Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-09-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-557/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-06-07Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-09-26Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-09-26
Bylos Nr.
1A-236-557/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-38159-2018-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalius Jocys, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis
M. T.
Nukentėjusysis
V. D.
Civilinis ieškovas
Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Advokatai
Petras Matažinskas
Kategorijos

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-557/2019

Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38159-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 2.4.7.; 1.2.4.4.1.; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 26 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Vidai Kaubrytei,nuteistajam M. T. ir jo gynėjui Petrui Matažinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. ir jo gynėjo advokato P. Matažinsko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir nustatyta galutinė subendrinta 8 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose. Į bausmės laiką visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Nuosprendžiu priteista iš M. T. nukentėjusiajam V. D. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 369,63 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. T. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų: 2018-08-04, apie 15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), M. T. tyčia sulenkta alkūne trenkė V. D. į žandikaulio kairę pusę, po to tris kartus kumščiu smogė jam į galvą ir ne mažiau kaip tris kartus kumščiu smogė į pilvą, padarydamas nukentėjusiajam veido sumušimą, apatinio žandikaulio lūžimą kairiajame kampe, taip nesunkai sužalojo V. D..

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. T. ir jo gynėjas prašo panaikinti nuosprendį ir M. T. išteisinti, nes nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, jis nepadarė. Nurodo, kad M. T. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad buvo atvykęs prie nukentėjusiojo namų, bet į nukentėjusiojo butą nebuvo užėjęs, prieš jį jokio smurto nevartojo ir jo nemušė. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusysis V. D. patvirtino, kad jis neatpažino, kas jį sumušė 2018-08-04 jo bute, tačiau teismas, remdamasis vien liudytojų A. K. ir E. T. parodymais, pripažino nuteistąjį kaltu. Kiti įrodymai – DNR pėdsakai – ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti. Todėl apeliantai mano, kad minėtų liudytojų parodymai, nesurinkus kitų įrodymų (neieškojus DNR pėdsakų nukentėjusiojo bute), galėjo teismą suklaidinti ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Apeliantai mano, kad nuo pat tyrimo pradžios ikiteisminio tyrimo pareigūnai aplaidžiai atliko savo darbą, vengė atlikti papildomus tyrimus siekdami įrodyti M. T. kaltę. M. T. nuo pat tyrimo pradžios nesutiko su jam primestais kaltinimais, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė jokių papildomų veiksmų įrodyti jam inkriminuojamą nusikaltimą, vadovavosi vien tik liudytojų A. K. ir E. T. parodymais, kurie, apeliantų nuomone, galėjo patys atlikti nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį V. D. ir pasinaudodami nuteistojo dabar esama padėtimi, žinodami, kad jis atlieka bausmę, jį apkalbėti. Kadangi šioje byloje buvo remtasi tik dviejų liudytojų parodymais, kiti įrodymai nebuvo renkami, apeliantai mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai. Teismas šių aplinkybių taip pat netyrė, todėl, apeliantų nuomone, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį ir nepagrįstai M. T. nuteisė, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliantų teigimu, byloje nebuvo surinkta neabejotinų nuteistojo kaltės įrodymų, išskyrus liudytojų A. K. ir E. T. parodymus, nors pats nukentėjusysis V. D. to nepatvirtino, t. y. neatpažino, kas jį sumušė jo bute, todėl, apeliantų nuomone, M. T. buvo nuteistas nepagrįstai. Su šiais apeliantų argumentais sutikti negalima.

6. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurių vertinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais ir nuteistojo M. T. kaltę nesunkiai sužalojus V. D. iš esmės grindė tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų A. K. ir E. T. parodymais, asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos protokolu (t. 2, b. l. 3–5), liudytojo E. T. parodymų patikrinimo vietoje protokole ir jo prieduose (fotolentelėse) užfiksuotais duomenimis (t. 1, b. 1, 180–181, 185–190), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018-09-10 specialisto išvada Nr. G 1541/2018 (03) (t. 1, b. l. 47–48) ir kitais byloje esančiais ir skundžiamame nuosprendyje nurodytais bylos duomenimis.

9. Tiek ikiteisminio tyrimo apklausų metu, tiek apklausiami teisme kartu su nuteistuoju M. T. buvę ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai A. K. ir E. T. neabejotinai patvirtino matę, kaip M. T. sumušė nukentėjusįjį V. D.. 2018-08-10 liudytojo apklausos metu A. K. nurodė, kad paskambinus jo mamai V. Ž. ir paprašius parvežti namo, jam kartu su E. T. ir M. T. automobiliu nuvažiavus ir užėjus į butą, kuriame buvo nukentėjusysis, su kuriuo santykius aiškinosi V. Ž. ir kuris buvo agresyviai nusiteikęs: „<...> V. dar neatsistojus nuo fotelio prie jo priėjo M. ir iš alkūnės trenkė į veidą, mačiau, kad pataikė į žandą, berods į kairįjį, bei iš kumščio smūgiavo iki 3 kartų į galvos sritį. <...> M. buvo įpykęs ir nebesivaldė, tada aš su E. priėjome prie jo ir jį atitraukėme nuo V.. <...>“, taip pat nurodė, kad M. T. smūgiavo nukentėjusiajam ir į pilvą bei pažymėjo, kad: „Nei aš, nei E., nesudavėme nei vieno smūgio V., jam smūgiavo tik M..“ (t. 1, b. l. 155–157). Analogiškai įvykio aplinkybes 2018-08-10 liudytojo apklausos metu nurodė ir E. T., be kita ko, nurodydamas, kad M. T.: „<...> priėjęs prie fotelio sėdinčio vyriškio iš alkūnės labai stipriu smūgiu smogė jam į veido kairę pusę, ties kaklu ir žandikauliu. <...> abu su A. bandėme jį atitraukti nuo to žmogaus, per tą laiką jis dar spėjo 2–3 kartus smogti į kitą galvos vietą. Visi smūgiai sekė vienas po kito labai greitai, nors jau pirmojo smūgio iš alkūnės mačiau, kad vyriškis neteko sąmonės.“ (t. 1, b. l. 163). Savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas E. T. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, išsamiai nurodydamas įvykio aplinkybes, bei apklausiamas teisme, neabejotinai patvirtindamas, kad konflikto tarp K. mamos ir nukentėjusiojo (pažymėjo, kad jis buvo girtas, agresyvus) metu pastarajam „smūgiavo M. T., smūgiavo alkūne.“; į prokurorės klausimą taip pat nurodė: „M. T. sudavė vieną smūgį su alkūne į žandikaulį. Nukentėjusysis susileido. Mes buvome prie M., kad dar nesmūgiuotų.“ (t. 3, b. l. 16). Apklausiamas teisme liudytojas A. K. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kad nukentėjusįjį sumušė kartu su jais buvęs M. T., be kita ko, nurodydamas, jog „M. T. trenkė nukentėjusiajam <...>., į teisėjos ir prokurorės klausimus patikslindamas, kad „<...> trenkė nukentėjusiajam iš kumščio <...> paskui gal dar į pilvą. Kai pradėjo mušti į pilvą, tada patraukėme. <...> Visi mes išėjome, kaltinamasis kartu išėjo. <...> M. T. visada buvo su mumis.“ (t. 3, b. l. 33).

10. Iš pacituotų liudytojų A. K. ir E. T. parodymų matyti, kad jie nuo pat pirminės apklausos išliko nepakitę, yra nuoseklūs, jų esminės detalės tarpusavyje sutampa ir atitinka 2018-09-10 specialisto išvadą Nr. G 1541/2018 (03), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad: „V. D. buvo nustatytas veido sumušimas su apatinio žandikaulio lūžimu kaitriojo kampo srityje. Įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose leidžia teigti, kad nustatytą sužalojimą V. D. patyrė iki 2018-08-04 15.27 val. (nurodyta GMP iškvietimo data ir laikas). Nustatytą sužalojimą V. D. patyrė paveikus veido kairę pusę kietu buku daiktu – tiek suduodant kumščiu, tiek alkūne.“ (t. 1, b. l. 47–48), o tai atitinka liudytojų nurodytas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, kad M. T. alkūne stipriai smūgiavo V. D. į žandikaulio kairę pusę, po to dar keliskart smūgiavo kumščiu jam į galvą.

11. Nors, kaip pažymima apeliaciniame skunde, nukentėjusysis neatpažino jį sumušusio asmens, tačiau liudytojai A. K. ir E. T. neabejotinai patvirtino, kad nukentėjusįjį sumušė būtent M. T.. Teismui nekyla abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, nes, kaip minėta, tiek A. K., tiek E. T. nuo pat pirminės apklausos davė nuoseklius parodymus, kurie visiškai atitinka byloje, remiantis surinktų įrodymu visuma, nustatytas faktines aplinkybes. Be to, nenustatytas minėtų liudytojų suinteresuotumas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti M. T. (liudytojas E. T. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad apskritai M. T. matė tik antrą kartą (t. 1, b. l. 162), o apklausiamas teisme patvirtino, kad jokių konfliktų su pastaruoju neturėjo (t. 3, b. l. 16), to apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis M. T.. Be to, pažymėtina, kad nors M. T. apskritai neigė buvęs nukentėjusiojo bute, nurodydamas, kad jis liko automobilyje ir į nukentėjusiojo butą nėjo, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja ne tik liudytojų A. K. ir E. T. parodymams, bet ir liudytojos V. Ž. parodymams, kuri apklausiama teisme patvirtino, kad nuteistasis buvo kambaryje.

12. Aptarti duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankami patikimai patvirtinti M. T. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu neieškota nuteistojo DNR pėdsakų nukentėjusiojo bute, priešingai apeliantų tvirtinimui, kitų byloje surinktų įrodymų įrodomosios reikšmės nemenkina ir nesudaro pagrindo pripažinti juos nepatikimais ir laikyti niekiniais. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kiek jų pakanka padaryti pagrįstoms išvadoms dėl kaltinamojo asmens kaltės buvimo ar nebuvimo.

13. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio visumos, pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus byloje esančius įrodymus, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų visuma pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. T. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl nuteistojo M. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

14. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo M. T. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistojo M. T. apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Pagrindo M. T. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas kolegija nenustatė.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti skundžiamą nuosprendį, remiantis deklaratyviu apeliantų argumentu dėl neva neįrodytos M. T. kaltės, nėra pagrindo. Apeliacinio skundo ribose nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. T. ir jo gynėjo advokato Petro Matažinsko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalius JocysEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas