Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės ir Birutės Valiulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų D. A. ir R. A. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16-913/2015 pagal ieškovės UAB „Anykščių šiluma“ ieškinį atsakovams D. A. ir R. A. dėl mokesčių už suvartotą šiluminę energiją priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Anykščių komunalinis ūkis“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė UAB „Anykščių šiluma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. A. ir R. A., prašė iš jų solidariai priteisti įsiskolinimą už pateiktą šiluminę energiją, delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog UAB „Anykščių šiluma“ tiekė šiluminę energiją atsakovų butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Anykščiuose. Atsakovams nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tiekimo tinklų atsijungus, už gaunamą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, atsakovai nemokėjo. 2007-11-20 buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1329, kurio 25 str. nurodo, kad „Daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos“. 2009-08-06 atsakovams buvo siųstas registruotas laiškas, su pasiūlymu sudaryti naują sutartį dėl Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, o 2009-09-17 raštu Nr. 639 buvo išaiškintos sąlygos dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo, tačiau atsakovai už šiluminę energiją, sunaudotą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, atsisakė mokėti. Nors 2010-02-02 atsakovams buvo išaiškinta būtinybė ir sąlygos mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms suvartotą šiluminę energiją, tačiau atsakovai ir toliau nemokėjo už suvartotą šiluminę energiją ir sutarties nesudarė. Sutartis nebuvo sudaryta, bet pasiūlymas sudaryti sutartį buvo laikomas įteiktu, todėl už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti atsakovams buvo pradėtas skaičiuoti mokestis pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.384 straipsnio l dalies nuostatas. Nuo 2009-10-01 iki 2014-06-01 atsakovų skola už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sudaro 828,46 Eur (2860,51 Lt) ir, vadovaujantis įstatymu „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“, – 164,66 Eur (568,54 Lt) delspinigių. Net ir teisėtai įgyvendintas atsijungimas nuo namo centralizuotos šildymo sistemos pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes neturi įtakos iš įstatymo kylančios bendraturčio pareigos proporcingai apmokėti atitinkamas su bendruoju turtu susijusias išlaidas.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.

Anykščių rajono apylinkės teismas 2015-05-18 sprendimu ieškinį patenkinto iš dalies – priteisė ieškovės UAB „Anykščių šiluma” naudai solidariai iš D. ir R. A. 828,46 Eur skolos už suvartotą šiluminę energiją, po 12,45 Eur žyminio mokesčio, o likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas 2009-08-06 raštu Nr. SD-483-501, papildomai ieškovo siųstu 2009-09-17 d. raštu Nr. SD-639, informavo atsakovus apie tai, jog bus taikomi mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą jiems nesudarius sutarties, taigi bus pajungtas ir bendrojo naudojimo patalpų šildymas. Teismas nustatė, kad iš teisės aktų turinio matyti, jog bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidos yra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, remdamasis kasacinio teismo praktika, teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad bendrojo naudojimo patalpų šildymas yra skirtas ne namui išsaugoti, išlaikyti, o asmeniniams bendraturčių poreikiams tenkinti, padarė išvadą, kad bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidos yra skirtos turtui išlaikyti ir išsaugoti. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas laikėsi teisės aktų reikalavimų, siekdamas užtikrinti higienos normas, statinio laiptinės šildymo sistemos nedemontavo, teismas ieškovo veiksmų neteisėtumo nenustatė. Atsiradusios išlaidos kildinamos iš įstatymo, yra susijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais bei galimos be savininko sutikimo CK 4.83 str. 4 d. prasme, todėl atsakovų argumentus dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo pajungimo neteisėtumo atmetė. Teismas nesirėmė atsakovų pateiktu 2015-03-31 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu bei fotonuotraukomis, nes jame pateikti duomenys nėra susiję su nagrinėjama civiline byla (CPK 180 str.). Nurodė, kad pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai jas apmokėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos. Teismas nurodė, kad nors atsakovai jiems pateiktos šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo bendro naudojimo patalpoms šildyti su ieškovu nesudarė, tačiau, nenustačius ieškovo veiksmų neteisėtumo, sutartis laikoma sudaryta pagal Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 „Dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo“ standartines sąlygas nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Pripažintinas neteisingu ir teisiškai nepagrįstu atsakovų argumentas, kad ieškovas, apskaičiuodamas skolą už patiektą šilumą, mokestį už bendrojo naudojimo patalpas skaičiavo tik atsakovų atžvilgiu. Teismas pripažino, kad byloje esantys šilumos energijos skaitiklio patikros sertifikatai, šilumos energijos skaitiklio kontrolės protokolas patvirtina, kad patikros įrenginiai patikimi ir jų duomenų pagrįstumu abejoti nėra pagrindo. Priimdamas sprendimą dėl įsiskolinimo sumos priteisimo, teismas rėmėsi ieškovo pateiktais paskaičiavimais, o paskaičiavimais, pateiktais atsakovų, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo remtis. Teismas pripažino, kad 1995-01-26 įstatymas Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ kaip teisinis pagrindas negali būti taikomas, nes UAB „Anykščių šiluma“ neturi valstybės ar savivaldybės įmonės teisinio statuso, todėl ieškovo reikalavimas skaičiuoti delspinigius atsakovų įsiskolinimo atžvilgiu, negali būti tenkinimas, nepagrįstas, ir sprendė, kad ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Apeliaciniu skundu atsakovai skundžia Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-05-18 sprendimą, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Anykščių šiluma“ ieškinį atmesti. Taip pat atsakovai prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliantai skundu nurodo, kad 2009 m. rugpjūčio pradžioje, tuo metu, kai daugiabučio namo, kuriame jie gyveno, bendrojo naudojimo patalpa - laiptinė - jau buvo nešildoma daugiau nei dešimt metų, o atsakovas 2009 m. rugpjūčio mėnesį atsiuntė sutartį pasirašymui,bet nenurodė, jog ketina ir kada atnaujinti šilumos energijos tiekimą daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), laiptinėje. 2009-11-05 ieškovo darbuotojai, neturėdami namo gyventojų sutikimo, savavališkai atnaujino (duomenys neskelbtini) namo laiptinės šildymą. 2009-11-09 raštu namo gyventojai kreipėsi į šilumos tiekėją su prašymu demontuoti be sutikimo prijungtus namo laiptinė šildymo prietaisus. Apeliantai nurodo, kad namas pastatytas 1987 m., namo projektas nėra išlikęs, todėl jam negali būti taikomos 2005 m. nustatytos projektavimo sąlygos. Laiptinės šildymo sistema buvo atjungta ir nefunkcionavo iki 2009-11-05, kai šilumos teikėjas ją savavališkai prijungė. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad Anykščiuose laiptines šildyti pradėta tik tuose namuose, kur yra autonomiškai šildomų butų, kitų namų laiptinės nešildomos ir gyventojai neverčiami papildomai daugiau mokėti už šilumą. Be teisėto pagrindo atnaujinusi laiptinės šildymą, ieškovė pradėjo siųsti sąskaitas, kuriose buvo reikalaujama apmokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, o kitiems namo gyventojams sąskaitose buvo nurodoma mokėti tik už gyvenamųjų patalpų šildymą.

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurių 240.11 p. rėmėsi ieškovė, įrodinėdama laiptinės šildymo atnaujinimo teisėtumą, nesuteikia teisės nei ieškovei, nei namo administratoriui teisių be butų savininkų sutikimo patiems, savo iniciatyva, atstatyti šildymo projektinę galią, nes tam yra numatyta procedūra, kurios privalu laikytis. Šilumos tiekėjas savavališkai, kaip teigė ieškovės atstovas, savo iniciatyva nusprendė teikti paslaugą kurios namo gyventojams nereikia, t.y. šildyti laiptinę. Teikdama šiluminę energiją laiptinei be gyventojų sutikimo, UAB „Anykščių šiluma“ pažeidė butų savininkų teises savo nuožiūra valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės objektą bei juo disponuoti. Pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo 13 str. 3 d. numato, kad šildymo sezono laikotarpiu šilumnešis privalo būti tiekiamas daugiabučio namo butams ir kitoms patalpoms šildyti. Butai ir kitos patalpos privalo būti šildomi, jeigu tam neprieštarauja dauguma to namo butų savininkų, neturinčių įsiskolinimų šilumos tiekėjui. 2009-11-09 visų namo gyventojų buvo pasirašytas prašymas UAB „Anykščių šiluma“, kad nebūtų vėl šildoma namo laiptinė. Teismo nurodytuose ieškovės 2009-08-06 ir 2009-09-17 raštuose nėra duomenų, kad bus pajungtas laiptinės šildymas. Šilumos ūkio įstatymo 25 str. bei rekomenduojamas metodas Nr. 5 suteikė teisę ieškovei skaičiuoti mokesčius pagal metodą ir tada, kai bendrojo naudojimo patalpos - laiptinės nešildomos.

Teigia, kad ginčas kilo ne dėl pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 str., taikant Metodą Nr. 5, bet dėl laiptinės šildymo atnaujinimo be teisėto pagrindo, taip padidinant name suvartojamą šilumos kiekį ir ieškovui gaunant didesnį pelną. Nesuprantamas teismo argumentas nesiremti atsakovų pateiktu 2015-03-31 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu bei fotonuotraukomis, nes teismai turi teisę neanalizuoti tik tų argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas argumentuoti turi būti motyvuotas. Teismas nevertino ir nepasisakė, kodėl minėti įrodymai neturi sprendžiamosios reikšmės. Apeliantai teigia, kad pateikti įrodymai įrodo, kad laiptinės šildyti pradėtos tik tuose namuose, kuriuose yra autonomiškai šildomų butų, kitų namų laiptinės yra nešildomos ir gyventojai neverčiami papildomai mokėti už šilumą ir paneigia ieškovės bei teismo teiginius, kad ieškovė vykdė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 240.11 punkto reikalavimus, kituose namuose galioja bendraturčių susitarimai šildyti arba nešildyti laiptines ir šilumos tiekėjas savo iniciatyva neatstato šilumos įrenginių projektinės galios.

Kadangi laiptinės šildymas buvo atnaujintas tik ieškovo iniciatyva, paslauga teikiama priverstinai, todėl apeliantai nesutinka mokėti už paslaugą. Pagrindinis nesutikimo motyvas, jog ieškovė turėjo teisę skaičiuoti mokestį už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal rekomenduojamą metodą ir be radiatoriaus laiptinėje pajungimo. Apeliantai pažymi, kad 2014 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 25 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo šio įstatymo 25 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, jog daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Todėl, jeigu ieškovė 2009-11-05 būtų savavališkai neatnaujinusi laiptinės šildymo, nuo 2015-01-01 butų savininkams nebebūtų taikomas apmokėjimas už bendro naudojimo patalpų šildymą. Ieškovė atsisako tenkinti gyventojų prašymą nešildyti laiptinės ir neskaičiuoti mokesčių, nurodydama, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 dalyje numatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas), ir dėl bendrųjų patalpų šildymo būdo pakeitimo siūlo kreiptis į namo valdytoją (administratorių) įstatymo nustatyta tvarka. Taigi ieškovė interpretuoja įstatymą, nes laiptinės nešildymas nėra šildymo būdo pakeitimas, gyventojai gali susitarti, jog laiptinės nešildys, ką techniškai nesudėtinga padaryti.

Apeliantai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civ. byloje Nr. 3K-7-515/2009, yra pasisakiusi, kad sprendžiant daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių ginčus, kai pareikštas reikalavimas dėl aptariamų įstatyminių pareigų vykdymo, svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios - bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti. Apeliantai, nurodo, kad sprendžiant jų pareigą mokėti už šildymą, konstatuotina, kad laiptinės šildymas nepatenka į CK 4.76 str. taikymo sritį, kadangi tai nėra susiję su šių patalpų geros būklės palaikymu. Teigia, kad laiptinės ir kitų bendrųjų patalpų šildymas išimtinai susijęs su visų bendraturčių asmeninių interesų ir poreikių tenkinimu. Teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006. Be to, nurodo, kad iš teismo išvadų nėra aišku ar iš daiktinių, ar iš prievolinių teisių kildinama jų pareiga mokėti už be teisėto pagrindo atnaujintą laiptinės šildymą. Teismas pasisakė, jog tai yra paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja prievolių teisės normos, tačiau Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnyje numatyta nuostata, kad vartotojas turi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir gauti paslaugas, o šio įstatymo 19 straipsnyje išreikšta kategoriška nuostata, kad draudžiama be vartotojo sutikimo teikti paslaugas vartotojui. CK 6.368 straipsnyje nustatytas draudimas pardavėjui tiekti daiktus vartotojui be pastarojo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama mokėti. Šio straipsnio 2 d. numato, kad jeigu buvo pateikti daiktai be vartotojo sutikimo, vartotojas gali jais naudotis savo nuožiūra neatlygintinai. CK 6.188 str. 4 d. nurodyta, kad vartojimo sutartyse individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tolios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.).

Pažymi, kad teismas atsisakė priimti jų priešieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, taip pat atsisakė trečiaisiais asmenimis įtraukti namo bendraturčius, o įtraukė namo administratorių, kuris negina daugiabučio namo savininkų interesų, taip pat atsisakė apklausti liudytojus, o įrodžius, kad ieškovė bendro naudojimo patalpų šildymui skiria ne 20 proc., kaip numatyta metodikoje, bet 23 procentus, leido ieškovei pakeisti skaičiavimus ir tai pripažino kaip ieškovės padarytą techninę klaidą, t.y. gynė išimtinai verslininko-šilumos tiekėjo interesus. Dėl to apeliantai mano, jog teismas jau iš anksto turėjo nuomonę dėl būsimo sprendimo. 2015-01-20 ieškovė teismui pateikė pažymą Nr. SD-46 su priedais - mokėjimų paskaičiavimais už (duomenys neskelbtini) namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą ir gyvenamųjų patalpų šildymą. Pažymoje paaiškino, kaip skaičiuojami mokesčiai. Iš pateiktų dokumentų buvo akivaizdžiai matyti, jog nuo 2009 m. lapkričio iki 2012 m. kovo mėnesių bendro naudojimo patalpų šildymui skaičiuojama 23 proc. suvartotos šilumos energijos, kai Metode Nr. 5 numatyta, jog turi būti apskaičiuojama 20 proc. Dėl to, nurodo, kad 2015-03-10 teismui atsakovai pateikė suvartotos šilumos kiekio paskirstymo namo (duomenys neskelbtini), Anykščiuose, bendrojo naudojimo patalpų šildymui suvestinę, parengtą pagal 2015-01-20 ieškovės teismui pateiktą pažymą Nr. SD-46, kuri patvirtina, patvirtina minėtą teiginį bei faktą, jog nuo 2009 m. lapkričio iki 2012 m. kovo mėnesių šilumos kiekis bendro naudojimo patalpų šildymui buvo paskirstomas tik atsakovams, o kitiems namo gyventojams bendro naudojimo patalpų šildymas nebuvo skaičiuojamas. Priešingu atveju, teismui pateiktose suvestinėse nebūtų skaičių, akivaizdžiai neatitinkančių Metodo Nr. 5 nuostatų. Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai sudarė galimybę ieškovei pakeisti skaičiavimus ir priėmė ieškovės atstovų paaiškinimus, jog lentelėje buvo padaryta techninė klaida, tokiu būdu padarydamas šalių procesinių teisių pažeidimą.

Apibendrindami apeliantai teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neobjektyviai ir šališkai vertino tik vienos proceso šalies - ieškovės pateiktus argumentus, o jų, atsakovų, pateikti įrodymai paneigia ieškinio reikalavimų dydį ir jų pagrįstumą. Ieškovė, būdama verslininku, santykiuose su jos paslaugas perkančiais vartotojais privalėjo veikti skaidriai ir profesionaliai, užtikrinti, kad vartotojams būtų pateikiama visa būtina informacija, susijusi su teikiamomis paslaugomis ir jų kaina (CK 6.719 str.). Teismas, tenkindamas ieškinį, netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-179,183, 185 straipsniai), šalių lygiateisiškumo, vartotojų teisių gynimo principus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą kuris turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas- ieškinys atmestas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Anykščių šiluma“ prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-05-18 sprendimą palikti galioti. Taip pat prašo iš atsakovų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad faktiškai UAB „Anykščių šiluma“ atstatė atsakovų namo laiptinės šildymo sistemą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m.gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 240.11 p., kadangi savininkai šių reikalavimų nevykdė. UAB „Anykščių šiluma“ tik atstatė namo šilumos įrenginių projektinę galią, kad nebūtų pažeidžiamos higieninės normos. Be to, atsakovams 2000 m. nuo centralizuotai tiekiamos šiluminės energijos atsijungus, jie išliko šilumos vartotojais CK 6.384 str. pagrindu. Namo laiptinėje radiatorius buvo nuo namo pastatymo dienos, įsigydami butą, atsakovai žinojo, kad namas šildomas centralizuotai, todėl netaikytina nuostata, kad draudžiama teikti paslaugas vartotojui be vartotojo sutikimo. Net ir nešildant laiptinės, atsijungusiems butų savininkams neišnyksta pareiga apmokėti už bendrojo naudojimo patalpas. Atsakovai neginčija aplinkybės, kad jie yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), Anykščiuose, bendraturčiai. Ta aplinkybė, jog namo laiptinėse yra atjungti šildymo įrenginiai, nepagrindžia fakto, kad kitose daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose nesusidaro šilumos energijos nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Jeigu UAB „Anykščių šiluma“ būtų neprijungusi pagal projektą buvusio namo laiptinės radiatoriaus, atsakovai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą vis tiek privalėtų mokėti. Atsakovams nuosavybės teise priklausantis butas atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir šildomas iš kito energijos šaltinio, o kitų butų savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi ir moka už sunaudotą šilumos energiją. Šiluma į butus tiekiama per namo inžinerinius tinklus - šilumos energijos tiekimo vamzdyną ir apšildo visas namo patalpas - butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos, ir bendrojo naudojimo patalpas, namo gyventojams priklausančias bendrąja daline nuosavybe, todėl pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos. Pažymi, kad 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) 25 str. taip pat nustatyta, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, sutartis dėl šilumos energijos tiekimo, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms daugiabučiame name šildyti, sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Atsakovai bendraturčiai,tad turi mokėti ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, o ši bendraturčio pareiga nesiejama su aplinkybe ar jų pačių patalpos yra šildomos iš centralizuotų tinklų, ar nuo jų atjungtos. Byloje nėra ginčijama, kad namo bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos per prijungtą centralizuotą šilumos perdavimo tinklą. Nurodo, kad ankstesniuose mokėjimų pranešimuose nebuvo reikalaujam atskirai nurodyti, kiek yra mokama už bendrojo naudojimo patalpas gyventojams savo butų neatjungusiems nuo bendrojo šildymo sistemų. Šis reikalavimas atsirado tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 6 priede nurodyto mokėjimo reikalavimo pavyzdinėje formoje. Atsakovų teiginys, kad 2014-11-20 buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 25 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo šio įstatymo 25 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, jog daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, įsiteisėjo nuo 2015 m. sausio 1 d. ir ieškinio laikotarpiu netaikytinas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Apeliantai prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliantai prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliantai turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus ir nurodyti esmines aplinkybes iki bylos nagrinėjimo dienos, teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl apeliantų prašymas netenkinamas.

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo. Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus. Apygardos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Byloje kilo ginčas dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo. Apeliaciniu skundu atsakovai nesutinka su teismo sprendimu dėl to, kad jų manymu, ieškovė atnaujino šildymą namo bendro naudojimo patalpose neteisėtai – be namo butų savininkų sutikimo ir tuo pažeidė jų kaip vartotojų teises. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai dėl bendro naudojimo patalpų šildymo sistemos prijungimo teisėtumo, nagrinėjamu atveju patvirtina, kad atsakovų sutikimas atnaujinti šilumos tiekimą į namo laiptinę nebuvo reikalingas.

CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.83 str. straipsnio 4 dalis nustato šios bendrosios taisyklės išimtį, pagal buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009-11-27 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 yra pažymėjusi, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys galimos, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

Byloje pateiktais duomenimis ieškovė įrodė, kad išlaidos, susijusios su bendro naudojimo patalpų – laiptinės šildymu yra susijusios privalomaisiais statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir nėra susijusios su asmeninių namo gyventojų poreikių tenkinimu, kas reiškia, kad dėl šių išlaidų atsakovų sutikimas nereikalingas. Priešingų duomenų atsakovai nepateikė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatyminiai reikalavimai nustatyti Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kurio 18 lentelėje minimali leistina temperatūra laiptinėse šildymo metu turi būti +16 laipsnių. Taigi, pareiga mokėti už laiptinės šildymą atsakovams kyla iš įstatymo, ji susijusi su tinkamu statinių naudojimu ir priežiūra. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovų gyvenamojo namo laiptinėje visada buvo įrengtas šildymo prietaisas. Tai, kad laiptinė nebuvo šildoma iki jos šildymo atnaujinimo 2009 m., nereiškia, kad ieškovė neteisėtai, be namo gyventojų sutikimo pajungė bendro naudojimo patalų - laiptinės šildymą. Atsakovai jokių duomenų apie tai, kad laiptinės šildymo sistema iki šildymo atnaujinimo buvo atjungta teisėtai ar buvo leista ją demontuoti nepateikė. Iki laiptinės šildymo atnaujinimo jau buvę įrengti namo laiptinės šildymo įrenginiai tik patvirtina buvus tokius gyvenamojo namo projektinius reikalavimus. Aplinkybė kada pastatytas pats gyvenamasis namas ginčo atveju nereikšminga , nes minėtas STR nenumato, jog jis būtų privalomas tik po tam tikro laiko pastatytiems statiniams.

Kolegijos vertinimu , apeliantai nepagrįstai tvirtina, jog Taisyklių 240.11 p. draudžia ieškovui ir namo administratoriui patiems savo iniciatyva atstatyti šildymo projektinę galią. Ši Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių norma tiesiogiai nenustato kokia tvarka turėtų būti galia atstatyta, jeigu to nepadaro patalpų savininkai (administratorius). Be to, netgi jeigu ir konstatuoti, kad Taisyklių 242 p. procedūrų nesilaikyta, kolegijos vertinumu, tai būtų formalus pažeidimas, kuris nepaneigtų būtinumo projektinę galią atstatyti,taigi šildymą pajungti. Greta to pastebima, jog pagal Taisyklių 245.14 p. pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas privalo užtikrinti tolygų visų pastato butų ir kitų patalpų šildymą palaikant juose teisės akte (Taisyklių 1 priedo 27 punktas) nustatytą patalpų temperatūrą ir tiekiamo į butus ir kitas patalpas karšto vandens teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 28, 45 punktai) nustatytą temperatūrą. Pirmo priedo 27 p. daro nuorodą į Lietuvos higienos normą HN 42:2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“. Pagal šios normos 1.11. bendrojo naudojimo patalpos laiptinės rekomenduojama patalpos temperatūros vertė šildymo sezonui yra 16–18 laipsnių. Nuo 2010-01-01 šią normą pakeitusi Lietuvos higienos norma HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ nustatė Buto pagalbinių ir gyvenamųjų pastatų bendrojo naudojimo patalpų temperatūrų ribinės vertes šaltuoju metų laikotarpiu ir jos yra 14-16 laipsnių. Pagal šios normos 2 p. ši higienos norma taikoma naudojant pastatus ir privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, rekonstruojantiems, kapitališkai remontuojantiems pastatus, kuriuose įrengiamos gyvenamosios ir visuomeninės paskirties patalpos, taip pat šilumos tiekėjams, pastatų šildymo sistemų prižiūrėtojams (eksploatuotojams) ir kontroliuojančioms institucijoms. Tokių normų privalomumą nustato ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 16 str. skelbiantis, kad privalomuosius higienos normatyvus bei taisykles, reglamentuojančias fizinių ir juridinių asmenų veiklą, nustato Visuomenės sveikatos saugos reglamentas (higienos norma).

Pagal Lietuvos klimato sąlygas akivaizdu, jog šaltuoju metų laiku daugiabučio namo laiptinėje nebus bent + 16 laipsnių šilumos, jeigu šios patalpos nebūtų niekaip – nei tiesiogiai, nei per konstrukcines atitvaras šildomos, todėl siekiant užtikrinti temperatūros ribinės ribos reikalavimo laikymąsį ieškovas turėjo įstatyminį pagrindą atnaujinti laiptinės šildymą, energiją tiekiant to kaštai šilumą tiekiančiam turi būti atlyginti.

Išlaidos bendro naudojimo patalpoms šildyti negali būti laikomos išlaidomis bendraturčių asmeninių interesų ir poreikių tenkinimui nuo kurių atsakovai turi teisę atsisakyti, kadangi pareiga mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą yra įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 25 str. 1 d., numatančioje, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas šiluminės energijos ir karšto vandens vartojimo daugiabučiuose namuose ypatumus teisės taikymo požiūriu, taip pat nurodė, kad daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas gyventojas – abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, „gyvatukui“. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų bendraturčių. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 str.nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).

Taigi, byloje surinkti duomenys ir kasacinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju patvirtina, kad ieškovė turėjo teisę atnaujinti teisėtai įrengtą ir įstatymų nustatyta tvarka neatjungtą bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovų gyvenamajame name be atsakovų sutikimo. Nors nuo 2014-12-02 įsigaliojo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas, tačiau byloje nustatyta, kad bendro naudojimo patalpų šildymas tiektas laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2014-06-01, todėl minėta įstatymo nuostata netaikytina.

Darant prielaidą, kad ieškovė neturėjo teisės atnaujinti atsakovų namo bendro naudojimo patalpų, šiuo atveju laiptinės, šildymo, pareiga atsakovams mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą išliktų, o ieškovė vis tiek turėtų teisę reikalauti sumokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad laiptinė nebuvo šildoma – atjungti laiptinės šildymo įrenginiai, reikštų, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nereikštų, kad laiptinė apskritai nešildoma ir dėl to namo bendraturčiai nepatiria šilumos energijos išlaidų. Šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti. Neabejotina, kad apeliantai yra namo bendrųjų konstrukcijų bendraturčiai ir atsakingi už namo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieneto, tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jie turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susieti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir apeliantai, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako ieškovei už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją. Byloje nėra duomenų, kad dėl šios pareigos, su kitais bendraturčiais apeliantai susitarė kitaip.

Apeliantų nuoroda,jog jie iš sprendimo turinio nesupranta ar ginčas teismo spręstas pagal daiktines ar prievolines iš dalies pagrįsta, nes teismas išvadas grindė tiek CK 4, tiek 6 knygų nuostatomis, bet ,kolegijos vertinimu, jis iš esmės padarė pagrįstas išvadas dėl šilumos tiekimo reikalingumo ir atitinkamai bendraturčių pareigos šias išlaidas atlyginti, todėl nėra teisinio pagrindo dėl šios priežasties sprendimą naikinti ar keisti ( CPK 328 str.).

Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 str. 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 str. 3 dalis). Pagal CK 4.76 str. nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Nustatyta, kad atsakovai gyvena daugiabučiame name, kuriam ieškovė tiekia šilumos energiją. Atsakovams nuosavybės teise priklausantis butas 2000-10-24 metais atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir šildomas iš kito energijos šaltinio. Šiluma į butus tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo vamzdyną – ir apšildo visas namo patalpas – butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos, ir bendrojo naudojimo patalpas, namo gyventojams priklausančias bendrąja daline nuosavybe. Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d. numato, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. To paties įstatymo 25 str. 1 d. numato, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos.

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad kitiems namo gyventojams bendro naudojimo patalpų šildymas nebuvo skaičiuojamas, nes atsakovai to neįrodė objektyviais duomenimis. Tuo tarpu ieškovės į bylą pateikti duomenys – mokėjimų paskaičiavimai už bendro naudojimo patalpų šildymą ir gyvenamųjų patalpų šildymą, patvirtina, kad visiems namo gyventojams buvo paskaičiuotos mokėtinos sumos už bendro naudojimo patalpų šildymą ( t.1, b.l. 133-39; 148-158), o UAB „Anykščių šiluma“ 2015-01-20 pažyma Nr. SD-46 bei kiti įrodymai byloje patvirtina, jog paskaičiavimai už bendro naudojimo patalpas atlikti vadovaujanti Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, kuris patvirtintas 2005-07-22 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-41 (t.1, b.l. 133), kas paneigia apeliantų argumentus dėl bendrų patalpų šildymo neskaičiavimo kitiems butų savininkams.

Skundo nuoroda, kad teismas nesvarstė ginčo atsižvelgdamas į vartotojų teisių teisinį reglamentąvimą ( Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3,19 str., CK 6.368,6.188 str.4 d.) , kolegijos vertinimu, nepagrįsta, nes, sprendžiant ginčą CK ketvirtosios knygos normų pagrindu, vartotojų teises reglamentuojantis reguliavimas neaktualus.

Teismas pagrįstai nesirėmė apeliantų į bylą pateiktu antstolės N. B. 2015-03-31 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, nes juo konstatuotos faktinės aplinkybės apie kitų namų laiptinėse esančius ir neveikiančius šildymo prietaisus reikšmės ginčui dėl atsakovų skolos už konkrečios laiptinės šildymą neturi (t.1, b.l. 174). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo turinys, priešingai ne teigia apeliantai, nepatvirtina kad šildoma tuose namuose, kuriuose yra autonomiškai šildomų butų.

Apelianto nuomone teismas šioje byloje buvo šališkas, nes leido ieškovui tikslinti skaičiavimus, atsisakė priimti priešieškinį, bendraturčių neįtraukė trečiaisiais asmenimis, atsisakė apklausti liudytojus. Kolegijos vertinimu, toks teiginys nepagrįstas. Nenustatyta, kad šių veiksmų atlikimas ar atsisakymas juos atlikti būtų sutrukdęs atskleisti ginčo ( bylos) esmę, o kuo konkrečiai teismo veiksmais buvo pažeistas nešališkumo principas ar kaip tai sutrukdė išspręsti ginčą skunde nenurodyta.Tai, jog teismas netenkino apeliantų prašymų savaime nerodo teismo šališkumo, nes teismo pareiga yra rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, šalinti iš proceso tai kas su juo nesusiję ( CPK 159 str.). Atsisakymas priimti priešieškinį neskundžiamas, bet toks atsisakymas nėra procesinė kliūtis inicijuoti savarankišką teisminį procesą. Iš Liteko duomenų bazės matyti, jog tokio su ginčo esme galimai susijusio proceso Anykščių rajono apylinkės teisme apeliantai iki šiol neinicijavo.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė, todėl šis prašymas laikomas nepagrįstu ir negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.