- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-04
- Bylos Nr.
- eI3-592-541/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00892-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Diana Butrimienė, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- UAB „Sodžiaus rytas“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Dalia Stakvilevičiūtė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Arūno Kaminsko ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sodžiaus rytas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Sodžiaus rytas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. AS-76 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjai patvirtintas 260 353 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) padidintu tarifu; 2) teismui nusprendus, kad buvo pagrindas pareiškėjai taikyti sankciją, prašo sumažinti pareiškėjai priskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant 1,5 koeficientą.
Skunde dėl administracinio akto panaikinimo, remiasi Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad pareiškėja pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (formas KIT708, (toliau – Deklaracijos) mokesčių administratoriui, nors ir pavėluotai: Deklaracijos už 2017–2018 metus buvo pateiktos 2020 m. birželio 26 d., už 2019 metus – 2020 m. gegužės 6 d. Pabrėžia, kad Deklaracijose Bendrovė deklaravo teisingą išgautą vandens kiekį už 2017–2019 metus (Iš viso 242 tūkst. m³ požeminio vandens), tik apskaičiuodama mokestį už valstybinius gamtos išteklius šiam kiekiui pritaikė ne tą mokesčio už požeminį vandenį tarifą – 0,03 Eur/m³ vietoje 0,10 Eur/m³.
Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju, tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja 2017–2019 metais išgavo iš viso 242 tūkst. m³ požeminio vandens ir būtent tokį požeminio vandens kiekį nurodė Deklaracijose už 2017–2019 metus. Taigi, pareiškėja teisingai deklaravo gamtos išteklius – požeminį vandenį ir jų išgautą kiekį ir suklydo tik pasirinkdamas požeminiam vandeniui taikytiną tarifą, tačiau mano, kad klaidingo mokesčio tarifo pritaikymas nesudaro pagrindo taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą koeficientą 10, nes to nenumato minėta teisės norma.
Pažymi, kad pareiškėja nesutinka su tuo, kad Departamentas mokestį padidintu tarifu Bendrovei apskaičiavo dėl pavėluotai išsiimto leidimo, nes rašytinėse pastabose, kurias pareiškėja pateikė Departamentui 2021 m. sausio 27 d. (toliau – Rašytinės pastabos), buvo paaiškinta, kad pareiškėja tam pačiam gręžiniui buvo išsiėmusi leidimą dar 2006 m. kovo 8 d., tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio rajono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų rekomendacija, kreipėsi dėl šio leidimo panaikinimo, kadangi Bendrovė užsiima žemės ūkio veikla ir išnaudodavo mažiau nei 100 m³ vandens per parą. Skunde nurodo ir tai, kad iš spaudos sužinojusi apie dar kartą pasikeitusį teisinį reguliavimą, 2019 m. gegužės 9 d. pareiškėja išsiėmė naują leidimą tam pačiam gręžiniui. Mano, kad tai rodo, kad pareiškėja veikė sąžiningai, neturėjo tikslo išvengti prievolės išsiimti leidimą gręžinio naudojimui ir šią prievolę faktiškai įvykdė savo iniciatyva dar iki mokestinio patikrinimo.
Pažymi, kad padidinto tarifo taikymas pareiškėjai prieštarauja MUVGIĮ tikslams bei teisingumo ir protingumo kriterijams, teigia, kad net jeigu teismas nuspręstų, kad nagrinėjamu atveju formaliai buvo teisinis pagrindas taikyti padidintą tarifą dėl klaidingo tarifo pritaikymo ir/ ar pavėluotai išsiimto pakartotinio leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes, vis tiek Sprendimu Bendrovei pritaikyta sankcija neatitinka MUVGIĮ tikslų bei teisingumo ir protingumo principų ir yra neproporcinga atsižvelgiant į Bendrovės ekonominę padėtį. Paaiškina, kad pareiškėja veikė sąžiningai, dar kartą išsiėmė reikiamą leidimą iki mokestinio patikrinimo, vos tik sužinojusi apie tokią prievolę bei pareiškėja deklaravo teisingą išgautą požeminio vandens kiekį. Nurodo ir tai, kad pareiškėja pasirinko klaidingą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifą dėl žmogiškosios klaidos.
Pabrėžia, kad pareiškėjos komerciniais tikslais naudojamas vanduo turi būti apmokestinamas pagal kitam požeminiam vandeniui taikytiną tarifą, pareiškėjai nebuvo žinoma, kadangi tai yra nespecifikuota vandens rūšis. Priduria, kad pareiškėjai taip pat nėra žinomas teisės aktas, kuriame būtų detalizuota, kad būtent šis tarifas turi būti taikomas tais atvejais, kai požeminis vanduo naudojamas žemės ūkio veikloje. Pažymi, kad pareiškėjos veikla apima daržovių auginimą ir jų realizavimą, taigi, Bendrovės vertinimu, požeminio vandens namų ūkio reikmėms rūšis buvo artimesnė pareiškėjos įmonės situacijai, todėl ir pasirinko jai taikytiną tarifą. Mano, kad ši aplinkybė rodo, kad pareiškėja klaidingą mokesčio tarifą pasirinko dėl žmogiškosios klaidos, siekiant parinkti tiksliausiai pareiškėjos situaciją atitinkančią vandens rūšį ir jai atitinkamai taikytiną mokesčio tarifą, neturint tikslo slėpti išgautus valstybinius gamtos išteklius, išvengti mokesčių ir/ ar nevykdyti kitų prievolių valstybei.
Paaiškina, kad pareiškėjai yra žinoma, kad Departamentas neturi teisinių įgaliojimų keisti nustatytą padidinto tarifo dydį, tačiau mano, kad atsakovas taip pat neturi įgaliojimų plečiamai aiškinti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies ir 2 priedo taisyklių turinį, ypatingai kai 2 priede pateikti tarifai yra klaidinantys ir pagal galiojantį teisinį reguliavimą nėra galimybės pakeisti padidinto tarifo dydį be teismo sprendimo. Teigia, kad nagrinėjamu atveju, jeigu Departamentas būtų atsižvelgęs į situacijos esmę, t. y. kad Bendrovė deklaravo teisingą išteklių kiekį ir savo iniciatyva iki kontrolės veiksmų išsiėmė pakartotinį leidimą, taikyti padidintą tarifą apskritai nebūtų reikėję, nes tam, kaip minėta, nėra teisinio pagrindo.
Nurodo, kad pareiškėja savo veiksmais nepadarė jokios žalos aplinkai, nes tikrintu laikotarpiu pareiškėja vedė vandens naudojimo apskaitą ir teikė ataskaitas apie išgauto požeminio vandens kiekį per AIVIKS, kurią administruoja Departamentas. Paaiškina, kad Departamentas visą tikrintą laikotarpį gavo duomenis apie pareiškėjos išgaunamą požeminį vandenį, taip pat galėjo patikrinti savo sistemose, kokį tarifą taiko deklaruodama mokestį už vandenį. Nepaisant to, iki mokestinio patikrinimo pradžios pareiškėja negavo jokio priminimo, informacinio pranešimo, užklausimo ar konsultacijos iš Departamento dėl teisingo tarifo taikymo.
Pabrėžia, kad papildomai priskaičiuota papildomai mokėtina mokesčio suma yra finansiškai nepakeliama sankcija, nes pareiškėjos metinės pajamos 2019 metais sudarė 1 635 193 Eur, 2020 metais – 1 070 926 Eur, atitinkamai, pelnas prieš apmokestinimą 2019 metais sudarė 163 080 Eur, o 2020 metais – 117 754 Eur. Teigia, kad esant tokioms aplinkybėms, Departamento papildomai apskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma, lygi 260 353 Eur, sudaro net ketvirtadalį Bendrovės metinių pajamų ir daugiau nei dvigubai viršija visą 2020 metų finansinį (pelno) rezultatą. Mano, kad atsižvelgiant į dėl COVID-19 pandemijos padarinių trečdaliu kritusias pareiškėjos pajamas ir siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą, Bendrovei jau teko pasiskolinti iš banko papildomus 200 tūkstančių Eur apyvartinėms lėšoms finansuoti. Pareiškėjos įsiskolinimas kredito įstaigoms 2020 metais padidėjo beveik 5 kartus, tuo tarpu, laisvos piniginės lėšos 2020 metais sumažėjo taip pat beveik 5 kartus.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundo argumentais nesutinka ir teismo prašo skundo netekinti.
Atsiliepime nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad, jai taikant didesnį mokesčio tarifą, buvo plečiamai aiškinamos MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatos. Mano, kad Departamentas minėtas teisės normas pareiškėjui taikė tiksliai pagal šių normų turinį. Paaiškina, kad MUVGIĮ 1 ir 2 prieduose yra išvardintos pagal šį įstatymą apmokestinamų gamtos išteklių rūšys, kiekvienai rūšiai nurodant atskirą mokesčio tarifą. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja taikyti didesnį mokesčio tarifą, be kita ko, ir už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019 metais išgavo MUVGIĮ 2 priede nurodytą gamtos išteklių rūšį – „kitą“ (nenurodytą 2 priedo a ir b punktuose) požeminį vandenį, tačiau pareiškėjo teiktose deklaracijose už 2019 metus išgautas šios gamtos išteklių rūšies kiekis nebuvo deklaruotas, todėl Departamentas pagrįstai pritaikė didesnį mokesčio tarifą. Teigia, kad minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja taikyti didesnį mokesčio tarifą taip pat ir tais atvejais, kai nustatoma, kad tam tikras gamtos išteklių kiekis išgautas be leidimo. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja 2017 ir 2018 metais iš savo gręžinio MUVGIĮ 2 priede nurodytą gamtos išteklių rūšį – „kitą“ (nenurodytą 2 priedo a ir b punktuose) požeminį vandenį išgavo neturėdama leidimo, o toks leidimas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos buvo išduotas tik 2019 m. gegužės 9 d.
Nepritaria skundo argumentams, kuriais bandomi pateisinti pareiškėjos veiksmai, kai kitas požeminis vanduo buvo išgaunamas be leidimo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje galioja bendrasis teisės principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų turinio suvokimas nuo atsakomybės neatleidžia. Pažymi, jog pareiškėja yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, todėl jai, kaip ūkio subjektui, taikomi aukštesni elgesio standartai ir ji privalo domėtis vykdomai veiklai teisės aktų keliamais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja kitą požeminį vandenį išgavo be leidimo ilgą laiko tarpą t. y. dvejus metus ir mano, kad toks pareiškėjos elgesys negali būti laikomas tinkamu ir atsakingu.
Nesutinka su skundo argumentais, kad MUVGIĮ 2 priedo formuluotės yra neaiškios ir kad pareiškėja deklaravo ne tos rūšies gamtos išteklius dėl žmogiškos klaidos. Savo teiginį argumentuoja tuo, jog pareiškėja savo deklaracijose už 2019 metus deklaravo MUVGIĮ 2 priedo a punkte nurodytą gamtos išteklių rūšį – požeminį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, tačiau Bendrovė pagal savo veiklos pobūdį akivaizdžiai nėra vandens tiekėjas ir ji požeminio vandens netiekia namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, o tik požeminį vandenį naudoja savo pačios vykdomai ūkinei komercinei veiklai, kas atitinka MUVGIĮ 2 priedo c punkte nurodytą gamtos išteklių rūšį – „kitą požeminį vandenį“.
Teigia, kad skundo argumentas, kad pareiškėja nepadarė jokios žalos aplinkai, aptariamai bylai nėra reikšmingas, nes šiuo atveju ginčas kyla ne iš aplinkos apsaugos, o iš mokesčių teisinių santykių. Paaiškina, kad pareiškėja padarė žalą valstybės biudžetui, nes numatytais terminais nedeklaravo ir nesumokėjo įstatymu nustatyto mokesčio, paskaičiuoto taikant įstatyme numatytą tarifą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir skundą prašė tenkinti skunde nurodytais argumentas.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja reiškia ir alternatyvų reikalavimą – teismui nusprendus, kad buvo pagrindas pareiškėjai taikyti sankciją, prašo sumažinti pareiškėjai priskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) taikant 1,5 koeficientą.
Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo planinį patikrinimą už 2017 – 2019 m. 2020 m. gruodžio 29 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA80-129-2020 (toliau – Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu Departamento pareigūnai nustatė, kad Bendrovė turi vieną požeminio gėlo vandens gręžinį Nr. 21347; vykdo požeminio vandens gavybos apskaitą; vandenį naudoja ūkinės komercinės veiklos vykdymui; turi Lietuvos geologijos tarnybos 2019 m. gegužės 9 d. išduotą Leidimą Nr. PV-19-15, taip pat nustatė, kad Bendrovė patikrinimo metu išgavo 242 000 m³ požeminio vandens; patikrinimo laikotarpiu už 2017 m. ir už 2018 m. Deklaracijų nepateikė, o už 2019 m. Deklaracijas pateikė pavėluotai; už 2019 m. Deklaracijose pareiškėja pateikė klaidingus duomenis ir nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens; tikrinamuoju laikotarpiu iki 2019 m. gegužės 9 d. Leidimo neturėjo, o 2019 m. Leidimą išgauti požeminį vandenį turėjo, tačiau Deklaracijų nepateikė. Patikrinimo akte už nurodytus pažeidimus paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, viso 260 353 Eur. Departamentas Sprendimu Patikrinimo aktą patvirtino pilnai ir nurodė, kad šiuo sprendimu patvirtinta 260 353 Eur mokesčio suma už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
Bendrovė nesutinka su Departamento skundžiamu sprendimu, todėl su skundu kreipėsi į teismą.
Nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reglamentavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamuosius valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; 2 dalyje – jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. MUVGIĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (8 straipsnio 3 dalis).
Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis, taip pat laiku nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis nei išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Taip pat pažymėtina, kad tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Minėtoje normoje eksplicitiškai išreikšta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas yra apskaičiuojamas MUVGIĮ 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10, todėl pareiškėjos skundo argumentas, jog Departamentas nagrinėjamu atveju MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį taikė plečiamai, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo patikrinimo laikotarpiu iki 2019 m. gegužės 9 d. bei nėra ginčo, kad tuo metu pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo išgautą vandens kiekį, tačiau taikė mažesnį koeficientą, nei turėjo taikyti. Pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, tad turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.
Patikrinimo akte nustatyta, kad Bendrovė tikrinamą laikotarpį, t. y. 2017–2018 m. deklaravo išgautą ir privalomą deklaruoti požeminį vandenį, o 2019 m. deklaracijas pateikė pavėluotai t. y. 2020 m. birželio 26 d, tačiau taikant mažesnį koeficientą 0,03 Eur, o ne 0.10 Eur. Taip pat nustatyta, kad mokesčių mokėtoja vykdė gamtos išteklių gavybą 2017 ir 2018 m. neturint Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, todėl konstatuotina, kad Bendrovė padarė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pažeidimą.
Teismas pažymi, kad, Bendrovė padarytą pažeidimą motyvuoja tuo, kad pareiškėja teisingai deklaravo gamtos išteklius – požeminį vandenį ir jų išgautą kiekį ir suklydo tik pasirinkdamas požeminiam vandeniui taikytiną tarifą, tačiau mano, kad klaidingo mokesčio tarifo pritaikymas nesudaro pagrindo taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą koeficientą 10, taip pat teigė, kad Rašytinėse pastabose paaiškino, kad pareiškėja tam pačiam gręžiniui buvo išsiėmusi leidimą dar 2006 m. kovo 8 d., tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio rajono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų rekomendacija, kreipėsi dėl šio leidimo panaikinimo, kadangi Bendrovė užsiima žemės ūkio veikla ir išnaudodavo mažiau nei 100 m³ vandens per parą, tačiau sužinojusi apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą 2019 m. gegužės 9 d. vėl kreipėsi į atsakingą instituciją dėl leidimo gavimo, o klaidingą mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifą pasirinko dėl žmogiškosios klaidos: nežinojo, kad pareiškėjos komerciniais tikslais naudojamas vanduo turi būti apmokestinamas pagal kitam požeminiam vandeniui taikytiną tarifą, kadangi tai yra nespecifikuota vandens rūšis. Skunde argumentavo, kad pareiškėjai taip pat nėra žinomas teisės aktas, kuriame būtų detalizuota, kad būtent 0.10 Eur tarifas turi būti taikomas tais atvejais, kai požeminis vanduo naudojamas žemės ūkio veikloje. Pažymi, kad pareiškėjos veikla apima daržovių auginimą ir jų realizavimą, taigi, Bendrovės vertinimu, požeminio vandens namų ūkio reikmėms rūšis buvo artimesnė pareiškėjos įmonės situacijai, todėl ir pasirinko jai taikytiną tarifą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, todėl turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymai mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, privalomų leidimų turėjimą. Pažymėtina, jog pareiškėja privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, kuri reiškia, kad tai, jog pareiškėja nežinojo apie leidimo išgauti požeminį vandenį privalomumą bei privalomą deklaravimą laiku ir naudojant tinkamą koeficientą, nepanaikina pareiškėjai administracinės atsakomybės už šių pažeidimų padarymą. Taigi, pareiškėjos argumentas dėl nežinojimo apie teisės aktuose nustatytus reikalavimus taikomus jos veiklai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingas. Be to, pabrėžtina, jog sutiktina su atsakovo atsiliepimo į skundą argumentu, kad Bendrovė pagal savo veiklos pobūdį akivaizdžiai nėra vandens tiekėjas ir ji požeminio vandens netiekia namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, o požeminį vandenį naudoja savo pačios vykdomai ūkinei komercinei veiklai.
Pareiškėja teigia, kad Sprendimu jai pritaikyta ekonominio poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, yra neproporcinga, nes Bendrovės padaryti teisės aktų pažeidimai buvo sąlygoti žmogiškosios klaidos, teigia, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra tiek pavojingas, kad reikėtų taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją. Teismas akcentuoja, kad už MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas, t. y. jis apskaičiuojamas atitinkamą tarifą dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, toks padidintas mokesčio tarifas yra nustatytas įstatymo, tad jo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus jam MUVGIĮ nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjos argumentas, kad ji nepadarė jokios žalos aplinkai, aptariamai bylai nėra reikšmingas, nes šiuo atveju ginčas kyla ne iš aplinkos apsaugos, o iš mokesčių teisinių santykių, taigi, konstatuotina, jog Bendrovė padarė žalą valstybės biudžetui, nes numatytais terminais nedeklaravo ir nesumokėjo įstatymu nustatyto mokesčio, paskaičiuoto taikant įstatyme numatytą tarifą.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma pažymėtina, kad pareiškėja visą tikrinamą laikotarpį (2017-2019 m.) neteisingai deklaravo išgautą ir privalomą deklaruoti požeminį vandenį bei jį išgavo 2017 m. bei 2018 m. neturint Leidimo ir tai nebuvo pareiškėjos vienkartinis veiksmas: Patikrinimo akte matoma, jog viso patikrinimo laikotarpiu išgautas požeminio vandens kiekis deklaruojamas taikant mažesnį nei turi būti taikomas koeficientas, motyvuojant, jog pareiškėja nežinojo apie privalomojo išgauti požeminio vandens kiekio koeficientą, tačiau kaip jau teisėjų kolegijos išaiškinta, kaip juridinis asmuo, besiverčiantis ūkine komercine veikla, turėjo domėtis aktualiu teisiniu reglamentavimu, būti pakankamai apdairus, todėl šie Bendrovės argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti priskiriami prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį.
Viešojo administravimo įstatymo 36⁸ straipsnio 6 dalis nustato, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į padaryto pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes, į pareiškėjos finansinę situaciją, jos galimybę sumokėti finansinę sankciją ir galimas to pasekmes.
Teismas pažymi, jog atveju vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjos turtinė padėtis. Pažymėtina, kad pareiškėjos metinės pajamos 2019 metais sudarė 1 635 193 Eur, 2020 metais – 1 070 926 Eur. Atitinkamai, pareiškėjos pelnas prieš apmokestinimą 2019 metais sudarė 163 080 Eur, o 2020 metais – 117 754 Eur (beveik trečdaliu mažesnis nei 2019 metais). Esant tokioms aplinkybėms, Departamento papildomai apskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma, lygi 260 353 Eur, sudaro net ketvirtadalį pareiškėjos metinių pajamų ir daugiau nei dvigubai viršija visą pareiškėjos 2020 metų finansinį (pelno) rezultatą. Teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjos turtinė padėtis yra sunki, todėl laikytina, kad paskirta ekonominė sankcija jos finansinei padėčiai yra reikšminga.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 260 353 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjai ginčijamu 2021 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. AS-76 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 260 353 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 52 070,6 Eur (26035,3 x 2).
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. AS-76 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu nustatytas 260 353 Eur, keistinas, mokestį sumažinant iki 52 070,6 Eur.
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 260 353 Eur iki 52 070,6 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sodžiaus rytas“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. AS-76 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 260 353 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant jį iki 52 070,6 Eur (penkiasdešimt dviejų tūkstančių septyniasdešimt eurų 60 ct).
Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sodžiaus rytas“ skundą dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.