Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnį, 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės mėn. 23 d., ikiteisminio tyrimo konkrečiau nenustatytu laiku, iš internetinės svetainės XXX, veikiančios Nyderlandų Karalystėje, nusipirko ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytą medžiagą (susmulkintos augalo žievės ir pavienės medienos detalių) su užrašu „(duomenys neskelbtini) GR 16.05.13“, kurios turinio bendra masė – 126,89 g, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – harmino, kuri įrašyta į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (II sąrašą – Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, leidžiamų vartoti medicinos tikslams – 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos II sąrašą) ir nurodė pardavėjui šią nupirktą medžiagą atsiųsti jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), į jo gyvenamąją vietą, ir 2012 m. birželio 9 d. pardavėjui siunčiant nurodytu adresu siuntinį Nr. XXX su minima psichotropine medžiaga, jis, neturėdamas leidimo, 2012 metais, ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu konkrečiau nenustatytu laiku, iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės „Pašto“ postą, esantį adresu Rodūnios kelias 9, Vilnius, gabeno ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytą medžiagą (susmulkintos augalo žievės ir pavienės medienos detalių) su užrašu „(duomenys neskelbtini) GR 16.05.13“, kurios turinio bendra masė – 126,89 g, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – harmino.

Nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės mėn. 23 d., ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu konkrečiau nenustatytu laiku, internetinėje svetainėje www.shayanashop.com, veikiančioje Nyderlandų Karalystėje, pasinaudodamas asmeniniu kompiuteriu, esančiu jo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), iš savo asmeninės banko sąskaitos sumokėdamas 133,50 eurų, neturėdamas tikslo platinti, įgijo ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytą medžiagą (susmulkintos augalo žievės ir pavienės medienos detalių) su užrašu „(duomenys neskelbtini) GR 16.05.13“, kurios turinio bendra masė - 126,89 g, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – harmino, kuri įrašyta į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (II sąrašą – Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, leidžiamų vartoti medicinos tikslams – 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos II sąrašą) bei nurodė pardavėjui jį išsiųsti pašto siunta jo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini).

Nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytu laiku ir būdu, įgijo ir neteisėtai laikė savo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), 0,7962 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos iki 2013 metų vasario 6 d., kuomet jas kratos metu rado paėmė muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytu metu ir būdu, įgijo ir neteisėtai laikė savo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), 0,3013 g narkotinės medžiagos – kanapių (Cannabis L.) dalių, kuriose esančios psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija – 10,9 % ir skaidrios spalvos plastiko trintuvę, kurios viduje - 0,1620 g narkotinės medžiagos – kanapių (Cannabis L.) dalių, kuriose esančios psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija – 6,1 %, iki 2013 metų vasario 6 d., kuomet jas kratos metu rado ir paėmė muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai

Be to, apelianto nuomone, jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 199 straipsnio 2 dalyje bei BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas dėl neteisėto harmino įgijimo ir laikymo, nes minėtuose straipsniuose numatytos veikos gali būti padarytos tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kvalifikuojant veikas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį bei BK 259 straipsnio 2 dalį teismas turi įrodyti, kad veika buvo padaryta tiesiogine tyčia. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog siųsdamas medžiagas, kuriose yra harmino, nuteistasis nesuvokė, jog tai yra psichotropinė medžiaga, o jos laikymas ar įgijimas Lietuvos Respublikoje nėra galimas. Akivaizdu, jog šiuo atveju padarytos veikos kaltės forma yra neatsargi, todėl jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir BK 259 straipsnio 2 dalį.

Specialisto išvadoje Nr. 11-2235 (12) nurodyta, kad nustatyti, kiek yra gryno harmino, negalima, nes nėra harmino pamatinės medžiagos. Teismas, tiriamai medžiagai pritaikęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas psichotropinėms medžiagoms, pripažino, kad tiriamoje susmulkintoje augalo žievėje ir pavienėse medienos dalelėse yra 0,75 g harmino. Teismas be nuorodos į teisinius aktus pabrėžė, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, medžiagos kiekis kvalifikacijai reikšmės neturi. Be to, teismas neatsižvelgė į nuteistojo pateiktą mokslo patvirtintą faktą, kad harmino yra aptinkama daugelyje įprastų produktų, tokių kaip tabakas ir kava. Didelė harmino koncentracija yra laukiniame tabake, o preparatai su harminu yra be recepto parduodami Lietuvos vaistinėse (pvz. Relaxor Forte). Atlikus laukinio tabako, cigarečių ar kavos ekspertizę, jose taip pat būtų aptikta harmino, todėl, pateikiant kaltinimus dėl harmino, turėtų būti nustatoma jo koncentracija ir bendras kiekis.

Apelianto nuomone nuostata, kad neišmatuotą harmino kiekį galima laikyti 0,75 g grynos medžiagos, negali būti taikoma natūralioms augalų dalims, t. y. susmulkintai augalo žievei ir pavienėms medienos dalelėms. Šią nuostatą tiesiogiai patvirtina ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai, reguliuojantys kanapių ir jų dalių kvalifikavimą, kur yra aiškiai nustatyta 0,2 % koncentracijos riba, skirianti legalias pluoštines ir laukines kanapes nuo nelegalių narkotinių kanapių. Nesant galiojančių teisinių normų kitų kontroliuojamų medžiagų atžvilgiu, tokia nuostata turi būti taikoma ir joms, o pirmiausia tokioms medžiagoms kaip harminas, kuris yra priskirtas vienuoliktam Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašui (Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams) ir yra plačiai paplitusios.

Apeliantas taip pat pabrėžia, kad arbata, kurioje aptikta harmino, buvo įgyta valstybėje, kurioje toleruojamas harmino įgijimas ir vartojimas, todėl nagrinėjant bylą ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, svarbus momentas yra tiesioginės tyčios nustatymas. Tokiu atveju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą daugiau kaip nedidelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimas neturint tikslo jas platinti priskiriamas tarptautinėse sutartyse numatytam nusikaltimui, kuriam nustatyta universali jurisdikcija (BK 7 straipsnio 10 punktas), todėl būtina vadovautis BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir svarstyti, ar kaltininkas suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį (neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas) ir ar norėjo taip veikti. Apeliantas cituoja kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007 ir pažymi, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis taip pat nurodo, kad jis, būdamas užsienyje, laisvai ir nevaržomai įsigijo medžiagų, kuriose yra harmino, su jomis vartodamas arbatą buvo įsitikinęs, jog ši medžiaga nėra pavojinga, o žinodamas, jog harmino yra kavoje bei tabake, šiais produktais teisėtai prekiaujama Lietuvos Respublikoje ir kitose valstybėse, nesuvokė savo veikos pavojingumo ir nesuprato, jog tokia veika daro nusikaltimą. Akivaizdu, jog įgydamas medžiagą, kurioje yra harmino, nuteistasis neveikė tiesiogine tyčia.

Be to, nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai pritaikė natūralių ir praturtintų kontroliuojamų medžiagų atskyrimo principą nagrinėjamoje byloje jo nenaudai, skirdamas už 0,7962 g kanapių dervos įsigijimą ir laikymą 50 MGL dydžio baudą, tuo tarpu kai už panašaus kiekio (viso – 0,4633 g) kanapių dalių įsigijimą ir laikymą buvo skirta žymiai mažesnė 20 MGL bauda, nors abiejų medžiagų aktyvioji medžiaga yra tetrahidrokanabinolis (toliau – THC). THC koncentracijos narkotinių kanapių dalyse paprastai viršija THC koncentracijas laukinių kanapių dervoje, tačiau sprendimas dėl kanapių dervos buvo priimtas be kiekybinio jos tyrimo. Tuo tarpu kanapių dalys buvo ištirtos kiekybiniu požiūriu ir dėl THC koncentracijos. Tokį pat principą teismas turėjo taikyti ir susmulkintai augalo žievei su pavienėms medienos dalelėmis, kadangi žievė su medienos dalelėmis yra taip pat natūrali medžiaga, o tai reiškia, kad kontroliuojamos medžiagos koncentracija jose gali būti tokia pat maža, kaip legaliuose augaluose, maisto produktuose ar nereceptiniuose vaistuose.

Apeliantas, remdamasis Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-272-383/2013, nurodo, kad teismų praktikoje už nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 2 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje padarymą yra skiriamos žymiai mažesnės baudos, nei paskirta jam ). Be to, apelianto finansinė padėtis yra sunki, todėl paskirta 100 MGL dydžio bauda neatitinka teisingo nubaudimo. Pažymi, kad jam UAB „XXX“ per mėnesį išmoka 861 Lt, o VšĮ „Muzikos zona” – iki 35 Lt. Todėl 13000 Lt bauda sudaro metines nuteistojo pajamas. Santaupų apeliantas neturi, transporto priemonės taip pat, gyvena 18 kv.m. ploto kambaryje bendrabučio tipo name. Dėl didėjančių komunalinių mokesčių, būtiniausių prekių ir vaistų nuolatinio brangimo gaunamo darbo užmokesčio jam neužtenka kasdieniams poreikiams patenkinti, todėl paskirtos bausmės dydis neatitinka teisingumo principo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog D. B. nuo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatyto laiko iki 2013 m. vasario 6 d. neteisėtai laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), narkotines medžiagas – 0,7962 g kanapių dervos, 0,3013 g kanapių dalių, kuriose esančios psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 10,9% ir skaidrios spalvos plastiko trintuvę, su jos viduje buvusiomis 0,1620 g kanapių dalių, kuriose esančios psichotropinės medžiagos delta-9- tetrahidrokanabinolio koncentracija 6,1 %.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio seka, kad jis neneigia savo bute laikęs narkotines medžiagas – kanapių dalis ir kanapių dervą. Šis alternatyvus disponavimo narkotinėmis medžiagomis požymis yra neginčijamai nustatytas ne tik remiantis nuteistojo parodymais, bet ir kratos, apžiūros protokolais (1 t. 50-54, 55-58 b. l.), specialisto išvada (1 t. 61-64 b. l.).

Tačiau apeliantas pagrįstai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas D. B. narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, nukrypo nuo teismų praktikos. Kasacinės instancijos teismas savo jurisprudencijoje, ne kartą yra pažymėjęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali buti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais. Šie reikalavimai taikytini ir tais atvejais kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kuri kiekviena gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Uždraustų daiktų suradimas tam tikro asmens gyvenamojoje vietoje, nesant jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti kaip jie ten atsirado, nėra besąlygiškas įrodymas, jog asmuo tyčia juos įgijo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-490/2001, 2K-157/2006, 2K-268/2008, 2K-488/2009, 2K-P-218/2009, 2K-159/2011, 2K-281/2011).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptariamų nusikalstamų veikų alternatyvusis požymis (įgijimas) iš viso nebuvo įrodinėjamas, t. y. nebuvo nustatinėjama, kada, kokiu laiku ir kokiomis aplinkybėmis buvo įgytos narkotinės medžiagos – kanapių derva ir kanapių dalys. Todėl, nenustačius kaltės dėl šių medžiagų įgijimo, nuosprendis keistinas, panaikinant jo dalį dėl paminėtų medžiagų įgijimo.

Nesant jokių duomenų apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo laiką, darytina išvada, kad D. B. šias medžiagas savo bute laike nuo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytos dienos iki 2013 m. vasario 6 d. Šiuo atveju apeliantas, veikdamas vieninga tyčia, laikė skirtingus BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytus komentuojamo nusikaltimo dalykus – kanapių dalis ir kanapių dervą, iš kurių vieno (kanapių dervos) laikymas pagal savo kiekį atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje požymius, o kito (kanapių dalių) – baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, požymius. Tokiu atveju šio nusižengimo papildomas kvalifikavimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį yra perteklinis. Sekant tokia kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo logika, skirtingose vietose rastų ir skirtingą veikliosios medžiagos koncentraciją, turinčių kanapių dalių laikymą, taip pat reikėtų kvalifikuoti kaip savarankiškus baudžiamuosius nusižengimus. Akivaizdu, kad toks nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas nebūtų teisingas. Todėl paminėti nuteistojo nusikalstami veiksmai (kanapių dalių ir kanapių dervos laikymas) turi būti kvalifikuojami kaip pavienis nusikaltimas, t. y. tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-2004).

Dėl šios priežasties keistina ir nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kanapių dervoje, kuri yra sintetinis produktas, veikliosios medžiagos kiekis nenustatinėjamas. Tai apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino specialistas.

Apeliantas taip pat ginčija savo kaltę dėl psichotropinės medžiagos siuntimo iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką apeliuodamas į jo nuomonę nenustatytą tiesioginę tyčią, narkotikų tolerancijos politiką šalyje, kurioje jie buvo įgyti ir į veikliosios medžiagos (harmino) kiekį, kuris šiuo atveju taip pat nėra nustatytas.

Šie apelianto teiginiai arba neatitinka tikrovės, arba negali būti vertinami kaip aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 27 d įsakymu Nr. V-415 ,,Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo pakeitimo“ į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą buvo įtrauktas harminas. Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-424 ši psichotropinė medžiaga įtraukta ir į 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas kiekiui nustatyti (,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“). Taigi Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia medžiagų, dėl kurių siuntimo buvo nuteistas D. B., laisvą apyvartą.

Iš byloje esančio Ayahuasca arbatos rinkimo, kurio sudėtyje yra harmino, aprašymo (1 t. 3, 4 b. l.) matyti, kad ši medžiaga sukelia haliucinacijas. Šį aprašymą ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams pateikė pats D. B. ir patvirtino, kad paminėtą arbatą yra gėręs ir anksčiau užsienyje.

Iš nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme (1 t. 141-142 b. l.) ir jo apeliacinio skundo turinio seka, kad jo žinios apie harmino poveikį, jo neįtraukimą į Psichotropinių medžiagų konvencijos sąrašus ir įtraukimą į Lietuvos Respublikos teisės aktus, draudžiančius paminėtos psichotropinės medžiagos apyvartą, baudžiamosios atsakomybės už šias veikas universalųjį principą yra pakankamai gilios. Iš to seka, kad D. B. aiškiai suvokė, kokią medžiagą siunčiasi iš Nyderlandų Karalystės ir žinojo, kad už tai Lietuvos Respublikoje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Taigi, D. B. veikė tiesiogine tyčia. Kita vertus, netgi darant prielaidą, kad apeliantas nežinojo, jog šios psichotropinės medžiagos apyvarta Lietuvos Respublikoje yra draudžiama (nors aptartais bylos duomenimis tai yra paneigta), jis prieš imdamasis veiksmų, susijusių su disponavimu harminu, turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes. Todėl apelianto deklaruojamas teisės aktų nežinojimas ir šiuo atveju neatleistų jo nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokia praktika nustatant kaltininko tyčios turinį, disponuojant psichotropine medžiaga – harminu, formuojama naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380/2014).

Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde esantys teiginiai apie harmino galimą buvimą apyvartoje neuždraustuose produktuose (tabake, kavoje, nereceptiniuose vaistuose) teisės taikymo prasme nėra reikšmingi, nes D. B. baudžiamojon atsakomybėn yra patrauktas ne už disponavimą legaliais produktais, kurių sudėtyje yra harmino, o už disponavimą natūraliomis augalo, augančio Pietų Amerikoje, dalimis, iš kurių ir pagaminta paminėta arbata.

Universaliojo baudžiamosios jurisdikcijos principo sąvoka ir jo taikymo sąlygos plačiai aptariamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-526/2011, į kurią savo skundą apeliuoja ir nuteistasis. Tačiau grįsdamas savo skundo argumentus, D. B. tik sau naudinga linkme interpretuoja paminėtą kasacinę nutartį ir daro išvadas, kurios šioje (D. B.) byloje neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nurodytoje kasacinėje nutartyje akcentuojama, kad pagal Lietuvos Respublikos ratifikuotos 1988 metų Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos „Dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta“ (Žin., 1998, Nr. 38-1004; ratifikuota 1998 m. kovo 12 d. įstatymu Nr. VIII-660 (Žin., Nr. 38-996 įsigaliojo 1998-09-06) 3 straipsnio 2 dalį tyčinis bet kurios narkotinės priemonės ar psichotropinės medžiagos saugojimas, įsigijimas arba kultivavimas asmeniniam vartojimui turi būti pripažintas nusikalstama veika. Valstybės šį įpareigojimą vykdo „atsižvelgdamos į Konstitucijos nuostatas ir pagrindinius savo teisinės sistemos principus, – taigi dėl tokių veikų kriminalizavimo joms paliekama daugiau laisvės negu dėl veikų, susijusių su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu (žr. nurodytos Konvencijos 3 straipsnio 1 dalį). Tačiau Lietuvos Respublikoje visi nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (BK 259-269 straipsniai), įtraukti į baigtinį BK 7 straipsnyje esantį nusikaltimų, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, sąrašą. Vienas iš šio principo požymių yra tai, kad asmuo, padaręs tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą numatytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką. Tai reikštų, kad universaliu principu pagrįstos baudžiamosios jurisdikcijos taikymas nėra ribojamas abipusio baudžiamumo (angl. double criminality) reikalavimu, kuris BK 8 straipsnyje, reglamentuojančiame baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus sąlygas, susietas su kitais – BK 5 ir 6 straipsnyje numatytais personaliniu ir valstybės interesų apsaugos – baudžiamosios jurisdikcijos principais. Vienintelė šiame BK 8 straipsnyje numatyta kliūtis taikyti universalųjį principą yra dvigubos atsakomybės, nubaudimo (non bis in idem) negalimumo sąlyga (BK 8 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad D. B. arbatą Ayahuasca, kurios sudėtyje yra harmino, siuntėsi iš Nyderlandų Karalystėje registruotos, t. y. legalios ir atvirai savo parduodamo produkto poveikį reklamuojančios internetinės parduotuvės pavadinimu XXX. Todėl galima pagrįstai manyti, kad šioje arbatoje esanti psichotropinė medžiaga Nyderlandų Karalystėje gali būti priskirta prie taip vadinamųjų ,,lengvųjų“ narkotikų. Tačiau įvertinus nurodytoje kasacinėje nutartyje paminėto Nyderlandų Karalystės Narkotinių medžiagų įstatymo nuostatas bei šios šalies generalinių prokurorų priimtas direktyvas ir jose suformuluotą persekiojimo tikslingumo principą, galim daryti išvadą. kad ,,lengvųjų“ narkotikų tolerancijos politika apima tik tokių narkotikų pardavimą, įgijimą ir laikymą griežtai ribotais kiekiais bei kontroliuojamomis sąlygomis (pvz. viešojo maitinimo įstaigų kategorijai priklausančiose parduotuvėse ,,XXX“). Iš to seka, kad aptariama tolerancijos politika šioje šalyje neapima ir netoleruoja ,,lengvųjų“ narkotikų įgijimo siekiant juos išsiųsti į kitą šalį. Todėl, skirtingai nuo aptariamoje kasacinėje nutartyje nustatytų bylos aplinkybių (nuteistasis nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių įgijo ir dalį jų suvartojo vietoje, t. y. Nyderlandų Karalystėje), D. B. psichotropinę medžiagą pirko internetinėje parduotuvėje, turėdamas tikslą šią medžiagą kontrabandos būdu išsiųsti į Lietuvos Respubliką.

Veikos baudžiamumo nešalina ir ta aplinkybė, kad harminas nėra įtrauktas į 1971 m. Psichotropinių medžiagų Konvencijos (toliau – Konvencijos) sąrašus, nes Konvencijos 23 straipsnyje numatyta, kad Konvencijos narės turi galimybę taikyti griežtesnį psichotropinių medžiagų kontrolės priemonių reglamentavimą. Būtent tokį reglamentavimą Lietuvos Respublika ir taiko.

Byloje dėl objektyvių priežasčių nėra įvardijamas veikliosios medžiagos – harmino kiekis, esantis nenustatytoje medžiagoje (susmulkintoje augalo žievėje ir pavienėse medienos dalelėse). Tačiau ir ši aplinkybė veikos baudžiamumo taip pat nešalina.

Skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai ir argumentuotai išspręstas baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už disponavimą nedideliu kiekiu psichotropines medžiagas atribojimo klausimas. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis kolegija sutinka ir todėl plačiau šios aplinkybės neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad nuosprendyje nurodyti baudžiamojo nusižengimo ir administracinio teisės pažeidimo vertinamieji kriterijai ir jų nustatymas atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Byloje nustatyta, kad narkotinės medžiagos kiekis nėra labai mažas (jį gali naudoti 5 asmenys), žalingas poveikis žmogaus organizmui yra pakankamai didelis (sukelia haliucinacijas). D. B. veiksmų ypatybės, atlikimo vieta (gabenama kontrabandos būdu iš kitos šalies į Lietuvą), taip pat rodo didesnį disponavimo šia psichotropine medžiaga pavojingumą, kuris aiškiai viršija administracinės atsakomybės ribas.

Todėl alternatyvūs nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, požymiai (įgijimas ir siuntimas) nuteistajam inkriminuoti pagrįstai ir teisėtai.

Psichotropinių medžiagų siuntimas iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną yra įrodytas skundžiamame nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais, kurių apeliantas neginčija. Toks psichotropinės medžiagos siuntimas BK 199 straipsnio 2 dalies dispozicijos prasme yra psichotropinių medžiagų gabenimas per valstybės sieną neturint leidimo, ir, nustačius visus nusikalstamos veikos (kontrabandos) požymius šiuo atveju pagrįstai kvalifikuotas pagal BK 199 straipsnio 2 dalies ir BK 259 straipsnio 2 dalies sutaptį.

Psichotropinių ar narkotinių medžiagų, gabenamų per valstybės sieną, kiekis, skirtingai nuo BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, nėra būtinasis šių medžiagų kontrabandos požymis. Tai numatyta pačiame baudžiamajame įstatyme. Todėl jokios nuorodos į kitus teisės aktus nėra reikalingos.

Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentais, apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų ir baudžiamojo nusižengimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį ir kitas bausmės rūšiai ir dydžiui reikšmingas aplinkybes, todėl jų nekartoja.

D. B. padarytą baudžiamąjį nusižengimą ir nusikalstamą veiką dėl narkotinių medžiagų (kanapių dalių ir kanapių dervos) laikymo kvalifikuojant pagal vieną baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nebėra prasmės aptarinėti apeliacinio skundo argumentų dėl bausmių, paskirtų pagal du BK straipsnius individualizavimo.

Įvertinusi BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas ir atsižvelgdama į tai, kad apelianto nusikalstamų veikų apimtis mažinama, D. B. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – bauda taip pat mažintina.

Bausmių, paskirtų pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį (dėl disponavimo psichotropine medžiaga – harminu), mažinti nėra pagrindo. Nuteistajam už baudžiamąjį nusižengimą paskirta kelis kartus, o už sunkų nusikaltimą (kontrabandą) – kelioliką kartų mažesnės baudos, nei tokios bausmės vidurkis, numatytas BK 47 straipsnio 3 dalyje (2011 m. balandžio 21 d. įst. red.). Be to, pirmosios instancijos teismas D. B. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę, nei numatyta BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje, bausmės rūšį.

Iš to seka, kad nuteistajam už aptariamą nusikalstamą veiką ir baudžiamąjį nusižengimą paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Įvertinus nuteistojo turtinę padėtį, jam nustatytinas 1 metų ir 6 mėnesių terminas savanoriškam baudos sumokėjimui (BPK 352 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis D. B. nuteistas už neteisėtą narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių bei kanapių dervos, įgijimą ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytu laiku ir būdu.

Nustatyti, kad D. B. narkotines medžiagas – kanapių dalis ir kanapių dervą savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė nuo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytos dienos iki 2013 m. vasario 6 dienos.

D. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (dėl nedidelio kiekio kanapių dalių laikymo) kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

D. B. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirti 40 MGL dydžio, t. y. 5200 Lt (1506 Eur) baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1, 2 punktų pagrindu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 dalimis bausmes, paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį (dėl harmino įgijimo ir siuntimo) subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl kanapių ir jų dalių bei kanapių dervos laikymo) ir galutinę subendrintą bausmę D. B. paskirti 100 MGL dydžio, t. y. 13 000 Lt (3765 Eur) baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.