Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilritus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla Nr. eB2-4322-781/2017 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą, suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria iškelta atsakovės UAB „Vilritus“ bankroto byla.Nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi apeliantė atsakovė tvirtina, kad teismas pažeisdamas įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino esmines faktines aplinkybes ir nepagrįstai sprendė dėl jos nemokumo. Teismas pažymi, kad pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublik?s įstatymai.Teismų praktikoje šiais klausimais yra ne kartą nurodyta, kad įrodinėjimo procesą reglamentuojančios CPK taisyklės yra taikomos taip pat ir bankroto bylos iškėlimo stadijai, todėl šalys, be kita ko, turėdamos teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis proceso teisėmis, jomis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7, 13, 42, 178 straipsniai). Taigi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015 etc.).Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų – įmonės nemokumas, apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės bei kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose, aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016 etc.). Būtent tokiu būdu nustatoma ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, tai yra nebegalės vykdyti veiklos, todėl bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 etc.).Apeliacinis teismas, nagrinėdamas atsakovės UAB „Vilritus“ atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir tikrindamas teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujasi šiomis taisyklėmis.Teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama skunde, kruopščiai ir visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino bylai svarbius įrodymus, nustatė teisinę reikšmę turinčias faktines bei teisines bylos aplinkybes ir jomis remdamasis turėjo pagrindą vienareikšmiai konstatuoti, jog nustatyti faktai, apibūdinantys atsakovės finansinius sunkumus, rodo, kad šie nėra laikino pobūdžio (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo nustatytos, o taip pat faktai, esantys su pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepimu pateiktuose rašytiniuose įrodymuose (socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinė ataskaita už 2017 m. 3 ketv., preliminari finansinė ataskaita už 2017 m. 3 ketv., išrašas iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro), kurie priimami į bylą ir vertinami (CPK 314 straipsnis), – patvirtina teismo išvadą apie atsakovės nemokumą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Apeliantė UAB „Vilritus“ nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių tai, kas nustatyta – kad nuo įmonės įsteigimo 2016 m. nebuvo pateikta finansinės atskaitomybės dokumentų, kad įmonės vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto ir byloje nėra duomenų, jog atsakovė nuosavybės teisėmis valdytų kokį nors kitą materialų turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamas, kad nuo 2017 m. sausio mėn. iš viso nemokamos privalomo valstybinio socialinio draudimo įmokos, o pagal viešuosius duomenis (http://rekvizitai.vz.lt/imone/vilritus/) skola VSDF biudžetui šios bylos nagrinėjimo metu yra 34 622,82 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad priverstinio išieškojimo veiksmai nerezultatyvūs, kad bendrovėje yra 28 apdraustieji, kuriems kiekvieną mėnesį skaičiuojamos įmokos, todėl skola sistemingai didėja, kad įmonės vadovas, žinodamas apie tai, nesiima jokių veiksmų skolai likviduoti, kad atsakovės atžvilgiu nesėkmingai vykdomos dvi vykdomosios bylos, kad VMI atsakovė skolinga 19 788,65 Eur mokestinės nepriemokos etc.Pažymėtina taip pat ir tai, kad apeliantė šios instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra taip pat ir fakto instancija, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginius apie sudarytas / vykdomas sutartis, realiai gautas pajamas, atsiskaitymus su valstybės biudžetais, verslo partneriais, realias galimybes grąžinti skolas etc. Taigi atsakovės skunde nurodytos aplinkybės, susijusius su įmonės mokumu ir bankroto bylos neteisėtu iškėlimu, laikytinos neįrodytomis (CPK 7, 12, 13, 42, 178 straipsniai, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Vadovaudamasis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teismas sprendžia, kad atskirojo skundo motyvai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 263 straipsnio 1 dalis), nepasisakant dėl kitų atsakovės ir trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui (CPK 338 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.). Kartu teismas pažymi tai, kad pagal ĮBĮ 27, 28, 29 straipsnių nuostatas bankroto byla gali būti nutraukta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 302 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.