Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. T. (R. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2389-567/2015 pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovams antstoliui D. Š. ir R. T. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ir BTA Insurance Company SE, veikiantis per BTA Insuranse Company SE Lietuvos skyrių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad raginimas įvykdyti sprendimą ieškovui buvo įteiktas asmeniškai. Raginimo neįteikimas sąlygoja išvadą, jog vykdymo veiksmai buvo atliekami neteisėtai. Kitų vykdymo procese antstolio sudarytų dokumentų neįteikimas sutrukdė ieškovui pasinaudoti procesinėmis teisėmis – jis negalėjo reikšti prieštaravimų dėl turto vertės, negalėjo ginčyti ekspertizės išvadų, teikti pastabų. Su apeliaciniu skundu pateikiamas įrodymas patvirtina, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad vykdymo procese priimtas dokumentas jam (ieškovui) buvo įteiktas. Nesant duomenų apie dokumentų įteikimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo akcentuoti aplinkybės, jog ieškovas neskundė vykdymo veiksmų bei nereiškė nušalinimų ar prašymų. Pažeidimai vykdymo procese laikytini esminiais ir pažeidžiančiais ieškovo teises, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamą turto pardavimo aktą turėjo pripažinti negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas R. T. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: ieškovo 2015 m. sausio 27 d. prašymą ir UAB „Megatomas“ pažymą (t. 1, b. l. 183-184). Nors ieškovas apeliaciniame skunde nesuformulavo procesinio prašymo dėl šių įrodymų, aplinkybė, jog jais grindžiami apeliacinio skundo argumentai, leidžia daryti išvadą, kad apeliantas siekia jų įvertinimo apeliacinės instancijos teisme. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateiktų dokumentų turinį, konstatuoja esant jų ryšį su apeliacinio skundo argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl ieškovo pateiktus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis).

Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo vertinimo

Iš civilinės ir vykdomosios bylų duomenų nustatyta, kad atsakovas antstolis D. Š. vykdė Vilniaus miesto 2 notarų biuro 2013 m. liepos 8 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 1-3533 dėl 327 154,12 Lt (94 750,38 Eur) skolos bei 16 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo (vykdymo procese – skolininko) R. T. trečiojo asmens (vykdymo procese – išieškotojo) Nordea Bank Finland PIc naudai (vykdomosios bylos Nr. 0178/13/02388 (toliau – v. b.) l. 2). Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad antstolis, atlikęs pirminius vykdymo veiksmus, išsiuntė ieškovui R. T. raginimą įvykdyti sprendimą. Ieškovui neįvykdžius vykdomojo dokumento raginime nustatytu terminu, antstolis priėmė sprendimą įsiskolinimą išieškoti iš varžytynių parduodant ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Priverstinai realizuotino turto vertei nustatyti antstolis paskyrė ekspertizę. UAB „Ober-Haus“ nekilnojamas turtas atliktos ekspertizės akte pateikta išvada, kad ginčo buto rinkos vertė 2013 m. gruodžio 16 d. sudarė 272 000 Lt (78 776,65 Eur). Antstolio 2014 m. sausio 8 d. patvarkyme, vadovaujantis ekspertizės išvadomis, ginčo turtas įvertintas 272 000 Lt (78 776,65 Eur) suma, paskelbta apie turto pardavimą pirmosiose varžytynėse, vyksiančiose nuo 2014 m. vasario 11 d. 10 val. iki 2014 m. vasario 18 d. 15 val., už pradinę 217 600 Lt (63 021,32 Eur) kainą (v. b. l. 76). Pasibaigus varžytynių vykdymo laikotarpiui, antstolis informuotas, jog varžytynes laimėjo atsakovas R. T., pasiūlęs didžiausią 237 801 Lt (68 871,93 Eur) kainą. 2014 m. kovo 13 d. antstolis D. Š. surašė Turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriame nurodyta, jog ieškovui R. T. priklausantis butas parduotas atsakovui R. T. už 237 801 Lt (68 871,93 Eur) (v. b. l. 109).

Apeliacinės instancijos teisme keliamas ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu tuo pagrindu, jog turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises, taikymo ir aiškinimo. Apelianto teigimu, jo atžvilgiu priverstinius vykdymo veiksmus atlikęs antstolis neįteikė raginimo įvykdyti sprendimą, neinformavo apie esminius vykdymo veiksmus (turto įvertinimą, varžytynių paskelbimą ir kt.), kaip to reikalauja proceso įstatymas, tokiu būdu užkirsdamas kelią ieškovui pasinaudoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis skųsti antstolio patvarkymus, reikšti prieštaravimus ir pastabas dėl parduodamo turto vertinimo, todėl ir turto pardavimo iš varžytynių aktas negali būti teisėtas. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, nes jie sudaro apeliacijos objektą.

Teismo procesinio sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas (nutartis) – teisių ir teisėtų interesų apsaugai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010). Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7-273/2012). Todėl, vykdant teismo sprendimus (nutartis), privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Areštuoto turto realizavimas (CPK 691 straipsnis) yra reikšminga vykdymo proceso stadija. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Šiuo atveju kilo ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pažymėtina, kad tokia praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio sudarytus aktus (žr. CPK 724 -725 straipsnių redakciją, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.). Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Vadinasi, pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

Kaip minėta, aptariamu atveju ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Taip pat minėta, jog apelianto pozicijos esmę sudaro argumentų grupė, jog esminės jo, kaip skolininko vykdymo procese, teisės buvo pažeistos neinformuojant apie vykdymo proceso eigą, apie konkrečius veiksmus (nebuvo įteiktas raginimas įvykdyti sprendimą, turto arešto aktas, patvarkymas apie realizuojamo turto įvertinimą, jo pardavimą varžytynėse). Pasak apelianto, nurodyti pažeidimai vykdymo procese laikytini esminiais, todėl pirmosios instancijos teismas turto pardavimo iš varžytynių aktą turėjo pripažinti negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, šią apelianto poziciją laiko nepagrįsta.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 straipsnio 1 dalis). Raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui išsiunčiamas registruotąja pašto siunta su pranešimu apie įteikimą arba įteikiamas skolininkui asmeniškai (CPK 657 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės kontrolės metu apeliacinio skundo argumentas, esą ieškovui (skolininkui) raginimas įvykdyti sprendimą nebuvo įteiktas, nepasitvirtino. Vykdomosios bylos duomenys patvirtina, kad raginimas įvykdyti sprendimą asmeniškai (pasirašytinai) ieškovui per kurjerių tarnybą UAB „Megatomas“ įteiktas 2013 m. rugpjūčio 28 d. kartu su kitais vykdymo procese antstolio sudarytais dokumentais – patvarkymu priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti bei vykdymo išlaidų apskaičiavimu (v. b. l. 25-27, 31). Ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas rašytinis įrodymas – UAB „Megatomas“ pažyma apie ieškovui skirtos korespondencijos įteikimą (t. 1, b. l. 184) šios išvados nepaneigia. Pažymos turinys patvirtina, jog iš tiesų 2014 metais ieškovui nešta korespondencija jam asmeniškai nebuvo įteikta. Tačiau, kaip nustatyta, raginimas įvykdyti sprendimą buvo siųstas 2013 metais. Pažymėtina, jog kurjerių tarnyba pažymoje nenurodė, kodėl ši neturi duomenų apie korespondencijos įteikimą 2013 metais. Tokia aplinkybė, t. y. duomenų neturėjimas nepaneigia vykdomojoje byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, jog raginimą įvykdyti sprendimą ieškovas gavo asmeniškai. Kita vertus, ta aplinkybė, jog ieškovui apie raginimo įteikimą patvirtinančio įrodymo buvimą vykdomojoje byloje esą nebuvo žinoma, įgalina pagrįsta pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas vykdymo procese elgėsi itin pasyviai ir iki šiol nėra susipažinęs su vykdomosios bylos medžiaga.

CPK 604 straipsnyje nurodyta, kad procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams šio Kodekso VI dalyje numatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus šio Kodekso 660 straipsnyje ir kituose straipsniuose numatytus atvejus. Aptariamu atveju aktuali yra ir CPK 644 straipsnio 2 punkto nuostata, kurioje nurodoma, jog skolininkas privalo antstoliui nedelsdamas pranešti apie savo gyvenamosios vietos ar buveinės, darbo vietos pasikeitimą. Jeigu apie tokį pasikeitimą nepranešama ir naujoji skolininko gyvenamoji vieta ar buveinė nežinoma, pranešimai skolininkui siunčiami vykdomajame dokumente nurodytu adresu ir laikoma, kad jam tinkamai pranešta, išskyrus šio Kodekso 660 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus. Iš vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad atlikus pirminius vykdymo veiksmus, įteikus raginimą įvykdyti sprendimą vykdomajame dokumente nurodytoje skolininko gyvenamojoje vietoje (kuri taip pat yra ir ginčo turto buvimo vieta), skolininkas (ieškovas) antstoliui nenurodė kitos savo gyvenamosios ar korespondencijos įteikimo vietos. Todėl vykdymo procese (po raginimo įteikimo) priimti ir ieškovui siųsti vykdymo proceso dokumentai (turto arešto aktas, patvarkymas dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, patvarkymas parduoti turtą ir kt.) pagal nurodytą teisinį reguliavimą laikytini įteiktais praėjus penkioms dienos nuo jų išsiuntimo. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi duomenų, jog reali ieškovo gyvenamoji vieta būtų pasikeitusi – ieškovas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo tą patį adresą, kuris nurodytas ir vykdomajame dokumente bei kuriuo ieškovui asmeniškai pavyko įteikti raginimą įvykdyti sprendimą. Todėl neigiamos pasekmės to, jog ieškovas asmeniškai negavo jam siųstų vykdymo procese sudarytų dokumentų, tenka pačiam ieškovui, neužtikrinusiam tinkamo šių dokumentų įteikimo ir priėmimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pozicijos deklaratyvumą ir formalų pobūdį pagrindžia tai, jog ieškovas iš esmės neneigė savo procesinio pasyvumo, netgi priešingai, – tvirtino, jog ši aplinkybė kitų proceso dalyvių neatleidžia nuo pareigos veikti aktyviai, tačiau nenurodė, kokių veiksmų antstolis ar išieškotojas turėjo imtis, kad procesiniai dokumentai ieškovui būtų įteikti asmeniškai (pvz., kokiu būdu ar adresu siusti dokumentus). Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, jog apeliacinės kontrolės metu nepasitvirtino apelianto argumentai, susiję su netinkamu dokumentų įteikimu vykdymo procese.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog dėl nurodytų aplinkybių (netinkamo dokumentų įteikimo) ieškovas neturėjo objektyvios galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis – skųsti antstolio patvarkymų, ginčyti turto įvertinimą, reikšti prieštaravimus ir pastabas. Teisėjų kolegija minėjo, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą vykdymo procese antstolio priimti dokumentai dėl turto arešto, įvertinimo ir pardavimo varžytynėse laikytini ieškovui tinkamai įteiktais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tą aplinkybę, kad ieškovas ne tik nevykdė skolininko pareigų, bet ir savalaikiai nesinaudojo teisėmis vykdymo procese, lėmė paties ieškovo pasyvumas. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi prielaidų manyti, jog ir ieškovo pasyvumas galėjo lemti konkrečius vykdymo proceso pažeidimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Be to, skolininkui ir išieškotojui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti (CPK 682 straipsnio 3 dalis). Akcentuotina ir tai, jog apeliantui buvo žinoma, kad jo prievolei užtikrinti išieškotojo naudai yra įkeistas ginčo turtas, todėl, praėjus raginime įvykdyti sprendimą nurodytam terminui, neabejotinai turėjo suprasti, jog skolos išieškojimo veiksmai bus nukreipti į šį turtą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog ieškovas sekė informaciją iš specialaus tinklalapio www.evarzytynes.lt, kuriame skelbiama apie varžytynėse parduodamą turtą (apelianto teigimu, iš šio šaltinio jis ir sužinojo apie varžytynes). Apeliantas taip pat dalyvavo antstolio paskirtam ekspertui vertinant ginčo turto vertę, todėl akivaizdu, jog apeliantas turėjo objektyvią galimybę tiek reikšti ekspertui nušalinimą (esant tam pagrindams), tiek vėliau domėtis ekspertizės išvadomis, teikti dėl jų prieštaravimus ir pastabas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės lemia išvadą, jog šios apelianto teisės aptariamu atveju nebuvo suvaržytos. Priešingai, vykdomosios bylos duomenys patvirtina, jog apeliantas vykdymo procese nebuvo aktyvus, paminėtomis procesinėmis teisėmis nesinaudojo – nereiškė prieštaravimų dėl įkainojimo, neteikė kitokių objektyvių duomenų, reikšmingų ginčo turto kainos nustatymui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog byloje nėra prielaidų manyti, kad apeliantui priklausęs butas buvo parduotas už per mažą kainą. Turtas buvo įvertintas remiantis ekspertizės išvadomis, o jo pardavimo varžytynėse kainos nustatymą lėmė bendrosios turto realizavimo varžytynėse taisyklės (CPK 718 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo iš esmės vertinti ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu galimybės CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu. Ieškovas pirmosios instancijos teisme, be kitų pagrindų, įrodinėjęs aplinkybę, jog ginčo turtas buvęs parduotas už per mažą kainą, apeliaciniame skunde tokių argumentų nenurodė. Kolegija konstatuoja, jog tokios pirmosios instancijos teisme išreikštos pozicijos ieškovas apeliacinės instancijos teisme nebepalaiko, todėl tokių aplinkybių vertinimas yra už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog analogiški šiuo atveju analizuojamiems apelianto argumentai yra įvertinti įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-11727-466/2014, pagal R. T. skundą dėl antstolio D. Š. veiksmų (v. b. l. 127-128). Toje byloje antstolio veiksmų neteisėtumą ieškovas grindė aplinkybėmis, nurodytomis ir nagrinėjamoje byloje (t. y. turto vertinimas, pradinės pardavimo kainos nustatymas, pardavimo iš varžytynių kaina, vykdomosios bylos dokumentų įteikimas). Įsiteisėjusia nutartimi teismas skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje nustatytos aplinkybės papildo nagrinėjamoje byloje konstatuotas aplinkybes dėl ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje minėjo, kad CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo, bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą ir kvalifikuoti jį esminiu. Aptariamu atveju nepasitvirtinus apelianto įtarimams dėl vykdymo proceso pažeidimų įteikiant raginimą ir kitus vykdymo proceso dokumentus, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas nebuvo informuotas apie vykdymo procesą, kad buvo suvaržytos jo teisės turto realizavimo procese. Todėl nagrinėjamu atveju neiškyla ieškovo teisių pažeidimo nustatymo ir jo kvalifikavimu esminiu problema.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ginčo santykiui kvalifikuoti tinkamai taikė teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą pagal ieškovo nurodytą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas R. T. prašė skirti ieškovui R. T. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 95 straipsnio prasme piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis, pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme, galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Ieškovas, teikdamas ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, vėliau – apeliacinį skundą, įgyvendino CPK 5, 42, 279, 305 straipsniuose įtvirtintą teisę ginti pažeistas teises ir interesus, kurią garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi proceso įstatymo nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsniai). Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovo apeliacinis skundas yra atmestas, pripažinus jo argumentus nepagrįstais, savaime negali būti laikoma piktnaudžiavimo teise patvirtinimu. Kiekvienas asmuo pasirenka savo tikėtinai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis, CPK 5 straipsnis), o pareikštų reikalavimų pagrįstumas įvertinamas tik teismui iš esmės išnagrinėjus ginčą. Nagrinėjamu atveju ieškovas, teikdamas apeliacinį skundą, realizavo apeliacijos teisę, kad būtų apgintos tikėtinai pažeistos jo teisės ar interesai (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tokiu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnyje numatytą sankciją, todėl atsakovo R. T. prašymas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantui R. T. 1 377,43 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (t. 1, b. l. 191-192). Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis iš apelianto priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas R. T. pareiškė prašymą priteisti 525,66 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo pateikti įrodymai (pinigų priėmimo kvitas ir sąskaita už teisines paslaugas) patvirtina, jog šias išlaidas sudarė atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, suteiktų paslaugų mastą ir kokybę, tą aplinkybę, jog teisines paslaugas suteikė advokatė, atstovavusi atsakovą ir pirmosios instancijos teisme, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija mano, jog teisinga ir protinga atsakovui iš apelianto priteisti 400 Eur teisinės pagalbos išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. T. (R. T.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovui R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo R. T. (R. T.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1 377,43 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.