- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-08
- Bylos Nr.
- eI-5360-780/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00711-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka (pirm.)
- Pareiškėjas
- SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“
- Atsakovas
- N. S.
- Advokatai
- Justinas Jurkonis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą atsakovei N. S. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – ir VASA) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės N. S. 66,54 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 3,08 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2018-05-01 iki 2022-12-31 bei 24,20 Eur atstovavimo išlaidų.
Paaiškino, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintais Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais (toliau – ir Rinkliavos nuostatai) atlieka komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje bei vykdo rinkliavos apskaičiavimą, apskaitą, surinkimo kontrolę ir nepriemokų išieškojimą. Vadovaujantis Rinkliavos nuostatais, rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų.
Pažymėjo, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2018-05-01 iki 2022-12-31 nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektą adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog ji siuntė atsakovei pranešimus apie esamą prievolę mokėti vietinę rinkliavą, tačiau rinkliavos įmokų VASA negavo.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Rinkliavos nuostatai yra viešai paskelbti Teisės aktų registre 2017-02-09 Nr.: 2367, pareiškėja pranešimus siuntė taip, kaip to reikalauja Rinkliavos nuostatos, darė išvadą, kad atsakovei buvo žinoma apie prievolę mokėti rinkliavą ir informacija apie rinkliavos dydį buvo pateikta tinkamai.
Pažymėjo, kad dėl atsakovės pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku nesilaikymo, jai nuo kiekvieno ketvirčio pradelstos dienos buvo skaičiuojami delspinigiai (0,03 proc.), bet ne ilgesnį nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytą laikotarpį. Pažymėjo, jog atsakovei priskaičiuota delspinigių suma yra 3,08 Eur.
Atsakovė atsiliepimo į prašymą nepateikė.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei delspinigių susidariusių laikotarpiu nuo 2018-05-01 iki 2022-12-31, priteisimo iš atsakovės.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnis).
Vadovaujantis byloje pateiktu valstybės įmonės Registrų centro duomenų bazės išrašu, atsakovei nuosavybės teise priklausė šis nekilnojamas turtas: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė laikytina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja, todėl turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą.
Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir VASA prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovei suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai bei raginimai sumokėti įsiskolinimą. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovei apskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo naudojamo turto plotą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei būtų suteikta lengvata ir ji neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įsiskolinimą atsakovė būtų sumokėjusi.
Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovės priteisti 3,08 Eur delspinigių, susidariusių atsakovei nesilaikant įstatyminės pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku, todėl nuo kiekvieno ketvirčio pradelstos dienos buvo skaičiuojami 0,03 proc. delspinigiai, bet ne už ilgesnį nei Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) nustatytą laikotarpį.
Rinkliavos nuostatų 83 punktas nurodo, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į Savivaldybės biudžeto sąskaitą sumokėtą rinkliavą. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai rinkliava turėjo būti sumokėta į Savivaldybės biudžeto sąskaitą, o jų dydis apskaičiuojamas pagal tą dieną paskelbtą galiojusių delspinigių dydį. Tų pačių nuostatų 60 punkte nurodoma, jog Mokėjimo pranešime nurodyta rinkliava sumokama už pasirinktus mokėjimo pranešime nurodytus laikotarpius (už ketvirtį ar visą mokestinį laikotarpį). Tuo atveju, kai mokama už visą mokestinį laikotarpį, mokėjimas turi būti atliktas iki mokestinio laikotarpio pirmojo ketvirčio pabaigos. Pasirinkus mokėjimą kas ketvirtį, kiekviena rinkliavos dalis turi būti sumokama iki einamojo ketvirčio paskutinės dienos. Taip pat svarbu paminėti, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau nei 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.
Principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ši politika yra „grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausiai turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas“. Principas „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo srityje detalizuotas antriniuose Europos Sąjungos dokumentuose. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 14 straipsnyje nustatyta, jog pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Šios direktyvos pirmtakės taip pat akcentavo minėtą principą – 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų 15 straipsnyje pažymėta, jog „pagal principą „teršėjas moka“, atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti: a) turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, kaip numatyta 9 straipsnyje, ir (arba) b) ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai.“ Principas „teršėjas moka“ akcentuotas ir 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvoje dėl atliekų (75/442/EEB) (žr. direktyvos 14 konstatuojamąją dalį). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad šis principas yra bendrasis (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą). Į nacionalinę teisę principas „teršėjas moka“ perkeltas Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsniu, pagal kurį atliekų tvarkymo išlaidas apmoka teršėjas bei Atliekų tvarkymo įstatymu, kurio 32 straipsnis 1 dalyje nustatyta, jog šis principas reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eTA-534-415/2021).
Taigi atsakovė turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2018-05-01 iki 2022-12-31, o nuo jos mokėjimo (dalies mokėjimo) galėjo būti atleista tik Rinkliavos nuostatuose nustatyta tvarka. Visgi byloje duomenų, kad atsakovė būtų siekusi būti atleista nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo Rinkliavos nuostatose nustatyta tvarka, nėra. Todėl atsakovei nėra pagrindo nemokėti vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2018-05-01 iki 2022-12-31.
Vertinant priteistinos rinkliavos dydį, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra nurodęs (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (taip pat ir rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).
Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje (redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti savo iniciatyva (LVAT 2005-04-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2021-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-29-1062/2021).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2023-03-27. Taigi, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2023 m.) ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2023 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą spręstina, kad yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėja turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2018 m. – 2019 m., todėl reikalavimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2018-05-01 – 2019-12-31 atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš pareiškėjos pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės įsiskolinimas laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2022-12-31 yra 49,44 Eur. Taigi, pritaikius senatį, reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjai iš atsakovės 49,44 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, bei atsižvelgiant į tai, jog atsakovė nesilaikė įstatyminės pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku, pareiškėjos prašymas priteisti delspinigius tenkinamas iš dalies, priteisiant 2,67 Eur (49,44 Eur x 0,03 proc. x 180 d. / 100) delspinigių iš atsakovo pareiškėjos naudai.
Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovės priteisti ir 24,20 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Bylos duomenimis, teisines paslaugas pareiškėjai teikė advokatas Justinas Jurkonis.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS143-375/2008) yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką. Plėtodamas šią praktiką, vėlesnėse nutartyse LVAT yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr. pvz., LVAT 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3910-662/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr. pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).
Be to, aktualiausioje ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose, kuriose prašoma bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kaip ir nagrinėjamu atveju, išlaidos nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-09-29 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-574-575/2021, 2021-03-17 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021-03-24 nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-904-968/2021, 2021-03-24 nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021, 2021-10-13 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-674-492/2021).
Ginčas dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, dėl kurio pareiškėja buvo priversta prašymu kreiptis į teismą, nelaikomas išskirtiniu, dėl šių ginčų yra suformuota plati jurisprudencija. Teismo vertinimu, prašymui dėl vietinės rinkliavos priteisimo parengti naudojimasis profesinėmis advokato paslaugomis yra susijęs su perteklinėmis išlaidomis, tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir naudojantis VASA žmogiškaisiais ištekliais. Be to, nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 103 straipsnio ir II dalies II skyriaus pakeitimo įstatymui, ABTĮ yra papildytas Penktuoju skirsniu „Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo“, pagal kurį pareiškėja galėjo pateikti teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, naudodama vienodas procesinių dokumentų formas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 362. Be to, remiantis aktualiausia ir naujausia LVAT praktika šios kategorijos bylose, kuriose prašoma bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kaip ir nagrinėjamu atveju, išlaidos nepriteisiamos (žr. pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-574-575/2021, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-904-968/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-674-492/2021).
Dėl nurodytų priežasčių ir išdėstytų argumentų pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti savivaldybės įmonei „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ iš atsakovės N. S. 49,44 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, bei 2,67 Eur delspinigių.
Likusioje dalyje pareiškėjos prašymą atmesti.
Atmesti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.