Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-198-569/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ambera“ ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai vertino byloje esančias sąskaitas - faktūras, kurios pagrindžia, kad 2011 m. birželio – rugsėjo mėnesiais buvo gaunamos pajamos – vyko užsakovų atsiskaitymai su ieškove, todėl klaidingai nustatė įmonės nemokumo momentą. Byloje esantys įrodymai patvirtina skirtingas įmonės nemokumo atsiradimo datas, o teismo išvada, kad ieškovės įmonė buvo nemoki nuo 2011 metų pradžios, nepagrįsta abejonių nekeliančiais įrodymais. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra atsakovo, kaip įmonės vadovo, kaltės, nesivadovavo šiuo klausimu suformuota teismų praktika. Atsakovas pateikė įrodymus, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2012 m. gegužės 10 d. nutarimu atsakovo atžvilgiu nutraukė ikiteisminį tyrimą nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 219 straipsnio 1 dalies požymių. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovas, nors ir nesėkmingai, ėmėsi veiksmų, siekdamas atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, kadangi įmonės buhalterija buvo tvarkoma netinkamai, sudarė naują rangos sutartį, 2011 m. balandžio 1 d. sudarė sutartį su skolas išieškančia bendrove, siekdamas išieškoti skolas iš užsakovų, neapmokėjusių už atliktus darbus. Tai, kad atsakovui nepavyko atkurti įmonės mokumo, nepaneigia to, kad jis ėmėsi veiksmų, siekdamas atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas negalėjo numatyti, kad užsakovai neatsiskaitys su ieškove. Ieškovė tapo nemokia dėl užsakovų įsiskolinimų. Be to, įsiskolinimas kreditoriams ne dėl atsakovo kaltės padidėjo teismui priteisus darbuotojams darbo užmokestį ir delspinigius. Taigi, įmonės skolos didėjo ne dėl atsakovo pareigų nevykdymo, bet dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.Teismas, nustatydamas žalos dydį, taip pat netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į aktualią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią kreditoriams padaryta žala laikytinas bendrai išaugęs įmonės skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams.

Atsakovas nepagrįstai remiasi Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. gegužės 10 d. nutarimu, kadangi šis procesinis sprendimas neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Be to, atsakovas, nors remiasi minėtu nutarimu įrodinėdamas savo kaltės nebuvimą, tačiau ginčija teismo nustatytą įmonės nemokumo momentą, nors tame pačiame nutarime nurodyta, kad 2011 m. gegužės 1 d. įmonė buvo nemoki. Atsakovas nepateikia jokių argumentų, kada, jo paties vertinimu, ieškovės įmonė tapo nemokia.Atsakovas nepateikė įrodymų, kokių veiksmų jis ėmėsi įmonės mokumui atkurti. Ieškovės vertinimu, atsakovas nesiėmė veiksmų užkirsti kelią įmonės finansinės padėties blogėjimui, o tai prieštarauja jo ir ieškovės fiduciarinių santykių esmei.Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, dėl kurio įmonei gali atsirasti žalos. Ieškovės vertinimu, atsakovo, žinančio apie sunkią įmonės finansinę padėtį, veiksmai neatitiko protingos verslo rizikos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį šalių nurodytus argumentus.

Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, klausimas. Apeliantas, nesutikdamas su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad byloje nenustatytos jo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos, netinkamai nustatytas ieškovės įmonės nemokumo atsiradimo momentas, taip pat netinkamai įvertintas atsiradusios žalos dydis.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo. Administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą; vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai neįvertino atsakovo veiksmų, siekiant išsaugoti įmonę ir atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat teisiškai nereikšmingais pripažįstami apelianto argumentai, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2012 m. gegužės 10 d. nutarimu atsakovo atžvilgiu nutraukė ikiteisminį tyrimą, kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiama ne dėl apelianto atsakomybės už nusikaltimu padarytą žalą, o už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, yra svarbu nustatyti šios pareigos atsiradimo, t.y. įmonės nemokumo, momentą. Įmonės nemokumas ĮBĮ apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, sprendė, kad ieškovės įmonė buvo nemoki 2011 m. pradžioje. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo iš esmės vienintelį argumentą – kad ieškovės įrodinėtas, teismo nustatytas ir Šiaulių apygardos prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytas įmonės nemokumo momentas skiriasi. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė pati savaime negali būti pripažinta argumentu, paneigiančiu pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, kadangi ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kodėl teismas nesivadovauja ieškovės teiginiais, jog ieškovės įmonė buvo nemoki nuo pat įsisteigimo momento (vertinti naujai įsteigtos bendrovės, turinčios užsakymų, turtinę padėtį pagal formalų nemokumo kriterijų neatitiktų ekonominės logikos), be to, ši teismo išvada apeliantui yra palanki (CPK 313 straipsnis). Vertinant Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinį matyti, kad jame vadovaujamasi 2012 m. gegužės 4 d. atliktos ieškovės dokumentų apžiūros, kurios tikslu buvo nustatyti, ar ieškovės bendrovė buvo nemoki laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 12 d., duomenimis. Šia apžiūra nesiekta atsakyti į klausimą, kada konkrečiai įmonė pasiekė nemokumo būseną, todėl nutarimo išvada, kad 2011 m. gegužės 1 d. ieškovės bendrovė jau buvo nemoki, nelaikytina nustatančia nemokumo atsiradimo momentą ir pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl ieškovės bendrovės nemokumo padaryta įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą: paties atsakovo paaiškinimus, kad bendrovė jau 2011 m. nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais; tai, kad paskutinis pavedimas VSDF valdybai buvo padarytas 2010 m. gruodžio 10 d., o po šios datos atsiskaitymai per įmonės banko sąskaitą nebebuvo vykdomi; tai, kad 2011 m. pradžioje bendrovė jokio turto neturėjo, taip pat neturėjo apyvartinių lėšų tęsti veiklą. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniu skundu neginčija šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Pagal ieškovės apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktus duomenis, didžioji dalis ieškovės bankroto byloje patvirtintų ir nepadengtų kreditorinių reikalavimų (daugiau nei 41 000 EUR sumai) atsirado iki 2011 m. sausio 1 d. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad ieškovės bendrovė 2011 m. gegužės – birželio mėn. vykdė veiklą ir atsiskaitymus (apeliantas apeliaciniame skunde nurodo mokėjimus 73 130,30 Lt (21 180 EUR) sumai) nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2011 m. pradžioje ieškovo bendrovė atitiko nemokumo sąvoką ĮBĮ prasme, t.y. pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę jos balansinio turto vertės.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai įvertino atsakovo civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus (nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovės įmonei 2011 m. sausio mėn. pasiekus nemokumo būseną), ir pagrįstai sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovei atsiradusią žalą. Tačiau kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad visiškai tenkindamas ieškovės ieškinį pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir nepagrįstai žalos dydį siejo su visais ieškovės bankroto byloje patvirtintais kreditoriniais reikalavimais, nepaisydamas, to, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi, kuria ši byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog įmonės vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne už visus nepatenkintus kreditorių reikalavimus įmonės bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Nustačius, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos ieškovės įmonei iškėlimo atsakovui atsirado 2011 m. sausio 1 d. (ieškovė šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija), konstatuotina, kad atsakovas gali būti pripažintas atsakingu tik už kreditorinių reikalavimų padidėjimą per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

Vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį, ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui duomenis apie ieškovės kreditorių kreditorinių reikalavimų atsiradimo momentą, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. atsirado nauji kreditorių reikalavimai 40 482,14 EUR sumai. Šie reikalavimai ieškovės bankroto procese nebus patenkinti, kadangi ieškovės įmonė neturi jokio turto. Kiti ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado iki 2011 m. sausio 1 d., t.y. dar iki atsakovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl tarp šioje byloje įrodinėtų atsakovo neteisėtų veiksmų (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo netinkamo vykdymo) ir nurodytų kreditorinių reikalavimų atsiradimo nėra priežastinio ryšio. Taigi, būtent 40 482,14 EUR suma pripažintina žala, padaryta atsakovui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu iš atsakovo ieškovei priteisė 62 995,32 EUR žalos atlyginimo, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant iš atsakovo ieškovei priteistą žalos atlyginimo sumą iki 40 482,14 EUR. Pakeitus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir juo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, iš atsakovo valstybės naudai priteistą žyminio mokesčio sumą sumažinant iki 1 098 EUR, pašto išlaidas valstybei – iki 11,29 EUR (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kreipdamasis į apeliacinės instancijos teismą, atsakovas sumokėjo 150 EUR žyminio mokesčio, nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo buvo atleistas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkintas tik iš dalies, atsakovo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos iš ieškovės atsakovui nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Ambera‘‘ iš atsakovo A. V. 40 482,14 EUR (keturiasdešimt tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt du eurus 14 ct ) žalos atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo A. V. 1 098 EUR (tūkstantį devyniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio ir 11,29 EUR (vienuolika eurų 29 ct) pašto išlaidų valstybei.