Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J. ir M. R. ieškinį atsakovams R. M. ir G. T. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys Valstybinė miškų tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

teisme pareikštas ieškovų ieškinys, kuriame prašoma nustatyti kelio servitutą žemės sklypui, kadastro (duomenys neskelbtini), kad būtų galima privažiuoti prie ieškovų žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini) pagal pridėtą kelio servituto nustatymo planą, kuriame kelio servitutas pažymėtas taškais (duomenys neskelbtini). Taškų padėtį žemės sklype nurodo tų taškų koordinatės servituto nustatymo plane; taip pat prašo įpareigoti atsakovu sumokėti po 82,50 Eur ieškovams už pateiktą kelio servituto nustatymo plano sudarymą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimu patvirtinta, kad bendro naudojimo kelias, kertantis žemės sklypą, turėjo būti neįskaitytas į privatizuojamą šio žemės sklypo plotą. Pažymi, kad atsakovai neteisėtai užblokavo naudojamo kelio atkarpą, kuri būtina privažiuoti ieškovams trumpiausiu keliu prie jų žemės sklypo. Atsakovai geruoju nesutiko išspręsti privažiavimo klausimo, todėl pateikiamas ieškinys teismui.

Taigi buvęs ir Ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausęs Žemės sklypas 339, kurio, kaip viešpataujančio daikto, tinkamam naudojimui užtikrinti Ieškovai siekia nustatyti kelio servitutą atsakovams priklausančiam Žemės sklypui 206, nuo 2019-01-23 ir šiuo metu neegzistuoja. Pažymėjo, kad ieškovai savo reikalavimuose nenurodo tikslios prašomo nustatyti Žemės sklypui 206 kelio servituto alokacijos – posūkio taškų koordinačių LKS-94 sistemoje. Nurodė, kad pagal teismų praktiką nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes servituto nustatymas tokiu atveju reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą. Paaiškina, kad atsakovai, kaip Žemės sklypo 206 bendrasavininkai, jokių prieštaravimų Ieškovams iki šiol nepareiškė ir nereiškia, todėl daro išvadą, kad šiuo metu nėra CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinosios sąlygos – nėra savininkų nesutarimų. Tai reiškia, jog nustatyti servitutus atsakovams priklausančiame Žemės sklype 206 nėra jokios objektyvios būtinybės. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovai ieškiniu nenurodo servituto atlygintinumo klausimo.

Teismo posėdžio metu ieškovai ir ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje ir ieškinyje nurodytais motyvais.

Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė ieškinio patenkinimui iš esmės neprieštaravo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kadastro (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Su šiuo sklypu ribojasi atsakovams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kuriame yra kelias, kuriam prašoma nustatyti servitutą.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovų teisės naudotis atsakovų žemėje esančiu keliu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M., Z. M. v. A. N. ir V. N., bylos Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014; kt.).

Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111straipsnis), todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius, ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (nagrinėjamoje byloje ši pareiga atitenka ieškovei). Kokios sąnaudos būtų normalios, kiekvienu atveju sprendžiama pagal bylos aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijumi. Sąnaudos neprotingomis negali būti pripažįstamos vien todėl, kad naudotis servitutu yra pigiau ir patogiau, nes tai reikštų, kad vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, nepagrįstai suvaržant šio nuosavybės teisę, ir neatitiktų CK 4.126 straipsnio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008).

Ieškovai teigia, kad kadastriniai matavimai buvo neteisėti. Tam pagrįsti pateikia įsiteisėjusius teismų sprendimus.

CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2014).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendime (kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo galutinėje neskundžiama 2021 m. vasario 3 d. nutartimi paliko galioti) konstatavo aplinkybes, kurios svarbios šiai bylai. Konkrečiai, „kelias yra pažymėtas 2001 m. suderintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės J. J. (miręs) Žemės valdos sklypų (duomenys neskelbtini) plane M 1:10000 (b. l. 26), 2007 m. suderintame žemės sklypo plane M:5000 (b. l. 116–117), nurodytas žemės sklypo kadastro (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų lentelėje (b. l. 112). Taip pat kelias egzistuoja faktiškai, pareiškėjui iki šiol niekas nedraudė naudotis keliu, kuris faktiškai egzistuoja.“ Be to, „teismas, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas ir jų istorinę kaitą, faktines bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad 2007 m. balandžio 25 d. Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu „Dėl privataus žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo Vilniaus rajone“ Nr. 2.3-4044-41 patvirtindamas UAB „Korporacijos „Matininkai“ parengtus žemės sklypo kadastro duomenis atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė Nuostatų 22 punktą. Kelias, kertantis žemės sklypą, turėjo būti neįskaitytas į privatizuojamą plotą.“

Įsiteisėjusiame teismo sprendime aiškiai pasisakyta dėl kadastrinių matavimų teisėtumo ir teisingumo, t.y., kad matavimai atlikti neteisingai ir negalėjo būti patvirtinti.

Bylą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad aukščiau nurodyti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas laikytini prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, o juose nurodytais faktais remiamasi kaip aplinkybėmis, kurių papildomai įrodinėti nereikia.

Pakartotina, kad servituto sąvoka yra apibrėžta Civilinio kodekso 4.111 straipsnio pirmoje dalyje, pagal kurią servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje servituto nustatymo pagrindus, numatyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas.

Šiuo atveju iš ieškovų ieškinio matyti, kad jie prašo nustatyti kelio servitutą ne tik dėl jų naudojimosi patogumo, šis kelias yra būtinas, tai yra, į ieškovų žemės sklypą patenkama nurodytu keliu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų argumentai, jog ieškovai galėtų per mišką naudotis kitu keliu ir patekti į žemės sklypą paneigtų tiek aukščiau teismų konstatuotas aplinkybes, kad būtent šis kelias laikytinas privažiavimu prie ieškovų sklypo, tiek, protingumo bei sąžiningumo principus.

Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovų ir atsakovų žemės sklypai yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai. Tačiau prie kiekvieno žemės sklypo privalo būti nustatytas privažiavimas ir toks kelias, kuriuo faktiškai ieškovai naudojasi ir turi teisę naudotis neteisėtais matininkų veiksmais buvo neįtrauktas kaip toks.

Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Atsakovų teigimu, ieškinys neturėjo būti nagrinėjamas, kadangi jie nereiškė prieštaravimo dėl kelio naudojimo.

Teismas su tokiais argumentais, išklausęs šalių paaiškinimus bei įvertinęs surinktus rašytinius įrodymus, negali sutikti.

Vertinant šalių paaiškinimus reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens – ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).

Vien jau atsiliepime atsakovai iš esmės prieštarauja servituto nustatymui ir ieškovų kelio naudojimui, paaiškindami, kad tai turėtų būti laikoma objektu dėl ieškovų patogumo, o į sklypą jie turi teisę patekti aplinkiniais keliais.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančio daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinė byla Nr. 3K-3-157/2009 ir kt.). Nuostolių atlyginimas CK 4.129 straipsnio prasme reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl jo patiriamų teisių ribojimų, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-419/2011, 3K-3-210/2012).

Kita vertus, sprendžiant dėl atlygintumo svarbi aplinkybė yra tai, kad būtent atsakovų iniciatyva buvo atlikti ir įteisinti neteisėti kadastriniai matavimai, kuriais neįtrauktas kelias, todėl vargu ar būtų sąžininga ieškovų lėšomis juos versti dar papildomai sumokėti atsakovams už jų interesais atliktus neteisėtus veiksmus. Yra galimas objektyvus ir subjektyvus požiūris į sąžiningumo sampratą. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo - jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo - veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-98/2013). Kaip jau anksčiau minėta, teismas laiko nesąžiningu atsakovų elgesį, patiems įteisinus neteisėtus kadastrinius matavimus, kuriais kelias įtrauktas į atsakovų žemės sklypą, taip suteikiant teisę, nenustačius kelio servituto, šį kelią iš viso panaikinti, aptverti ar kitais veiksmais apsunkinti ieškovų patekimą į jų nuosavybės teise valdomą sklypą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

CK IV knygos normos, susijusios su servitutu, įsigaliojo nuo 2003-07-01. Todėl ieškovė įgijo teisę kreiptis su ieškiniu dėl servituto nustatymo, tačiau teismas privalo visiškai tenkinti ne kiekvieną, o tik teisėtą ir pagrįstą ieškinį ar jo dalį (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Servituto teisė visais atvejais turėtų būti mažesnė už savininko teises; servituto esmė yra ta, kad juo servituto turėtojui suteikiamos konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės, užtikrinančios daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, naudojimą arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Taigi, siekiant apginti ieškovų teises ir teisėtus interesus, kad ieškovai turėtų teisę nekliudomai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, ieškinys tenkintinas visiškai.

Atskirai pažymėtina, kad atsakovai teismui nepateikė kito plano, pagal kurį turėtų būti nustatomas servitutas, o tik bendrais samprotavimais nesutiko su ieškiniu. Todėl laikytina, kad ieškovų patirtos išlaidos už kelio servituto nustatymo planą, kurios sudaro 165 Eur yra priteistinos ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis. Ieškovai šias išlaidas patyrė, kadangi atsakovai geruoju nesutiko susitarti dėl servituto, šių išlaidų dydį pagrindžia teismui pateikta PVM sąskaita faktūra, o jos apmokėjimą – teismui pateiktas kvitas.

Atsižvelgiant į tai, ieškovų ieškinys tenkintinas visiškai.

Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir kiti klausimai

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Ieškovų ieškinys patenkintas visiškai, o atsakovų atsikirtimai atmestini, todėl ieškovui J. A. J. (kuris faktiškai sumokėjo tiek žyminį mokestį, tiek teisinės pagalbos ir kitas išlaidas) priteistinas 100 Eur žyminis mokestis, kopijavimo paslaugos – 25,05 Eur, VĮ Registrų centro mokami duomenys – 11,50 Eur, pašto išlaidos – 3,32 Eur. Ieškovas taip pat prašo atlyginti teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro tiek procesinių dokumentų (ieškinio, atsiliepimo į atsakovės ieškinį, dubliko) rengimas, tiek atstovavimas teismo posėdžiuose. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį, tiek į pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą nėra per didelis, už konsultacijas bei atstovavimą teismo posėdžiuose išlaidos taip pat neviršija maksimalių nustatytų dydžių, todėl jos priteistinos (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).

Kita vertus, ieškovas prašė priteisti jam už ieškinio parengimą 650 Eur. Ieškovo atstovė patvirtino, kad ji ieškinio nerengė. Teismui nepateikti įrodymai, kad ieškinį rengtų kitas advokatas ir būtent tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas ieškovas patyrė, todėl laikytina, kad šioje dalyje bylinėjimosi išlaidų ieškovui nėra teisinio pagrindo priteisti. Bylinėjimosi išlaidų bendra suma taip pat mažintina išlaidomis už servituto nustatymo plano parengimą, nes tokios išlaidos priteistinos ieškovų reikštu reikalavimu bendrai 165 Eur sumai.

Kadangi ieškovų ieškinys patenkintas, atsakovams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos (įskaitant teisinės pagalbos ir kitas išlaidas) (CPK 80, 93, 98 straipsniai).

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jos viršija nurodytą sumą ir sudaro 36 Eur (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovų J. A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti visiškai ir nustatyti kelio servitutą žemės sklypui, kadastro (duomenys neskelbtini), kad būtų galima privažiuoti prie ieškovų žemės sklypo, kadastro (duomenys neskelbtini) pagal pridėtą kelio servituto nustatymo planą, kuriame kelio servitutas pažymėtas taškais (duomenys neskelbtini). Taškų padėtį žemės sklype nurodo tų taškų koordinatės servituto nustatymo plane.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovų J. A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovų R. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. T., gim. (duomenys neskelbtini), bendras 165 Eur išlaidas už pateiktą kelio servituto nustatymo plano sudarymą.

Priteisti ieškovo J. A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis iš atsakovų R. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. T., gim. (duomenys neskelbtini), 965,37 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 37 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. T., gim. (duomenys neskelbtini), 36 Eur (trisdešimt šešis eurus) pašto išlaidų valstybei. Išaiškinti, kad nurodytas išlaidas atsakovai turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.