Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „R.“ atstovui advokatui Jonui Špelveriui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „R.“ ieškinį atsakovei J. U. dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 15989,70 Eur turtinę žalą, 394,20 Eur delspinigius, penkis procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniu bei dubliku nurodo, kad atsakovė J. U. buvo priimta į darbą UAB „R.“ vadybininkės pareigoms nuo 2014 m. balandžio 14 d. Vadybininkės pareigybės aprašyme numatytos ir aprašytos darbinės funkcijos: tarpininkavimas perkant - perduodant nekilnojamąjį turtą, vykdant nuomos paslaugas ir kitos jai pavestos pagal bendrovės nustatytą pareigų ir darbinių funkcijų nustatytą reglamentą. 2016 m. liepos mėn. atsakovei buvo pavesta teikti nuomos tarpininkavimo paslaugas pagal sudarytas nekilnojamojo turto nuomos sutartis objektuose - 1) (duomenys neskelbtini) , Palangoje, 2) (duomenys neskelbtini) , Palangoje, 3) (duomenys neskelbtini), Palangoje, 4) (duomenys neskelbtini), Palangoje. 2016 m. rugsėjo 2 d. UAB „R.“ atsakovei J. U. pareikštas įspėjimas dėl neatvykimo į darbą ir atleidimo. 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovės UAB „R.“ direktorės įsakymu J. U. darbo sutartis buvo nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu (pravaikštas). 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovės UAB „R.“ direktorės įsakymo „dėl piniginių lėšų patikrinimo“ pagrindu buvo atliktas atleistos iš darbo atsakovės piniginių lėšų, gautų pagal darbinę veiklą, apskaita - patikrinimas (inventorizacija), kadangi buvo duomenys, kad ji nėra atsiskaičiusi su įmonės kasa ir neįnešusi dalies surinktų iš klientų pinigų už atliktas bendrovės paslaugas pagal sutartis. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad faktiškai atsakovė į UAB „R.“ kasą gautų pinigų už minėtas paslaugas pagal 4 nekilnojamojo turto nuomos sutartis neįnešė, o turėjo būti įnešta į kasą 15959,70 Eur. Vadovaujantis vadybininko pareigybinės instrukcijos aprašymo nuostatomis bei 2015 m. liepos 1 d. įmonės direktorės įgaliojimo apie pareigas nuomoti nekilnojamąjį turtą, o gautas iš nuomininkų pajamas perduoti į UAB „R.“ kasą, 2015 m. liepos 2 d. įmonės direktorės įsakymu, dėl pinigų įnešimo į kasą tvarkos, visos piniginės lėšos, gautos pagal nekilnojamojo turto nuomos sutartis iš nuomininkų, turėjo būti įneštos į UAB „R.“ kasą per vieną darbo dieną, nuo pinigų gavimo dienos. Patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovė šios pareigos neatliko ir nevykdė pagal anksčiau nurodytas keturias nekilnojamojo turto nuomos sutartis. Tokiu būdu, 2016 m. rugsėjo 9 d. atleidus atsakovę susidarė piniginių lėšų trūkumas, įmonei padaryta 15959,70 Eur žala. Dėl minėtų lėšų pasisavinimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nutrauktas. Tačiau ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, jog atsakovė UAB „R.“ priklausančius 15959,70 Eur nors ir pasisavino, bet šie jos veiksmai nesudaro baudžiamojo nusikaltimo sudėties, todėl tarp UAB „R.“ ir atsakovės kilęs ginčas dėl pinigų įnešimo į bendrovės kasą ir jų pasisavinimo, padarant žalą, turi būti sprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kadangi žala, kurios atlyginimą ieškovė prašo priteisti iš atsakovės, padaryta, 2016 m. rugsėjo 9 d., todėl taikytinos iki naujojo DK įsigaliojimo, ginčui išspręsti taikytinos DK normos, t. y. DK 245 straipsnio, 246 straipsnio, 255 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, pagal kurias materialinė atsakomybė atsiranda esant visoms sąlygoms bei nustatyta pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Kadangi vadybininkės pareigybės aprašyme numatytos ir aprašytos darbinės funkcijos, pagal kurias be kitų buvo numatyta piniginių lėšų iš klientų surinkimas, jų apskaita ir įnešimas į įmonės kasą, todėl laikytina, kad atsakovė prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jai darbdavės patikėtą turtą ir pinigines lėšas, todėl atsakovė prisiėmė prievolę visiškai atlyginti darbdavei materialinę žalą dėl turto netekimo. Kadangi atsakovė pasisavino jai patikėtus pinigus ir iš darbo vietos pasišalino, todėl konstatuotina, kad žala padaryta tyčiniais atsakovės veiksmais, todėl ji privalo atlyginti ieškovei visą padarytą žalą.

Teismo posėdžio (2020 m. rugsėjo 16 d.) metu ieškovės UAB „R.“ direktorė O. M. prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad atsakovė neturinti patirties buvo įdarbinta vadybininkės pareigoms nuo 2014 m. balandžio 14 d., iš pradžių 0,25 etato, vėliau 0,5 etato. Įmonė užsiima nekilnojamojo turto pardavimo bei nuomos tarpininkavimu. 2016 m. vasarą atsakovė pasisiūlė tarpininkauti nuomojant keturis objektus. Ji pati liepos mėnesį atostogavo, o kai grįžo iš atostogų pareikalavo atsakovės, kad grąžintų pinigus už nuomą, kadangi ji, t. y. įmonės direktorė yra atsakinga už įmonės kasą. Atsakovė atėjo į ofisą rugpjūčio mėnesį ir pradėjo šnekėti kiek ji daug dirbo ir kad jai priklauso 10 procentų. Tačiau ji jokių pinigų nedavė, išėjo iš ofiso ir daugiau nebepasirodė. Įmonėje tik atsakovė priimdavo iš klientų pinigus, kiti darbuotojai nepriimdavo. Kai dirbo atsakovė, kvitų klientams neduodavo. Materialinės atsakomybės sutartis buvo paruošta, tačiau atsakovė jos nepasirašė. Buvusi sekretorė jai davė pasirašyti, bet ji lyg ir atsisakė pasirašyti. Įmonėje buvo 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimas, kuriuo atsakovei buvo suteikta teisė teikti tarpininkavimo nuomojant patalpas paslaugas, 2015 m. liepos 2 d. įsakymas, kuriuo nustatyta pinigų įnešimo į kasą (per 1 d.) tvarka, su kuriais atsakovė supažindinta. Atsakovės pareiginės funkcijos aptartos žodžiu. Jokie kiti darbuotojai negalėjo priimti iš klientų pinigų. Susidariusį trūkumą paskaičiavo iš booking.com duomenų. Ar įmonėje yra įsakymų registracijos žurnalas ji nežino, ir, ar 2014 m. buvo priimtas analogiškas įgaliojimas ir įsakymas vadybininkui, nepamena. Anksčiau atsakovė ataskaitų jokių neteikė, ji jų neprašė.

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „R.“ atstovas advokatas Jonas Špelveris palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo ištirta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, t. y. jog atsakovė, vykdydama darbines funkcijas pasisavino įmonei priklausančias pinigines lėšas, dėl ko buvo padaryta žala įmonei. Atsakovė buvo materialiai atsakinga už vykdant darbo funkcijas gautų lėšų įnešimą į įmonės kasą, tačiau šios pareigos nevykdė ir pasisavino įmonei priklausančią 15959,70 Eur sumą už keturis nuomojamus objektus, ką patvirtina byloje pateikti 2016 m. rugsėjo 9 d. patikrinimo aktas, 2015 m. liepos 1 d. įgaliojamas atsakovei nuomoti patalpas bei pinigines lėšas perduoti į įmonės kasą bei 2015 m. liepos 2 d. įmonės direktorės įsakymas dėl pinigų įnešimo į kasą. Atsakovės teiginiai, kad dalis iš nuomos gautų pinigų buvo panaudoti nuomojamų patalpų valymui, teritorijos tvarkymui, buitinei chemijai pirkti, paneigti pateiktais į bylą įrodymais. Tai, kad nebuvo įmonėje pildomi žurnalai, paneigta byloje pateiktomis žurnalo kopijomis. Apie įmonėje mokamą darbo užmokestį „juodais“ pinigais, nepasitvirtino, kadangi tik viena atsakovė tai teigia.

Atsakovė J. U. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimu bei tripliku nurodo, kad atsakovė priimta darbą UAB „R.“ vadybininkės pareigoms 0,25 etato nuo 2014 m. balandžio 15 d., vėliau 0,5 etato. Pagal žodinį susitarimą su įmonės direktore O. M., jai buvo mokama 10 procentų nuo nuomos kainos, pinigus gaudavo grynais pinigais. Surinktus pinigus už nuomą iš klientų, susikaupus didesnei sumai (2000,00 Eur - 3000,00 Eur), perduodavo įmonės direktorei O. M. įmonės ofise, direktorės mašinoje ar jos namuose. Grynų pinigų per visą darbo laikotarpį į įmonės kasą atsakovė nėra įnešusi. Nei ji nei kiti įmonės darbuotojai į kasą pinigų neįnešdavo. Surinkti pinigai buvo perduodami įmonės direktorei O. M., nes tik ji turėjo teisę įnešti į kasą. 2016 m. rugpjūčio mėnesį tarp atsakovės ir įmonės direktorės O. M. įvyko konfliktas, kadangi O. M. atsisakė jai sumokėti 10 procentų nuo nuomos kainos. Po šio konflikto atsakovė pasijutusi blogai, vyko į ligoninę, ir vėliau pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo. 2016 m. rugsėjo 13 d. atsakovė paštu gavo pranešimą apie tai, kad ji atleista iš darbo nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. 2016 m. rugsėjo 9 d. UAB „R.“ direktorės įsakymu buvo atliktas atsakovės piniginių lėšų, gautų pagal darbinę veiklą, apskaita - patikrinimas (inventorizacija), kurio metu nustatyta, kad turėjo būti įnešta į kasą 15959,70 Eur. UAB „R.“ pranešimo pagrindu 2017 m. gegužės 23 d. Klaipėdos apskrities VPK KP ENT valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-25168-17 atsakovės atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, tačiau vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 212 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nutrauktas. Šis sprendimas, išnaudojus visas apskundimo galimybes yra paliktas nepakeistu. Ieškovė, grįsdama ieškinio reikalavimą, nurodo faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinti nepatvirtintais. Ieškovė nurodo, kad atsakovė buvo supažindinta su vadybininkės pareigybės aprašu; 2015 m. liepos 1 d. UAB „R.“ direktorės O. M. įgaliojimu; 2015 m. liepos 2 d. UAB „R.“ direktorės O. M. įsakymu dėl pinigų įnešimo į kasą. Tačiau atsakovė pirmiau nurodytų dokumentų nėra mačiusi, o juo labiau supažindinta, ką ji ir nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Todėl, ieškovės teiginys, jog atsakovė buvo materialiai atsakinga yra nepagrįstas. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindžia Darbo kodekso normomis, reglamentuojančiomis materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindus ir sąlygas, bei Civilinio kodekso normomis, nustatančiomis civilinės atsakomybės pagrindus. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės pinigų neperdavimo O. M. faktą ar pareigos nevykdymo - pinigų neįnešimo į kasą fakto. Dėl šios priežasties, t. y. nesant vienos iš būtinųjų sąlygų - atsakovės neteisėtų veiksmų, negali kilti atsakovei ir civilinė atsakomybė.

Teismo posėdžio (2020 m. rugsėjo 16 d.) metu atsakovė J. U. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ji jau ilgą laiką domėjosi nekilnojamuoju turtu, todėl nuo 2014 m. balandžio 14 d. įsidarbino UAB „R.“ vadybininke, kadangi jie ieškojo būtent vadybininko. Buvo įdarbinta 0,25 etato, vėliau 0,5 etato. Nors darbo sutartį pasirašė, bet ji pati jos neturi. Jai sekėsi neblogai, gaudavo vieną procentą nuo trijų procentų pardavimų sumos, kuris buvo mokamas „juodais“. Niekada nėra gavusi atlyginimo į banko sąskaitą, išskyrus paskutinį kartą. Nuoma pradėjo užsiimti nuo 2015 m., 2014 m. dirbo Raimonda. Kadangi vasarą pardavimų sumažėja, ji sutiko užsiimti nuoma už 10 procentų nuo uždirbtos sumos. Taip sėkmingai dirbo 2015 m. vasarą, gaudavo pinigus, nešdavo direktorei ir atsiskaitydavo. Paprastai klientai pervesdavo avansą į įmonės sąskaitą, likusią sumą sumokėdavo grynais pinigais atvykę arba pervesdavo į sąskaitą, kiti prašydavo kvito, bet ji jokių kvitų neturėjo, nes niekas jai nedavė. Kai klientai norėdavo kvitų, ji siųsdavo juos į ofisą, kur juos priimdavo E. K.. Tarp jos ir direktorės buvo visiškas pasitikėjimas, jokių problemų nebuvo. Kadangi direktorė ofise retai pasirodydavo, ji nelaikydavo didelių sumų, todėl pinigus (kai susikaupdavo apie 2000,00 Eur – 3000,00 Eur) perduodavo direktorei arba ofise, ar automobilyje prie direktorės namų. Konfliktas įvyko, kai ji atnešė paskutinę pinigų sumą apie 3000,00 Eur ir paprašė direktorės atsiskaityti su ja už nuomą bei pardavimus. Kadangi susidarė nemaža suma, ji susinervino ir pradėjo ją užgaulioti. Dėl to, ji labai susinervino, sukilo spaudimas ir ji atsidūrė ligoninėje, po to per savo atstovę pateikė prašymą ją atleisti. Minimų ieškinyje įgaliojimo ir įsakymo, ji nėra mačiusi ir su jais supažindinta nebuvo, taip pat kaip ir materialinės atsakomybės sutartimi ir pareigybių aprašymu. Nors darbo sutartį pasirašė, bet pačios sutarties ji negavo. Tokiu pačiu principu buvo dirbama su nuoma ir pinigai buvo įnešami 2015 m., ir tuose pačiuose objektuose. Be to, ji iš tų pačių nuomos pinigų atsiskaitydavo už skalbimo paslaugas, patalpų valymą, teritorijos tvarkymą ir kt., kvitus už šias paslaugas atiduodavo direktorei. Per 2016 m. vasarą pinigus direktorei nešė kokius 5-6 kartus. Paskutinį kartą, kai ji nešė pinigus į ofisą direktorei, matė darbuotojai E. K., E. Ž., ji sakė kad atėjo atsiskaityti ir prašyti uždirbtų pinigų, už nuomą bei parduotus 7 objektus. Pinigus ji atidavė direktorei, kuri jai paliko apie 150,00 Eur atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Ji nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio dirba kitoje nekilnojamojo turto agentūroje ir yra vieną geriausių brokerių, jokių problemų nekyla, darbu patenkinta.

Teismo posėdžio metu ieškovės J. U. atstovė advokatė A. G. palaikė atsiliepime į ieškinį bei triplike išdėstytas aplinkybes bei prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovė ieškinį pradeda nuo ikiteisminio tyrimo, teigdama, jog ginčas gali būti išspręstas civilinio proceso tvarka, tačiau tai neeliminuoja ieškovės pareigos įrodyti esant visas civilinės atsakomybės sąlygas. Šiuo atveju, tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismo buvo pasisakyta, jog pateikti įrodymai nepatvirtina atsakovės neteisėtų veiksmų baudžiamajai atsakomybei kilti. Tuo tarpu nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė neperdavė pinigų ir, kad ji nevykdė pareigos įnešti į kasą pinigus. Formuluodama ieškinį ieškovė rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu pateiktais įrodymais, kurie buvo pripažinti neatitinkantys tikrovės. Atsakovė teigia, kad jau 2015 m. buvo nuomojami tie patys objektai, tačiau ieškovės atstovas šią aplinkybę neigė, t. y. teigdamas, kad tik 2016 m. atsakovei buvo duoti įgaliojimai imti pinigus ir ji jų neįnešė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu finansiniais dokumentais patvirtinta, jog mokėjimai už nuomą buvo ir 2015 m. Žodiniu susitarimu su įmonės direktore atsakovė buvo sutarusi 10 procentų papildomą atlygį už nuomojamus objektus, kurie buvo mokami grynais pinigais. Atsakovė niekada neneigė, jog ji tarpininkavo nuomojant patalpas ir imdavo pinigus iš nuomininkų, tačiau visada susikaupusią pinigų sumą atiduodavo direktorei, kuri savo nuožiūra spręsdavo kiek ir kada įnešti į įmonės kasą. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant šią bylą ieškovė nepateikta įrodymų, kad atsakovė buvo supažindinta su 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimu bei 2015 m. liepos 2 d. įsakymu, priešingai šios bylos nagrinėjimo metu patvirtintos aplinkybės, jog UAB „R.“ nebuvo materialinės atsakomybės dokumentų, kurie būtų įpareigoję darbuotojus elgtis atitinkamai ir nebuvo finansinės atskaitomybės, kuri būtų nustatyta bendrovės dokumentais. Kasos knygos išrašas patvirtina, kad direktorė įneša nedideles sumas, bet didelių sumų įnešimo, faktas nepasitvirtino. Atsižvelgiant į tai, kad nėra atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl jai negali kilti ir civilinė atsakomybė, todėl ieškinys atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Rašytiniais bylos duomenimis, šalių bei jų atstovų paaiškinimais nustatyta, kad 2014 m. balandžio 14 d. tarp ieškovės UAB „R.“ ir atsakovės J. U. sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovė nuo 2014 m. balandžio 15 d. priimta dirbti vadybininkės pareigoms 0,25 etato (1 val. per dieną), mokant valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį vieną kartą per mėnesį. 2015 m. birželio 30 d. darbo sutartis pakeista, t. y. atsakovė įdarbinta 0,5 etato, mokant pusę minimalaus valstybės nustatyto darbo užmokesčio nuo 2015 m. liepos 1 d. 2016 m. vasaros sezono metu atsakovei buvo pavesta teikti nuomos tarpininkavimo paslaugas objektuose - (duomenys neskelbtini), Palangoje, (duomenys neskelbtini), Palangoje, 3) (duomenys neskelbtini), Palangoje, 4) (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal sudarytas nekilnojamojo turto nuomos sutartis. 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovės UAB „R.“ direktorės įsakymu atsakovės J. U. darbo sutartis nutraukta, vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovės UAB „R.“ direktorės įsakymo „dėl piniginių lėšų patikrinimo“ pagrindu buvo atliktas atleistos iš darbo atsakovės piniginių lėšų, gautų pagal darbinę veiklą, apskaita - patikrinimas (inventorizacija), kurio metu nustatyta, kad į įmonės kasą atsakovės turėjo būti įnešta 15959,70 Eur, kurių ji neįnešė.

Ieškovė UAB „R.“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės J. U. 15989,70 Eur turtinę žalą, 394,20 Eur delspinigius, penkis procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad vadovaujantis vadybininko pareigybinės instrukcijos aprašymo nuostatomis, 2015 m. liepos 1 d. įmonės direktorės įgaliojimu nuomoti nekilnojamąjį turtą, o gautas iš nuomininkų pajamas perduoti į UAB „R.“ kasą, 2015 m. liepos 2 d. įmonės direktorės įsakymu, dėl pinigų įnešimo į kasą tvarkos, visos 15989,70 Eur piniginės lėšos, gautos pagal nekilnojamojo turto nuomos sutartis iš nuomininkų, turėjo būti įneštos atsakovės į UAB „R.“ kasą per vieną darbo dieną, nuo pinigų gavimo dienos, kurių atsakovė neįnešė. Atsakovė pasisavino įmonei priklausantį turtą bei padarė įmonei turtinę žalą tyčia, todėl ieškovės teigimu turi būti taikoma visiška materialinė atsakomybė. Atsakovė su ieškiniu nesutinka, ir prašo jį atmesti, motyvuodama tuo, kad ji už nuomą gautus pinigus (susikaupus apie 2000,00 Eur – 3000,00 Eur) atiduodavo įmonės direktorei, pagal nusistovėjusią tvarką, kuri savo nuožiūra įnešdavo į įmonės kasą arba ne, o pirmiau nurodytų dokumentų, t. y. vadybininko pareigybinės instrukcijos aprašymo nuostatų, 2015 m. liepos 1 d. įmonės direktorės įgaliojimo, 2015 m. liepos 2 d. įmonės direktorės įsakymo, taip pat materialinės atsakomybės sutarties nėra mačiusi, jų pasirašiusi, juolab supažindinta, nebuvo, todėl ieškovei neįrodžius visų būtinųjų materialinės atsakomybės sąlygų, ieškinys atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis).

Byloje nėra ginčo, jog ieškovę ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, todėl kilusio ginčo nagrinėjimui taikytinos DK nuostatos, nustatančios darbuotojo atsakomybę. Darbuotojo materialinė atsakomybė bendriausia prasme atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas padaro darbdaviui žalą, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (DK 245 ir 253 straipsniai (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). Pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 245 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Materialinei atsakomybei atsirasti reikalinga tokių sąlygų visuma: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) neteisėta veika yra priežastis, o žala yra neteisėtos veikos pasekmė; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Darbo kodekse yra įtvirtinti darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai (DK 253 straipsnis), kurie formuluojami kiekvienu atveju konkrečiai apibrėžiant materialinės žalos padarymo aplinkybes: darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo; medžiagų pereikvojimo, baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų; netinkamo materialinių vertybių saugojimo; netinkamo materialinių ir piniginių vertybių apskaitos; to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti; kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo. Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai išvardyti DK 253 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią, be kita ko, dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), netinkamo materialinių vertybių saugojimo. Bendroji materialinės atsakomybės apimties taisyklė įtvirtinta DK 254 straipsnyje – darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Tuo atveju, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas).

Šiuo atveju byloje ieškovė įrodinėja, kad atsakovė, vykdydama savo darbines funkcijas, bei būdama materialiai atsakinga už iš nuomojamų turto objektų gautų piniginių lėšų įnešimą į įmonės kasą, per 2016 m. birželio – rugpjūčio mėnesį gautos 15989,70 Eur sumos tyčia neįnešė į įmonės kasą, taip neteisėtai jas pasisavindama ir įmonei padarydama 15989,70 Eur turtinę žalą.

Byloje pateikta UAB „R.“ vadybininko pareigybės aprašymo kopija, kuri patvirtinta direktorės O. M. parašu, kuriame nustatytos vadybininko pareigos, teisės ir atsakomybė (rinkti informaciją apie nekilnojamojo turto (toliau – NT) objektus, informuoti klientus turto savininko sąlygas būsimiems pirkėjams, reaguoti į klientų nusiskundimus, organizuoti NT nuomos, pirkimo – pardavimo ir kt. sutarčių sudarymą, teisę reikalauti užtikrinti darbų saugą, dalyvauti pasitarimuose, kelti kvalifikaciją, atsakomybę už kvalifikuotą konsultavimą NT nuomos, pirkimo – pardavimo klausimais, dokumentų pildymo teisingumą ir saugumą, komercinių paslapčių saugojimą, nuostatuose nurodytų pareigų vykdymą, tinkamą darbo laiko naudojimą ir kt.). Tačiau pareiga vadybininkui priimti iš klientų grynuosius pinigus ar atsakomybė už jų neįnešimą į įmonės kasą, pareigybių aprašyme nenumatyta. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog duomenų, kad šį pareigybių aprašymą būtų pasirašiusi ir su juo supažindinta atsakovė J. U., bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta.

Iš 2015 m. liepos 1 d. UAB „R.“ direktorės O. M. pasirašyto įgaliojimo atsakovei J. U. kopijos, nustatyta, kad direktorė įgalioja atsakovę J. U. nuomoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Gautas iš nuomininkų pajamas perduoti į UAB „R.“ kasą. Tačiau duomenų, kad su šiuo įgaliojimu būtų supažindinta atsakovė J. U., bylos nagrinėjimo metu, ieškovė nepateikė. Iš 2015 m. liepos 2 d. UAB „R.“ direktorės O. M. pasirašyto įsakymo „Dėl pinigų įnešimo į kasą tvarkos“ kopijos, nustatyta, kad remiantis 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimu, įsakoma grynus pinigus perduoti į UAB „R.“ kasą laikantis šios tvarkos: gavus pinigus iš nuomininkų juos į kasą perduoti per 1 (vieną) darbo dieną. Tačiau duomenų, kad su šiuo įsakymu būtų supažindinta atsakovė J. U., bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip pat nepateikė.

Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad pagal UAB „R.“ nustatytą tvarką, nei 2015 m. liepos 1 d. UAB „R.“ direktorės O. M. įgaliojimas, nei 2015 m. liepos 2 d. įsakymas registruoti nebuvo, t. y. toks registracijos žurnalas įmonėje nėra vedamas. Kituose įmonės dokumentuose jokių įrašų apie J. U. supažindinimą su šiais dokumentais nėra. Nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, jog materialinės atsakomybės sutartis su atsakove buvo paruošta, tačiau ji pasirašyti atsisakė, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų teismui ieškovė taip pat nepateikė, o įmonės vadybininko pareigybės aprašyme nėra numatyta jokių nuostatų, susijusių su objektų nuomos administravimu, gautų pinigų įnešimu į įmonės kasą ar atsakomybe už šių pareigų nevykdymą. Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovės UAB „R.“ atstovai - direktorė O. M. bei advokatas J. Špelveris teigė, jog atsakovė J. U. buvo susipažindinta su įmonės vadybininko pareigybės aprašymu, 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimu, bei 2015 m. liepos 2 d. įsakymu dėl pinigų įnešimo į kasą tvarkos, teigdami, jog byloje yra tai pagrindžiantys įrodymai, tačiau nei ant vieno iš šių dokumentų nėra atsakovės J. U. parašo ar įrašų kituose dokumentuose (žurnaluose), kad šie dokumentai jai buvo įteikti ir su jais ji buvo supažindinta pasirašytinai. Taip pat, pažymėtina tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu keitė savo poziciją, iš pradžių teigdama, kad atsakovė buvo supažindinta ir žinojo apie šiuos dokumentus, vėliau teigdama jog ji tiesiog atsisakė juos pasirašyti. Teismo posėdžio metu šiuos ieškovės teiginius patvirtino ilgametė įmonės buhalterė R. Š. tebedirbanti UAB „R.“, kuri teismo vertinimu yra lojali ieškovės direktorei, kuri taip pat nurodė, jog jai buvo žinoma apie šiuos dokumentus, t. y. įgaliojimą atsakovei dėl nuomos tarpininkavimo bei įsakymą dėl pinigų įnešimo į kasą tvarkos, tačiau pati asmeniškai atsakovės J. U. supažindinimo su šiais dokumentais faktiškai nematė.

Teismui taip pat kelia abejonių paties 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimo, kuriuo J. U. buvo įgaliota nuomoti objektus, esančius (duomenys neskelbtini), L (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Palangoje, bei jo pagrindu priimto 2015 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pinigų įnešimo į kasą tvarkos“ surašymo ir pasirašymo aplinkybės. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovai teigė, jog apskritai nebuvo nuomos tarpininkavimo 2015 m. šiuose objektuose, vėliau teigdami, jog gal ir buvo, bet tik vienas (O. M. patalpų) objektas. Tačiau iš sudarytų tarpininkavimo paslaugų, nuomojant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutarčių objektų savininkų parodymų ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad visos sutartys dėl tarpininkavimo nuomojant nurodytą nekilnojamąjį turtą sudarytos ir pasirašytos 2016 m. (įregistruotos 2016 m. sutarčių registre), tuo tarpu įgaliojimas atsakovei J. U. dėl šių objektų nuomos išrašytas 2015 m. liepos 1 d., tai yra gerokai anksčiau, nei buvo pradėti nuomos tarpininkavimo santykiai. Ikiteisminio tyrimo nuomotų apartamentų savininkai nurodė, kad sutartis su UAB „R.“ dėl tarpininkavimo nuomojant patalpas pasirašė 2016 m. Nei vienas iš jų nenurodė, kad UAB „R.“ paslaugomis naudojosi ir 2015 m. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, jog tie patys objektai buvo nuomojami ir teikiamos tarpininkavimo paslaugos ir 2015 m., kas buvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu. Nors pati UAB „R.“ direktorė O. M. teismo posėdžio metu teigė, jog nuomos tarpininkavimo paslaugos buvo teikiamos tik 2016 m., tačiau teismui užklausus, kokiu pagrindu priimti 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimas ir 2015 m. liepos 2 d. įsakymas, jeigu nuomos tarpininkavimas buvo tik 2016 m., ieškovės atstovė nurodė, jog gal kažkiek buvo ir 2015 m. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu (baigiamųjų kalbų metu) nurodė, kad 2015 m. pirmiau nurodytuose objektuose nuoma nebuvo vykdoma, buvo nuomojamos tik direktorės patalpos. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teismui kyla abejonių dėl 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimo, kuriuo J. U. buvo įgaliota nuomoti objektus Palangoje, esančius Vanagupės g. 11A, L. Vaineikio g. 1, Kapsų g. 9-1 ir Neringos g. 12-19, bei jo pagrindu priimto 2015 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pinigų įnešimo į kasą tvarkos“ turinio ir jų surašymo aplinkybių tikrumo.

Nors pagal 2015 m. liepos 1 d. UAB „R.“ direktorės O. M. įgaliojimą atsakovė J. U. buvo įgaliota administruoti objektų, esančių Palangoje, (duomenys neskelbtini), L (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomą, o iš nuomininkų gautas pajamas perduoti į UAB „R.“ kasą, o 2015 liepos 2 d. UAB „R.“ direktorės O. M. įsakymu įpareigota iš nuomininkų gautus grynus pinigus į nešti į įmonės kasą per vieną dieną, tačiau atsakovė J. U. su šiais dokumentais pasirašytinai supažindinta nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys patvirtina, kad už ieškovės UAB „R.“ kasą buvo atsakinga tik įmonės direktorė O. M., ką ji pati patvirtino ir teismo posėdžio metu. Įmonės buhalterė R. Š. nurodė, kad kiti UAB „R.“ darbuotojai, išskyrus direktorę O. M., laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2016 m. grynųjų pinigų į įmonės UAB „R.“ kasą neįnešė, taip pat ir atsakovė J. U.. Šias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu išanalizuoti 2016 m. Kasos knygos išrašai (O. M. įnešė grynus pinigus į kasą 2016 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn.). Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad nors ir buvo priimtas 2015 m. liepos 2 d. įsakymas dėl pinigų įnešimo į kasą, tačiau įmonėje nebuvo nustatyta aiški ir konkreti įmonės darbuotojų supažindinimo su priimtais įsakymais bei grynų pinigų įnešimo į kasą tvarka. Taip pat bylos nagrinėjimo ištirti įrodymai patvirtina, jog pagal susiklosčiusią praktiką įmonėje nebuvo išrašomi jokie dokumentai, pagrindžiantys pinigų gavimą iš nuomininkų, ką patvirtina jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu, bei jų perdavimą įmonės direktorei. Nors teismo posėdžio metu ieškovės atstovė O. M. bei įmonės buhalterė R. Š. teigė, jog pinigų priėmimo kvitai visada yra išrašomi, tik atsakovė klientams neduodavo kvitų, tačiau šie teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti. Atsakovė J. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, jog niekada klientams neduodavo pinigų priėmimo kvitų, kadangi ji tokių neturėjo, nes niekas jai jų nedavė, o klientui pageidaujant jį gauti, jį juos nukreipdavo į įmonės biurą. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų E. K. parodymų nustatyta, kad 2016 m. liepos m., jai yra tekę iš vokiečių klientų paimti grynus pinigus, jiems sumokėjus ir paprašius kvito, ji neturėjo, dėl to ant balto lapo užrašė laisva forma anglų kalba, kad tam tikra suma yra sumokėta grynais pinigais, o ji juos priėmė. Iš E. K. parodymų nustatyta, jog nors ieškovės atstovė bei įmonės buhalterė teigė, jog tik atsakovė neduodavo kvitų, tačiau teismo įsitikinimu E. K. parodymai, kuri klientus priėmė įmonės biure, tik patvirtina, jog įmonėje nebuvo išrašomi jokie dokumentai, patvirtinantys pinigų gavimą iš nuomininkų arba tai buvo daroma pagal aplinkybes (jeigu to reikalauja klientas).

Taip pat ieškovės atstovės O. M. teiginys, jog už nuomojamų objektų tvarkymą, valymą, skalbimo paslaugas ir kitas priemones buvo apmokama atskirai iš įmonės lėšų, o ne iš nuomos gautų piniginių lėšų, paneigia atsakovės bei įmonės liudytojos R. Š. paaiškinimai. Teismo posėdžio metu atsakovė J. U. nurodė, jog iš nuomininkų gautų piniginių lėšų ji visada mokėdavo už šių patalpų tvarkymą, skalbyklos paslaugas, pirkdavo buitinę chemiją ir kt., o kvitus atiduodavo direktorei. Teismui užklausus liudytojos R. Š., kas ir iš kokių lėšų mokėdavo už skalbimo, valymo paslaugas ir priemones nuomojamuose objektuose, R. Š. atsakė, jog tas kas užsiimdavo nuoma, t. y. vadybininkas, vėliau iš posėdžių salės išgirdusi ieškovės atstovės komentarą, pasitaisė teigdama, jog mokėjo UAB „R.“. R. Š. nurodė, jog valymas turi būti pagal verslo liudijimą, išrašytos sąskaitos, kurios apmokamos iš įmonės lėšų, o J. U. jai jokių kvitų ar sąskaitų nėra teikusi. Užklausus apie skalbimo paslaugas, liudytoja dėl jų apmokėjimo atsakyti negalėjo. Teismui pateikti prekių paslaugų pirkimo – pardavimo kvitai, iš kurių matyti jog objekte (duomenys neskelbtini), buvo pirktos valymo paslaugos liepos 3, 11, 17, 18, 25, rugpjūčio 7, 13,14, 20, 28 dienomis, bei (duomenys neskelbtini), valymo paslaugos liepos 4, 6, 11, 13, 21, 22, 26, 29 bei rugpjūčio 4, 5, 9, 17, 25, 26, 29, 31. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad daugiau duomenų pateikta nėra, t. y., kokiomis konkrečiai dienomis buvo patalpos apgyvendintos, taip pat tai, jog minėti kvitai už paslaugas suteiktas liepos – rugpjūčio mėnesį, išrašyti 2016 m. rugsėjo 1-28 d., todėl įvertinti jų pagrįstumą nėra galimybės. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog be pirmiau nurodytų dviejų objektų, nuoma buvo vykdoma ir kituose dviejuose objektuose, taip pat teikiamos kitos, t. y. skalbimo ir kt. paslaugos, tačiau duomenų apie jų valymo, skalbimo paslaugų bei kitų priemonių pirkimą, į bylą pateikta nebuvo.

Ieškovės atstovė O. M. bei liudytoja R. Š. teismo posėdžio metu teigė, jog įmonėje buvo surašytas 2015 m. liepos 1 d. įgaliojimas bei 2015 m. liepos 2 d. įsakymas, kurių pagrindu atsakovė J. U. buvo įgaliota nuomoti keturis objektus bei gautas pinigines lėšas iš nuomininkų per vieną darbo dieną įnešti į įmonės kasą, ir atsakovė apie šiuos dokumentus žinojo, jie jai buvo privalomi. Tačiau, vertinant aplinkybę, kad jeigu įmonėje buvo nustatyta įmonės direktorės bei buhalterės nurodoma pinigų perdavimo (įnešimo) į kasą tvarka, tai visiškai nesuprantamas tiek įmonės direktorės O. M., tiek buhalterės elgesys, per visą vasaros laikotarpį, t. y. 90 dienų (kai pagal jų nurodomus įmonės dokumentus atsakovė turėjo pareigą įnešti pinigus per vieną darbo dieną), nereikšti jokių pretenzijų atsakovei dėl gautų piniginių lėšų už nuomą įnešimo į įmonės kasą. Juolab, kad kaip teigė R. Š. teismo posėdžio metu, ji sekė poilsiautojų srautus, t. y. gaudavo į įmonės sąskaitą jų sumokėtus avansus, taip pat matydavo, kuriam laikotarpiui jie atvyksta, tačiau nepaisant to, kad jau birželio mėnesį buvo poilsiautojų, per visą likusį vasaros laikotarpį, atsakovės neragino dėl tariamai nesumokėtų sumų įnešimo į kasą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „R.“ direktorė turėjo pareigą sudaryti atsakovei J. U. tinkamas darbo sąlygas, nustatyti taisykles, kurios užtikrintų, kad darbuotojas tinkamai vykdytų darbines funkcijas, tačiau įmonėje UAB „R.“ to padaryta nebuvo, motyvuojant tuo, kad J. U. atsisakė pasirašyti jai pateiktus dokumentus, o tai suponuoja pačios UAB „R.“ direktorės O. M. nerūpestingumą ir aplaidumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teigti, kad J. U. buvo materialiai atsakinga už UAB „R.“ pajamas, gautas grynaisiais pinigais iš nuomininkų, ar, kad atsakovė tam tikros sumos į įmonės kasą neįnešė, nėra pagrindo.

Ištyrus ir įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių bei jų atstovų, taip pat liudytojų paaiškinimus, darytina išvada, kad įmonėje buvo nusistovėjusi atsakovės J. U. nurodoma pinigų už nuomojamus objektus surinkimo ir perdavimo įmonės direktorei tvarka, t. y. susikaupus tam tikrai sumai iš nuomininkų grynais (kvitai nebuvo klientams duodami), ji buvo perduodama įmonės direktorei O. M., o pastaroji savo nuožiūra ir tvarka (laiku) įnešdavo į įmonės kasą, ką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nustatyti atlikti grynų pinigų įnešimai gegužės - rugsėjo mėn.. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, teigti, kad atsakovė J. U. pasisavino 2016 m. iš nuomininkų gautus grynuosius pinigus, t. y. 15989,70 Eur ar jų dalį ir šių pinigų neperdavė įmonės direktorei O. M., teismas neturi jokio pagrindo.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (Civilinio proceso kodekso ( toliau - CPK) 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nustato, kad įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia. Formuodamas teismų praktiką kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90), todėl teismo nuomone, kiti šalių nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos civilinės bylos rezultatui, todėl dėl jų nepasisakoma.

Išanalizavęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių, jų atstovų bei liudytojų paaiškinimus, teismas konstatuoja, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės pinigų neperdavimo įmonės direktorei O. M. faktą ir/ar pareigos dėl pinigų neįnešimo į kasą nevykdymo fakto, t. y. neįrodyta atsakovės neteisėtų veiksmų sąlyga. Ieškovei neįrodžius visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, ieškinys atmetamas (CK 6.245 str. 1 d., 6.246 – 6.249 straipsniai, (duomenys neskelbtini) straipsnis). Atmetus ieškovės reikalavimą dėl 15989,70 Eur turtinės žalos priteisimo, atmetami ir kiti išvestiniai reikalavimai priteisti 394,20 Eur delspinigius bei procesines palūkanas.

Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93, 98 straipsniai). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atmetus ieškovės UAB „R.“ ieškinį, iš ieškovės priteistinos atsakovės J. U. patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė J. U. pateikė teismui duomenis apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1300,00 Eur advokato pagalbai apmokėti (už procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį, tripliko rengimą, atstovavimą teisme). Pirmiau minėtos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai, atsižvelgiant į byloje teiktų procesinių dokumentų skaičių, teismo posėdžių skaičių bei trukmę, neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų (8.2. punktas, 8.3. punktas, 8.19. punktas) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų dydžių, laikytinos pagrįstomis, todėl priteistinos iš ieškovės UAB „R.“.

Vadovaujantis CPK 149 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2020 m. gegužės 4 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų nutartimi, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikintinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „R.“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „R.“ 1300,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei J. U..

Teismo sprendimui įsiteisėjus, laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2020 m. gegužės 4 d. Plungės apylinkės Palangos rūmų nutartimi, panaikinti (Turto arešto akto identifikavimo kodas 2020022122).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Palangos miesto rūmus.