Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti atlyginimą neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei ir dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus ir sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 22 d.) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) tokio reikalavimo nėra numatyta.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).

Bylos duomenys, t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Turto valdymo skyriaus 2022 m. rugsėjo 5 d. pažyma Nr. 77-1571 patvirtina, kad antrojo sektoriaus dušuose yra įrengtos pertvaros, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, jog jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK antrajame sektoriuje.

Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas atskirų persirengimo kabinų nenumato. Kaip minėta, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Turto valdymo skyriaus 2022 m. rugsėjo 5 d. pažyma Nr. 77-1571 patvirtina, kad vietos persirengti yra numatytos tose pačiose dušinėse. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl atskirų persirengimo kabinų neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti iškvietimo mygtuku.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai nenumato iškvietimo mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, bet iškvietimo mygtukų įrengimas yra numatytas kamerų tipo gyvenamosiose patalpose ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (13.10 ir 16.11 punktai).

Remiantis bylos duomenimis, t. y. Pravieniškių PN-AK 2022 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 62-4771 „Dėl nuteistojo A. S.“, nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. laisvės atėmimo bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis, todėl gyvenamosiose patalpose, kuriose šiuo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, pagrįstai nebuvo iškvietimo mygtuko. Iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Turto valdymo skyriaus 2022 m. rugsėjo 5 d. pažymos Nr. 77-1571 matyti, kad iškvietimo sistema buvo sumontuota kamerų tipo patalpose taip, kaip to reikalauja teisės aktai, tačiau pasitaikydavo gedimų ir tyčinių sistemos sugadinimų, kuriuos įstaiga nedelsdama šalindavo.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku, ar dėl to jis būtų patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Pravieniškių PN-AK metu vertė pasinaudoti iškvietimo mygtuku. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neįrengto iškvietimo mygtuko kreipėsi su skundais ar prašymais į administraciją.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti iškvietimo mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo pareiškėjas patyrė išgyvenimų, galinčių būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas grindžia tupimo tualeto įrengimu jam atliekant bausmę ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK.

Aprūpinimo normų 7.6 punktas numato, kad tualeto patalpose turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras. Minėtame akte nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis tik sėdint. Teismas pažymi, jog Aprūpinimo normų 7.6 punktas nedraudžia kalinimo įstaigose įrengti tupimo klozeto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog nebuvo įrengti sėdimi tualetai, atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog tupimo tualeto patalpoje įrengimas neprieštarauja teisiniam reglamentavimui (žr. LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį Nr. A-1295-624/2018). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu kreipėsi į šios įstaigos administraciją dėl šios problemos, t. y. dėl sunkumų naudotis įrengtais sanitariniais mazgais, kad į tokius jo prašymus nebuvo atsižvelgta. Apžvelgus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK psichologus dėl sutrikusios psichikos, emocinės depresijos, dvasinės skriaudos ar kitų psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiamas kalinimo padarinys, susijęs su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.