Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-550/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-11-20
Bylos Nr.: 2A-550/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: V. J., uždarajai akcinei bendrovei ,,Heatoila“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Saurida“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
42.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-550/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2, 42.9

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-300-154/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Saurida“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Heatoila“ ir V. J. dėl skolos, delspinigių, metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Saurida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB ,,Heatoila“ ir V. J. dėl skolos, delspinigių, metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 202 726,41 Lt skolą, 164 393,09 Lt delspinigius, 8,28 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu UAB „Heatoila “ 2007 m. balandžio 17 d. buvo pasirašyta kuro pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 84, pagal kurią atsakovas UAB „Heatoila iš ieškovo UAB „Saurida“ pirko kurą. Pagal minėtą sutartį ieškovas UAB „Saurida“ įsipareigojo pasibaigus einamajam mėnesiui ir suskaičiavus viso per mėnesį parduoto kuro kiekį išrašyti ir pateikti atsakovui PVM sąskaitą faktūrą, o atsakovas UAB „Heatoila“ įsipareigojo atsiskaityti pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą per 15 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Sutarties 3.5 punkte buvo nustatyta, kad atsakovui UAB „Heatoila“ laiku neatsiskaičius už parduotą kurą, pastarasis turi mokėti ieškovui 0,3 procentų delspinigius (netesybas) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. 2007 m. balandžio 17 d. kuro pirkimo-pardavimo sutarties 3.6 punkte šalys susitarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju, kiekviena atsakovo pervedama suma užskaitoma kaip delspinigiai ir tik juos padengus, sekančios sumos užskaitomos kaip apmokėjimas už nupirktus naftos produktus. Be pagrindinės 2007 m. balandžio 17 d. sutarties su atsakovu UAB „Heatoila“ buvo pasirašyti 2007 m. balandžio 17 d. ir 2007 m. birželio 21 d. priedai prie sutarties, tačiau minėta atsiskaitymo tvarka tarp šalių liko tokia pati. Ieškovas taip pat nurodė, kad tarp UAB „Saurida“ ir atsakovo V. J. 2007 m. balandžio 17 d. buvo pasirašyta laidavimo sutartis Nr. 84/007, kuria laiduotojas V. J. įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jei UAB „Heatoila“ pagal 2007 m. balandžio 17 d. kuro pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 84 bei pagal priedus prie šios sutarties, šios sutarties pakeitimus ir papildymus, nustatytomis sąlygomis ir tvarka visiškai ar iš dalies neatsiskaitys su ieškovu (sutarties 1.1 p.). Laidavimo sutarties 1.2 punkte buvo numatyta solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė prieš ieškovą. Ieškovas reikalauja sumokėti 8,28 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes ieškinys teismui pateikiamas pirmąjį 2010 metų pusmetį, palūkanų norma nustatoma pagal pusmečio VILIBOR, buvusį 2009 m. gruodžio 31 d., kuris sudarė 1,28 proc., todėl bendra metinių palūkanų norma yra 8,28 proc.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė solidariai iš atsakovų ieškovui UAB „Saurida“ 202 726,41 Lt skolos, 16 493, 91 Lt delspinigių, 8,28 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 219 220,32 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį teismas atmetė.

Teismas sprendė, kad iš sutarties 3.6 punkto matyti, kad šalys aiškiai susitarė, kaip turi būti paskirstytos ieškovo UAB „Saurida“ gautos įmokos. T. y. šalys susitarė, kad pirmiausia apmokami delspinigiai, o tik po to kitos pirkėjo pervestos ir pardavėjo gautos sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Taigi šalys sutartimi nustatė įmokų paskirstymo tvarką, kurios negalima pakeisti vienašališkai (6.2 p.). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas UAB „Heatoila“ yra verslininkas, o V. J. buvo UAB „Heatoila“ vadovas, todėl abu atsakovai, pirma, privalėjo laikytis pačių sudarytos sutarties sąlygų, antra, turėjo galimybę domėtis sutarties vykdymu ir tartis su ieškovu dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Įvertinęs įrodymų visumą teismas darė išvadą, kad ieškovas UAB „Saurida“ pagrįstai reikalauja iš atsakovų sumokėti 202 726,41 Lt skolą už parduotą kurą, kuris atsakovui UAB „Heatoila“ buvo parduotas pagal šalių UAB „Saurida“ ir UAB „Heatoila“ 2007 m. balandžio 17 d. pasirašytą sutartį Nr. 84, įskaitant šios sutarties priedus. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo reikalavimą nepriteisti ieškovo apskaičiuotų delspinigių dėl praleisto 6 mėnesių senaties termino, nes nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę tęstinio pobūdžio santykiai, atsakovas nuolat vėluodavo atsiskaityti su ieškovu ir atsakovo įmokomis pirmiausiai buvo dengiama delspinigių skola, o likusia dalimi pagrindinė skola. Jeigu pažeidimas įvyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.). Pripažinęs ieškovo teisę į delspinigius, teismas darė išvadą, kad 0,3 proc. delspinigiai yra neprotingai dideli ir vertintini kaip lupikavimas. Sandorio šalys turi elgtis sąžiningai (CK 6.38 str.). Teismas sprendė, kad delspinigiai turi būti sumažinti iki 0,03 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Tokiu atveju bendra priteistina delspinigių suma sudaro 16 493,91 Lt. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas UAB „Heatoila“ yra ūkiniai subjektai, todėl jiems taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Jame reglamentuojamos palūkanų normos, atsižvelgiant į pusmečio VILIBOR normas. Nagrinėjamu atveju taikoma 2009 m. antrojo pusmečio VILIBOR norma, sudariusi 1,28 proc., ši norma padidinama 7 procentiniais punktais. Įvertinant tai, metinių palūkanų norma sudaro 8,28 procentų. Teismas taip pat pažymėjo, kad kuro pardavimo sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad taikyti 30 000 Lt kreditavimo limitą ir nutraukti kuro pardavimą yra ieškovo teisė, o ne pareiga. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai žinojo savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. 2008 m. gruodžio 3 d. atsakydamas į 2008 m. lapkričio 26 d. ieškovo pranešimą, atsakovas UAB „Heatoila“ pripažino 157 968,91 Lt skolą už nupirktus naftos produktus pagal sutartį ir prašė atsižvelgti į jo 2008 m. lapkričio 10 d. rašte atsakovo pasiūlytą mokėjimo grafiką. Tačiau, kaip matyti iš atsakovo mokėjimo dokumentų ir ieškovo pateiktos skolos apskaičiavimo lentelės, nuo 2008 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. liepos 22 d. atsakovas UAB „Heatoila“ sumokėjo ieškovui tik 102 062,69Lt, įskaitant atsakovo V. J. nurodytą 31 075,20 Lt sumą.

Pasisakydamas dėl solidarios atsakovų atsakomybės, teismas nustatė, jog iš teismui pateiktos Laidavimo sutarties Nr. 84/007 matyti, kad V. J. įsipareigoja atsakyti savo kilnojamu ir nekilnojamu turtu, jeigu naftos produktų pirkėjas UAB „Heatoila“, už kurį V. J. laiduoja, pagal 2007 m. balandžio 17 d. Sutartį Nr. 84 bei pagal priedus prie šios sutarties, nustatytomis sąlygomis ir tvarka, visiškai ar iš dalies neatsiskaitys su UAB „Saurida“. Laidavimo sutarties 1.2 punkte buvo numatyta solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė prieš ieškovą. Nors atsakovas V. J. teigė, kad jis laidavo tik už 30 000 Lt atsakovo UAB „Heatoila“ skolą, nes toks įsiskolinimo limitas buvo nurodytas kuro pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte, tačiau teismas laikė, kad Laidavimo sutartyje jokia konkreti skolos suma, už kurią laiduoja V. J. , nebuvo įvardinta. Atsižvelgdamas į tai, kad V. J. sutarčių sudarymo ir jų vykdymo metu buvo ne tik laiduotojas, bet ir UAB „Heatoila“ direktorius, teismas sprendė, kad jis akivaizdžiai matė, kokį kiekį ir už kokią sumą UAB „Heatoila“ yra nupirkusi kuro iš UAB „Saurida“, žinojo šios įmonės atsiskaitymo už kurą galimybes, todėl neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad jam teks laiduoti tik už dalį skolos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas V. J. būtų kėlęs klausimą dėl laidavimo sutarties pakeitimo ar laidavimo apimties patikslinimo. Atsakovo V. J. nurodyti ir ieškovo pateikti dokumentai: V. J. 2009 m. gegužės 29 d. prašymas UAB „Šilumera“ buhalterijai jam priklausančius 31 075,20 litų, paskolintus šiai įmonei, pervesti UAB „Saurida“ bei UAB „Saurida“, UAB „Šilumera“ ir UAB „Heatoila“ 2009 m. gegužės 31 d. surašytas „Trišalis skolų užskaitymo aktas Nr. 136“, kuriame nurodyta, kad „šiuo aktu daromas užskaitymas 31 075,20 Lt“, ir „po užskaitymo UAB „Saurida“ nebeskolinga UAB „Šilumera“, UAB „Šilumera“ nebeskolinga UAB „Heatoila“, UAB „Heatoila“ skola UAB „Saurida“ sumažėjo 31 075,20 Lt“, nors ir nepasirašytas UAB „Heatoila“ atstovų, niekaip nepatvirtina, kad šiuo prašymu ar šiuo aktu įrodyta laidavimo apimtis arba kad pasibaigė atsakovo V. J. kaip laiduotojo prievolė prieš kreditorių UAB „Saurida“. Teismas taip pat laikė nepagrįstais atsakovo V. J. atstovo argumentus, kad ieškovui per du metus nuo laidavimo sutarties sudarymo nesikreipus į teismą, yra pasibaigęs laidavimo terminas (CK 6.89 str.1d.). Kaip matyti iš Laidavimo sutarties 3.1 - 3.3 punktų, sutarties šalys, atsižvelgdamos į CK 6.89 straipsnio nuostatas, atskirai aptarė laidavimo sutarties galiojimą, ir nustatė, kad laidavimas pagal 2007 m. balandžio 17 d. laidavimo sutartį Nr. 84/007 prasideda įsigaliojus laidavimo sutarčiai ir pasibaigia, kai visos skolininko UAB „Heatoila“ prievolės pagal kuro pirkimo-pardavimo sutartį yra pilnai ir tinkamai įvykdytos. Byloje nėra duomenų, kad laidavimo sutartis dėl jos galiojimo termino būtų nuginčyta ar pakeista.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neteisingai vertino šalių 2008 m. sausio 31 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą jog šalys suderinimo ne visą, o tik dalį UAB „Heatoila“ skolos ieškovui. Iš skolų suderinimo akto formuluotės „Jūsų įmonės skola mūsų įmonei“, pagrįstai teigtina, jog šiuo aktu buvo suderinta skola ne pagal vieną PVM sąskaitą-faktūrą, bet visa UAB „Heatoila“ skola ieškovui. Šią poziciją patvirtina ir tai, jog paties dokumento pavadinime žodis „skola“ yra vartojama daugiskaita „Dėl skolų suderinimo“. Lyginant abiejų šalių pasirašytą skolų suderinimo aktą ir ieškovo vienašališkai sudarytą bei į bylą pateiktą rekomendacinio pobūdžio skolos ir delspinigių lentelę, matyti, jog juose esančios sumos nesutampa. Teismas priimdamas sprendimą taip pat rėmėsi ieškovo pateiktu UAB „Saurida“ balansu 2007 m. gruodžio 31 dienai bei sąskaitos Nr. 2400 - „pirkėjų skolos“ išrašu 2007 m. gruodžio 31 dienai. Tačiau šiuo atveju teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo vienašališkai sudarytais dokumentais, o ne abiejų ginčo šalių pasirašytu skolų suderinimo aktu, kuriuo buvo suderinta visa UAB „Heatoila“ skola bendrovei „Saurida“. Pažymėtina, jog sutarties vykdymo metu UAB „Heatoila“ apmokant tik dalį ieškovo pateiktų prekių kainos, įmokų paskirstymo tvarka buvo pakeista šalių konkliudentinias veiksmais, nes ieškovas iki pat 2008 m. lapkričio 4 d. bendrovei „Heatoila“ nepareiškė jokių pretenzijų dėl įmokų vėlavimo ir visada jas priimdavo. Tačiau teismas neatsižvelgė į CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus šios teisės normos aspektu. Sutarties vykdymo metu šalys savo elgesiu pakeitė sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, nes UAB „Heatoila“ mokėjimo nurodymuose pavedimuose nurodydavo, jog moka už pagrindinę skolą, bet ne už delspinigius. Teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo išsakytus argumentus, jog sprendžiat klausimą kada ieškovas pradėjo skaičiuoti delspinigius, reikia vadovautis abiejų šalių pasirašytu skolų suderinimo aktu, o ne ieškovo sudarytais buhalterinės apskaitos dokumentais.Iš 2008 m. sausio 31 d. šalių tarpusavio skolų suderinimo akto matyti, kad šalys susitarė, jog pagrindinė UAB „Heatoila“ skola bendrovei „Saurida“ yra tokia kaip kad nurodyta skolų suderinimo akte neįskaitant delspinigių, palūkanų ar kitų mokėtinų sumų. Todėl teigtina, kad tik prieš pareikšdamas pretenziją atsakovams, ieškovas 2008 m. lapkričio 4 d. vienašališkai apskaičiavo delspinigius ir per visą sutarties vykdymo laikotarpį gautas įmokas perskirstė antrą kartą. Tai, kad UAB „Heatoila“ atlikdama mokėjimus pagal sutartį nežymiai vėluodavo, o ieškovas mokėjimus priimdavo ir pretenzijų dėl vėlavimo nereiškė, pakeitė sutartyje išreikštą valią dėl atsiskaitymo tvarkos. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog sutarties šalies elgesys negali būti laikomas sąžiningu, jeigu ji, tik nutrūkus prievoliniams santykiams su kita šalimi, nurodė, kad pirmiausia buvo įskaitomi delspinigiai, bet ne apmokama pagrindinė prievolė (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Be to, įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie pagrįstų, kad iš UAB „Heatoila“ gautas įmokas jis pirmiausia skyrė dengti netesyboms, o tik paskui pagrindinei skolai.Teismas pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintas taisykles numatančias bylos šalių įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai perkeldamas įrodinėjimo naštą atsakovui dėl aplinkybių, kurias turi pagrįsti ieškovas bei CPK 185 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, nes vertino tik ieškovo pateiktus įrodymus.Teismas nevertino ir neatsižvelgė į atsakovo pateiktus argumentus dėl jau sumokėtų delspinigių dydžio mažinimo ir dėl šio klausimo visiškai nepasisakė, nors šį klausimą atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme kėlė ne kartą, o taip pat šį klausimą išdėstė pateikdamas teismui paaiškinimus raštu. Todėl teismas nevertindamas prašymo, ir atsisakydamas mažinti netesybas tuo pagrindu, kad jos jau sumokėtos, pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį. Mažindamas netesybų dydį teismas privalėjo sumažinti ne tik dar mokėtinų, bet jau ir sumokėtų delspinigių dydį ir ta suma, kuria mažinamas sumokėtų delspinigių dydis, turėjo būti skirta dengti pagrindinei UAB „Heatoila“ prievolei. Atsakovo skolinio įsipareigojimo padidėjimą lėmė paties ieškovo nesąžiningi veiksmai. Iš rekomendacinės skolos ir delspinigių paskaičiavimo lentelės matyti, kad UAB „Heatoila“ paskutinis pirkimas pagal sutartį buvo įvykdytas 2008 m. spalio 31 d., tačiau po šio laikotarpio iki 2010 m. liepos 22 d. UAB „Heatoila“, būdamas atsakingu verslo subjektu ir siekdamas kaip galima geriau įvykdyti prisiimtas prievoles, ieškovui dar pervedė 107 062,69 Lt mokėjimų, taip siekdamas atlyginti skolą ir vykdyti toliau prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau pervestas įmokas ieškovas vienašališkai antrą kartą perskirstydamas UAB „Heatoila“ įmokas, neteisėtai įskaitė kaip delspinigius. Pastebėtina, jog ieškovas nuo paskutinio kuro pirkimo dienos, t. y. nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2010 m. balandžio 27 d. piktybiškai delsė kreiptis į teismą dėl nuostolių, kylančių iš sutarties, atlyginimo ir sąmoningai leido kilti didesniems nuostoliams, kadangi delsė per protingą terminą kreiptis į teismą dėl savo teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Sistemiškai aiškinant Sutarties 1, 2 ir 3.1 punktus bei Sutarties priedus akivaizdu, kad laidavimo apimtis yra bendrovei „Heatoila“ parduodamo kuro kreditan limitas, t. y. 30 000 Lt suma ir laidavimas yra neterminuotas. Todėl sudarydamas laidavimo sutartį kaip fizinis asmuo, atsakovas pagrįstai manė ir turėjo pagrindą manyti, kad jo laidavimo sutartimi prisiimamų įsipareigojimų apimtis yra ne didesnė nei parduodamo kreditan kuro limitas, t. y. 30 000 Lt. Pagrindinės Sutarties 3.1 punkte numatyta, jog maksimali kreditan parduodamo kuro suma yra 30 000 Lt suma, kurią viršijus ieškovas turi teisę stabdyti kuro užpylimą. Atsakovas pasirašydamas laidavimo sutartį suprato, kad vadovaujantis pagrindinės sutarties nuostatomis, susidarius 30 000 Lt skolai, kuro pardavimas UAB „Heatoila“ bus stabdomas automatiškai. Analizuojant Laidavimo sutarties 3.1, 3.2, 3.3 punktus pagrįstai teigtina, jog šalys laidavimo sutartyje susitarė būtent dėl neterminuoto laidavimo, kuris, vadovaujantis CK 6.89 straipsniu, pasibaigė praėjus dviems metams po laidavimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalyje yra numatyta silpnesniosios sutarties šalies apsauga. Todėl ieškovo reikalavimas, kad apeliantas įvykdytų UAB „Heatoila“ prievoles pagal laidavimo sutartį yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Saurida“ prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Sutartyje šalys aiškiai susitarė, jog praleidus mokėjimo terminus, pirkėjas moka delspinigius. Nuoroda mokėjimo pavedime, kad mokama už kurą, dengiama skola ar pan., negali paneigti kreditoriaus teisės paskirstyti skolininko sumokėtas įmokas taip kaip nustatyta sutartyje. Skolų suderinimo akte yra prierašas, kad įsiskolinimo sumos nurodytos neįskaitant delspinigių, palūkanų ir kitų pagal pasirašytas sutartis, susitarimus ar teisės aktus privalomų mokėti sumų. Svarbu ir tai, kad skolų suderinimo aktai nėra pasirašomi UAB „Saurida“ vadovo, taigi pagal formą ir turinį negali būti laikomi sandoriais ir pakeisti šalių sutarties sąlygas. Jokios įrodymų vertinimo taisyklės priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pažeistos. Pats apeliantas cituoja taisyklę, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.Sumokėtos netesybos nemažinamos, jei jos sumokėtos geranoriškai. Laikytina, kad netesybos buvo sumokėtos teisėtai ir teisingai, atsakovui buvo žinoma, kad visos jo mokamos įmokos skiriamos pirmiausia delspinigių dengimui, o tik po to pagrindinei skolai, todėl teigtina, jog netesybos buvo sumokėtos gera valia. Juolab, kad atsakovas nė karto nesikreipė į ieškovą dėl skolos grąžinimo grafiko sudarymo, delspinigių dydžio sumažinimo, delspinigių mokėjimo atidėjimo ar kt. Teiginys, esą ieškovas nesiėmė jokių priemonių sustabdyti kuro tiekimą, kas taip pat lėmė nuostolių atsakovui padidėjimą, yra klaidingas. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad sustabdyti kuro tiekimą yra ieškovo teisė, bet ne pareiga. Atsakovas yra verslu užsiimantis juridinis asmuo, todėl jam yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Neturėdamas galimybių tinkamai vykdyti įsipareigojimus ir žinodamas įsipareigojimų nevykdymo pasekmes, pats atsakovas turėjo sustabdyti kuro pirkimą iš ieškovo degalinių, o ne laukti, kol ieškovas sustabdys kuro tiekimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje yra kilęs ginčas tarp šalių dėl ieškovo gautų įmokų paskirstymo eilės (CK 6.54 str.) ir mokėtinų netesybų dydžio (CK 6.73 str. 2 d.), dėl senaties reikalavimams dėl delspinigių taikymo, dėl laidavimo sutarties apimties.

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas su atsakovu UAB ,,Heatoila“ 2007 m. balandžio 17 d. sudarė sutartį Nr. 84, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui UAB ,,Heatoila“ benziną, dyzelinį kurą ir dujas, o atsakovas įsipareigojo už nupirktą kurą apmokėti sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.1. p., 3.1. p., 3.4. p.). Tą pačią dieną ieškovas UAB „Saurida“ ir atsakovas V. J. pasirašė laidavimo sutartį Nr. 84/007, kuria atsakovas V. J. įsipareigojo atsakyti savo kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, jei naftos produktų pirkėjas - atsakovas UAB „Heatoila“ - nustatytomis sąlygomis ir tvarka visiškai ar iš dalies neatsiskaitys su ieškovu (Sutarties 1.1. p.). Byloje šalys neginčijo sutarčių sudarymo fakto ar sutartyse nurodytų sąlygų, tik pažymėjo, kad kai kurias sutarties sąlygas suprato ir aiškino skirtingai.

Dėl šalių sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos ir faktinio jos taikymo

Iš 2010 m. kovo 22 d. ieškovo UAB „Saurida“ pažymos dėl įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimo matyti, kad, ieškovo nuomone, pagal sutartį Nr. 84, atsakovas UAB ,,Heatoila“ liko skolingas ieškovui 202 726,41 Lt. skolos už parduotą kurą ir 164 939,09 Lt delspinigių.

Sutarties 3.5 punktu šalys susitarė, kad atsakovui vėluojant atsiskaityti, jis moka 0,3 procentų delspinigius (netesybas) už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, o Sutarties 3.6 punkte numatė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju, kiekviena atsakovo pervedama suma užskaitoma kaip delspinigiai. Sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Pardavėjo nepasinaudojimas teise skaičiuoti delspinigius ir/ar sustabdyti kuro tiekimą, neatima galimybės šia teise pasinaudoti vėliau. Ieškovas į bylą yra pateikęs išrašytų ir pateiktų PVM sąskaitų faktūrų atsakovui kopijas (1 t., 20-40), kurios buvo išrašytos atsakovui. Šiose sąskaitų faktūrų kopijose ieškovas yra padaręs prierašą jog neatsiskaičiuos pagal siunčiamą sąskaitą faktūrą per 5 dienas bus skaičiuojami sutartyje numatyti delspinigiai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui pareikalavus sąskaitų faktūrų originalų, ieškovas pateikė dalies šių sąskaitų antrą egzempliorių, iš kurių turinio akivaizdu, jog ant didžiosios dalies iš jų (6 iš 9 vnt., 2 t., 63-68) minėto prierašo nėra. Ieškovas teigė, kad atsakovas nuolat vėluodavo atsiskaityti pagal pateiktas sąskaitas – faktūras, todėl susidarė 202 726,41 Lt dydžio pagrindinė skola ir 164 939,09 Lt nesumokėtų delspinigių. Atsakovai neginčijo, kad UAB ,,Heatoila“ laiku neapmokėdavo ieškovo pateiktų sąskaitų, sąskaitos apmokamos buvo nepilnai. Byloje taip pat yra pateikti išrašai iš ieškovo sąskaitos banke (2 t., 3-24, 42-49), iš kurio matyti, kad, nepaisant Sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos, atsakovas, pervesdamas atitinkamas sumas, pažymėdavo jog sumoka už kurą pagal atitinkamas sąskaitas faktūras ir nėra pervedęs nei vieno lito delspinigių.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo klausimo dėl ieškovo ieškinyje išdėstytų aplinkybių apie jo pretenzijoje ir ieškinyje nurodytą įmokų pagal Sutartį paskirstymo tvarką šalių faktinio elgesio po Sutarties sudarymo, jų tarpusavio santykių praktikos vykdant Sutartį aspektais.

Konstitucinio Teismo yra pabrėžta, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais. Bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų precedentai yra teisės šaltiniai; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti ignoruojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Kita vertus, teismai turi vadovautis tokiais atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) aiškinimo ir taikymo precedentais, kokie buvo suformuoti ir kokiais buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas anksčiau spręstose analogiškose bylose. Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kasacinio teismo yra pažymėta, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

Atsakovų apeliacinio skundo argumentai, be kita ko, grindžiami tuo, kad ieškovas per visą sutartinių santykių laikotarpį niekada neskaičiavo ir nereikalavo mokėti delspinigių, iki 2008 m. lapkričio 4 d. niekada nerašė raginimų ar tarpusavio suderinimo aktų su pretenzijomis dėl delspinigių. Apelianto teigimu, apie ieškovo reikalaujamus delspinigius ir jų skaičiavimo metodiką atsakovas sužinojo tik iš 2008 m. lapkričio 4 d. pretenzijos.

CK 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus ir skolininko teisė susitarti dėl įmokų paskirstymo, bet jeigu jie nesusitaria dėl įmokų paskirstymo, taikoma nurodyto straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Ji negali būti vienašališkai keičiama. Nagrinėjamo ginčo atveju Sutarties 3.6 punkte šalys susitarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo pervedama suma pirma eile užskaitoma kaip delspinigiai, o likusios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už kurą. Iš šios sutarties nuostatos matyti, kad šalių susitarimu nustatyta įmokų paskirstymo tvarka sutampa su CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta tvarka, nes pagal nurodyto straipsnio 3, 4 dalis trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, o ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti. Dėl šios sutartyje ir Civiliniame kodekse nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos byloje nėra šalių ginčo. Tačiau atsakovai teigė manę jog ieškovas delspinigių neskaičiuoja, nes negaudavo jokių pranešimų apie susidariusias delspinigių sumas į sąskaitas – faktūras delspinigiai nebuvo įtraukiami. Todėl atsakovai pagrįstai tikėjo, jog tarp šalių nusistovėjo kitokia atsiskaitymo tvarka, pagrįsta ieškovo konkliudentiniais veiksmais. CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kaip turi elgtis kreditorius tuo atveju, jeigu skolininkas pasiūlo ar moka įmokas kita tvarka. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatytas šalių susitarimu, o jeigu jo nėra, – kitokį negu nustatytas CK 6.54 straipsnyje. Arba kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Iš šalių pasisakymų matyti, kad ieškovas per Sutarties galiojimo ir šalių bendradarbiavimo metus nė karto nepasinaudojo įmokos atsisakymo teise, ir priėmė atsakovo mokėtas įmokas, pagal minėtas sąskaitas faktūras, nurodant mokėjimo paskirtį ,,už degalus“, ,,už dyzeliną“ (2 t., 3-24, 42-49).

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje nekartą yra pasisakęs, kad taikant CK 6.54 straipsnyje įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003), būtina nustatyti ar buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.).

Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010, kurioje ieškovas taip pat buvo UAB „Saurida“ dėl taikytinos įmokų paskirstymo tvarkos nustatymo yra pasisakęs, kad sprendžiant klausimą ar vėlesniu elgesiu vykdant sutartį šalys nebuvo pakeitę atsiskaitymų tvarką būtina patikrinti ar delspinigiai buvo apskaitomi visą laiką ar tik prieš pareiškiant pretenziją, kai pirkimo pardavimo sutartis nutraukiama visą sutarties vykdymo laikotarpį gautas įmokas perskirstant antrą kartą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo kad pastarųjų aplinkybių nustatymas yra esminis, nes, teismui šias aplinkybes patvirtinus, būtų pripažinta, kad kreditorius ir skolininkas savo veiksmais, praktikuodami ir toleruodami kitokią negu nustatyta šalių sutartyje įmokų paskirstymo tvarką, pakeitė sutartyje išreikštą valią dėl šios tvarkos. CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis sutarties pakeitimo išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Nagrinėjamoje byloje vertintina, ar, nesant rašytinio šalių sutarties 3.6 sąlygos dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo, šalys savo elgesiu pakeitė įmokų paskirstymo tvarką ar ne. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartyje nustatyta sąlyga, jog, pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004). Detalizuodamas šį išaiškinimą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pardavėjo veiksmai, išrašant PVM sąskaitas faktūras ir kiekvienoje jų nurodant, kad, neapmokėjus per nurodytą terminą, skaičiuojami delspinigiai, laikytini reikalavimu mokėti delspinigius. Esant tokiems įrašams kreditorius turi pagrindą, skolininkui apmokėjus sąskaitas–faktūras, gautas sumas pirmiausia skirti atlyginti delspinigiams pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, o likusią įmokų dalį skirti pagrindinei prievolei įvykdyti. Reikšmės neturi tai, ką (kokią mokėjimo paskirtį) skolininkas nurodo mokėjimo pavedimuose (nurodymuose). Svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 2 22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Toks reikalavimas išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registravimui. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Aptariamojo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Be to, pagal šio straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Aptartosios įstatymo nuostatos patvirtina pateiktą išvadą, kad, įmokų gavimo metu nepaskirstydamas įmokų arba paskirdamas jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003).

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju ieškovo vienašališkai parengta ir į bylą pateikta skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentelė, nepagrindžia aplinkybės, kad sutarties vykdymo metu atsakovo sumokėtas įmokas ieškovas pirmiausia paskirdavo delspinigiams mokėti. Tuo tarpu šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Kadangi ieškovas išskyrus minėtą delspinigių lentelę nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų apie vidaus operacijų duomenis, ūkines operacijas, susijusias su skolos skaičiavimu, kurie pagrįstu ūkines operacijas, atitinkančias Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, kad ieškovas, gaudamas atsakovo įmokas gautomis lėšomis mažindavo ne tik pagrindinę skolą, bet ir įskaitydavo delspinigius, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų byloje nėra (CPK 185 str.). Sąskaitose faktūrose, kurias ieškovas pateikė atsakovui UAB ,,Heatoila“, duomenų apie tokį delspinigių užskaitymą išskyrus minėtą prierašą, kad toks užskaitymas galimas ateityje, irgi nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad 2008 m. sausio 31 d. aktas dėl skolų suderinimo (2 t., 25 b. l.) patvirtina, kad tuo metu atsakovas UAB ,,Heatoila“ buvo skolingas ieškovui 13 433,51 Lt. Nepriklausomai nuo to, kad pačiame minėtame akte pažymėta, jog įsiskolinimo sumos nurodytos neįskaitant delspinigių, iš 2008 m. lapkričio 4 d. įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimo lentelės akivaizdu, jog jau 2007 m. gruodžio 31 d. buvo aišku, kad UAB ,,Heatoila“ ieškovui skolinga 16 161,26 Lt (1 t., 43 b. l.). Įrašas minėtame akte apie tai, kad įsiskolinimo sumos nurodomos neįskaitant delspinigių, palūkanų ar kitų pagal tarpusavyje pasirašytas sutartis, susitarimus ar teisės aktus privalomų mokėti įmokų sumų, leidžia pagrįstai manyti ir sutikti su apelianto teiginiais, jog ieškovas ne tik kad faktiškai neskaičiavo delspinigių, bet ir netaikė Sutarties 3.5 punkte numatytos tvarkos dėl gaunamų įmokų paskirstymo, jomis pirmiausia dengiant delspinigius. Be to, iš prie 2008 m. ieškovo įmonės balanso pridėto 2008 m. gruodžio 31 d. pirkėjų skolų išrašo (2 t., 61 b. l.), iš kurio matyti, jog UAB ,,Heatoila“ skola yra 2002 726,41 Lt, akivaizdu, jog į 2008 m. savo įmonės balansą ieškovas iš atsakovų gautinų delspinigių sumų neįtraukė. Ieškovo atstovė pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, kad tiek 2007 m. gruodžio 31 d., tiek 2008 b. gruodžio 31 d. debitoriniuose įsiskolinimuose yra nurodyta tik pati skola, delspinigiai nenurodyti (2 t., 91 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas norėdamas užskaityti sumokėtą sumą kaip delspinigius, turėjo apskaičiuoti konkretų jų dydį ir apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje išrašant apskaitos dokumentą, bei informuoti apeliantą apie esamą situaciją, įvardijant skolos dydį, atsiųsdamas jei ne sąskaitas faktūras tai bet ataskaitas, apie tokius delspinigių įskaitymus numatytas Sutarties 3.7 punkte. Tai, kad Sutartis ir įstatymas numatė galimybę pirma eile įskaityti delspinigius, o po to pagrindinę skolą, neatleido ieškovo nuo pareigos informuoti atsakovą UAB ,,Heatoila“ (teikti ataskaitas) apie tokius įskaitymus ir likusius įsiskolinimus, vadovaujantis minėta Sutarties nuostata bei remiantis šalių bendradarbiavimo, kooperavimosi principais, suformuluotais CK 6.200 straipsnio 2 dalyje.

Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad per visą sutartinių santykių laikotarpį iki 2008 m. lapkričio 4 d. pretenzijos pareiškimo šalys fiksuodavo tik pagrindinę skolą, o delspinigiai nebuvo skaičiuojami ir jie nebuvo įskaitomi į skolų suderinimo ar kitus šalių rengiamus tarpusavio ūkinių komercinių santykių apskaitos dokumentus. Byloje esančių įrodymų visuma duoda pagrindą manyti, kad labiau tikėtinas yra faktas, jog tik prieš pareikšdamas minėtą pretenziją skolininkui ir laiduotojui (1 t., 41-44 b. l.) ieškovas vienašališkai apskaičiavo delspinigius, gautus iš UAB „Heatoila“ mokėjimus paskirstė pirmiausia delspinigiams, po to pagrindinei skolai apmokėti, šiuos veiksmus užfiksuodamas 2011 m. lapkričio 4 d. įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimo lentelėje. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad ieškovas ir atsakovas UAB ,,Heatoila“ (kreditorius ir skolininkas) tiek savo elgesiu, tiek ir veiksmais, praktikuodami ir toleruodami kitokią negu nustatyta šalių Sutartyje įmokų paskirstymo tvarką, pakeitė Sutartyje išreikštą valią dėl šios tvarkos. Konstatuotina, kad visą šalių sutartinių santykių buvimo laiką ieškovas praktikavo įmokų paskirstymo tvarką mokėjimus įskaitydamas pagrindinei skolai dengti ir tik prieš pretenzijos atsakovams pateikimą bei ieškinio teisme pareiškimą iš naujo paskirstė įmokas kita tvarka. Toks sutarties šalies elgesys negali būti laikomas sąžiningu (CK 6.4 str., 6.200 str. 1 d.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl delspinigių dydžio ir jų paskaičiavimo

Teisėjų kolegijos nuomone, tiek ieškovo, tiek pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog delspinigių negalima mažinti kadangi ieškovas jau yra juos įskaičiavęs, klaidingi, neatitinkantys suformuotos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatą jog netesybos nemažinamos kai jos jau sumokėtos yra pasisakęs, kad tai liečia tik tuos atvejus kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2009). Kilus ginčui dėl netesybų dydžio, jį gali išnagrinėti ir sprendimą priimti tik šį ginčą sprendžiantis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis įstatymu, siekdamas nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė sumažinti netesybas yra teismo diskrecinė teisė, kurią teismas įgyvendina siekdamas užtikrinti, kad netesybos nebūtų neprotingai didelės ir nesudarytų pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, kad realiai įskaitydavo delspinigius, todėl delspinigiai skaičiuotini nuo sumos kurią atsakovas buvo skolingas ieškovui skolos pareikalavimo momentu (pretenzijos pareiškimo momentu). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog 0,3 proc. delspinigiai yra neprotingai dideli ir vertintini kaip lupikavimas, sprendė, kad delspinigiai turi būti sumažinti iki 0,03 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Šalys šios sprendimo dalies neginčijo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 0,03 proc. delspinigiai skaičiuotini nuo pretenzijos pareiškimo momento, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 4 d. Atkreiptinas dėmesys, kad paskutinėje sąskaitoje faktūroje 979,19 Lt sumai (1 t., 38 b. l.) nurodoma, kad apmokėti atsakovas UAB ,,Heatoila“ ją privalo iki 2008 m. lapkričio 30 d., taip pat nurodoma, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti atsakovui UAB ,,Heatoila“ neatsiskaičius per 5 dienas. Skaičiuodama ieškovui iš atsakovo priteistiną delspinigių sumą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į šią aplinkybę, taip pat atsižvelgia į periodiškai atsakovo atliktas įmokas ieškovui po 2008 m. lapkričio 4 d. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas atsakovui pateikė degalų iš viso už 848 562,48 Lt. Iki 2008 m. lapkričio 4 d. ieškovas turėjo būti apmokėjęs 847 583,23 Lt, tačiau buvo apmokėjęs tik 689 614,32 Lt, skolingas liko 157 968,91 Lt. Atsakovui 2008 m. gruodžio 4 d. sumokėjus ieškovui 8 000 Lt, nuo 2008 m. gruodžio 6 d. atsakovo UAB ,,Heatoila“ skola ieškovui buvo 150 948,10 Lt (157 968,91-8 000+979,19). Be to, atsakovas 2008 m. gruodžio 17 d. ieškovui sumokėjo 979,19 Lt, 2009 m. sausio 7 d. sumokėjo 5 000 Lt, 2009 m. vasario 6 d. sumokėjo 5 000 Lt, 2009 m. vasario 17 d. sumokėjo 48 008,30 Lt, 2009 m. kovo 5 d. sumokėjo 2 000 Lt, 2009 m. balandžio 17 d. sumokėjo 1 000 Lt, 2009 m. gegužės 25 d. sumokėjo 1 000 Lt, 2009 m. liepos 22 d. sumokėjo 5 000 Lt, 2009 m. gegužės 31 d. trišaliu skolų užskaitymo aktu ieškovui buvo sumokėta 31 075,20 Lt. Bylos duomenimis, UAB ,,Heatoila“ 2009 m. liepos 22 d. sumokėjus 5 000 Lt, šis atsakovas ieškovui liko skolingas 51 885,41 Lt. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, o taip pat į tai, kad atsakovas neprašo taikyti senaties termino reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas UAB ,,Heatoila“ ieškovui liko skolingas 51 885,41 Lt skolos bei 12 858,41 Lt delspinigių, ir ši suma solidariai turi būti priteisiama iš atsakovų.

Dėl laidavimo sutarties apimties

Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Laidavimas yra šalutinė (akcesorinė) prievolė, todėl paprastai, kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.). Bendroji taisyklė yra tokia, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, visų pirma, V. J. laidavo tik 30 000 Lt apimtimi, antra, kad laidavimo sutartis baigėsi per du metus nuo sutarties sudarymo.

Iš teismui pateiktos 2007 m. balandžio 17 d. Laidavimo sutarties Nr. 84/007 (1 t., 19 b. l.) matyti, kad V. J. įsipareigoja atsakyti savo kilnojamu ir nekilnojamu turtu, jeigu naftos produktų pirkėjas UAB „Heatoila“, už kurį V. J. laiduoja, pagal 2007 m. balandžio 17 d. Sutartį Nr. 84 bei pagal priedus prie šios sutarties, nustatytomis sąlygomis ir tvarka, visiškai ar iš dalies neatsiskaitys su UAB „Saurida“. Laidavimo sutarties 1.2 punkte buvo numatyta solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė prieš ieškovą. Aplinkybė, kad Sutarties 3.1 punkte buvo nurodytas 30 000 Lt įsiskolinimo limitas, pati savaime neleidžia manyti, kad V. J. laidavo už tam tikrą sumą, be to, tokius apelianto teiginius paneigia tai, jog Laidavimo sutartyje jokia konkreti skolos suma, už kurią laiduoja V. J. , nebuvo įvardinta. Laidavimo sutarties 1.5 punkte nurodyta, kad laiduotojo atsakomybė pagal Sutartį jos galiojimo metu neribojama jokia suma, tačiau bet kokiu atveju laiduotojo atsakomybės suma negali būti didesnė nei skolininko neįvykdytų arba netinkamai įvykdytų prievolių suma, įskaitant ir netesybas, pagal pagrindinę sutartį. Laidavimo sutarties 2.4 punktas patvirtina anksčiau minėtą 1.5 punkto sąlygą, t. y. nurodo, kad laiduotojas privalo skolininkui neįvykdžius visos arba dalies, įskaitant ir netesybas, prievolės pagal pagrindinę sutartį, įvykdyti tokią skolininko prievolę. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš Laidavimo sutarties 1.1, 1.2, 1.3, 1.4 ir 1.5 punktų turinio ir prasmės akivaizdu, kad laiduotojas V. J. solidariai su skolininku UAB „Heatoila“ atsako už visas prievoles, susijusias su 2007 m. balandžio 17 d. kuro pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 84 vykdymu. Atsakovas V. J. niekada nekėlė klausimo dėl Laidavimo sutarties pakeitimo ar laidavimo apimties patikslinimo – tokių išvadų šis atsakovas neneigė ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (2 t., 36 b. l.).

CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. Kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką ir pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad laidavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ieškovui per du metus nuo laidavimo sutarties sudarymo nesikreipus į teismą (CK 6.89 str.1d.), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš Laidavimo sutarties 3.1, 3.2, 3.3 punktų matyti, kad sutarties šalys, atsižvelgdamos į CK 6.89 straipsnio nuostatas, atskirai aptarė laidavimo sutarties galiojimą, ir nustatė, kad laidavimas pagal 2007 m. balandžio 17 d. laidavimo sutartį Nr. 84/007 prasideda įsigaliojus Laidavimo sutarčiai ir pasibaigia, kai visos skolininko UAB „Heatoila“ prievolės pagal kuro pirkimo-pardavimo sutartį yra pilnai ir tinkamai įvykdytos.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą skolą, delspinigius ir procesines palūkanas priteisti solidariai iš abiejų atsakovų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškovo materialiųjų reikalavimų tenkinimo masto, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Proporcingai pareikštiems ir patenkinamiems piniginiams reikalavimams ieškovui atlygintina 17,6 proc. jo turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Ieškovo išlaidas nagrinėjant bylą pirmąja instancija sudarė žyminis mokestis už ieškinį bei išlaidos už advokato teisinę pagalbą, todėl, patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovų priteistina 17,6 proc. šių išlaidų (1 352 Lt žyminio mokesčio ir 408 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme). Atsakovui V. J. iš ieškovo priteistina 82,4 proc. atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (2 204 Lt).

Proporcingai patenkintiems reikalavimams, iš šalių valstybei priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies (70,5 proc.), žyminio mokesčio (5 384 Lt) sumokėjimas šalims turėtų būti paskirstomas taip: ieškovas turėtų sumokėti 3 796 Lt už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio, o atsakovas V. J. – 1 588 Lt. Apeliantas, pateikdamas skundą, sumokėjo 2 000 Lt, pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi atsakovui V. J. buvo atidėtas likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (2 t., 139 b. l.). Dėl to į valstybės biudžetą iš ieškovo priteisiama 3 384 Lt, o atsakovui V. J. iš ieškovo priteisiama 412 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti jį išdėstant taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš atsakovų UAB ,,Heatoila“ (į. k. 300565650) ir V. J. (a. k. XXXXXXXXXXXX) ieškovui UAB „Saurida“ (į. k. 266916280) 51 885,41 Lt (penkiasdešimt vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus 41 centą) skolos, 12 858,41 Lt (dvylika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus 41 centą) delspinigių, 8,28 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 64 743,82 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2010 m. balandžio 29 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Likusioje dalyje UAB „Saurida“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovų UAB ,,Heatoila” (į. k. 300565650) ir V. J. (a. k. XXXXXXXXXXXX) iš kiekvieno po 880 Lt (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Saurida“ (į. k. 266916280), ir po 6 Lt (šešis litus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovo UAB „Saurida“ (į. k. 266916280) 2 204 Lt (du tūkstančius du šimtus keturis litus) bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. J. (a. k. XXXXXXXXXXXX) ir 58 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.“

Priteisti iš ieškovo UAB „Saurida“ (į. k. 266916280) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme: 3 384 Lt (tris tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt keturis litus) valstybei ir 412 Lt (keturis šimtus dvylika litų) atsakovui V. J. (a. k. XXXXXXXXXXXX).

Teisėjai Audronė JarackaitėMarytė MitkuvienėNijolė Piškinaitė