- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- TA-1013-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00910-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių ir pareigų perėmėjo), priteisti 3 458 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes nuo 2019 m. kovo 21 d. iki birželio 19 d. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, dėl to jis jautė tam tikrus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą.
2. Skunde pareiškėjas nurodė:
2.1. Nežmoniškos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. Didelį kameros plotą užėmė baldai. Dėl per mažo ploto kameroje pareiškėjas juto diskomfortą, kuris pasireiškė nugaros skausmais (dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros įstaigą). Naktimis kamerose buvo tvanku, jautėsi nemalonus kvapas, buvo sunku užmigti. Dėl nemigos kreipėsi į psichiatrus.
2.2. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Sanitarinis mazgas neturėjo oro šalinimo sistemos ir buvo netinkamai įrengtas. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1–1,5 m aukščio sienele, o tai neužtikrina privatumo nei nuo kalinčių kameroje asmenų, nei nuo pareigūnų, stebinčių kalinius per duryse esantį stebėjimo langelį (atlikti gamtinius reikalus, tenkinti lytinę aistrą). Dušo užuolaidėlė yra pritvirtinta sanitariniame mazge prie unitazo, pasinaudoti ja neįmanoma, nes užuolaidėlė pritvirtinta per arti ir ją užtraukiant ji krisdavo ant galvos.
2.3. Dušuose taip pat nėra užtikrinamas privatumas, nes yra stebėjimo langelis, per kurį pareiškėjas buvo nuolat stebimas pareigūno arba pareigūnės. Nebuvo atskirų dušų kabinų ir persirengimo kambarių, buvo tik nedidelės 1,5 m aukščio ir 0,5 m ploto pertvaros. Teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama 15 minučių tik vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nesuteikė galimybės palaikyti tinkamą kūno higieną. Vizualiai dušuose buvo matomas juodas ir žalsvas pelėsis.
2.4. Dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir mankštos kambariuose nebuvo aliarmo iškvietimo mygtuko. Nesant aliarmo iškvietimo mygtuko, nebuvo įmanoma išsikviesti personalą. Dėl iškvietimo teko belsti į duris, kvietimas užtrukdavo nuo 10 iki 30 minučių.
2.5. Nebuvo užtikrinamas pakankamas užimtumas. Nebuvo jokių užsiėmimų ar kitokių socialinės reabilitacijos priemonių, išskyrus mokyklą ir sporto salę. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie vykstančius konkursus, nebuvo išduoti jokie stalo žaidimai. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė praleisti tinkamą dienos dalį ne kameroje, užsiimti skirtingo pobūdžio veikla. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje 24 valandas per parą ir tai pažeidė jo teises.
2.6. Lukiškių TI-K lovos buvo akivaizdžiai pasenusios. Lovos pagrindas surūdijęs, lovos patalynė suplyšusi ir purvina. Lovos galiojimo terminas yra 10 metų, tačiau lovos Lukiškių TI-K buvo daug senesnės. Minkštas inventorius buvo išduodamas senas, su pelėsio ir šlapimo kvapais.
2.7. Nebuvo suteikta teisė savarankiškai skalbti viršutinius rūbus (nemokamai) ir juos džiovinti. Lukiškių TI-K administracija nurodė, kad skalbykla mokama, o nemokamai skalbiamas tik vienas viršutinių rūbų komplektas ir vieną kartą per mėnesį, todėl, būdamas nemokus, turėjo visą mėnesį būti su nešvariais rūbais. Pasivaikščiojimui gryname ore buvo skiriama tik viena valanda per parą.
2.8. Lukiškių TI-K buvo netinkamas dieninis apšvietimas (per silpnas). Natūralus apšvietimas į kamerą nepatekdavo. Langų plotas neatitiko patalpų erdvės. Dėl prasto apšvietimo buvo neįmanoma skaityti, rašyti. Kameroje nuolat švietė dieninė arba naktinė šviesa.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
4.1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d. skirtingose kamerose. Kameros, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Dėl kamerų įrengimo nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir du suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu keturios lovos. Priklausomai nuo lovų skaičiaus, kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Lovos matmenys yra apie 1,33 kv. m (1,9 m x 0,7 m ). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki keturių gultų, yra apie 0,3 kv. m (0,6 m x 0,5). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio (priklausomai nuo lovų skaičiaus). Kėdės matmenys yra apie 0,07 kv. m (0,3 x 0,3 m), suolai atitinka stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
4.2. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus, sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Gyvenamosiose kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
4.3. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
4.4. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Patalpose įrengta vieta nusirengimui ir apsirengimui. Įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, įstaiga jų nepažeidė. Vadovaujantis teisės aktais, Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė, siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus.
4.5. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tokios priemonės buvimas pataisos įstaigoje užtikrina laikomų asmenų saugumą bei nuolatinę elgesio kontrolę. Pažymėjo, kad, išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti drausmės pažeidimų. Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip numatyta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 punkte, Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui buvo naudojamos nekenksmingos sveikatai lemputės.
4.6. Visiems atvykusiems nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje ir tai atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Minkštasis inventorius dezinfekuojamas kiekvieną darbo dieną. Įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Tai reiškia, kad dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas.
4.7. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo nemokamai išskalbti vieną viršutinių drabužių komplektą, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį.
Šalies argumentai
4.8. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kurioje galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą dienotvarkę. Gyvenamosiose kamerose yra iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Asmenims, laikomiems įstaigoje, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi teisę savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.
4.9. Kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems ir nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore.
4.10. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Skunde pareiškėjas nenurodė nei vieno atvejo, kad esant realiai grėsmei jis negalėjo iškviesti pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, kad dėl to galėjo būti patirta žala. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją, dėl to dalyje įstaigos kamerų įrengta prižiūrėtojų iškvietimo sistema yra nepataisomai sugedusi. Teisės aktai nenumato iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose.
4.11. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ir skundais. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nekonkretūs.
4.12. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas jo nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 15 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, pripažino pareiškėjo kalinimo sąlygų Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) pažeidimus, nurodytus sprendime, o kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus nebūtų užtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 kv. m. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog savo paskaičiavimo pagrindimo neturi ir nebeginčija atsakovo nurodomo sanitarinio mazgo užimamo ploto dydžio. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,32 kv. m iki 6,82 kv. m (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto, šis plotas sudarė nuo 3,6 kv. m iki 7,38 kv. m. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio ir nacionalinės teisės aktų nuostatų. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas posėdžio metu pateikė paaiškinimus, jog 2019 m. balandžio 15 d. kameroje Nr. 331 jis buvo su kitu nuteistuoju, tačiau, atlikęs skaičiavimus šioje kameroje, teismas konstatavo, kad pažeidimai nenustatyti. Teismo vertinimu, pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad jam suteiktas kameros plotas yra mažesnis, nėra pagrindas nustatyti neteisėtus atsakovo veiksmus. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl nedidelio gyvenamojo ploto galimos neigiamos pasekmės buvo kompensuojamos suteikiant laiką pasivaikščioti, galimybę mokytis, sportuoti ir užsiimti kitomis socialinėmis, užimtumo veiklomis, taip praleidžiant laiką ne tik kameroje.
8. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K užtikrino, jog pareiškėjui būtų sudarytos visos galimybės lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose bei dalyvauti kitose socialinės reabilitacijos priemonėse. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K paaiškinimu, todėl darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmai užtikrinant kalinamųjų užimtumą yra teisėti. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir pats pareiškėjas skunde nurodė, jog jis mokėsi ir lankė sporto salę, o didesnis užimtumas galėjo būti įgyvendintas tik pačiam pareiškėjui išreiškus valią. Be to, pareiškėjas nekonkretizavo, kokiomis veiklomis jis papildomai norėjo užsiimti, kada kreipėsi į administraciją dėl užimtumo sąlygų sudarymo, taip pat nenurodė, kokio pobūdžio neturtinę žalą jis patyrė, tris mėnesius negavęs papildomo užimtumo.
9. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atsiliepimo ir 2019 m. birželio 17 d. atsakymo pareiškėjui Nr. 42-2385 „Dėl kalinimo sąlygų“ matyti, jog turėjo būti parengtas individualus socialinės reabilitacijos planas kiekvienam nuteistajam. Tokio įrodymo (plano) atsakovui nepateikus, teismas konstatavo kalinimo sąlygų pažeidimą (neteisėtus veiksmus).
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatytos faktinės aplinkybės, jog įrengta sienelė ir pakabintos nuo lubų užuolaidos, kurias turi užsitraukti pats nuteistasis, neužtikrina asmens higienos procedūrų atlikimo privatumo. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamai pakabintų užuolaidų, kurios, pasak jo, remiasi į galvą, teismas laikė abstrakčiais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų atvejų, todėl nekonkretizuotas neturtinės žalos pobūdis dėl šios kalinimo sąlygos ir atitinkamai neįrodytas jos dydis. Įvertinęs faktinę situaciją dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo, teismas konstatavo, kad sienelės ir, esant poreikiui, užtraukiamos užuolaidos įrengimas yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti, kadangi suteikia asmeniui galimybę būti nematomam.
11. Teismas pažymėjo, kad, pagal teisės aktuose nustatytas taisykles, kameros duryse turi būti stebėjimo akutė ir langelis maistui, knygoms ar kitiems daiktams perduoti ir nėra numatyta, kad kuri nors kameros zona per stebėjimo akutę galėtų būti nematoma (aklina), nes stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas, siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar savižudiškas situacijas. Priešingai, nesant galimybės pareigūnams per langelį įvertinti situacijos, galėtų būti svarstoma dėl tinkamo saugumo visiems nuteistiesiems kalinimo įstaigose neužtikrinimo. Be to, atliekant stebėjimą, pareigūnams taikomi etikos reikalavimai.
12. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato HN 134:2015 17 punktas. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o HN 134:2015 nenustatė reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nebuvo nustatyta pažeidimų dėl netinkamo ventiliacijos įrengimo, tokį atsakymą pareiškėjui pateikė ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai 2019 m. gegužės 14 d. rašte Nr. (10-12 4.80)2-23968.
13. Pasisakydamas dėl privatumo naudojantis dušu, teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K dušuose pertvaros buvo įrengtos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos arba kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną 15 minučių ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose ir nenustatė pažeidimų šiuo aspektu.
15. Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečios situacijos (kada ir kokiomis aplinkybėmis), kai jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios reikėtų kviesti budintį pareigūną, byloje nėra tokių duomenų. Pareiškėjo teiginius, jog jis sportavo ir gėrė daug vandens, todėl išleidus jį pasivaikščioti į kiemelius jam visada kilo poreikis pasinaudoti sanitariniu mazgu, teismas vertino kaip nepakankamus patirtai žalai pagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats pripažino, jog į pasivaikščiojimo kiemus jis buvo išleidžiamas vienai valandai, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo patenkinti savo poreikį naudotis sanitariniu mazgu prieš jam išeinant į pasivaikščiojimo kiemus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus. Teismas pareiškėjo argumentus dėl pavojaus mygtukų nebuvimo kamerose laikė abstrakčiais ir nesusijusiais su pareiškėjo teisių pažeidimu. Teismo vertinimu, tai, kad egzistuoja rekomendacijos tarpvalstybiniu lygmeniu įrengti iškvietimo mygtukus ir kitose kalinimo įstaigos patalpose, neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių naudojimo tvarkos ir netinkamo įrengimo ir nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl atmetė pareiškėjo teiginius dėl jų nesaugumo.
17. Pasisakydamas dėl bendrųjų higienos normos reikalavimų gyvenamosiose kamerose, teismas nurodė, kad pareiškėjas su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl įvairių pažeidimų. Atsakovo atstovas teismui pateikė 2019 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktą, kuriame yra konstatuoti apšvietimo ir drėgmės neatitikimai higienos normoms kamerose Nr. 377, 344, 317 ir 286. Pareiškėjo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019 m. gegužės 14 d. atsakyme Nr. (10-12 4.80)2-23968 nurodyta, kad pareiškėjo kamerose buvo atlikta operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu rasti tam tikri pažeidimai: kameroje Nr. 331 yra vizualiai nešvarūs langai; kameroje Nr. 373 greta lango yra vizualiai nešvarūs sienų paviršiai bei greta sanitarinio mazgo ant sienų yra vizualiai matomų pelėsių požymiai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas įrodė bendrųjų higienos reikalavimų pažeidimus. Buvo nustatytas pelėsis ir dušinėse (9, 10, 19 ir 22 postuose ant lubų). Teismas nenustatė dirbtinės apšvietos ar kitų pareiškėjo nurodomų higienos pažeidimų.
18. Teismas iš atsakovo pateiktų nuotraukų nustatė, jog ant lovos apatinio gulto yra dėmė, jos kilmės iš nuotraukos nėra galimybės nustatyti. Nebuvo pateikta kitų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo konkretizuotus argumentus, nors dėl šios aplinkybės pareiškėjas rašė skundus, todėl įstaigoje turėjo būti atliktas skunde nurodomų faktų patikrinimas. Todėl teismas konstatavo pažeidimą dėl kokybiško lovos gulto suteikimo, atsakovui nepaneigus pareiškėjo konkretizuotų aplinkybių dėl gulto būklės. Teismo vertinimu, vien 2019 m. liepos 10 d. atsakymas Nr. 42-2587 ir 2019 m. liepos 4 d. atsakymas Nr. 42-2546 į pareiškėjo skundus nelaikytinas įrodymu, paneigiančiu faktą, kadangi rengiant raštą atlikto nuteistojo nurodomo fakto patikrinimo duomenys (apžiūros aktas, patikrinimo aktas, kt.) nepateikti. Iš paties atsakovo pateiktos nuotraukos teismas darė pareiškėjo argumentą patvirtinančią išvadą.
19. Pasisakydamas dėl teisės savarankiškai (nemokamai) skalbti ir džiovinti viršutinius rūbus, teismas nurodė, kad byloje yra pareiškėjo prašymas išaiškinti skalbimo tvarką, tačiau nėra konkrečių skundų dėl skalbimo paslaugos negavimo. Administracija atsakė į prašymą, paaiškindama bendrą tvarką. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, jog neturėjo lėšų šiai paslaugai papildomai įsigyti (nepakankant nemokamai skiriamo skalbimo), nepateikė duomenų apie jo asmeninėse sąskaitoje buvusias lėšas. Teismas nenustatė, kad būtų kreiptasi į administraciją dėl papildomo skalbimo poreikio užtikrinimo neturint lėšų. Teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus dėl šios kalinimo sąlygos.
20. Kitus pareiškėjo argumentus teismas laikė nedetaliais ir nekonkretizuotais, todėl jų neanalizavimo kaip atskirų kalinimo sąlygų aspektų, sudarančių pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus neužtikrinant nurodytų bendrųjų higienos normų reikalavimų kamerose ir bendrose dušinėse, nesudarant individualios nuteistojo socialinės reabilitacijos programos, neužtikrinant tinkamos asmeninio gulto kokybės. Teismas pažymėjo, kad dėl kitų kalinimo sąlygų, nekonstatavus neteisėtų atsakovo veiksmų, nekyla ir valstybės civilinė atsakomybė. Teismo teigimu, konstatuoti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, o pažeidimo pripažinimas nebūtų tinkama satisfakcijos forma. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, į tai, kad kalinimo įstaigai operatyviai šalindavo nustatytus pažeidimus informuodama apie tai visuomenės sveikatos centrą, konstatavo, kad, nenustačius, jog dėl aukščiau aprašytos trukmės ir pobūdžio higienos normų pažeidimų buvo pakenkta ar kitaip sutrikdyta pareiškėjo sveikata, tam tikros organizmo funkcijos (regėjimas, kvėpavimo sistema, peršalimas, kitos funkcijos), pažeidimo pripažinimas, įvertinant kalinimo sąlygas ir atsižvelgiant priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, yra pakankama ir teisinga kompensacija pareiškėjui. Teismas, pripažinęs higienos reikalavimų laikymosi pažeidimus (kamerų neatitikimas bendriesiems higienos normų reikalavimams, individualaus socialinės reabilitacijos plano nuteistajam nesudarymas, nepateikimas, tinkamos kokybės gulto neužtikrinimas ir kita), konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tam tikrų kalinimo sąlygų, tenkino pareiškėjo skundo reikalavimus iš dalies, atmetė reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo.
III.
22. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš atsakovo sanitarinio mazgo nuotraukas, kurios įrodytų privatumo neužtikrinimą.
23. Pareiškėjas pažymi, kad iš esmės analogiškose bylose nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. teismo sprendimais buvo pripažinti pažeidimai ir skirtos piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas tinkamai ir privatumas buvo užtikrintas. Pareiškėjas tvirtina, kad, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo matomas tiek kameroje esančių nuteistųjų, tiek pareigūnų, stebinčių pro langelį duryse. Pareiškėjas nurodo, kad jis niekada negadino įkalinimo įstaigos inventoriaus ir įrenginių, todėl neturi atsakyti už asmenis, kurie elgiasi atvirkščiai. Pareiškėjo teigimu, įkalinimo įstaigos administracijos darbuotojai turi pasirūpinti įkalinimo sąlygų atitikimu teisės aktams. Pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo suteiktas 3,6 kv. m plotas. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas buvo priimtas skubant, neįdėmiai išnagrinėjus įrodymus.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.
25. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad šioje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, ir daro išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
27. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas neužtikrino bendrųjų higienos normų reikalavimų kamerose ir bendrose dušo patalpose, nesudarė individualios nuteistojo socialinės reabilitacijos programos, neužtikrino tinkamos asmeninio gulto kokybės, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas, nurodęs, kad nustatytų pažeidimų pripažinimas yra pakankama ir teisinga kompensacija pareiškėjui, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
30. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).
31. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019).
32. Įvertinusi nutarties 30–31 punktuose išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d., kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. 82 dienas. Pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, galėjo būti matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų. Taip pat pažymėtina, kad net ir aplinkybė, jog pareiškėjas Vilniaus PN kameroje dvi dienas buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista, nes, kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, besinaudodamas tualetu, pareiškėjas galėjo būti matomas pareigūnų, nors ir tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas nebuvo toks intensyvus, kaip laikant jį dar su vienu asmeniu (žr., pvz., 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista, nėra tikslinga spręsti dėl papildomų įrodymų išreikalavimo iš atsakovo.
33. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo teiginius dėl aliarminio iškvietimo mygtuko netinkamo įrengimo iš esmės dėl to, kad pareiškėjas šias aplinkybes nurodė abstrakčiai, jų nedetalizavo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nedetalizuoja šių aplinkybių. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl aliarminio iškvietimo mygtuko netinkamo įrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentas, jog teismas netinkamai įvertino duomenis apie jam tekusį plotą kamerose, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą, jose įrengto sanitarinio mazgo plotą ir kalėjusių asmenų skaičių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto ir ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, dėl to nėra pagrindo konstatuoti nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, pagal kurį vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m, pažeidimą, nei Konvencijos 3 straipsnio, pagal kurį ir suformuotą EŽTT praktiką asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (atskaičius sanitarinio mazgo, bet ne baldų užimamą plotą), pažeidimą.
35. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatytų pažeidimų (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, bendrųjų higienos normų reikalavimų kamerose ir bendrose dušinėse, tinkamos asmeninio gulto kokybės neužtikrinimas, individualios nuteistojo socialinės reabilitacijos programos nesudarymas) ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių turinį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat įvertinusi tai, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu atsakovas būtų išskyręs pareiškėją iš kitų asmenų, siekęs sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur.
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteisiama 200 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.