- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-1768-392/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16656-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius (pran.), Jadvyga Mardosevič, Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- UAB „Kauno grūda“
- Ieškovas
- M. N.
- Kategorijos
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Kauno grūda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. N. ieškinį atsakovui UAB „Kauno grūda“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kauno grūda“ 10 009,8 Lt turtinę ir 6 252 Lt neturtinę žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji su atsakovu sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį, kuria ieškovė įsigijo iš anksto organizuotą turistinę kelionę „Provanso kerai“ į Prancūziją 10 dienų (9 nakvynių) laikotarpiui nuo 2010-07-01 iki 2010-07-10. Kelionės programoje nebuvo nurodyta, kuriuose viešbučiuose turistai, taip pat ir ieškovė, bus apgyvendinti. Atsakovas apie apgyvendinimo paslaugą (apie kategoriją ar patogumų lygį, pagrindinius ypatumus bei klasę) nesuteikė jokios informacijos. 2010 m. liepos 7 d. vakare ieškovė buvo apgyvendinta viešbutyje „Acotel Confort – a LE PONTET“. Kadangi neveikė kondicionierius, o lauke buvo labai karšta, ieškovė kambaryje, kuris buvo pirmame aukšte, miegojo, pravėrusi langą, per kurį naktį į kambarį įlipęs pašalinis asmuo pavogė iš ieškovės laikrodį, pinigus (1 000 litų ir 1 000 eurų) ir fotoaparatą. Ieškovė nurodė, kad patyrė 10 009,8 Lt turtinę ir 6 252 Lt neturtinę žalą. Ryte po vagystės buvo iškviesti Prancūzijos policijos pareigūnai. Ieškovė, grįžusi iš kelionės, nepraleisdama 10 darbo dienų termino, numatyto Sutarties 6.2 p., pretenzijai pareikšti, 2010-07-15 atsakovui pateikė pretenziją dėl netinkamo sutarties vykdymo ir pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo. 2010-08-19 raštu atsakovas nurodė, kad yra pasirengęs priimti ieškovės pranešimą ir persiųsti jį draudimo bendrovei tiesiogiai arba per viešbučio „Acotel Confort – a LE PONTET“ administraciją. Taip pat nurodė, kad visi viešbutyje apsistoję asmenys turi teisę savo vertingus daiktus nemokamai palikti saugoti viešbutyje esančiame seife. Apie teisę naudotis šia paslauga viešbučio svečiai informuojami registracijos metu. Ši informacija taip pat nurodyta ant kiekvieno kambario durų (iš kambario pusės) pakabintuose informaciniuose skelbimuose. Ieškovė nurodė, kad jokia informacija apie daiktų saugojimo tvarką nebuvo suteikta. 2010-10-13 ieškovė, siekdama ginčą išspręsti taikiai, kreipėsi į atsakovą. 2011-02-24 raštu atsakovas ieškovę informavo, jog sutinka išmokėti jai 1 500 Lt kompensaciją. Ieškovė su tokio dydžio kompensacija nesutiko. Atsakovas savo atsakomybės nepripažįsta. Ieškovė M. N. ieškinį grindžia tuo, kad atsakovas, parinkdamas viešbutį, kuriame ji buvo apvogta, nebuvo atidus ir rūpestingas; atsakovas turėjo įvertinti tai, jog viešbučio „Acotel Confort – a LE PONTET“ registratūroje po 22 val. nebūna aptarnaujančio asmens; pavogti ieškovės daiktai negalėjo būti laikomi viešbučio registratūroje esančiame seife – 2011-08-11 elektroniniame laiške registratūros darbuotojas nurodė, kad į šį seifą priimami tik dokumentai, o brangenybės ar banknotai nepriimami. 2011-08-10 elektroniniame laiške viešbučio administracija nurodė, kad kambariuose seifo nėra. M. N. brangiausius daiktus laikė prie savęs (prie lovos). Taigi ieškovė buvo apdairi ir rūpestinga bei prie nuostolių atsiradimo neprisidėjo, o žala atsirado dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų. Todėl yra visos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Kauno grūda“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad visa reikiama informacija žodžiu buvo suteikta ieškovės draugei B. M. D., kuri ieškovės vardu sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį. Kelionės metu ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad jos netenkina viešbučiai, kad jie neatitinka Sutarties sąlygų ar ieškovės lūkesčių, įskaitant ir viešbutį, kuriame ieškovė buvo apvogta. Ieškinyje nurodyti teiginiai siejami su viešbutyje įvykdytos vagystės faktu, o ne su tuo, kad ieškovei esą buvo nepateikta informacija. Atsakovas neturi duomenų apie tai, ar ieškovės kambaryje esantis oro kondicionierius veikė ar neveikė. Ieškovė į gidą, kad jai būtų pakeistas kambarys, nesikreipė ir apgyvendinimo viešbutyje „Acotel Confort – a LE PONTET“ metu nereiškė jokių pretenzijų. Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas ieškinys, tenka ieškovei. Jeigu ieškovė įrodytų, kad oro kondicionierius neveikė, tarp neveikiančio kondicionieriaus ir turtinės bei neturtinės žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Ieškovė nepateikė argumentų ar įrodymų apie tai, kaip tariamas oro kondicionieriaus gedimas sukėlė jai ieškinyje nurodytą turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovo teigimu, viešbutis, kuriame ieškovė buvo apvogta, buvo išrinktas, detaliai įvertinus Avinjone esančius 2 žvaigždučių viešbučius. „Acotel Confort – a LE PONTET“ atitinka visus bendruosius saugumo reikalavimus. Pažymėjo, kad vagystė buvo įvykdyta dėl ieškovės kaltės, nes ji, nepadėdama vertingų daiktų į seifą, palikdama atvirą pirmame aukšte esančio kambario langą, už kurio yra gatvė, sudarė tam sąlygas. Ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina jos teiginių, kad registratūros uždarymas 22 val. daro viešbutį nesaugų ar kad tai įtakojo/galėjo įtakoti vagystės įvykdymą. Prancūzijos policijai ieškovė aiškiai nurodė, jog nusikaltėlis į jos kambarį pateko per langą, kurį ji buvo palikusi atidarytą. Nei atsakovas, nei viešbutis negalėjo numatyti, kad įsibraus vagis ir padarys ieškovei žalą. Savo vertingų daiktų M. N. nepadėjo į saugojimo kamerą, nors apie tokią galimybę buvo informuota. Atsakovo žiniomis, viešbučio svečiai iki 2010-07-07 įvykdytos vagystės niekada nebuvo apvogti. Avinjono miestas, Prancūzijoje, lyginant su Paryžiaus šiauriniais priemiesčiais benlieues ar Marselio priemiesčiais, yra saugus regionas. Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti tokio dydžio turtinę ir neturtinę žalą. Pavogti daiktai buvo nenauji, tokio modelio fotoaparatas nebegaminamas. Byloje nėra įrodymų apie jų nusidėvėjimo laipsnį bei apie tai, kad ieškovė turėjo 1 000 eurų ir 1 000 litų bei kad iš jos buvo pavogta tiek pinigų. Dėl neturtinės žalos priteisimo negalimumo, teismas turi vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-186/2005, kurios ratio decidendi atitinka šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes ir argumentus. Be to, ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė CK 6.250 str. 1 d. nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu ji galėtų reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog CK 6.754 str. 5 d. automatiškai nereiškia, kad visais atvejais neturtinė žala turi būti lygi trigubai kelionės kainai (2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-11-08 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – ieškovei M. N. iš atsakovo UAB „Kauno grūda“ priteisė 6 005,88 Lt turtinės žalos atlyginimą, 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą (iš viso 9505,88 Lt), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2011-11-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 389,55 Lt bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip kelionių organizatorius, netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nes ieškovei ir kitiems turistams nesuteikė informacijos apie gyvenimo konkrečiuose viešbučiuose sąlygas, kokia juose nustatyta vidaus tvarka ir ar jos praktiškai yra laikomasi, neįspėjo turistų dėl galimų nepatogumų. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-186/2005, laikydamas, kad šios kasacinio teismo bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa. Konstatuota, jog turistai nebuvo informuoti apie tai, kad vertingus daiktus, pinigus galima palikti viešbučio registratūroje esančiuose seifuose. Nėra duomenų, kad tokie seifai apskritai buvo. Be to, nustatyta, jog turistai į viešbutį, kuriame ieškovė buvo apvogta, atvyko vėlai, jokio viešbučio darbuotojo tuo metu nebuvo. Negalima pripažinti, kad ieškovė, palikdama atvirą viešbučio kambario langą, neveikiant kondicionieriui ir esant labai aukštai oro temperatūrai, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Pirmosios instancijos teismas priteistinos turtinės žalos dydį sumažino 40 proc., motyvuodamas tuo, kad iš ieškovės pavogtas laikrodis ir fotoaparatas buvo nenauji, todėl jų vertė vagystės metu negalėjo būti tokia, kokią nurodė ieškovė. Nustatydamas priteistinos turtinės žalos dydį, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2010. Padarius išvadą, jog dėl ieškovės patirtų nepatogumų atsakovas neturi atsakyti maksimalia CK 6.754 str. 5 d. numatyta neturtinės žalos atlyginimo suma, priteistina neturtinė žala buvo sumažinta iki 3 500 Lt. Teismas pripažino, kad ieškovė dėl kelionės metu pavogtų daiktų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sugaišo laiko policijoje, jai buvo sugadinta nuotaika, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė suteikti materialinę pagalbą atsakovo neprašė, į vietos gydymo įstaigą dėl sveikatos sutrikimų nesikreipė. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008. Bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Kauno grūda“ apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-08 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-186/2005, nes kasacinio teismo išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje turistė buvo apvogta saugomoje, uždaroje viešbučio teritorijoje, vagiui į kambarį patekus per rakinamas viešbučio kambario duris. Nagrinėjamos bylos atveju vagis į viešbučio kambarį, esantį pirmame aukšte, pateko per langą, kurį ieškovė nakčiai paliko atvirą. Už lango buvo gatvė, t. y. neapsaugota teritorija. Apeliantas pažymėjo, kad tarp teismo sprendime nurodyto Turizmo paslaugų sutarties pažeidimo (informacijos apie viešbutį nesuteikimo) ir žalos padarymo fakto (vagystės) nėra priežastinio ryšio, nes žala atsirado ne dėl informacijos pateikimo/nepateikimo, o dėl trečiojo nežinomo asmens veiksmų. Teismas netinkamai ir klaidingai vertino tokias aplinkybes, kaip: viešbučio pavadinimo nurodymas sutartyje; kondicionieriaus veikimo/neveikimo fakto teisinis vertinimas; ieškovės veiksmų teisinis kvalifikavimas; viešbučio kambaryje esančios informacinės lentelės apie seifą teisinis įvertinimas ir pan. Teismas nevertino esminio bylos įrodymo – 2010-06-09 Turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. 18489. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties grafoje „Papildomi patogumai“ laukelis „kondicionierius“ nepažymėtas. Tai reiškia, kad ieškovė M. N. ir atsakovas UAB „Kauno grūda“ susitarė, kad kambariuose kondicionieriaus nebus. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad kambaryje oro kondicionierius neveikė, nekeičia šalių sudarytos rašytinės sutarties, todėl teismo sprendimas, kuriuo apeliantas pripažintas atsakingu dėl to, kad viešbučio kambaryje nebuvo kondicionieriaus, yra nepagrįstas, neteisingas ir iškreipia šalių sudarytą sutartį. Tokia teismo padaryta išvada turėjo esminės reikšmės tolimesniam teismo aiškinimui dėl apelianto atsakomybės (ypač dėl atsakovo kaltės dėl įvykdytos vagystės). Apeliantas akcentavo, jog teismas nevertino jo pateiktų įrodymų, todėl pažeidė CPK 185 str. Dalį ieškovės pateiktų įrodymų teismas vertino, pažeisdamas CPK XIII skyriaus nuostatas, nes, spręsdamas dėl pavogtų daiktų ir pinigų kiekio, nepagrįstai suabsoliutino ieškovės pateiktą 2010-07-07 Nacionalinės žandarmerijos Avinjono kuopos protokolą apie pareiškimą dėl nusikalstamos veikos pateikimo. Apelianto nuomone, šis įrodymas CPK 197 str. 2 d. prasme nėra laikomas rašytiniu įrodymu, kadangi jame yra pateikta informacija tik apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, o ne apie ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas neatsižvelgė į apelianto argumentus dėl turtinės ir neturtinės žalos ar jos dydžio. M. N. po vagystės į atsakovą dėl materialinės pagalbos nesikreipė. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė skolinosi pinigų iš trečiųjų asmenų. Kadangi ieškovė net ir po vagystės galėjo lankyti lankytinas vietas, susimokėti už įėjimą bei įsigyti maisto, tai jos piniginės lėšos buvo pavogtos ne visos. Todėl apeliantas ginčija iš ieškovės pavogtų pinigų kiekį. UAB „Kauno grūda“ nurodė, kad teismas vienašališkai, be teisinio pagrindo ir nemotyvuodamas nusprendė, jog kelionių organizatorius turistams iš anksto privalėjo pateikti informaciją apie viešbučių vidaus tvarką, jos laikymosi praktiką ar įspėti, kad nebus papildomų patogumų. Tokios pareigos kelionių organizatoriui nenustato nei CK, nei Turizmo įstatymo 7 str., kuris reglamentuoja, kokią informaciją kelionių organizatorius turi pateikti turistui. Taip pat teismas nepateikė jokių motyvų, kuo remdamasis jis nusprendė, kad ieškovė, nusprendusi nakčiai palikti pirmame aukšte esančio kambario langą, už kurio yra neapsaugota teritorija (gatvė) atidarytą, nepažeidė CK 1.5 str. įtvirtinto bendrojo civilinės teisės principo elgtis protingai, sąžiningai ir teisingai. Kiekvienas vidutinis asmuo taip, kaip elgėsi ieškovė, nesielgtų. Dėl ieškovei priteistos neturtinės žalos apskaičiavimo būdo, apeliantas pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią CK 6.754 str. 5 d. automatiškai nereiškia, jog visais atvejais neturtinė žala turi būti lygi trigubai kelionės kainai (LAT 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010). Teismas, sumažindamas priteistiną neturtinę žalą, jos dydį siejo su triguba kelionės kaina. Nors teismas ir atmetė 41,54 proc. ieškinio reikalavimų, tačiau apeliantui nepriteisė jokių bylinėjimosi išlaidų, o, apelianto nuomone, turėjo priteisti.
Atsiliepimas
Ieškovė M. N. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas pagrįstai rėmėsi LAT nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-186/2005. Šios bylos ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos dalyku. Nurodytoje LAT nutartyje nėra akcentuojamas vagystės įvykdymo būdas, jos kazuistinis aspektas, o suformuojamos esminės teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės. Aplinkybę, kad viešbutį, kuriame ieškovė buvo apvogta, parinko apeliantas, ir ieškovė nežinojo, kokiame viešbutyje bus apgyvendinta, patvirtina kelionės programa, kurioje viešbučio pavadinimas nenurodytas. Nei pavadinimas, nei žvaigždučių skaičius nenurodytas ir Turizmo paslaugų teikimo sutartyje. Nebuvo nurodyta ir kita su apgyvendinimu susijusi informacija, numatyta Turizmo įstatymo 6 str. 2 d. ir 4 d. Ieškovė, įsigydama suorganizuotą turistinę kelionę, turėjo lūkesčių, kad bus apgyvendinta ne tik tvarkingame, bet ir saugiame viešbutyje, tačiau atsakovas, pasirinkdamas viešbutį „Acotel Confort – a LE PONTET“, nebuvo atidus ir rūpestingas, nes pasirinko viešbutį, kuriame nebuvo užtikrintas turistų ir jų materialinių vertybių visapusiškas saugumas – 2010-07-07 ieškovės ir kituose viešbučio kambariuose buvo įvykdytos vagystės. Taigi atsakovas nepateisino ieškovės lūkesčių. Be to, atsakovas, sutartį vykdydamas ne pagal turisto lūkesčius, nesuteikė pagalbos ir paramos. Tokia pareiga yra numatyta CK 6.754 str. 3 d. Atsakovas netgi iš karto po įvykio nekvietė policijos, kuri buvo iškviesta tik ryte pačių turisčių iniciatyva. 2011-08-10 elektroniniu laišku viešbučio „Acotel Confort – a LE PONTET“ administracija informavo, kad kambariuose seifo nėra. 2011-08-11 elektroniniu laišku buvo patikslinta, kad viešbučio registratūroje seifas yra, tačiau saugoti gali būti paliekami tik dokumentai, o brangenybės ir banknotai nesaugomi. Iš ieškovės pavogti daiktai – laikrodis, fotoaparatas ir pinigai – negalėjo būti palikti saugoti registratūros seife, todėl ieškovė neprisidėjo prie nuostolių atsiradimo, o atsakovas nesudarė sąlygų užtikrinti maksimalų ieškovės daiktų saugumą. Netgi registratūroje esantis seifas neužtikrina jame paliekamų dokumentų maksimalaus saugumo, nes registratūra uždaroma 22 val. ir naktį nesaugoma. Aplinkybę, kad ieškovės kambaryje neveikė oro kondicionierius, teisme paliudijo ir paties atsakovo liudytojas, kelionės vadovas, V. B.. Dėl grafos „Papildomi patogumai“ užpildymo, ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad tarp šalių sudaryta sutartis apskritai nėra užpildyta, o tik apsiribota turisčių pavardžių ir kelionės kainos nurodymu. Be to, minėta sutarties grafa, skirta ne apgyvendinimo paslaugoms konkretizuoti, o transportui. Dėl žalos dydžio, ieškovė, būdama vartotoja, yra silpnesnioji šalis, ir jos įrodymų rinkimas ir pateikimas teismui, atsižvelgiant į tai, kad vagystė įvykdyta Prancūzijoje, yra pakankamai komplikuotas. Pagal CK 6.249 str. 1 d., jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2011-08-10 ir 2011-08-11 elektroninius laiškus būtų rašęs ne viešbučio „Acotel Confort – a LE PONTET“ darbuotojas. Apelianto teiginiai dėl bylinėjimosi išlaidų yra atmestini, nes teismas atliko ieškovei ir atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą ir ieškovei priteisė skirtumą – 389,55 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė M. N. ir jos draugė B. M. D. 2010-06-09 su UAB „Kauno grūda“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. 18489, kuria turistės užsisakė 11 dienų kelionę į Prancūziją „Provanso kerai“ nuo 2010-07-01 iki 2010-07-11. Sutarties grafose „Apgyvendinimo tipas ir nakvynių skaičius“ ir „Patogumai“ (susiję su apgyvendinimu) pažymėta „kaip nurodyta sutarties prieduose“. Sutarties priedais nurodyti katalogas, kita kelionę aprašanti medžiaga ir programa (b. l. 252-253). Į bylą iš sutarties priedų pateikta tik kelionės programa (b. l. 17-19). 2010-07-07 vakare kelionių organizatoriaus UAB „Kauno grūda“ turistai, taip pat ir ieškovė M. N., nakvynei buvo atvežti į dviejų žvaigždučių viešbutį „Acotel Confort – a LE PONTET“. Byloje nėra ginčo, kad pagal sutartį kelionės organizatorius neįsipareigojo suteikti aukštesnės klasės viešbučio. Prancūzijos Respublikos Ekonomikos, pramonės ir darbo ministerijos 2009-12-23 nutarimu, kuriuo nustatytas turistinių viešbučių klasifikavimo nuostatos ir tvarka, nutarta, kad dviejų žvaigždučių viešbučiuose neprivalomas atitinkamo, geros būklės apšvietimo buvimas, seifas kambaryje, oro kondicionierius, priėmimas kasdien, visą parą; nustatytas priėmimo laikas – ne mažiau kaip 10 val. per dieną (b. l. 185-189). „Viešbučio paslaugos ir taisyklės“ nurodyta, kad direkcija atsako tik už vertingus daiktus, papuošalus, pinigus, paliktus saugoti viešbučio registratūroje, kuriuos priėmus, išduodamas kvitas (b. l. 128). Taip pat viešbučio valdytojas raštu patvirtinęs, kad viešbutyje „Acotel Confort – a LE PONTET“ yra seifas, kuriame klientai, jeigu tuo metu yra laisvos vietos, gali prašyti nemokamai pasidėti smulkius arba vertingus daiktus (b. l. 130). Tą naktį, kai turistai buvo apsistoję minėtame viešbutyje, ieškovė viešbučio kambaryje buvo apvogta, vagiui įlipus į kambarį per atidarytą langą. Vagystės faktas buvo užfiksuotas Nacionalinės žandarmerijos Avinjono kuopos Le Pontet nepriklausomos brigados Protokolu apie pareiškimo dėl nusikalstamos veikos pateikimą (b. l. 43-44). Iš ieškovės, jos teigimu, pavogta 1 000 eurų, 1 000 litų, fotoaparatas ir laikrodis (b. l. 45-47). Grįžusi iš kelionės ieškovė atsakovui pateikė 2010-07-15 pretenziją, reikalaudama atlyginti dėl vagystės patirtą 10 142 Lt turtinę žalą ir 6 252 Lt neturtinę žalą (b. l. 21-23). Ieškovė nesutiko su atsakovo siūloma 1 500 Lt pinigine kompensacija (b. l. 34) ir kreipėsi į teismą.
Byloje atsakovas kelionių organizatorius UAB „Kauno grūda“ ginčija sąlygų taikyti civilinę atsakomybę egzistavimą, vagiui per paliktą atidarytą langą iš gatvės įlipus į ieškovės viešbučio kambarį ir ją apvogus.
Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovei žala atsirado, ją apvogus Prancūzijos viešbučio „Acotel Confort – a LE PONTET“ kambaryje. Taigi, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, taikytinos teisės normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo mėn. 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Apeliantė skunde teigė, jog tarp teismo sprendime nurodyto Turizmo paslaugų sutarties pažeidimo (informacijos apie viešbutį nesuteikimo) ir žalos padarymo fakto (vagystės) nėra priežastinio ryšio, nes žala atsirado ne dėl informacijos pateikimo/nepateikimo ir netinkamo paslaugos organizavimo, o dėl trečiojo nežinomo asmens veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškovei vagystės metu padaryta žala nėra priežastiniame ryšyje su atsakovo veiksmais. Byloje nustatyta, kad vagystė buvo įvykdyta vagiui įlipus iš gatvės, nesančios viešbučio teritorijoje, per paliktą atidarytą viešbučio pirmojo aukšto kambario langą. Ieškovė akcentavo, kad langą ji paliko atidarytą todėl, kad lauke buvo 35 laipsniai šilumos, o kambaryje neveikė kondicionierius ir atidaryti langą buvo būtina. Byloje nėra ginčo, kad visos turistinės kelionės į Prancūziją „Provanso kerai“, vykusios 2010-07-01 – 2010-07-11, metu turistai buvo apgyvendinami dviejų žvaigždučių viešbučiuose. Iš Prancūzijos Respublikos Ekonomikos, pramonės ir darbo ministerijos 2009-12-23 nutarimo, kuriuo nustatytas turistinių viešbučių klasifikavimo nuostatos ir tvarka, matyti, kad oro kondicionierius dviejų žvaigždučių viešbučiuose neprivalomas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kelionių organizatorius nagrinėjamu atveju neprivalėjo ieškovei užtikrinti, kad viešbučio kambaryje apskritai bus oro kondicionierius. Todėl ieškovė, žinodama, kad kambarys, kuriame ji buvo apgyvendinta, yra pirmame aukšte, ir už lango – gatvė, tačiau nakčiai palikdama atidarytą langą taip plačiai, jog per jį galėjo įlipti žmogus, veikė savo rizika, ir tai yra aplinkybė, šalinanti atsakovo civilinę atsakomybę (CK 6.253 str. 1 d.). Nustačius, kad neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų (priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos) atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, kitos sąlygos nenustatinėtinos.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-186/2005, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ši kasacinio teismo nutartis šiuo atveju netaikytina, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės (ratio decidendi), kurios yra esminės, sprendžiant dėl sąlygų civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-7-186/2005 turistė buvo apvogta saugomoje, uždaroje viešbučio teritorijoje, vagiui į kambarį patekus per rakinamas viešbučio kambario duris, o nagrinėjamos bylos atveju vagis į viešbučio kambarį, esantį pirmame aukšte, pateko per langą, kurį ieškovė nakčiai paliko atvirą. Už lango buvo gatvė, t. y. neapsaugota, viešbučiui nepriklausanti, teritorija. Nors kelionės organizatorius veikia kaip verslininkas – asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu, ir yra stipresnioji vartojimo teisinių santykių šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio mėn. 19 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II (vartojimo pirkimo–pardavimo, vartojimo rangos, civilinės atsakomybės vartojimo teisiniuose santykiuose taikymo klausimai) Nr. AC-33-1, Teismų praktika 33), tačiau turizmo paslaugų vartotojas, būdamas civilinių teisinių santykių subjektas, taip pat privalo elgtis, laikydamasis bendrųjų civilinių teisinių santykių principų – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (CK 1.5 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, įvertinęs aplinkybes, kad viešbučio kambarys yra pirmame aukšte bei kad už lango yra gatvė, atidaryto kambario lango nepaliktų taip plačiai, kad per jį galėtų patekti žmogus, arba savo vertingus daiktus perduotų saugoti į seifą. Taigi, nagrinėjamu atveju, pati ieškovė sudarė sąlygas įvykdyti vagystę ir tokiu būdu padaryti jai žalą. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ieškovės nurodomoje byloje 3K-7-186/2005 ieškovams priteistina žala buvo sumažinta 50 procentų atsižvelgiant į jų neapdairumą, nes ieškovai, nors ir gyvendami aptvertoje bei saugojamoje teritorijoje, savo vertingų daiktų neperdavė saugoti į seifą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neįtakojo skundžiamo sprendimo pagrįstumo, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms, apelianto apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, o sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinį atmetant. Atmetus ieškinį, iš ieškovės M. N. atsakovui UAB „Kauno grūda“ priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 4 425,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, už apeliacinį skundą sumokėjo 285 Lt žyminį mokestį, už apeliacinio skundo surašymą sumokėjo 1 815 litų. Tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir bylos sudėtingumą atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 2 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,
nusprendė:
Atsakovo UAB „Kauno grūda“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą – ieškovės M. N. ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui UAB „Kauno grūda“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės M. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.