- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-07
- Bylos Nr.
- 2A-1349-436/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-07402-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Izolda Nėnienė, Arūnas Rudzinskas (pran.)
- Ieškovas
- G. D.
- Atsakovas
- A. T., A. B.
- Advokatai
- Gintaras Dabkevičius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Izoldos Nėnienės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, Editai Vazgienei, dalyvaujant ieškovo G. D., atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui, atsakovui A. T., viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. D. patikslintą ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Hermanas“, antstoliui R. S., A. B. ir A. T. dėl arešto asmeniniam turtui panaikinimo bei atsakovo A. B. priešieškinį ieškovui G. D., atsakovams A. T., antstoliui R. S., BUAB „Hermanas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas, patikslinęs ieškinį, pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti 2010 m. kovo 5 d. antstolio R. S. turto arešto akto dalį ir panaikinti areštą turtui, nurodytam turto apraše, bei įpareigoti turto saugotoją perduoti šį turtą ieškovui (b.l.14-15).
Ieškovas patikslintame ieškinyje bei teismo posėdyje nurodė, kad 2010 m. kovo 4 d. priimta Kauno miesto apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui UAB „Hermanas“ pagal išieškotojo A. B. prašymą civilinėje byloje Nr. L2-8140-454/2010. Vykdant teismo nutartį buvo sudarytas skolininko turto aprašas. 2010 m. kovo 5 d. antstolis R. S. turto arešto aktu areštavo UAB „Hermanas“ patalpose esantį turtą, kuris nuosavybės teise priklauso ne skolininkui UAB „Hermanas“, o ieškovui G. D.. 2009 m. rugsėjo 21 d. ieškovas sudarė panaudos sutartį su UAB „Hermanas“, kurios pagrindu bendrovei buvo perduotas neatlygintinai valdyti ir naudotis asmeninės nuosavybės teise ieškovui priklausantis turtas, nurodytas priede prie panaudos sutarties. 2010 m. kovo 5 d. atvykęs į UAB „Hermanas“ priklausantį pastatą antstolis R. S. turto arešto aktu areštavo UAB „Hermanas“ patalpose esantį turtą - stelažus, lentynas prekybai, plokštes persirengimo kabinoms ir kt. Antstolis neturi pažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, vykdydamas teismo sprendimą, jis privalo įsitikinti, kad turtas, į kurį nukreipiamas išieškojimas, nuosavybės teise priklauso skolininkui ir kad kiti asmenys neturi daiktinių teisių į šį turtą. Ieškovo pateiktos faktinės aplinkybės patvirtina, kad antstolis neteisėtai sudarė turto arešto aktą, kuriuo apribota teisė ieškovui disponuoti asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, ir taip pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus. LR CPK 603 str. 2 d. numatyta, kad pareikšti ieškinį dėl arešto turtui panaikinimo gali ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas jo valdytojas. Kadangi antstolis R. S., vykdydamas teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės - turto arešto - taikymo, sudarydamas areštuojamo turto aprašą, į jį įtraukė ne atsakovo turtą, kurio atžvilgiu pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, bet kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, turto areštas yra neteisėtas ir naikintinas. Taip pat nurodė, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo įsigytas iš įmonės „Prima bellum“, kurioje jis buvo komercijos direktoriumi (b.l.14-15, 124-128).
Atsiliepimas
Atsakovas A. B. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas priešieškinyje bei jo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. nuomos sutartimi išnuomojo UAB „Hermanas“ 437,8 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas Savanorių pr. 352, Kaune. Susidarius įsiskolinimui už patalpų nuomą, kreipėsi į teismą dėl nuomos mokesčio ir įsiskolinimo už komunalines paslaugas priteisimo iš UAB „Hermanas“. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, o antstolis R. S. areštavo UAB „Hermanas“ išnuomotose patalpose esantį kilnojamąjį turtą: stelažus, drožlių plokštes, persirengimo kabinas, lovius ir kita. Turto aprašas buvo sudarytas 2010 m. kovo 5 d., o sudarant turto aprašą dalyvavo ir G. D.. G. D. turto aprašui jokių pastabų nepareiškė, tačiau maždaug po pusantro mėnesio pateikė teismui ieškinį dėl arešto minėtiems kilnojamiesiems daiktams panaikinimo ir pateikė tariamai 2009 m. rugsėjo 21 d. sudarytą panaudos sutartį ir tos pačios dienos turto perdavimo aktą. Šis sandoris yra tariamas, todėl niekinis, negaliojantis, nuo jo sudarymo dienos, sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, todėl yra fiktyvus. G. D., kaip UAB „Hermanas“ direktorius, dalyvavo rengiant 2010 m. kovo 5 d. turto aprašą, tačiau jokių pastabų aprašui nepareiškė, nenurodė aplinkybių, trukdančių aprašyti patalpose buvusį kilnojamąjį turtą; nei antstoliui, nei kitiems asmenims, dalyvavusiems aprašant nekilnojamąjį turtą, nepateikė panaudos sutarties ir net nenurodė, jog tokia sutartis yra sudaryta. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad turto aprašo sudarymo dienai ginčo panaudos sutartis nebuvo sudaryta. G. D., pasirašydamas 2010 m. kovo 5 d. turto aprašą, pripažino ir patvirtino, kad aprašomas turtas yra UAB „Hermanas“ nuosavybė. Ieškovas neįrodė ir teismui nepateikė duomenų, jog jis yra ginčo daiktų savininkas, teismui pateiktoje panaudos sutartyje yra nurodyti daiktai, kurie pagal savo savybes ir pobūdį atitinka juridinio asmens veiklai naudojamus daiktus ir visiškai nebūdingi fizinio asmens buityje vartojamiems daiktams, tokie daiktai yra netinkantys tenkinti fizinio asmens poreikius. Tariamai sudarytoje panaudos sutartyje nėra tinkamai identifikuoti ir apibrėžti daiktai, nėra nurodytos jų vertės, todėl nėra galimybių nustatyti, kad turto apraše nurodyti daiktai ir panaudos sutarties priede įvardinti daiktai yra tie patys daiktai. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad iš tiesų sandoris nebuvo sudarytas, todėl jis yra fiktyvus. Bankrutuojančios UAB „Hermanas“ bankroto administratorius UAB „Bankroto administratorius“ nepateikė duomenų, kad ginčo panaudos sutartis būtų įregistruota UAB „Hermanas“ sutarčių registro žurnale. Be to, išnuomojant patalpas UAB „Hermanas“ nebuvo duotas leidimas šiose patalpose laikyti ar sumontuoti tretiesiems asmenims priklausančio turto. Vėliau nuomininkas taip pat nesikreipė į nuomotoją su prašymu leisti išnuomotose patalpose sumontuoti kitų asmenų turtą. CK 1.73 str. 2 d. nustatyta, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi pasirašant visoms sandorio šalims, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais, ginčijamą panaudos sutartį yra pasirašęs vienas ir tas pats asmuo, taigi vien dėl šios priežasties sandoris teismo pripažintinas niekiniu kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms (b.l.76-78, 124-128).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 15 d. sprendimu priešieškinį tenkino visiškai, ieškinį atmetė. Pripažino 2009 m. rugsėjo 21 d. sudarytą panaudos sutartį tarp panaudos davėjo G. D. ir panaudos gavėjo UAB „Hermanas“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Priteisė atsakovui A. B. iš ieškovo G. D. turėtas bylinėjimosi išlaidas – 133,00 Lt žyminio mokesčio, 500,00 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Priteisė iš ieškovo G. D. teismo procesinių dokumentų įteikimo išlaidas – 62,66 Lt – valstybei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad 2010 m. kovo 5 d. antstoliui R. S. sudarant turto aprašą dalyvavo ir ieškovas G. D., tačiau aprašant daiktus ieškovas antstoliui jokių pastabų, kad aprašomas turtas nepriklauso skolininkui, kad jis yra perduotas įmonei pagal panaudos sutartį nepareiškė ir tik praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l.97). Tą pačią aplinkybę patvirtina ir turto saugotojas A. T., kuris taip pat dalyvavo aprašant turtą. Be to, kaip nurodo antstolis, su ieškovu buvo bendrauta ne kartą, tačiau, kad aprašytas turtas priklauso ne skolininkui ieškovas nenurodė (b.l.97). Abejoti nurodytų asmenų parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Be to ieškovas teismui negalėjo pateikti ir jokių jo nurodomų daiktų įsigijimo dokumentų, teigdamas, kad daiktus įsigijo iš įmonės „Prima bellum“, kurios direktoriumi buvo taip pat jis. Pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos, tačiau teismui ieškovas jų nepateikė (b.l.124-128). Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes teismui kyla pagrįstų abejonių ieškovo sąžiningumu. Teismas darė išvadą, kad sandoris buvo sudarytas tik dėl akių po 2010 m. kovo 5 d. jau sudarius turto aprašą. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad ieškovas apie aprašomų daiktų priklausomybę bei panaudos sutartį aprašymo metu bei vėliau niekam nieko neminėjo, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip pusantro mėnesio, taip pat jog minėta sutartis 2010 m. gegužės 14 d. su dokumentų perdavimo aktais nebuvo perduota bankroto administratoriui. Taip pat šia sutartimi ieškovas negali remtis ir dėl to, kad minėta sutartis kaip sandoris neatitinka jam keliamų reikalavimų, dėl ko taip pat pripažintinas niekiniu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas G. D. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (139-140 b.l.). Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais motyvais kaip ir patikslintą ieškinį. Be to, akcentuoja, jog teismas nurodė, kad areštuojant turtą apeliantas antstoliui nepareiškė jokių pastabų, į teismą kreipėsi daugiau kaip po mėnesio nuo turto aprašo sudarymo, sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, bei yra niekinis, nes jį ieškovas pasirašė kaip įmonės vadovas ir kaip panaudos davėjas. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas įrodymus, taikė dvigubus standartus juridiniam ir fiziniam asmeniui. Nevertino aplinkybės, kad byloje atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso UAB „Hermanas“. Teismas, nustatinėdamas kam priklauso turtas, laikė, kad įsigijimo dokumento nepateikimas ieškovo atžvilgiu laikytinas nuosavybės teisės įrodymų nebuvimu, o juridinio asmens nuosavybės teisės įgijimo nepateikimą ignoruoja. Be to, teismo sprendimas yra prieštaringas ir tuo, jog nustatęs, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartis niekinė, teismas ją pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento ir netaikė restitucijos.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo A. B. atstovė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą (146-149 b.l.). Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad yra ginčo daiktų savininkas. Bankroto administratorius paskirtas ieškovo iniciatyva ir veikia šališkai ieškovo interesais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo BUAB „Hermanas“ administratoriaus įgaliotas atstovas su apeliaciniu skundu sutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (152 b.l.).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas palaikė poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde, atsakovas A. T. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl turto, kurį vykdydamas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartį Nr.L2-8140-454/2010 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis aprašė 2010 m. kovo 5 d. turto aprašu, nuosavybės. Ieškovas teigia, kad 2010 m. kovo 5 d. turto apraše nurodytas turtas priklauso ne skolininkui UAB „Hermanas“, o ieškovui G. D., todėl 2010 m. kovo 5 d. turto aprašas turi būti panaikintas (CPK 603 str.). Aplinkybę, kad aprašytas turtas priklauso ne skolininkui UAB „Hermanas“, o ieškovui, ieškovas įrodinėja 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartimi, kuria ieškovas, kaip panaudos davėjas, perdavė panaudai UAB „Hermanas“, kaip panaudos gavėjui, ginčo turtą.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, t.y. nesant byloje įrodymų pripažino, kad aprašytas turtas yra UAB „Hermanas“ nuosavybė; pažeidė įrodymų lygiavertiškumo taisykles.
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nuosavybės teisę į 2010 m. kovo 5 d. turto apraše nurodytą turtą grindžia vieninteliu įrodymu – 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartimi, kuria neva perdavė panaudos gavėjui UAB „Hermanas“ ginčo turtą. Panaudos sutarties įrodomąją vertę pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir vertino visų byloje esančių įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. kovo 5 d. antstoliui R. S. sudarant turto aprašą dalyvavo ir ieškovas G. D., tačiau aprašant daiktus ieškovas antstoliui jokių pastabų, kad aprašomas turtas nepriklauso skolininkui, kad jis yra perduotas įmonei pagal panaudos sutartį nepareiškė (16-18 b.l.). Be to, teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad 2010 m. kovo 5 d. turto apraše aiškiai nurodyta, jog aprašytų daiktų savininkas UAB „Hermanas“ (18 b.l.). Dėl šios nuorodos UAB „Hermanas“ vadovas G. D. (ieškovas), dalyvavęs sudarant turto aprašą, neprieštaravo. Taigi, iš esmės pripažino, kad aprašytas turtas yra skolininko UAB „Hermanas“ nuosavybė. Kad turtas priklauso skolininkui, o ne ieškovui, patvirtino ir antstolis bei turto saugotojas, kuriems ieškovas nebuvo nurodęs apie turto priklausymą ne skolininkui. Argumentą dėl 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutarties sudarymo ieškovas pateikė tik praėjus daugiau nei pusantro mėnesio nuo turto aprašo sudarymo, kai kreipėsi į teismą su ieškiniu. Byloje taip pat nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, išskyrus paties ieškovo aiškinimus, kad ginčo daiktus jis buvo įsigijęs pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Esant nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo ieškovo sąžiningumu ir 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutarties teisėtumu.
Kartu teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė įrodymų lygiavertiškumo taisykles, kai nustatinėdamas kam priklauso turtas, laikė, kad įsigijimo dokumento nepateikimas ieškovo atžvilgiu laikytinas nuosavybės teisės įrodymų nebuvimu, o juridinio asmens nuosavybės teisės įgijimo nepateikimą ignoravo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Ieškovas, prašydamas panaikinti antstolio 2010 m. kovo 5 d. turto aprašo dalį, teigė, kad turtas priklauso jam. Taigi ieškovas turėjo šią aplinkybę įrodyti. Ieškovas šios aplinkybės neįrodė. Atsakovas UAB „Hermanas“ šioje byloje neturėjo pareigos įrodyti, kad turtas priklauso jam, nes, kaip minėta, ieškinio atmetimui pakako nustatyti, kad ieškovas neįrodė, jog turtas priklauso jam. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir įrodinėjimo taisyklių ar įrodymų lygiavertiškumo taisyklių nepažeidė.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartis niekinė, negalėjo jos pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento. CK 178 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Taigi, niekinius sandorius draudžia įstatymas, todėl laikytina jų apskirtai nesant. O tai suponuoja išvadą, jog niekinis sandoris negalioja nuo pat sudarymo momento. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje, nurodydamas, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartis negalioja nuo sudarymo momento, teisės normų nepažeidė.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartį pripažinus niekine, reikėjo taikyti restituciją.
2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), dėl to teismo pagrįstai pripažintas niekiniu CK 1.78 str. 1 d., 1.86 str. 1 d. pagrindu. Įstatymas (CK 1.80 str. 2 d.) įtvirtina bendrą taisyklę - kai sandoris negalioja, šalys privalo grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal sandorį (restitucija). Tariamas sandoris sudaromas neketinant sukurti teisinių padarinių. Toks sandoris vadinamas fiktyviu. Jis turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą išlygą dėl sandorio padarinių – sandorio padariniai iš tikrųjų yra kitokie, nei jame nurodyti. Toks sandoris paprastai nevykdomas. Šios bylos atveju 2009 m. rugsėjo 21 d. panaudos sutartis ir nebuvo vykdoma, nes ieškovas negalėjo suteikti panaudai turto, kuris jam nepriklausė. Todėl šioje byloje nėra poreikio spręsti restitucijos taikymo klausimą. Tokiu atveju teismas tik konstatuoja sandorio negaliojimą.
Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovui A. B. priteistina 400,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.; 98 str.).
Iš apelianto valstybės naudai taip pat priteistina 12,40 Lt procesiniu dokumentų siuntimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 92; 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovo G. D. apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. B. (a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo G. D. (a.k(duomenys neskelbtini) gyv. Vytauto pr. 60-2, Kaune) 400,00 Lt (keturis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo G. D. (a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) teismo procesinių dokumentų įteikimo išlaidas – 12,40 Lt (dvylika litų 40 ct.) – valstybei. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos (į.k.188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke “Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.