A., nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti nuteistojo veikus esant būtinosios ginties sąlygoms. Dėl to teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nuteistojo A. P. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 138 straipsnio 1 dalyje, yra teisinga, t. y. baudžiamasis įstatymas byloje taikytas tinkamai. Taip pat nuteistasis skunde nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino jo girtumą. Pažymi, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog jo veiksmai nebuvo tiesiogiai susiję su alkoholio poveikiu, o priešingai, paties nukentėjusiojo elgesys lėmė jo veiksmus prieš jį. Todėl, apelianto manymu, jo neblaivumas šioje situacijoje neturėjo būti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė, o nukentėjusiojo veiksmai prieš jį turėjo būti traktuojami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tačiau kolegija mano, kad šie apelianto argumentai nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajam buvo nustatytas 1,27 promilės girtumas. Nuteistojo reakcija, esant jam neblaiviam, į T. G. veiksmą buvo neadekvati, nesant jokios realios ir akivaizdžios grėsmės jo gyvybei ar sveikatai, spyrė kojos keliu nukentėjusiajam į tarpkojį, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra dešinės sėklidės plyšimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir neturėjo pagrindo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apeliantas taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu – 2000 Eur – ir paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme. Nesutikimą motyvuoja tuo, kad jis nėra anksčiau padaręs nusikalstamos veikos, mokosi, padeda tėvams dirbti ūkyje, ruošėsi išvykti dirbti į Norvegiją ar kitą šalį Europos Sąjungoje. Mano, kad teismas priteisdamas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nesilaikė teisingumo, protingumo principų ir formuojamos teismų praktikos.BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, tarp jų ir į pastarojo jauną amžių, į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į tai, kad teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka baustas, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai individualizavo A. P. taikytiną baudžiamąją atsakomybę ir paskyrė teisingą bausmę. Dėl to keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį taip pat nėra pagrindo. Šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad A. P. yra kaltas dėl skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kad yra atsakingas už nukentėjusiojo T. G. sveikatos sutrikdymą ir atitinkamai dėl padarytos neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį ir dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo. Apylinkės teismas BPK 113 straipsnio, BPK 115 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė. Nuteistasis priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde neginčija, tačiau nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Teigia, kad teismas nesilaikė teisingumo, protingumo principų ir formuojamos teismų praktikos. Tačiau su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, todėl sumažinęs prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatydamas, kolegijos nuomone, tinkamą neturtinės žalos – 2000 Eur – sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatyta nukentėjusiajam atlygintinė neturtinė žala užtikrina skirtingų interesų pusiausvyrą, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje byloje taip pat nėra pagrindo. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas priteisdamas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nesilaikė teismų formuojamos praktikos ir pažymėjo bylas, kuriose, pasak nuteistojo, už panašaus pobūdžio sužalojimus yra priteisiamas žalos atlyginimas nuo 1000 Eur iki 1500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nesivadovauja apeliaciniame skunde nurodytais teismų procesiniais sprendimais kaip precedentais nagrinėjamam atvejui. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nors skunde nurodomi teismų procesiniai sprendimai buvo priimti bylose, kuriose priteista neturtinė žala neviršija 2000 Eur, tačiau pažymėtina, kad nurodytose bylose aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos situacijai, todėl nėra jokio pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodytais teismų procesiniais sprendimais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2009 kasacinis teismas paliko galioti apygardos teismo priimtą procesinį sprendimą, kuriuo apeliacinės instancijos teismas buvo padidinęs neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo 5000 Lt iki 10 000 Lt (2896 Eur), o baudžiamojoje byloje Nr. 1A-788-651/2013 apygardos teismas paliko galioti apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo buvo priteistas 7000 Lt (2027 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, kasacine tvarka sprendimas skųstas nebuvo.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.