- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-2278-258/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37451-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Atsakovas
- V. S.
- Ieškovas
- AB ,,Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- A. K.
- Kategorijos
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo (trečiasis asmuo A. K.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. S. 423,41 Eur žalos atlyginimą, 20,85 Eur žyminį mokestį, 5 % palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Paaiškino, kad 2012 m. vasario 3 d. Vilniuje, Vienuolio g. 1 esančioje uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje įvykusio įvykio metu buvo apgadintas A. K. priklausantis automobilis Mitsubishi Outlander (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (KASKO). Dėl šio įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 1461,95 Lt (423,41 Eur) draudimo išmoką. Automobilis buvo apgadintas nusileidžiant užtvarui, kurį atsakovas V. S. uždarinėjo paspausdamas jo suveikimo mygtuką. Atsakovo kaltė pasireiškia tuo, jog uždarinėdamas užtvarą jis nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas, nes neįsitikino, jog yra saugu nuleisti užtvarą nepadarant žalos kitų asmenų turtui. Mechaniškai veikiantis užtvaras CK 6.270 str. prasme yra prilyginamas padidinto pavojaus mechanizmui, nes susijęs su didesniu pavojumi aplinkiniams. Tokio mechanizmo valdytojas atsako už padarytą žalą be kaltės, jei neįrodo, kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kelių policija nenustatė, kad automobilio vairuotojo (trečiojo asmens) veiksmus būtų galima vertinti kaip itin didelį nukentėjusiojo neatsargumą (b. l. 2-4).
Atsiliepimas
Atsakovas V. S. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Aikštelės valdytojas yra Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kuris ir buvo įrengęs užtvarus įvažiuojant ir išvažiuojant iš šios aikštelės bei davęs savo darbuotojams leidimus naudotis šiuo didesnio pavojaus šaltiniu, paliekant aikštelėje automobilius. Trečiasis asmuo A. K., sąmoningai, tyčia nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų, pažeisdamas jas, įvažiavo su savo automobiliu į aikštelę, kuri yra skirta išimtinai tik teatro darbuotojams ir mėgindamas pasišalinti iš aikštelės, pats dėl savo neatsargaus elgesio apgadino automobilį. Trečiasis asmuo bandė pravažiuoti jau pro besileidžiantį užtvarą, t. y. suprasdamas ir/ar turėdamas suprasti, kad taip neabejotinai padarys žalos savo automobiliui. Todėl jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip didelis neatsargumas, dėl ko ir kilo žala jo paties turtui (b. l. 44-49).
Trečiasis asmuo A. K. atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad įvažiavo į aikštelę per atidarytą užtvarą, ketindamas joje apsisukti paskui atsakovo automobilį, tačiau išvažiuoti iš aikštelės nebegalėjo, nes atsakovas uždarė užtvarą. Atsakovas žinojo, jog reikia būti atsargiam uždarinėjant užtvarą, tačiau visiškai ignoravo elementarias atsargumo taisykles arba tyčia nuleido užtvarą (b. l. 38-39).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai –priteisė iš atsakovo V. S. ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ 423,41 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 423,41 Eur sumą nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 20,85 Eur žyminio mokesčio. Padarė išvadą, jog V. S. yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Atsakovui teisę naudotis stovėjimo aikštele ir galimybę naudotis užtvaru suteikė darbdavys Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su tikslu, kad darbuotojas galėtų laikyti aikštelėje savo transporto priemonę, o ne vykdyti darbines funkcijas. Atsakovas nuleidinėdamas užtvarą nevykdė darbo funkcijų, o darbdavys atsako tik už žalą, padarytą darbuotojams vykdant darbo funkcijas. Teismas konstatavo, jog mechaniškai veikiantis užtvaras yra prilygintas padidinto pavojaus mechanizmui, nes susijęs su didesnio pavojumi aplinkiniams (CK 6.270 str.). Atsakovas turėjo užtvaro pultelį, kuriuo besinaudodamas turėjo galimybę pakelti ir nuleisti stovėjimo aikštelės užkardą. Užtvaras įvykio metu užsidarė atsakovui paspaudus uždarymo mygtuką. Trečiasis asmuo neturėjo jokios galimybės valdyti užtvarą. Atsakovas privalėjo elgtis atidžiai ir atsargiai, suvokdamas, kad mechaninė stovėjimo aikštelės užkarda yra didesnio pavojaus šaltinis. Kiekvienam didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai. Trečiasis asmuo pro atidarytą užtvarą važiavo iš karto po atsakovo, todėl atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo elgtis atidžiai ir atsargiai ir įsitikinti, kad jo nuleidžiamas užtvaras nesukels žalos šalia užtvaro esantiems asmenims ar daiktams, taip pat turėjo įsitikinti, kad užtvaras nesukels žalos iki pat užsidarymo proceso pabaigos ir privalėjo stebėti besileidžiančią užkardą. Tačiau atsakovas pats pripažino, paspaudęs užtvaro nuleidimo mygtuką vėliau išgirdo garsą – atsitrenkimą į kitą automobilį. Todėl teismas sprendė, jog atsakovas paties užtvaro nusileidimo proceso nestebėjo. Dėl žalos priteisimo teismas nurodė, jog aplinkybė, kad reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo pareiškė draudikas, išmokėjęs turto draudimo (kasko) išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties (iš deliktinės civilinės atsakomybės). Kadangi atsakovo veikla įvykio meto buvo susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams ir, atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas dėl ko buvo apgadintas trečiojo asmens automobilis, iš atsakovo ieškovui buvo priteistas 423,41 Eur žalos atlyginimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Paaiškino, kad:
1. Atsakovą ir Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą siejo darbiniai teisiniai santykiai ir tik jiems esant atsakovas galėjo naudotis automobilių stovėjimo aikštele ir užtvarais prie įvažiavimų/išvažiavimų į šią aikštelę. Leisdamas atsakovui bet kuriuo paros metu naudotis automobilių stovėjimo aikštele ir nuotolinio valdymo pulteliui pakelti/nuleisti užtvarą teatras patvirtino, kad šia aikštele ir užtvaru gali naudotis tik darbuotojai. Taigi atsakovas, būdamas darbuotoju ir dėl to turėdamas galimybę naudotis aikštele ir užtvaru, veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus ir nurodymus, kaip reikia pakelti/nuleisti užtvarą ir kokių reikalavimų laikytis. Aikštelė yra valdoma atsakovo darbdavio pagal panaudos sutartį, todėl darbdavys yra aikštelės ir užtvaro valdytojas. Būtent darbdavys nebuvo pasirūpinęs visomis įmanomomis atsargumo priemonėmis (įspėjamųjų lempučių įrengimu). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (2006 m. gruodžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis Nr. 3K-3-210/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-79/2008). Šios aplinkybės patvirtina, kad V. S. yra netinkamas atsakovas byloje, kuris net neturėjo pareigos gintis nuo ieškinio reikalavimų, kadangi pagal CK 6.264 str. suformuotą prezumpciją, gintis turėjo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo E. V. parodymais, kuriais liudytojas nurodė, jog trečiasis asmuo iš karto po įvykio šaukė ant atsakovo kodėl šis sustojo, nes būtų pralėkęs. Taip pat netinkamai įvertinti atsakovo nuoseklūs paaiškinimai, kad visi teatro darbuotojai žino/žinojo, kad išvažiuojant iš aikštelės, iš kartu išvažiavus iš aikštelės yra būtina nuleisti užtvarą. Darbuotojai tokių veiksmų visada laikosi bei kiekvienas žino, kad paskui važiuojantis automobilis turi sekti užtvarą ir žiūrėti, kada jis nusileidžia ir ar nusileidžia.
3. Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog trečiojo asmens automobilis buvo pakankamai arti atsakovo automobilio, kad galėtų būti matomas. Atsakovas išvažiuodamas iš aikštelės laikėsi Kelių eismo taisyklių 107 p. reikalavimų, pagal kuriuos atsakovas turėjo sustoti ir įsitikinti, kad įvažiuoti į pagrindinę gatvę yra saugu. Todėl automobilio pristabdymas buvo ne „demonstratyvus sustojimas“, o privalomas veiksmas, siekiant įsitikinti manevro tęstinumo saugumu.
4. Teismas nepagrįstai nurodė, jog policijos pareigūnai neužfiksavo jokio trečiojo asmens padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo. 2012 m. vasario 13 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, kad automobilis sugadintas ne dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų. Todėl jame nustatyta, kad būtent atsakovas nepažeidė jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Policijos pareigūnai iš viso netyrė, ar trečiasis asmuo pažeidė KET. Aikštelėje pastatytas ženklas, jog aikštelė skirta tik teatro darbuotojams. Todėl trečiasis asmuo sąmoningai, tyčia nesilaikydamas KET reikalavimų, įvažiavo į aikštelę ir bandydamas iš jos pasišalinti, pats dėl savo neatsargaus elgesio apgadino automobilį.
5. Teismas netyrė Vilniaus apskrities VPK 2012 m. vasario 28 d. rašto, kuris patvirtina, jog atsakovas nematė trečiojo asmens, nes pastarasis bandė pravažiuoti nusileidžiančiam užtvarui, bet nespėjo. Taigi visos aplinkybės patvirtina, kad trečiojo asmens didelis neatsargumas lėmė žalos atsiradimą, todėl atsakovui negalėjo būti taikoma atsakomybė kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (b. l. 108-115).
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Paaiškino, kad:
1. Byloje nėra teisinių pagrindų, dėl kurių atsakomybė kiltų atsakovo darbdaviui, taip pat atsakovas nuleisdamas užtvarą, nevykdė darbo funkcijų, o darbas nebuvo susijęs su šio įrenginio valdymu.
2. Atsakovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas turėjo paneigti kaltės prezumpciją, todėl teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.
3. Liudytojo E. V. nurodytos aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos, nes jis tiesiogiai nestebėjo įvykio.
4. Trečiojo asmens įvažiavimas į aikštelę nėra atsakovo atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes trečiasis asmuo neatliko neatsargių veiksmų, kuriais būtų prisidėjęs prie žalos atsiradimo (b. l. 122-123).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (2012 m. vasario 13 d. nutartis Nr. 3K-3-13/2012). CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, inter alia rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti.
Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuota CK 6.270 str. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio (transportų priemonių, mechanizmų ir kt.) padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (1 d.), t. y. atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą yra preziumuojama. Todėl konkrečiu atveju būtina nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Valdytojas dažniausiai yra savininkas, tačiau valdytoju gali būti pripažintas ir asmuo, nesantis savininkas, tačiau valdantis didesnio pavojaus šaltinį tam tikru teisėtu pagrindu – pagal nuomos, panaudos ar kitokią sutartį, įgaliojimą ir pan. (2 d.). Valdytoju nėra laikomi asmenys, didesnio pavojaus šaltinį naudojantys darbo procesui pagal darbo sutartį. Tokiu atveju valdytoju laikomas darbdavys, esantis didesnio pavojaus šaltinio savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-119/2009).
Viena iš samdančio darbuotojus asmens civilinės atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taikymo sąlygų – žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas. CK 6.264 str. 2 d. pateikta darbuotojų pagal šį straipsnį samprata, pagal kurią jais yra laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis Nr. 3K-3-114/2011).
Apeliantas nurodo, kad nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes užtvaras priklauso ir jo valdytoju yra Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, su kuriuo atsakovą tuo metu siejo darbo santykiai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, jog atsakovas nuleidinėdamas užtvarą nevykdė darbo funkcijų, atsakovo darbas nėra susijęs su užtvaro valdymu, o teisė naudoti užtvaru atsakovui suteikta su tikslu, kad atsakovas galėtų laikyti aikštelėje savo transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis teismo išvadomis sutinka. Kaip matyti iš 2008 m. gruodžio 1 d. darbo sutarties atsakovas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbo Energetikos skyriaus vyresniojo meistro pareigose (b. l. 55-58). Darbovietės generalinio direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. įsakymas dėl užtvaro (šlagbaumo) nuotolinio valdymo pultelių išdavimo tvirtina, kad užtvaro nuotolinio valdymo pultelis ir pažymėjimas su atitinkamai rekvizitais (teatro firminis ženklas, darbuotojo automobilio markė, valst. Nr.) buvo išduodami esant raštiškam darbuotojo prašymui, išskaičiuojant iš darbuotojo darbo užmokesčio valdymo pultelio kainą (b. l. 54). Taigi šie įrodymai patvirtina, jog atsakovo darbo funkcijos nebuvo susijusios su užtvaro valdymu, o teisė naudotis aikštele ir valdyti užtvarą buvo suteikta atsakovui tam, jog pastarasis teatro aikštelėje galėtų laikyti jam priklausančią transporto priemonę. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog išvažiuodamas iš aikštelės jis veikė darbdavio vardu ir/ar buvo jo kontroliuojamas. Ginčo, jog atsakovo automobilis priklauso jam byloje taip pat nėra, tą patvirtina ir atsakovo paaiškinimas policijai (b. l. 15). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog V. S. buvo užtvaro kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir yra tinkamas atsakovas byloje.
Apelianto teigimu, įvykis, kuriuo metu apgadintas trečiojo asmens automobilis, įvyko dėl paties nukentėjusiojo asmens itin didelio neatsargumo, nes pats nukentėjusysis į aikštelę įvažiavo neteisėtai ir iš jos bandė pasišalinti neatsargiai, tačiau teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad kiekvienu atveju įrodymai byloje vertinami atsižvelgiant į įrodymų visumą, pateiktą į bylą. Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant tam tikri faktai gali būti nustatyti bei kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 179 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje 3K-3-513/2004 pabrėžia, jog bendra taisyklė yra ta, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų.
Apeliantas trečiojo asmens itin didelį neatsargumą įrodinėja liudytojo E. V. parodymais, jog trečiasis asmuo norėjo „pralėkti pro šlagbaumą“; paties atsakovo nuosekliais paaiškinimais, jog visi teatro darbuotojai žino, kad paskui važiuojantis automobilis turi sekti užtvarą; nuotraukomis, kurios patvirtina, kad atsakovas, išvažiavęs iš aikštelės, sustojo laikydamasis Kelių eismo taisyklių; policijos nutarimu ir pažyma, kuriuo nenustatyta atsakovo kaltė. Pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens tyčios ar itin didelio neatsargumo nenustatė padaręs išvadas, jog atsakovas, uždarydamas užtvarą neįsitikino ar tai padaryti yra saugu, nors iš karto už atsakovo važiavo trečiasis asmuo, kurio automobilis buvo matomas (degė žibintai). Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis teismo išvadomis sutinka. Atsakovo paaiškinimas policijai (b. l. 15) tvirtina, kad atsakovas pravažiuojant prie užtvaro paspaudė uždarymo mygtuką, prieš išsukant į gatvę pristabdė ir išgirdo smūgį į kietą paviršių bei pažiūrėjęs į veidrodėlį pamatė, jog iš aikštelės bandė išvažiuoti kitas automobilis. Taigi pravažiavęs pro užtvarą ir paspaudęs uždarymo mygtuką atsakovas užtvaro uždarymo proceso nestebėjo, nors pats nuosekliai laikėsi pozicijos, jog išvažiuojant iš aikštelės būtina sekti užtvarą. Apelianto nurodomas liudytojas teismo posėdyje parodė, kad paties įvykio nematė (2015 m. vasario 4 d. posėdžio garso įrašo laikas 45.08 iki 57.40), todėl šio liudytojo parodymai įrodomosios reikšmės šiuo atveju neturi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, kuriam keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai, turėjo įsitikinti, kad užtvaras nesukels žalos iki pat užsidarymo proceso pabaigos ir privalėjo stebėti besileidžiantį užtvarą. Atsakovas turėjo ir privalėjo suprasti, jog nestebint nusileidžiančio užtvaro proceso itin padidėja žalos tretiesiems asmenims (kurie važiuoja ar eina pro užtvarą ir pan.) žalos atsiradimo riziką. Tam, kad išvengti ar minimizuoti šios rizikos atsiradimą, atsakovas galėjo pašalinti įprastomis atsargumo priemonėmis – stebėti nusileidžiantį užtvarą pro automobilio galinio matymo veidrodėlius. Tačiau kaip minėta, atsakovas pro galinio matymo veidrodėlį pažiūrėjo tik išgirdęs smūgį. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, daryti išvadą, kad trečiojo asmens automobilis buvo apgadintas dėl paties nukentėjusiojo asmens tyčios ar itin didelio neatsargumo, yra nepagrįsta. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bylos esmės nekeičia, todėl neaptariamos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.