- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-10
- Bylos Nr.
- A-1295-624/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00983-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 metų pradžios buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Jis yra neįgalus, nevaldo kojų ir kūno, nevaikšto, tačiau LAVL buvo laikomas Terapijos ir Chirurgijos skyrių kamerų tipo patalpose, kur nebuvo sėdimo tualeto, todėl naudotis sanitariniu mazgu turėjo tik padedant kitiems asmenims, dėl ko kildavo konfliktinių situacijų, buvo žeminamas. Tualetai nebuvo tinkamai įrengti, nuo jų sklido nemalonus kvapas. Patalpose, kuriose buvo laikomas, pilna kenkėjų, drėgna, tamsu. Tokios sąlygos prilygsta kankinimui.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.
4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d., atskirais laikotarpiais Psichiatrijos, Chirurgijos bei Vidaus ligų skyriuose. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2010) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka. Taip pat patalpų dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Pabrėžė, kad LAVL kamerų tipo palatos sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus.
5. Nurodė, kad LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkto nuostatomis, kurios nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tvirtino, kad unitazo uždengimo nei šios taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nenustato. Atkreipė dėmesį, kad visais gydymo laikotarpiais pareiškėjo gydymo stacionare istorijose buvo pažymėta, kad pareiškėjas gali eiti.
6. Atsakovas pažymėjo, kad tiek ventiliacija, tiek apšvietimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, apsiribota tik bendrojo pobūdžio teiginiais bei samprotavimais, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo D. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam galimai padarytą žalą ginčo laikotarpiu būnant LAVL kildina iš to, kad jam nebuvo suteikta palata, kurioje būtų pritaikytas tualetas neįgaliam, tualetas nebuvo atskirtas nuo palatos, palatose buvo bloga ventiliacija, apšvietimas, veisėsi kenkėjai.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl vėdinimo, apšvietimo, nurodė, kad byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog LAVL laikėsi Lietuvos higienos normų reikalavimų, susijusių su kamerų vėdinimu ir apšvietimu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele. Tačiau, atsižvelgiant į teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, todėl teismas nurodė, kad į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
10. Dėl pareiškėjo argumento, jog jam nebuvo paskirta palata, kurioje tualetas būtų pritaikytas neįgaliam, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog jis yra neįgalus asmuo. Priešingai, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas visais gydymo laikotarpiais galėjo eiti.
11. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl švaros kamerose, teismas nurodė, kad atsakovas patvirtino, jog yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus bei patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka ir paskirti sanitarai. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais atsakovo argumentais bei rašytiniais įrodymais ir įvertinęs tai, kad pareiškėjas jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, konstatavo, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad LVAL palatos atitiko Lietuvos higienos normų reikalavimus, o pareiškėjo argumentus atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, konstatavo, kad vien tik netinkamas tualeto įrengimas (privatumo nebuvimas) ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę.
13. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas neužtikrinant privatumo, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei į tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, jam būnant LVAL, pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų bei papildomą diskomfortą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.
14. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog fakto konstatavimas yra pakankama pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
III.
15. Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas nurodo, kad LAVL buvo gydomas nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. pradžios. Taip pat buvo siunčiamas nustatyti jo neįgalumą ir darbingumo lygį. Jis prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti visus dokumentus, reikalingus skundo nagrinėjimui, taip pat ir apie jo sveikatos būklę. Ginčo laikotarpiu jam dar nebuvo nustatytas neįgalumas, tačiau jis jau tvarkė visus dokumentus, darė tyrimus. Pareiškėjo teigimu, LAVL gydytojai neužrašė asmens sveikatos istorijoje, kad jis turi problemų su sveikata, būtent judėjimu bei kalba. Jis beveik nekalba, todėl negali aiškiai pareikšti savo problemų, negali paeiti, t. y. akivaizdu, kad jam reikalinga pagalba ir priežiūra. Dėl to jis buvo žeminamas, patyrė diskomfortą. Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, prašo priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo spendimą palikti nepakeistą.
18. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus ir skundžiamą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
Žemesnės instancijos teismas
19. Akcentuoja, kad atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai yra siekiama nustatyti apelianto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįstai apelianto patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, dažnai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjui LAVL kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą. Vertino, kad konkrečiu atveju pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo forma. LAVL patalpų, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, neatitikimo higienos normų reikalavimams pirmosios instancijos teismas nenustatė.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu jam dar nebuvo nustatytas neįgalumas, tačiau jis jau tvarkė visus dokumentus, darė tyrimus. Teigia, kad jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, todėl turi teisę į 3 000 neturinės žalos atlyginimą.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau, pagal higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), kurios 12 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietos patalpos turi būti techniškai tvarkingos, įrengtos ir prižiūrimos taip, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos normos 12 punktas įpareigoja atsakovą rūpintis patalpų tinkamu įrengimu.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde neturtinės žalos atlyginimą, be kita ko, grindė aplinkybe, kad kamerų tipo palatose, kuriuose jis buvo laikomas, nebuvo sėdimo tualeto, t. y. unitazo. Akcentuotina, kad pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 622, galiojo iki 2016 m. birželio 27 d.) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Todėl darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai LAVL įrengiamų tualetų konstrukcijai ir pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog LAVL sanitariniame mazge nebuvo įrengti sėdimi tualetai, atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo sprendimui. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad buvimo LAVL laikotarpiais kreipėsi į šios įstaigos administraciją dėl šios problemos, t. y. sunkumais naudotis jo kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, kad į tokius jo prašymus nebuvo atsižvelgta.
25. Pareiškėjas skundą grindė aplinkybe, jog kamerų tipo palatose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai įrengti, nuo jų sklydo nemalonus kvapas. Bylos duomenimis nustatyta, kad kamerų tipo palatose pareiškėjas buvo laikomas: nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. Psichiatrijos skyriaus 6 kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. Chirurgijos skyriaus 23 kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 15 d. Psichiatrijos skyriaus 9 ir 7 kamerų tipo palatose; nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 17 d. Vidaus ligų skyriaus 27 kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. Psichiatrijos skyriaus 9 ir 8 kamerų tipo palatose.
26. LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą, be kita ko, nurodė, kad LAVL vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto nuostatomis. Kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą LAVL pateikė kamerų tipo palatų Nr. 6, 9, 23, 27, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuotraukas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktas nuotraukas, sprendžia, kad sanitarinio mazgo įrengimas nurodytose kamerų tipo palatose neatitiko teisinio reglamentavimo. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad sanitariniai mazgai nuo patalpos ploto atitverti ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, nėra padengti lengvai valoma danga, todėl konstatuotinas sanitarinio mazgo netinkamas įrengimas. Duomenų apie sanitarinio mazgo kamerų tipo palatose Nr. 7 ir Nr. 8 įrengimą atsakovo atstovas nepateikė, t. y. pareiškėjo argumentų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerų tipo palatose Nr. 7 ir Nr. 8 nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pareiškėjas kamerų tipo palatose LAVL buvo laikomas jam neužtikrinant tinkamo teisės aktais nustatyto sanitarinio mazgo įrengimo.
27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad sanitarinio mazgo nuo likusios kameros ploto atskyrimas ne žemesne kaip 1,5 m sienele nėra tinkamas asmenų privatumo užtikrinimas, todėl atsižvelgiant į atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, jog sanitarinis mazgas nuo likusios kameros tipo patalpų ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele, pripažįstamas pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais kamerų tipo patalpose Nr. 6, 7, 8, 9, 23, 27, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu (40 parų) pažeidimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1519-556/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1314-442/2018).
28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
29. Taigi nustatyta, kad sanitariniai mazgai kamerų tipo palatose, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tinkamai atitverti, kaip to reikalauja higienos normos. Toks sanitarinio mazgo netinkamas įrengimas galėjo sukelti pareiškėjui diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Be to, atsižvelgus į palatose buvusių lovų skaičių, matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, t. y. jam teko mažiau nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kuri turi būti užtikrinama Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio reikalavimo nesilaikymas galėjo dar labiau galėjo sustiprinti pareiškėjo išgyvenimus ir diskomfortą, patiriamus dėl jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų.
30. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl LAVL patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo higienos normų reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Skunde pareiškėjas nurodė, kad patalpose, kuriose buvo laikomas, pilna kenkėjų, drėgna, tamsu. Atsakovo atstovas pateikė į bylą Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Kenkėjų kontrolės žurnalus, kuriuose nėra duomenų apie patalpų, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas, neatitikimą higienos normų reikalavimams, kenkėjų buvimą (t I, b. l. 19–71). Be to, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Vilniaus visuomenės sveikatos centrui teiktų skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas ir nekeistinas.
32. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
33. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyrė pažeminimą. Pažymėjo, jog naudojimasis tualetu jam sukėlė diskomfortą, nes jis yra neįgalus asmuo, nevaldo kojų ir kūno, nevaikšto, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti kitiems padedant ir matant. Dėl to kildavo konfliktai, buvo žeminamas. Į bylą atsakovo atstovo pateiktos pareiškėjo gydymo stacionare istorijos patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas galėjo eiti (t I, b. l. 10–18). Duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui būtų nustatytas neįgalumas, byloje nėra. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų laikymo sąlygų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo) būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.
34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus LAVL padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, t. y. iš viso 40 parų laikymo per mažo ploto sąlygomis kamerų tipo patalpose, kuriuose nebuvo tinkamai įrengti sanitariniai mazgai, į pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą atitinkamai keičiant, t. y. priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto sanitarinio mazgo tinkamo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei laikymo per mažo ploto sąlygomis, o kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 400 (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.