Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-129-616/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-03-06
Bylos Nr.: 1A-129-616/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06358-2017-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Jolanta Čepukėnienė, Algimantas Valantinas
Nuteistasis: T. V., A. S.
Nukentėjusysis: R. M., I. B.
Advokatai: Ričardas Girdziušas, Vytenis Gubavičius, Silva Mardosaitė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-129-616/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06358-2017-5Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.1; 1.1.8.7.9; 1.1.8.7.13; 1.2.3.1.2.6; 1.2.3.1.2.8; 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistojo T. V. gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,nuteistojo A. S. gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus ir nuteistojo T. V. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus – laisvės atėmimo bausme keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartimi paskirta laisvės apribojimo bausme vieneriems metams dviem mėnesiams, ir T. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminas nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d.

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus – laisvės atėmimo bausme 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi paskirta arešto bausme 90 (devyniasdešimt) parų, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminas nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d.

Iš nuteistųjų T. V. ir A. S. priteista solidariai nukentėjusiajai R. M. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų T. V. ir A. S. priteista solidariai nukentėjusiajai I. B. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. V. (toliau – ir T. V.) ir A. S. (toliau – A. S.) pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus už tai, kad 2016 m. gruodžio 24 d. apie 24 val., prie daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe, dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, nepilnamečių G. A. (gim. 2000 metais) (toliau – G. A.) ir D. D. (gim. 2000 metais) (toliau – D. D.) akivaizdoje, dėl menkavertės dingsties – dingusio A. S. mobiliojo ryšio telefono aparato, A. S. tyčia sudavė Ž. V. (toliau – Ž. V.) ne mažiau kaip aštuonis smūgius rankomis į veidą, galvą, petį, nugarą ir ne mažiau kaip vieną smūgį koja nukentėjusiajam į dešinę šlaunį, o T. V. tyčia sudavė Ž. V. ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į pilvą ir krūtinę ir ne mažiau kaip tris smūgius kojomis į kairįjį šoną, po to kartu abu suėmė rankomis Ž. V. už žastų, atvedė prie negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kur A. S. tyčia sudavė Ž. V. ne mažiau kaip šešis smūgius medine lenta į galvą, šonus, kojas, o T. V. tyčia sudavė Ž. V. ne mažiau kaip keturis smūgius medine lenta į galvą, kojas, kartu abu atvedė nukentėjusįjį prie pėsčiųjų tilto (duomenys neskelbtini), vedė toliau dviračių taku per Kleboniškio mišką šiaurės – rytų kryptimi, pakeliui, tyrimo tiksliai nenustatytose vietose, bendrai abu sudavė Ž. V. daugybinius smūgius kumščiais į galvą, pilvą ir krūtinę, esant oro temperatūrai ne aukštesnei kaip +3 ?C, T. V. privertė Ž. V. nusiauti batus ir nusivilkti megztinį, nuvedė Ž. V. į (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), apie 600 metrų atstumu į pietvakarius nuo (duomenys neskelbtini) sankirtos, kur T. V. pargriovė Ž. V. ant žemės, bendrai abu sudavė Ž. V. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, A. S. ne mažiau kaip tris kartus kojomis užšoko nukentėjusiajam ant galvos, ne mažiau kaip tris kartus ant pėdų ir ne mažiau kaip vieną kartą ant rankos, o T. V. sudavė Ž. V. ne mažiau kaip penkis smūgius koja į galvą, ne mažiau kaip vieną kartą kojomis užšoko nukentėjusiajam ant galvos ir ne mažiau kaip vieną kartą ant pėdų, taip abu bendrais veiksmais padarė Ž. V. sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, ir suvokdami, kad tokiu veikimo būdu – tyčiojantis nurengiant, hipotermijos sukėlimu, ilgalaikiu mušimu bei daugybės sužalojimų padarymu, nurengto Ž. V. palikimu įvykio vietoje, sukėlė nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą. Tokiu būdu, T. V. ir A. S. bendrais veiksmais tyčia dėl chuliganiškų paskatų, kankindami, itin žiauriai nužudė Ž. V..

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistojo A. S. gynėjas advokatas V. G. (toliau – V. G.) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuteistasis A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus, pakeisti ir nuteistajam paskirtą bausmę sumažinti. Nukentėjusiosios R. M. (toliau – R. M.) civilinį ieškinį atmesti, o nukentėjusiajai I. B. (toliau – I. B.) priteistą neturtinės žalos dydį sumažinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistajam A. S. paskyrė nepagrįstą keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nes netinkamai įvertino BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2.2. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę netinkamai nustatė, kad nuteistasis A. S. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie nukentėjusiojo Ž. V. mirties laiką, t. y. ar nukentėjusysis mirė nuo nuteistųjų suduotų smūgių, ar žiemos metu sušalo miške, kuriame buvo paliktas bejėgiškos būklės. Be to, remiantis nuteistųjų A. S. ir T. V., liudytojų G. A., D. D. parodymais matyti, kad nuteistieji vedėsi nukentėjusįjį į Kleboniškio mišką neturėdami tikslo jo nužudyti, o norėdami tik paauklėti dėl galimos telefono vagystės. Nors dėl nukentėjusiajam miške suduotų smūgių gausos, intensyvumo, jų sudavimo būdų ir lokalizacijos, nuteistieji turėjo suvokti, kad šiais veiksmais gali sukelti Ž. V. mirtį, tačiau įvertinus tiek pačių nuteistųjų, tiek liudytojų parodymus matyti, jog jie nežinojo, kad po suduotų smūgių miške nukentėjusysis jau buvo miręs ir lengvabūdiškai tikėjosi, kad Ž. V. iš miško sugrįš pats. Todėl atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, nuteistojo A. S. nusikalstama veika turėjo būti vertinama kaip padaryta netiesiogine tyčia, t. y. suvokiant veikos pavojingumo pobūdį bei numatant, kad gali sukelti Ž. V. mirtį ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

2.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus buvo padaryta dėl mažareikšmės dingsties, tačiau skirdamas bausmę nuteistajam A. S. į šią aplinkybę neatsižvelgė. Gynėjo vertinimu, be jokios dingsties įvykdyta nusikalstama veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus, akivaizdžiai yra pavojingesnė, nei padaryta dėl mažareikšmės dingsties.

2.4. Skunde gynėjas prašo nepripažinti skundžiamame nuosprendyje nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y., kad nuteistasis A. S. padarė nusikalstamą veiką bendrininkų grupe. Nurodo, jog inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia bei iš anksto neplanuojant. Be to, nuteistasis A. S. neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, o tai sąlygojo iš anksto neaptarti bei spontaniški, vienas kitą papildę veiksmai.

2.5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas A. S. asmenybę, nepagrįstai neatsižvelgė į duomenis gautus iš Kauno klinikų apie kėsinimąsi nusižudyti ir dėl to nepripažino, jog nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos itin stipriai išgyvena. Apelianto vertinimu, ši aplinkybė, t. y. persipjovimas venų (smilkinių), patvirtina itin stiprius nuteistojo išgyvenimus ir turi būti vertinama apibūdinant nuteistojo asmenybę.

2.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis A. S. niekur nedirbo. Tačiau skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis dirbo UAB „A“, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Nors A. S. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje, kur taip pat dirbo įvairius darbus (neoficialiai), ši aplinkybė nepatvirtina, jog nuteistasis išvyko į Jungtinę Karalystę todėl, kad nenorėjo dirbti UAB „A“. Jo išvykimas sietinas su tuo, kad jam buvo labai sunku, slėgė kaltės jausmas ir dėl to buvo labai nervingas. Be to, pirmosios instancijos teismas vertindamas A. S. asmenybę neatsižvelgė ir į tai, kad nuteistojo asmenybės formavimuisi turėjo įtakos šeiminės aplinkybės, t. y. tėvų skyrybos, įtempti santykiai su patėviu dėl ko turėjo išeiti iš namų, brolio mirtis ir kt.

2.7. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nurodė, jog A. S. anksčiau buvo teistas, tačiau neatsižvelgė į tai, jog buvo teistas ne už smurtinius nusikaltimus, o už nusikaltimus nuosavybei.

2.8. Apelianto vertinimu, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, prokuroras atsižvelgdamas į A. S. jauną amžių nusikaltimo padarymo metu, pagrįstai siūlė skirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę dvylikai metų. Akivaizdu, kad toks bausmės dydis būtų pakankamas nuteistajam pataisyti ir tinkamai integruoti į visuomenę.

2.9. Gynėjas skundo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios R. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Iš pačios nukentėjusios R. M., liudytojų U. M., J. M., P. J. M., J. V. parodymų matyti, kad nukentėjusioji R. M. sūnumi Ž. V. nesirūpino, būnant nepilnamečiu atidavė augti į vaikų globos namus, santykių su juo iš esmės nepalaikė, jo gyvenimu nesirūpino.

2.10. Nukentėjusiosios I. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, apelianto vertinimu, turi būti sumažintas. Pažymi, kad sesuo I. B. savo broliu Ž. V. nesirūpino, bendraudavo tik epizodiškai, artimų santykių nepalaikė.

3. Nuteistojo T. V. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas (toliau – R. Girdziušas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistajam T. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Nukentėjusiųjų R. M. ir I. B. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad nuteistasis T. V. veikdamas bendrininku grupe su A. S. nužudė nukentėjusįjį Ž. V., netinkamai išsprendė T. V. tyčios klausimą. Skunde apeliantas cituoja BK 15 straipsnio nuostatas, teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014; Nr. 2K-46-895/2015; Nr. 2K-322-511/2016 ir kt.) pateikiamas tiesioginės apibrėžtos ir tiesioginės neapibrėžtos tyčios sąvokas ir pažymi, kad iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumos akivaizdu, jog nuteistieji atlikdami nusikalstamus veiksmus suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, t. y. žmogaus mirtis, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nė vienas iš nuteistųjų parodymų metu nenurodė, jog norėjo ir siekė nužudyti nukentėjusįjį Ž. V.. Priešingai, nuteistieji nuosekliai tvirtino, kad fiziškai smurtaudami prieš nukentėjusįjį norėjo tik pamokyti ir priversti prisipažinti dėl A. S. mobilaus ryšio telefono vagystės.

3.2. Apelianto vertinimu, tai, kad nuteistieji T. V. ir A. S. nesiekė nukentėjusiojo mirties, patvirtina ir ši nagrinėjamoje byloje nustatyta aplinkybė, t. y. jog po kelių dienų nuteistieji pasigedę nukentėjusiojo Ž. V. nuėjo į mišką pasižiūrėti kas atsitiko. Pasak apelianto, ši aplinkybė, t. y. domėjimasis nukentėjusiojo likimu, patvirtina, kad nuteistieji nesiekė Ž. V. mirties kaip vienintelio nusikalstamų veiksmų rezultato. Be to, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuteistieji paliko Ž. V. miške gyvą (t. y. smurtinius veiksmus nutraukė patys), nors niekas netrukdė jiems tęsti smurtinių veiksmų ir tokiu būdu jį nužudyti, o kūną iš karto paslėpti. Akivaizdu, kad nuteistieji palikdami Ž. V. miške tikėjosi, jog nuo šalčio atsigaus ir neatsiras padarinių susijusių su jo mirtimi. Nenustatyta ir tai, kad iki įvykio dienos nuteistieji būtų konfliktavę ar turėję tikslą nužudyti Ž. V..

3.3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas apie nuteistųjų tyčios rūšį, neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis Ž. V. būdamas suaugęs bei neturėdamas jokios fizinės negalios, visiškai nesipriešino prieš jį smurtaujantiems tik neseniai pilnametystės sulaukusiems nuteistiesiems, kurie nepasižymėjo nei fizine jėga, nei grėsminga išvaizda. Gynėjo vertinimu, toks nukentėjusiojo elgesys leidžia manyti, kad Ž. V. buvo gilioje depresijoje dėl sunkumų gyvenime ir nieko nedarė, jog išsaugotų savo gyvybę.

3.4. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas kaltu ir nuteisdamas T. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai konstatavo, jog šią nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, t. y. dėl menkavertės priežasties (dingus A. S. mobilaus ryšio telefonui). Tačiau gynėjo vertinimu, pagrindinė priežastis dėl kurios T. V. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir buvo noras padėti draugui A. S. susigrąžinti bei išsiaiškinti mobilaus ryšio telefono dingimo aplinkybes, kuriame buvo kaupiama svarbi ir reikalinga informacija. Akivaizdu, kad T. V. subjektyviai buvo įsitikinęs, jog smurtą prieš žmogų naudoja dėl svarbios priežasties, t. y. siekiant priversti Ž. V. pasakyti kur paslėpė mobilaus ryšio telefoną.

3.5. Apelianto vertinimu, tai, kad nukentėjusysis Ž. V. buvo vedamas ir mušamas viešose vietose, nakties metu kai pašalinių žmonių aplink nebuvo ir niekas šių veiksmų nenutraukė bei nepranešė policijai, patvirtina, jog nuteistieji nesiekė mesti iššūkio visuomenei, nesiekė priešpastatyti savęs aplinkiniams ar pademonstruoti niekinamąjį požiūrį į juos. Be to, patys nuteistieji buvo įsitikinę, kad niekas iš pašalinių asmenų nemato jų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų veiksmuose nebuvo tyčios veikti iš chuliganiškų paskatų.

3.7. Tai, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį matė du nepilnamečiai G. A. ir D. D., taip pat nepatvirtina, jog Ž. V. buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų. Apelianto vertinimu, šių liudytojų dalyvavimas, t. y. savanoriškas ėjimas į viešas vietas ir nepasišalinimas iš įvykio vietos, abejingumas iš esmės patvirtina jų pritarimą šiems nusikalstamiems veiksmams. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nepilnamečiai bendrininkavo nužudant Ž. V., tačiau nebuvo nustatyta ir tai, jog šie asmenys buvo pašaliniai asmenys.

3.8. Gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas kaltu ir nuteisdamas T. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, netinkamai konstatavo, jog nukentėjusįjį Ž. V. nužudė kankindamas bei itin žiauriai. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nustatydamas šį kvalifikuojantį požymį ir konstatuodamas, jog Ž. V. dėl suduotų daugybinių smūgių į įvairias kūno vietas patyrė didelius fizinius skausmus ir kančias (gargaliavo, duso), apribojant jo galimybę pabėgti, netinkamai vertino byloje esančius duomenys, t. y. pačių nuteistųjų bei liudytojų parodymus, specialistų išvadas.

3.9. Pažymi, kad tyrimo metu atliktose specialistų išvadose buvo nurodyta, jog nėra galimybių nustatyti nukentėjusiojo Ž. V. mirties priežastį. Taip pat nebuvo nustatyta, kurie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti esant gyvam, o kurie – po mirties. Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ne faktiniais duomenimis, o tik spėjimo būdu nustatė, jog Ž. V. dėl stiprių smūgių patyrė didelius fizinius skausmus ir kančias, t. y. buvo nužudytas kankinant ar kitaip itin žiauriai. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad byloje svarbu išsiaiškinti ne tik panaudoto smurto intensyvumą bei trukmę, bet ir padarytų sužalojimų kiekį bei lokalizaciją.

3.10. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininkas suvokia itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Tuo tarpu, šioje nagrinėjamoje byloje T. V. smurtaudamas prieš Ž. V. buvo abejingas pasekmėms, todėl nėra pagrindo šiuos nuteistojo veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą padarytą kankinant ar itin žiauriai.

3.11. Gynėjas nurodo, kad atsižvelgus į pirmiau išdėstytus skundo argumentus, akivaizdu, jog T. V. atlikti veiksmai atitinka nusikaltimo numatyto BK 129 straipsnio 1 dalies požymius, kurios įvykdė veikdamas netiesiogine tyčia, dėl ko turi būti skiriama ir švelnesnė laisvės atėmimo bausmė.

3.12. Apelianto vertinimu, skiriant bausmę T. V. būtina atsižvelgti į jo labai jauną amžių nusikalstamos veikos padarymo metu bei socialinę brandą. Pasak gynėjo, nusikaltimo padarymo metu, nuteistojo T. V. amžius pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečio amžiui, todėl skiriant bausmę turi būti taikomos BK 80 straipsnio, BK 90–94 straipsnių nuostatos. Be to, nagrinėjamoje byloje yra pateikti duomenys, kurie patvirtina, kad nuteistasis turėjo vystymosi sutrikimų, o dėl vaiko raidos sutrikimų buvo taikoma psichologinė pagalba. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja V. R. (motina), kuri teisiamajame posėdyje paaiškino ir nuteistojo sulėtėjusios raidos priežastis. Apie nuteistojo nebrandžią asmenybę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, t. y. kad viena iš nuteistojo nusikalstamo elgesio paskatų buvo noras pasirodyti prieš G. A.. Tai, kad T. V. stigo brandumo, patvirtina ir ankstesni teistumai.

3.13. Skunde gynėjas cituoja teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2013 ir kt.) ir nurodo, kad asmens nubaudimas turi būti individualizuotas. Taip pat nurodo, kad iš liudytojų E. L. ir G. A. parodymų matyti, jog T. V. nebuvo iniciatorius kuris siektų, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį būtų vartojamas intensyviau siekiant Ž. V. mirties. Be to, atsižvelgiant į tai, kad T. V. po nusikaltimo padarymo ėmė laikytis įstatymų reikalavimų bei nepažeidinėti teisės normų, iki kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo dirbo, akivaizdu, jog nuteistajam, siekiant bausmės tikslų, numatytų BK 54 straipsnyje, nėra būtinas ilgalaikis laisvės atėmimas..

3.14. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistųjų T. V. ir A. S. solidariai priteisė nukentėjusiosioms po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde cituoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas apibrėžiančias neturtinės žalos sąlygas ir pažymi, kad teismai priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.283 straipsnis).

3.15. Taip pat skunde cituojamos CK 6.284 straipsnio nuostatos, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75)7 rekomendacijos, nacionalinė teismų praktika ir pažymima, kad asmens gyvybės atėmimo atveju, teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, tačiau juos turi sieti glaudūs tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių ryšių, t. y. nei dvasinių, nei emocinių, kurie sietų nekentėjusįjį Ž. V. su civilinėmis ieškovėmis – motina R. M. bei seserimi I. B.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Ž. V. su nukentėjusiomis negyveno ir bendravo itin retai, iki pilnametystės gyveno vaikų globos namuose. Nukentėjusiosios nepatyrė ir jokios turtinės žalos, susijusios su Ž. V. nužudymu, nes kapavietės nelankė bei netvarkė.

3.16. Apelianto vertinimu, nors nukentėjusiojo motina formaliai galėtų gauti neturtinės žalos atlygį, tačiau faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad tarp R. M. ir Ž. V. nebuvo jokių neturtinės žalos priteisimui būtinų sąlygų. Tuo tarpu, I. B. šioje nagrinėjamoje byloje yra nepagrįstai pripažinta civiline ieškove, nes nei pagal CK nuostatas, nei pagal teismų praktiką ar faktines aplinkybes, ši nukentėjusioji (sesuo) negalėjo net pretenduoti į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Nuteistojo A. S. gynėjo advokato V. G. ir nuteistojo T. V. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliaciniai skundai atmetami.

12. Nuteistojo T. V. gynėjo apeliaciniame skunde ginčijami nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai ,,itin žiauriai“ bei ,,chuliganiškos paskatos“ ir su tuo susijęs nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnyje, kvalifikavimas, taip pat abiejų nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose ginčijama tyčios rūšis bei bausmė, nuteistojo A. S. gynėjas taip pat nesutinka su nustatyta bendrininkavimo forma, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Dėl veikos kvalifikavimo, tyčios rūšies ir bendrininkavimo formos

13. T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus. Nuteistojo T. V. gynėjas ginčija nusikalstamą veiką kvalifikuojančius požymius „itin žiauriai“ (6 p.) ir ,,chuliganiškas paskatas“ (8 p.) ir nurodo, kad veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį. Abiejų nuteistųjų gynėjai savo apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinka su apygardos teismo nustatyta tyčios rūšimi, nurodydami, jog nuteistieji nesiekė nukentėjusiojo mirties ir nesitikėjo tokių pasekmių.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti.

15. Aptardama gynėjų ginčijamą pirmosios instancijos teismo nustatytą tyčios rūšį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas apie tyčios turinį sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz. sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt.

Žemesnės instancijos teismas

16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. S. ir T. V. nužudė M. V. veikdami tiesiogine tyčia, t. y. ne tik suprato savo pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, tačiau suvokė, kad dėl jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir siekė jo mirties.

17. Apeliacinių skundų teiginiai, jog A. S. ir T. V. nenorėjo nužudyti M. V., o tik jį pagąsdinti, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje surinktais ir teisme ištirtais bei patikrintais įrodymais nustatyta, kad A. S. ir T. V. sudavė daugybinius smūgius Ž. V. į įvairias kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis mirė. A. S. ir T. V. smurtavo prieš nukentėjusįjį Ž. V. suduodami daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbią – galvą, smūgiai buvo intensyvūs ir stiprūs, Ž. V. buvo mušamas mažiausiai porą valandų, sužalojimai padaryti rankomis ir kojomis bei panaudojus lentą (Ž. V. buvo šokinėjama ant galvos, su lenta trenkiama per galvą). Be to, byloje esančių įrodymų visetu nustatyta, kad smurto naudojimo metu, esant oro temperatūrai ne aukštesnei kaip +3 laipsniai, Ž. V. buvo liepta nusiauti batus, vėliau jis buvo išrengtas, įstumtas į balą, joje vėl mušamas, tame tarpe ir šokinėjant jam ant galvos. Atsižvelgęs į smurto intensyvumą, jo pobūdį, taip pat į tai, kad žiemos metu nukentėjusysis buvo išrengtas, nuauti batai, o atėjus į mišką nukentėjusysis buvo įmestas į balą, joje toliau mušamas, tame tarpe ir šokinėjant ant galvos, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji suvokė, jog savo veiksmais sukelia didelį skausmą nesipriešinančiam nukentėjusiajam, pavojų jo gyvybei, ir to norėjo, nes smurtinius veiksmus tęsė tol, kol nukentėjusysis nebegalėjo atsikelti. Akivaizdu, kad nurodytų daugybinių smūgių nukentėjusiajam sudavimas, nedetalizuojant į kurią kūno vietą nuteistieji smogs, po to bejėgio, sumušto ir pusnuogio žiemos metu atokioje vietoje palikimas patvirtina A. S. ir T. V. tiesioginę tyčią atimti Ž. V. gyvybę. Svarbu pažymėti, jog abu nuteistieji po kelių dienų su savimi pasiėmę kastuvą sugrįžo į įvykio vietą užkasti Ž. V. kūną. Tai reiškia, kad sumušę nukentėjusįjį ir palikę jį pusnuogį žiemą atokioje vietoje, nuteistieji jau tada suprato, kad savo bendrais veiksmais jį nužudė. Vien ta aplinkybė, jog nuteistieji nepripažino nukentėjusįjį nužudę tiesiogine tyčia, t. y. nenorėję jo mirties, nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą dėl tyčios rūšies, negu ta, kurią padarė pirmosios instancijos teismas, nes tyčios rūšis nustatoma ne vien tik iš nuteistųjų parodymų, bet ir iš kitų objektyvių veikos aplinkybių, kurios aptartos skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje.

18. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė A. S. ir T. V. veikus tiesiogine tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistųjų A. S. ir T. V. nusikalstama veika buvo pripažinta kaip nužudymas kankinant ir itin žiauriai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Ši kvalifikacija visų pirma buvo grindžiama daugybės sužalojimų padarymu, jų lokalizacija (suduodant smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbią – galvą), pobūdžiu (buvo šokinėjama ant galvos, trenkiama į galvą su lenta), įrankiais (nukentėjusysis buvo daužomas pagaliais (durų apvadais)), trukme ir intensyvumu (nukentėjusysis buvo žalojamas suduodant intensyvius ir stiprius smūgius mažiausiai porą valandų), palikimu bejėgio sumušto ir pusnuogio asmens žiemos metu atokioje vietoje. Teisėjų kolegijos manymu, šis požymis byloje pasitvirtino. Nužudymas, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudoma itin žiauriai tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, dėl kurių žmogaus mirtis įvyksta per ilgą laiko tarpą, kai nukentėjusiajam sukeliamos kančios jį ilgą laiko tarpą mušant, deginant ar kitu itin žiauriu būdu, kas liudija ypatingą nusikaltimo ir kaltininko žiaurumą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, kuris nustatomas, įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taip pat būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, jog daro nužudymą itin žiauriai.

20. Šioje nutartyje jau aptartas nuteistųjų panaudotas intensyvus smurtas ne tik rankomis bei kojomis, bet ir pagaliais (durų apvadais) (buvo šokinėjama ant galvos, trenkiama lenta į galvą), smūgiai buvo intensyvūs ir stiprūs, truko keletą valandų. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad Ž. V. nužudymas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio – itin žiauriai – turinį. Akivaizdu, jog nuteistieji aiškiai suvokė, kad nukentėjusiajam Ž. V. gyvybę atima itin žiauriai ir, kad ilgalaikis kelių valandų mušimas nukentėjusiajam sukelia dideles kančias. Šios išvados nepaneigia nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kurie sužalojimai nukentėjusiajam padaryti esant gyvam, o kurie – po jo mirties. Iš nuteistųjų bei liudytojų G. A., D. D. parodymų apie nukentėjusiojo žalojimo aplinkybes matyti, jog po to, kai sumuštą Ž. V. buvo nuspręsta palikti atokiau, kad jo niekas nepastebėtų, nuteistieji jį (Ž. V.) nutempė toliau nuo tako į mišką, nes jis pats paeiti negalėjo. Visi nurodyti asmenys tvirtino, kad tuo metu Ž. V. dar buvo gyvas, o nutemptas jis buvo tiesiog paliktas ir daugiau niekas jo nemušė. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog visi sužalojimai Ž. V. buvo padaryti jam esant gyvam, o ilgalaikis kelių valandų mušimas nukentėjusiajam sukėlė dideles kančias. Šiuo atveju itin svarbus nuteistųjų elgesys, rodantis jų žiaurumą, kuomet sumuštą, pusnuogį nukentėjusįjį žiemos metu jie sąmoningai nutempė į atokesnę vietą, kad jo niekas nepamatytų, ir ramiai iš įvykio vietos pasišalino. Brutalus nuteistųjų elgesys bei padarytų sužalojimų intensyvumas ir būdas, teisėjų kolegijos vertinimu, peržengia paprasto (nekvalifikuoto) nužudymo ribas ir leidžia spręsti, kad nužudymas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio „itin žiauriai“ turinį, todėl padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

21. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad nuteistieji A. S. ir T. V. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė esant ir ją kvalifikuojančiai aplinkybei, tai yra, kad nužudė Ž. V. dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, šis požymis byloje taip pat pasitvirtino.

22. Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas etikos bei moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

23. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. S. ir T. V. prieš nukentėjusįjį pradėjo naudoti fizinį smurtą faktiškai dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl dingusio A. S. mobiliojo ryšio telefono. Liudytoja G. A. parodė, kad dieną prieš įvykį su A. S. buvo pas Ž. V. namuose, kur tarp A. S. ir Ž. V. įvyko konfliktas. Kitą dieną A. S. pasigedo savo telefono. Liudytoja G. A., A. S. ir T. V., suradę Ž. V. D. D. namuose, išvedė jį (Ž. V.) į lauką, kur A. S. pradėjo kaltinti Ž. V. pavogus jo telefoną. Nepaisant to, kad nukentėjusysis neigė ėmęs A. S. telefoną, A. S. ir T. V. pradėjo nukentėjusįjį mušti, po to vedė į mišką, pakeliui nuolat smūgiuodami į įvairias nukentėjusiojo kūno dalis, nukentėjusiajam buvo liepta nusiauti batus, nurengtas megztinis, priėjus mišką Ž. V. buvo nuverstas į balą. Svarbu pažymėti, jog nukentėjusysis nesipriešino, tačiau fizinis smurtas buvo naudojamas iki kol nukentėjusysis nebegalėjo atsikelti, po to nukentėjusysis, net nebandant jam suteikti pagalbos, buvo nutemptas į atokesnę vietą ir paliktas, kur ir mirė. Iš A. S. parodymų matyti, jog vėliau jo telefonas atsirado, todėl nebuvo jokios priežasties smurtauti prieš nukentėjusįjį. Nepaisant to, kad A. S. ir T. V. galėjo klaidingai pagalvoti, kad Ž. V. buvo telefoną paėmęs asmuo, teismo vertinimu, nuteistųjų motyvas buvo menkavertis. Nors nuteistojo T. V. gynėjas aiškina, jog T. V. prieš nukentėjusįjį smurtavo siekdamas padėti draugui išsiaiškinti telefono dingimo aplinkybes, kurioje buvo kaupiama svarbi ir reikalinga informacija, tačiau faktiškai tai buvo tik dingstis smurto panaudojimui. Iš įvykio eigos matyti, kad nuteistasis T. V. iš esmės nieko nesiaiškindamas ėmė smurtauti prieš Ž. V., todėl tiek A. S., tiek T. V. veiksmai buvo pernelyg drastiški ir neadekvatūs susiklosčiusiai situacijai. Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas dėl chuliganiškų paskatų buvo nustatyta pagrįstai. Nepagrįsti, todėl atmetami nuteistojo T. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nėra nustatyta, kad nusikalstamą veiką stebėję nepilnamečiai liudytojai buvo pašaliniai asmenys, kadangi nustatant nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas, nėra būtina nustatyti, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje ar dalyvaujant pašaliniams asmenims.

24. Priešingai nei teigia nuteistojo A. S. gynėjas, nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyti visi jo kaltę, dalyvavus bendrininkų grupe nužudant nukentėjusįjį Ž. V., patvirtinantys požymiai. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad susitarimas nužudyti nukentėjusįjį buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu (smūgiuojant rankomis ir kojomis) intensyviai suduodant daugybinius smūgius, išrengiant ir žiemos metu išrengtą, be sąmonės paliekant miške. A. S., tiek suduodamas smūgius rankomis bei kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tiek jį spardydamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, taip pat šokinėdamas ant galvos ir matydamas, kad kitas bendrininkas (T. V.) taip pat suduoda smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į gyvybei pavojingas kūno vietas, taip pat tempdamas kartu su T. V. sumuštą ir negalintį pasikelti nukentėjusįjį į atokesnę vietą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į jo gyvybę bei pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų A. S. ir T. V. veiksmų – smūgiavimo rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas bei sumušto ir išrengto nukentėjusiojo palikimo žiemos metu likimo valiai – ir padarinių – Ž. V. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl A. S. su T. V. buvo nusikaltimo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia. Nors nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris nuteistasis į kurią konkrečiai vietą sudavė smūgius Ž. V., tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. S. ir T. V., siekdami tų pačių pasekmių, tyčia sudavė smūgius Ž. V. į galvą ir kitas gyvybei svarbias kūno vietas, padarydami sužalojimus, kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, laikytina, kad jie veikė bendrai. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažinta, jog A. S. ir T. V. veikė kaip bendravykdytojai ir kalti dėl Ž. V. mirties.

26. Apibendrinant tai, kas išdėstyta šios nutarties 8 – 18 punktuose, teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad A. S. ir T. V., veikdami bendrininkų grupe, dėl menkavertės dingsties, ilgą laiką mušdami ir suduodami daugybinius smūgius Ž. V. į įvairias kūno vietas, esant šaltam orui nurengdami, sukeliant hipotermiją, ,palikdami jį įvykio vietoje likimo valioje, sukėlė nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą, tuo abu bendrais veiksmais tyčia dėl chuliganiškų paskatų, kankindami, itin žiauriai nužudė Ž. V., todėl jų padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus.

Dėl paskirtų bausmių

27. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-137-693/2017 ir kt.).

28. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. S. ir T. V., atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir paskyrė jiems laisvės atėmimo bausmes neperžengdamas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos ribų, t. y. A. S. paskyrė laisvės atėmimą keturiolikai metų ir šešiems mėnesiams, T. V. – laisvės atėmimą keturiolikai metų. Skirdamas šias bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), į nuteistojo A. S. asmenybę (nevedęs, nedirba, buvusio darbdavio charakterizuojamas teigiamai, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, praeityje teistas, baustas administracine tvarka, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikoje bei Respublikiniame priklausomybės ligų centre nesigydė ir neregistruotas), į nuteistojo T. V. asmenybę (nevedęs, prieš suėmimą dirbo, nors praeityje teistas, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu teistumas buvo išnykęs, baustas administracine tvarka, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikoje bei Respublikiniame priklausomybės ligų centre nesigydė ir neregistruotas, lankėsi Psichikos sveikatos centre nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2015 m. kovo 17 d. (diagnozė: kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai), bei kaltės formą (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas)). Teismas taip pat nustatė nuteistojo A. S. ir T. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau teismas nustatė ir A. S. bei T. V. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, įtvirtintas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 9 punkte, – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir būdami apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog paskutinis A. S. teistumas pagal 2017 m. kovo 13 d. baudžiamąjį įsakymą laikomas neišnykusiu (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis) ir, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo nusikaltimų recidyvą, nustatydamas papildomą A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas.

29. Nors abu apeliantai savo skunduose nurodo, kad nuteistieji yra jauno amžiaus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog jaunas amžius nėra išimtinis kriterijus, galintis nulemtiteisinės padėties švelninimą. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką, dėl kurios pirmosios instancijos teisme buvo priimtas skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, A. S. ir T. V. padarė būdami pilnamečiai. A. S. nusikalto neišnykus teistumui, o tai akivaizdžiai parodo, kad nuteistasis nėra linkęs mokytis iš ankstesnio patyrimo, o jo antivisuomeninių nuostatų orientacija jau yra susiformavusi iš ankščiau. T. V. praeityje teistas, teistumai išnykę, tačiau tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo jo nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Aplinkybė, kad, pasak nuteistojo A. S. gynėjo, jis teistas ne už smurtinius nusikaltimus, aptariamu atveju reikšmės neturi. Tiek A. S., tiek T. V. kriminalinė praeitis tik patvirtina, kad nusikalstamas elgesys, šiuo atveju nebuvo atsitiktinis, o priešingai buvo jau anksčiau susiformavusio nusikalstamo elgesio tąsa. Kiti nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentai (tėvų skyrybos, įtempti santykiai su patėviu, brolio mirtis ir pan.) šiuo atveju taip pat nesuteikia pagrindo švelninti bausmę. Be to, priešingai nei nurodoma nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniame skunde, Kauno klinikų informacijoje nurodyti duomenys nėra pagrindas konstatuoti itin stiprius A. S. išgyvenimus dėl nusikalstamos veikos padarymo. Iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog A. S. susistumdė, griuvo, susimušė galvą, ant jo užkrito stiklas (t. 13, b. l. 179-187). Duomenų, kad A. S. norėjo nusižudyti, dėl to persipjovė smilkiniuose esančias venas, nėra. Tai, kad po nusikaltimo padarymo A. S. slėgė kaltės jausmas, jis buvo nervingas, pilnai suprantama. Natūralu, jog nužudžius žmogų, A. S. slėgė vidiniai pergyvenimai. Kita vertus, šiuos pergyvenimus jam galėjo sukelti ir baimė, kad padarytas nusikaltimas bus išaiškintas. Nuteistasis negalėjo nesuprasti, jog nužudymą matę liudytojai gali apie tai papasakoti policijos pareigūnams. Nuteistojo T. V. gynėjas apeliaciniame skunde dar nurodo, jog skiriant bausmę būtina atsižvelgti į T. V. socialinę brandą, kuri, pasak gynėjo, nusikalstamos veikos padarymo metu prilygo nepilnamečiui. Tačiau bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti nuteistojo socialine branda. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie rodytų T. V. turint sveikatos ar vystymosi sutrikimų. Nors bylos duomenimis nustatyta, jog T. V. 2103 – 2015 metais lankėsi Psichikos sveikatos centre ir jam diagnozuoti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai, tačiau specialisto išvadoje konstatuota, kad duomenų, jog T. V. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nėra (t. 13, b. l. 40-45). Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog po nusikalstamos veikos padarymo praėjus keletui dienų abu nuteistieji su savimi pasiėmę kastuvą grįžo užkasti nukentėjusiojo Ž. V. kūną. Taigi jie (A. S. ir T. V.) suvokė savo veiksmų nusikalstamą prigimtį ir siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokius nuteistųjų veiksmus vertinti kaip lengvabūdiškus, neapgalvotus ar nepakankamai motyvuotus, būdingus socialiai nebrandiems asmenims, nėra jokio pagrindo. Tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog T. V. nusikalstamus veiksmus sąlygojo ir jo noras pasirodyti stipriu prieš savo merginą, rodo ne jo sulėtėjusią raidą, o lengvabūdišką ir niekinamą požiūrį į kito žmogaus gyvybę. Išvardyti bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. V. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Tokia išvada darytina, nes T. V. buvo ir yra fiziškai bei psichiškai sveikas, jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas (jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir pavojingumo pobūdį), veikė siekdamas savo susikurto tikslo ‑ įvykdyti teisingumą ir atkeršyti už tai, kad Ž. V. galimai pavogė A. S. telefoną, net nežinodamas ar tai tiesa. Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo T. V. protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje. Taigi T. V. socialinė branda nusikaltimo padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18 metų amžiaus jaunuolio. Aptartų duomenų visuma leidžia darytį abejonių nekeliančią išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jos trukmę, tinkamai įvertino bausmės skyrimui aktualius duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą. Kaip minėta, nuteistieji padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, sukėlusį nepataisomas pasekmes – žmogaus mirtį. Nusikalstama veika padaryta esant dviem veiką kvalifikuojančioms aplinkybėms, o tai rodo ypač didelį šios veikos pavojingumą. Be to, nuteistieji anksčiau ne kartą teisti, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nustatytos dvi (T. V.) ir trys (A. S.) atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Todėl apygardos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė didesnė, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta. Tai, kad nuteistieji dirbo ir po aptariamos nusikalstamos veikos daugiau nebenusikalto, nėra pakankamas įstatyminis pagrindas švelninti apygardos teismo paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Nuteistojo A. S. gynėjo skundo argumentas, kad prokuroras prašė teismo skirti nuteistajam dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat yra nepagrįstas. Teismas nėra saistomas prokuroro pozicijos dėl kaltininkui skirtinos bausmės dydžio. Pažymėtina, kad BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

30. Nuteistųjų A. S. ir T. V. nusikalstamą veiką kvalifikuojančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymas iš chuliganiškų paskatų, kankinant ir itin žiauriai bei jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos padarymas bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o A. S. ir kai veiką padarė būdamas recidyvistas, buvo nustatytos teisingai, todėl švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes atsižvelgiant į atitinkamus nuteistųjų gynėjų apeliacinio skundo motyvus nėra pagrindo. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta ar per švelni bausmė. Tačiau A. S. ir T. V. paskirtos didesnės nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis bausmės nėra aiškiai per griežtos. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų taip pat nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, šio įstatymo pažeidimų nepadarė, A. S. ir T. V. paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingi) jų padarytai nusikalstamai veikai bei jų asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus ir bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

Dėl neturtinės žalos pagrįstumo ir jos dydžio

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme įtvirtintais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgiama į neturtinės žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, vertina visą reikšmingų aplinkybių kompleksą ir turi nustatyti teisingą bei protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, kad būtų užtikrinta teisinga ir protinga interesų pusiausvyra. Pažymėtina, kad vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti. Tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, pažeidimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra dėl nusikaltimo kilę padariniai. Pagal teismų formuojamą praktiką žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju nepripažįstama lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Nustatant neturtinės žalos dydį visų pirma siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą žalą.

32. Nuteistųjų gynėjai apeliaciniuose skunduose prašydami civilinius ieškinius atmesti (nuteistojo A. S. gynėjas prašo nukentėjusiajai I. B. priteistą neturtinės žalos dydį sumažinti) iš esmės akcentuoja vienintelį kriterijų – nukentėjusiųjų ir nužudytojo iki mirties buvusius santykius. Nuteistojo T. V. gynėjo nuomone, nukentėjusioji I. B. iš vis negali pretenduoti į neturtinės žalos atlyginimą.

33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi nukentėjusiojo šeimos nariai ir artimieji giminaičiai, t. y. sutuoktinis, vaikai, broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios R. M. ir I. B., nukentėjusiojo Ž. V. mama ir sesuo, pareiškė civilinį ieškinį dėl 29 000 Eur (R. M.) ir 50 000 Eur (I. B.) neturtinės žalos atlyginimo (t. 13, b. l. 134-137). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis T. V. sutiko su jam pareikštais civiliniais ieškiniais, tačiau nežino, kada galės atlyginti žalą, nes neturi jokio turto. Nuteistasis A. S. pripažino, kad nukentėjusiosios patyrė neturtinę žalą, tačiau nežino, kokią sumą galėtų joms atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu apygardos teismas iš nuteistųjų T. V. ir A. S. solidariai priteisė nukentėjusiosioms R. M. ir I. B. po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Nėra konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima tiksliai įvertinti išgyvenimų ir dvasinio skausmo dydį beprasmiškai žuvus sūnui, broliu, ar kitam artimam asmeniui. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, jog nukentėjusiosioms be jokios abejonės A. S. ir T. V. tyčiniais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Ž. V. smurtinė mirtis joms sukėlė dvasinius išgyvenimus. Apie jų išgyvenimų apimtį apygardos teismas pagrįstai sprendė, įvertindamas nukentėjusiųjų iki mirties buvusio ryšio pobūdį, kokybę, nuoširdumą, pastovumą. Įvykio metu nukentėjusysis R. M. buvo sūnus, I. B. – brolis. Taigi juos siejo artimas giminystės ryšys, todėl akivaizdu, jog tokių santykių, ryšio praradimas yra neatstatomas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios su Ž. V. kartu negyveno, be to, Ž. V. nuo 11-12 metų gyveno vaikų globos namuose, iš kurių grįžo į namus tik sulaukęs pilnametystės. Nukentėjusiosios su Ž. V. paskutinį kartą matėsi 2012 – 2013 metais, telefonu ir internetu bendravo retai. Visos šios aplinkybės patvirtina Ž. V. ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykių pobūdį iki jo mirties ir leidžia daryti išvadą, kad jie nebuvo itin artimi. Tačiau tai nereiškia, jog sūnaus ir brolio likimas nukentėjusiosioms visiškai nerūpėjo ir dėl jo mirties jos nepatyrė jokių dvasinių išgyvenimų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios iki Ž. V. išvykstant į globos namus gyveno kartu. Ž. V. būnant vaikų globos namuose, nukentėjusiosios pas jį atvažiuodavo, jis (Ž. V.) grįždavo namo savaitgaliais. Grįžęs iš vaikų globos namų Ž. V. apsigyveno pas močiutę, kur kartu su mama bei seserimi gyveno apie 4 – 5 metus, o Ž. V. išvykus dirbti į užsienį, jie kartais bendraudavo telefonu. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad Ž. V. bendravimas su šeimos nariais buvo epizodinis, neginčijamos, tačiau nepaneigia apygardos teismo išvados apie nukentėjusiųjų patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus. Aplinkybė, kad nužudytasis M. V. kurį laiką gyveno globos namuose, nemažina jo gyvybės vertės žmogiškąja prasme, taip pat jo artimųjų patirtų išgyvenimų dėl artimo žmogaus netekties.

35. Kaip jau minėta, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus gyvybės atėmimo atveju yra nusikaltimu sukelti padariniai ir dėl to nukentėjusiųjų patirti dvasiniai išgyvenimai. Nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis tokiais atvejais negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui, priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistieji yra jauno amžiaus, nedirba, jokio turto neturi, o atlikdami laisvės atėmimo bausmes taip pat neturės galimybių atlyginti jiems priteistą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. Tačiau 20 000 Eur neturtinės žalos dydžio nustatymas bendrai abiem nukentėjusiosioms bylose, kuriose žmogui nusikalstamais veiksmais atimta gyvybė, nėra išskirtinis ir neperžengia įprastai tokiais atvejais priteisiamų sumų. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė normų, kuriomis reglamentuojamas neturtinės žalos atlyginimas, reikalavimus, apeliacinių skundų argumentai dėl nukentėjusiosioms priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti, pripažįstami nepagrįstais.

36. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems A. S. ir T. V. bausmes ir nustatydamas nukentėjusiosioms priteistinos neturtinės žalos dydžius, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Dėl to nuteistojo A. S. gynėjo advokato V. G. ir nuteistojo T. V. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus ir nuteistojo T. V. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėErnesta MontvidienėAlgimantas Valantinas