Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-13 · Civilinė byla Nr. 2A-87-653/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-13
Bylos Nr.
2A-87-653/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08804-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
O. R.
Atsakovas
UAB „Akcija Tau“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-87-653/2015Proceso Nr.2-68-3-08804-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 121.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. sausio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. R. apeliacinį skundą dėl 2013-12-03 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. R. ieškinį atsakovui UAB „Akcija Tau“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė pripažinti tarp šalių sudarytos 2012-11-27d. sutarties susitarimus ID30231 ir ID29892 negaliojančiais, remiasi CK 1.80str. bei 1.81str. Nurodė, kad šalys sudarė sutartį Nr.20121127/2 dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, t.y. dėl maisto papildų vyrams ir moterims platinimo internetiniame puslapyje www.akcijatau.lt. Ieškovė užklausė atsakovo, ar jis turi galiojantį VMVT teritorinės tarnybos maisto tvarkytojo pažymėjimą, kuris būtinas pagal LR valstybės Maisto ir Veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymą, atsakovas neatsakė, tačiau akcijas paskelbė savo portale. Ieškovė mano, kad jų sandoriai prieštarauja imperatyvioms normoms ir viešajai tvarkai, todėl turi būti niekiniai ir negaliojantys.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jo vykdoma tarpininkavimo veikla nepatenka į LR Maisto įstatymo 2 str. 5d. reguliavimo sritį, todėl jam nėra taikytini ir VMVT direktoriaus įsakyme nustatyti reikalavimai, be to platinti maisto papildai apibrėžiami kaip maisto produktas, skirtas papildyti įprastą maisto racioną, todėl reikalavimas turėti pažymėjimą yra taikomas asmenims, tvarkantiems maistą, o ne tarpininkui. Atsakovas pagal sutartį turėjo vienintelę pareigą - savo internetiniame puslapyje pateikti grafinį maketą (pasiūlymą) ir parduoti kuponą su unikaliu numeriu, kuris yra siunčiamas elektroninio ryšio priemonėmis. Atsakovas nėra įsipareigojęs parduoti, gabenti ar pristatyti pačios prekės, be to atsakovas nėra siūlomos prekės savininkas ar paslaugų tiekėjas. Atsakovas parduoda tik prekių kuponus, kurie patvirtina pirkėjo reikalavimo teisę į prekes. Visi šalių susitarimai buvo derinami elektroniniu paštu arba telefonu. 2013-02-15 d. ieškovė dėl neaiškių priežasčių telefoninio pokalbio metu pasakė, kad prekių nepristatys į atsiėmimo punktus, todėl atsakovas buvo priverstas atšaukti visus parduotus 14 kuponų. Ieškovė atsakovo veiksmams pritarė elektroninėmis žinutėmis, tiek konkliudentiniais veiksmais. Pats ieškinio pateikimo faktas patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryti susitarimai ir vykdomi. Sudarytas sandoris yra nuginčijamas, o ne niekinis. Įstatymas pareigos atsakovui gauti valstybės institucijos leidimą nenustato. CK 1.79str. 2d. 1 p. pagrindu preziumuojama, kad šalis nuginčijamą sandorį patvirtino, kai sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovė gavo abiejų prekių virtualius maketus, susitarimų sąlygos buvo derinamos abipusiai. Minėti sandoriai nepatvirtinti argumentais bei motyvais, kuo gi jie prieštarauja viešos tvarkos ir geros moralės kategorijoms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2013-12-03 Vilniaus apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

Teismas nustatė, kad 2012-11-27 šalys pasirašė sutartį Nr. 20121127/2 pagal kurią atsakovas tarpininkavo ieškovei parduodant maisto papildus moterims ir vyrams atsakovo internetiniame puslapyje www.akcijatau.lt. 2013-01-08 šalys pradėjo derinti susitarimus ID30231 ir ID29892. Ieškovė užklausė, ar atsakovas turi išduotą galiojantį VMVT teritorinės tarnybos maisto tvarkytojo pažymėjimą, kuris anot ieškovo būtinas pagal LR Valstybės Maisto ir Veterinarijos Tarnybos direktoriaus įsakymą B-527, kad išvengti ydingo sandorio sudarymo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, vykdantis tarpininkavimo veiklą, nepatenka į MĮ 2 str. 5 d. reguliavimo apimtį, todėl tokio pažymėjimo turėti neprivalo, jis nėra prekių savininkas ar paslaugų tiekėjas, jis tik yra tarpininkas tarp pardavėjo ir pirkėjo, parduodamas kuponus, kurie patvirtina pirkėjo reikalavimo teisę į prekes; atsakovo veikla nėra licencijuojama, todėl ieškovė neįrodė, jog sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pagal CK 1.79 str. 2d. 1p. preziumuojama, jog šalis nuginčijamą sandorį patvirtino, kai visiškai ar iš dalies įvykdė. Tai patvirtina įrodymai apie tai, kad ieškovė gavo abiejų prekių virtualius maketus, susitarimų sąlygos buvo derinamos abipusiai, ieškovė teikė paaiškinimus telefonu, bendravo su pirkėjais dėl grąžintinų prekių, t.y. ieškovė pritarė egzistuojantiems susitarimams ir juos vykdė. Taipogi teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad minėti sandoriai neprieštaravo viešajai tvarkai bei gerai moralei, nes ieškovė pagrįstų tuo klausimu įrodymų nepateikė.

Be to teismas atsižvelgė į tarp šalių buvusią susiklosčiusią praktiką, kad susitarimus pasirašydavo po to, kai ieškovei būdavo atsiųstas maketas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pati ieškovė teigia, jog sutartys buvo sudarytos, vykdomos, be to, atsakovas vykdė veiklą ir pagal nepasirašytus pagrindinius sutarties priedus su ieškove. Dėl to teismas darė išvadą, kad ginčijami susitarimai nebuvo pradėti vykdyti be ieškovės sutikimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantė (ieškovė O. R.) apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliantė nurodė, kad teismas neįvertino, jog pats atsakovas pripažino, jog maisto papildai priskiriami maisto sąvokai, todėl jiems taikytinas LR Maisto įstatymas. Be to, teismas neįvertino, kad atsakovo pareiškimai, susiję su prekių sandėliavimu ir galimybe daryti joms poveikį neatitinka tikrovės. Tą patvirtina tarpininkavimo sutarties 2.1.10 p. bei 3.4 p. apie prekių platinimą tarpininko atsiėmimo vietose bei ginčo susitarimuose numatytos sąlygos apie prekių atsiėmimo vietas Vilniuje ir Klaipėdoje. Taigi, pagal sutartį prekės būtų pristatytos atsakovui ir pastarasis juos sandėliuotų ir platintų savo punktuose. Dėl to atsakovas darytų poveikį maisto papildomas, kaip numatė LR Maisto įstatymo 4 str. 3 d. 4 p.

Ieškovė neteigia, kad atsakovo veikla licencijuojama, todėl teismo išvados neatitinka tikrovės.

Teismas padarė neteisingą išvadą, kad sutarties galiojimas buvo patvirtintas. Pagal sutarties sąlygas dėl kiekvieno prekės platinimo atvejo pasirašomas atskiras sutarties priedas. 2.2.1 p. numatyta, kad atsakovas kuponus pradeda platinti be vėliau kaip per 14 dienų nuo susitarimo dėl prekės platinimo sudarymo dienos. Nagrinėjamu atveju dėl susitarimo Nr. ID30231 buvo išsiųstas tik akcijos maketas. Kada buvo išsiųstas susitarimas Nr. ID 29892 nėra aišku. Nei vienas iš susitarimų nebuvo pasirašytas ir vykdomas, o atsakovas nusprendė vienašališkai paskelbti maisto papildų akcijas.

Atsiliepimas

Ieškovė argumentus dėl nesutikimo su atsakovo teiginiu, jog buvo susiklosčiusi praktika iš pradžių paskelbti akciją, o tik vėliau pasirašyti susitarimus, pateikė teismui atsiliepime į atsakovo rašytinius paaiškinimus. Tačiau teismas jų nevertino bei neatkreipė dėmesio, jog tuo pačiu metu tarp šalių buvo sudaryti kiti susitarimai, dėl kurių vykdymo šalys bendravo elektroniniais laiškais ir telefonu. Apeliantė taip pat nurodė, kad pagal sutarties sąlygas tylėjimas nelaikomas valios išreiškimo forma, todėl teismas neteisingai taikė CK 1.71 str. 1 d., konstatuodamas, kad ieškovė ginčo susitarimams pritarė tylėjimu (neprieštaravo dėl akcijų paskelbimo) bei konkliudentiniais veiksmais.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais sandorius CK 1.80 str. pagrindu dėl to, kad šalys nepasirašė susitarimų, kaip numatyta sutarties 1.2 p., todėl pažeidžiamas CK 6.189 str. 1 d.( kadangi sutartis turi įstatymo galią, jos pažeidimas prilyginamas imperatyvių įstatymo normų pažeidimui).

Nagrinėjant bylą, ieškovė prašė pripažinti susitarimus negaliojančiais ir CK 1.93 str. 1 d., 1.73 str. 3 d. pagrindu, t.y. nesilaikyta privalomos rašytinės sandorio formos. Atsakovas paskelbė akcijas, nesant suderintų ir pasirašytų susitarimų, todėl nepagrįstai taikė netesybas, dėl ko ir kilo šis ginčas.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog sprendimas yra nemotyvuotas. Apeliantės teiginiai yra tik formalus pretekstas nemokėti atsakovui netesybas.

2008-10-15 VMVT direktoriaus įsakyme Nr. B1-527 nustatyta, kad ūkio subjektams, kurie vykdo prekybą internetu, maisto tvarkymo pažymėjimas nėra išduodamas. Be to, atsakovas nėra prekių savininkas ar paslaugų teikėjas. Atsakovas parduoda tik prekių kuponus, kurie patvirtina pirkėjo reikalavimo teisę į prekes, tačiau neparduoda pačių prekių.

Tarpininkavimo sutartyje nėra nurodyta jokių įsipareigojimų ieškovei, susijusių su leidimų ar pažymėjimų gavimu, todėl ieškovė šiuo atveju neturi reikalavimo teisės bei kompetencijos, kaip valstybės institucijos, tikrinti atsakovo turimus leidimus. Nėra aišku kokios pažymėjimo neturėjimo pasekmės kiltų ieškovei.

Apelianatė apie vykstančias ginčo akcijas ir kuponų pardavimą žinojo, jiems neprieštaravo ir derino su atsakovo pozicija dėl grąžinamų prekių. Ieškovės sutikimas platinti prekes buvo išreikštas elektroniniu paštu. Ginčo susitarimai buvo ne atsiųsti, o persiųsti pačios apeliantės prašymu, nes ji jų nerado.

Tarpininkavimo sutarties 1.2 p. nėra imperatyvioji įstatymo nuostata, nes sutarties rašytinio pakeitimo išlyga, nurodyta CK 1.183 str., 1 d., yra dispozityvi norma ir ja galima remtis tik nuginčijamų sandorių atveju.

Nagrinėjamu atveju įstatymai nenumatė jokių imperatyvių nuostatų, jog ginčo susitarimai turėjo būti sudaryti tik raštu, todėl CK 1.93 str. netaikytina.

CK 1.73 str. 3 d. yra bendroji norma, palyginus su CK 6.183 str. specialiąja norma. Apeliantė savo veiksmais pati vykdė tarpininkavimo sutarties bei ginčo susitarimų sąlygas (CK 1.79 str. 2 d. 1,2 p.p.) bei suteikė pagrįstą lūkestį atsakovui, jog dėl formalių reikalavimų (parašo) tarpininkavimo sutarties vykdymas nebus pertrauktinas ar stabdytinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant šalių ginčą dėl šalių susitarimų (b.l. 5-12), kurių pagrindas - šalių sudaryta 2012-11-27 tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis (b.l. 2-4) - pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 str., 1.81 str. pagrindu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-11-27 šalys sudarė tarpininkavimo sutartį, pagal kurią tarpininkas (atsakovas) įsipareigojo parduoti tiekėjo (ieškovės) prekes/paslaugas tretiesiems asmenimis, platindamas šių prekių/paslaugų įsigijimą patvirtinančius kuponus internetiniame puslapyje, o tiekėjas (ieškovė) įsipareigojo atsiskaityti su tarpininku (atsakovu) sutartyje numatytomis sąlygomis. Prekės/paslaugos, jų tiekimo sąlygos nurodomos pasirašant šios sutarties priedą – susitarimą dėl prekės/paslaugos platinimo. Dėl kiekvienos prekės/paslaugos, jų platinimo atvejo pasirašomas atskiras sutarties priedas (1.1, 1.2 p.). Byloje esantys ieškovės ginčijami priedai – susitarimai (b.l. 5-12) nėra pasirašyti.

Iš tarpininkavimo sutarties matyti, kad atsakovas, skirtingai nei ieškovė (sutarties 2.1.7, 2.1.8 p.p.), nėra įsipareigojęs gauti pažymėjimo ar kito dokumento veiklai. Šioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovės teisių pažeidimo sutartinių civilinių santykių aspektu. Pareigą gauti maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą reglamentuoja viešosios teisės normos (2008-10-15 LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. B1-527). Ieškovė šioje byloje nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių, kad faktas ar atsakovas turi maisto subjekto tvarkymo pažymėjimą, daro tiesioginę įtaiką jos teisėms ir pareigoms. Dėl to ieškovė šiuo atveju neįrodė savo teisių pažeidimo fakto (CPK 5 str.), dėl ko ieškinys negalėjo būti tenkinamas.

Kita vertus, iš tarpininkavimo sutarties matyti, jog atsakovas nėra nei prekių savininkas, nei jų pardavėjas, nei paslaugų tiekėjas; atsakovas tik teikia tarpininkavimo paslaugas ieškovei, veikia kaip atsiskleidęs tarpininkas pagal viešai atskleistas Paslaugų teikimo taisykles (b.l. 25), platinant ieškovės prekių/paslaugų įsigijimą patvirtinančius kuponus internetiniame tinklalapyje. Dėl to atmestinas apeliantės argumentas, jog atsakovas daro tiesioginę įtaiką maisto papildų saugai ar kokybei. Atsižvelgus į tai, bei vadovaujantis minėtu įsakymu Nr. B1-527 patvirtintų Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų 7 punktu („Subjektai, kurie nedaro tiesioginės įtakos maisto saugai ir kokybei – registruojami. Tokiems subjektams priskiriami subjektai, vykdantys prekybą internetu, užsiimantys logistika (maisto produktų iškrovimu / pakrovimu, užsakymų iš klientų apdorojimu, maisto produktų paskirstymu)“) darytina išvada, kad ieškovė šioje byloje neįrodė, kad atsakovas privalėjo turėti minėtą pažymėjimą, vykdant šalių sudarytą tarpininkavimo sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Be to, ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir neįrodė, kad ginčijami susitarimai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.).

Apeliantė nurodė, kad ji prašė pripažinti negaliojančiais sandorius CK 1.80 str. pagrindu ir dėl to, kad šalys nepasirašė susitarimų, kaip numatyta sutarties 1.2 p., todėl pažeidžiamas CK 6.189 str. 1 d., kadangi sutartis turi įstatymo galią, jos pažeidimas prilyginamas imperatyvių įstatymo normų pažeidimui). Taip pat prašė pripažinti susitarimus negaliojančiais ir CK 1.93 str. 1 d., 1.73 str. 3 d. pagrindu, t.y. nesilaikyta privalomos rašytinės sandorio formos.

Iš sutarties 1.2 p. matyti, kad nors šalys susitarė dėl atskirų priedų sudarymo rašytine forma, tačiau nenumatė tokios formos nesilaikymo teisinių pasekmių (CK 1.73 str. 3 d.), t.y. jog dėl tokios formos nesilaikymo susitarimai negalioja. Dėl to nėra pagrindo išvadai, jog vien formalus susitarimų nepasirašymas laikytinas imperatyviosios teisės normos pažeidimu.

Iš šalių paaiškinimų ir susirašinėjimo matyti, jog tarp šalių buvo sudaryti ir kiti susitarimai dėl tarpininkavimo parduodant kitas prekes, kuomet susiformavo praktika, jog susitarimai buvo pasirašomi po to, kai sutartis faktiškai šalių susitarimu jau buvo pradėta vykdyti, t.y. po kuponų maketų atsiuntimo ir derinimo (b.l. 78-88, 91). Dėl to, sprendžiant dėl ginčo susitarimų galiojimo ir vykdymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią susiklosčiusią tarp šalių sutarčių vykdymo praktiką. Akivaizdu, kad ir ginčo atveju ieškovės prekių akcijos maketas buvo atsiųstas ieškovei ne atsakovo vienašališkai, bet pačios ieškovės užsakymu ir jos valia. Taigi, nėra pagrindo spręsti, jog ginčo susitarimai nebuvo sudaryti, nes šalių elgesys rodo, jog ginčo sandoriai buvo pradėti vykdyti. Apeliantė apie vykstančias akcijas ir kuponų pardavimus žinojo (27-29, 49-50), jiems neprieštaravo, taip pat derino su atsakovu klausimą dėl grąžinamų prekių (b.l. 30-32). Taigi, šalių elgesys – jų suderinta valia dėl sutarties vykdymo - suponuoja išvadą, kad susitarimų rašytinės formos nesilaikymas nepaneigia jų galiojimo.

Ieškovės pozicija šioje byloje yra nelogiška: iš vienos pusės ji teigia, kad susitarimai negalioja dėl jų formos reikalavimų pažeidimo, tačiau tuo pačiu ji teigia, jog susitarimai nebuvo suderinti, t.y. dėl susitarimų sąlygų nebuvo susitarta. Tačiau ieškovei ginčijant sandorius, siekiant apginti savo teises, tuo pačiu pripažįstama, kad tokie sandoriai buvo sudaryti, bet dėl tam tikrų priežasčių negalioja; kitaip ginčijami sandoriai nesukeltų ieškovei jokių teisių ir pareigų ir jai neatsirastų reikalavimo teisės ginčyti sandorius. Toks ieškovės pozicijos nenuoseklumas taip pat vertinamas ieškovės nenaudai, sprendžiant dėl reikalavimų pagrįstumo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Vertinant atsakovo patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, pažymėtina, kad prašoma priteisti suma 1815 Lt viršija maksimalų užmokesčio dydį, numatytą 2004-03-26 Lietuvos advokatų tarybos nutarimu ir 2004-04-02 Lietuvos respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (8.11 p.). Be to, byla nėra sudėtinga, joje nėra keliami nauji teisės taikymo klausimai, todėl prašoma priteista bylinėjimosi išlaidų suma neatitinka CK 1.5 str. numatytų principų, todėl mažintina iki 1000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė

2013-12-03 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės O. R. atsakovo UAB „Akcija Tau“ naudai 1000 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana ŽukauskienėRūta Petkuvienė