Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ž. D. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-511-721/2014 pagal ieškovės Lietuvos policijos mokyklos ieškinį atsakovei Ž. D., trečiajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl mokymosi išlaidų priteisimo ir atsakovės Ž. D. priešieškinį dėl 2008-09-01 stojimo į vidaus tarnybą sutarties Nr.10P-17/5-IL-422 5.4., 6., 14 punktų pripažinimo negaliojančiais nuo sutarties pasirašymo dienos ir 2010-04-20 susitarimo Nr. 5-ST5-202 dėl 2008-09-01 Stojimo į vidaus tarnybą sutarties papildymo pripažinimo negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. pasirašė Sutartį ir įvykdė dalį prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, numatytų Sutarties 5.3 punkte. Atsakovė įsidarbino policijos įstaigoje ir ištarnavo vidaus tarnyboje 3 metus. Atsakovė tiek Sutartį, tiek susitarimą pripažino bei savo veiksmais patvirtino, kad tiek Sutartis, tiek susitarimas yra teisėti ir turi būti vykdomi. Atsakovė nei pateikdama prašymą policijos įstaigai, kurioje tarnavo, atleisti ją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nei nuo 2008-09-01, kuomet pasirašė Sutartį, iki tol, kol ieškovė pareikalavo visiškai įvykdyti sutartinę prievolę, nereikalavo iš ieškovės dokumentų, patvirtinančių su jos mokymu susijusias išlaidas, todėl manė, kad Sutarties 5.4., 6 ir 14 punktai nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Nurodė, kad mokymo išlaidas sudarė –mokymo kaina, stipendija, uniformos likutinė vertė ir kitos su stojimu ir mokymusi susijusios išlaidos, ir atitiko Švietimo įstatymo 2 str. 13 d. numatytą mokymo lėšų (t. y. tiesiogiai švietimo procesui būtinų lėšų) sudedamąsias dalis. Teigė, kad Įstatymas nenumato galimybės mažinti mokymosi išlaidų sumą proporcingai ištarnautam vidaus tarnyboje laikui, todėl atsakovė yra įgijusi prievolę sumokėti Lietuvos policijos mokyklai jos reikalaujamą 19209 Lt sumą už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismo sprendimo dalyje, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, nurodyti motyvai ne visiškai atitinka kilusio byloje ginčo esmę ir byloje nustatytas aplinkybes.

Teismas, spręsdamas klausimą, ar sutarties 5.4 punktas laikytinas sutarties siurprizine sąlyga, netinkamai taikė CK 6. 185 straipsnį, 6.186 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas nesigilino į atsakovės nurodytas aplinkybes ir motyvus, jog jai nebuvo atskleista ir ji nežinojo, kas yra mokymo išlaidos ir kokio dydžio jos yra. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė sprendime.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė pripažino sutarties sąlygas po jos sudarymo, nes mokėsi, gavo uniformą, gavo stipendiją, pabaigė mokslus ir dirbo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovė nebuvo supažindinta su įsakymu „Dėl išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesiniu ar įvadiniu mokymu, apskaičiavimo ir išieškojimo taisyklių patvirtinimo“, todėl jai niekada nebuvo atskleista sutarties 5.4 punkte paslėpta sąlyga, todėl teismo išvada, kad atsakovė niekada neginčijo sutarties 5.4 punkto ir, kad atsakovė nesiekė išsiaiškinti sutarties 5.4 punkto sąlygų, neteisinga.

Teismas nesprendė klausimo, ar sutarties 5.4 punktas nustato sutarties šalių lygybės bei interesų pusiausvyros pažeidimą, bei prieštarauja protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijams. Atsakovė įvykdė didžiąją dalį prievolės, todėl nesąžininga reikalauti atlyginti visas išlaidas.

Teismas suklydo aiškindamas ir taikydamas CK 1.80 straipsnį, spręsdamas klausimą, ar tarp sutarties šalių pasirašytas 2010-04-20 Nr. ST5-202 susitarimas dėl 2008-09-01 stojimo į vidaus tarnybą sutarties Nr. 10P-17/5-IL-422 papildymo, yra niekinis ir negalioja. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad susitarimas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, kadangi atsakovė dėl šio susitarimo nepateikė pastabų, sutiko su juo, susitarimas nepažeidė atsakovės teisių.

Teismas suklydo vertindamas pateiktą ieškovės pažymą apie Ž. D. išmokėtą stipendiją, nurodydamas, jog byloje yra pateikti įrodymai apie stipendijos sumokėjimą atsakovei. Tačiau tai nėra tinkamas įrodymas, kad šie pinigai tikrai buvo sumokėti. Teismas neteisingai vertino, kad pažymoje apie Lietuvos policijos mokyklos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kursantės Ž. D. pirminiu profesiniu mokymu, nurodytos sumos yra susijusios tiesiogiai su atsakovės mokymu. Teismas nesiaiškino ar paskaičiavimai dėl mokymo kainos yra teisingi.

Teismas suklydo vertindamas, kad byloje yra surinkti įrodymai, patvirtinantys, jog Lietuvos policija yra tinkamas ieškovas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Dėl atsakovės reikalavimo pripažinti negaliojančiais 2008-09-01 Nr. 10P-17/5-IL-422 sutarties 5.4., 6., 14 punktus nuo sutarties pasirašymo dienos

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta Stojimo į vidaus tarnybą sutartis Nr. 10P-17/5-IL-422 tarp Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos ir Ž. D.. Sutarties 5.3punktu atsakovė įsipareigojo baigus Pirminės grandies policijos pareigūno (policininko) profesinio mokymo programą ir gavus profesinio mokymo pažymėjimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną paskelbus įsakymą dėl policininko kvalifikacijos suteikimo atvykti į policijos įstaigą, į kurią buvo siųsta pagal šį įsakymą, įsidarbinti šioje įstaigoje ir ištarnauti vidaus tarnyboje ne mažiau kaip 5 metus. Pagal Sutarties 6 punktą sutarties 5.4 punkte numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti mokyklai su mokymu susijusias išlaidas per 6 mėnesius nuo pašalinimo iš mokyklos ar atsisakymo tarnauti vidaus tarnyboje baigus mokymąsi ar atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Sutarties 14 punkte numatyta, jog sutartis pasibaigia įvykdžius sutarties 5.3 punkte nustatytų sąlygų arba šalių susitarimu nutraukus sutartį ir nustatyta tvarka atlyginus mokyklai su mokymusi susijusias išlaidas. Atsakovė teigia, kad sudarytos sutarties sąlygos, susijusios su pareiga atlyginti mokymo įstaigai su mokymu susijusias išlaidas jos pasitraukimo iš tarnybos atveju, sutarties sudarymo metu jai nebuvo tinkamai atskleistos, todėl laikytinos netikėtomis (siurprizinėmis). Atsakovė teigia, kad sutarties sudarymo metu ji buvo įsitikinusi, kad mokymosi išlaidas sudaro jai mokėtina stipendija, o mokslas Lietuvos Respublikos profesinėse mokyklose yra nemokamas, todėl manė, kad neištarnavus 5 metų jai reiktų atlyginti dalį gautos stipendijos.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso CK 6.185 straipsnio 1 dalis numato, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias vienam nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Atsakovė teigia, kad sutartį su ieškovu sudarė prisijungimo būdu. Iš bylos duomenų matyti, kad sutarties tekstą parengė ieškovas, sutarties sąlygos yra susijusios su vidiniais ieškovo trečiojo asmens norminiais aktais, todėl laikytina, kad sutartis dėl atsakovės mokymosi policijos mokykloje sudaryta prisijungimo būdu. Sprendžiant, ar konkreti sutarties sąlyga gali būti pripažinta siurprizine, turi būti vertinama, ar 1) pagal sąlygos turinį, formuluotę ir išraiškos būdą sąlyga yra pakankamai aiški ir 2) ar ji šaliai buvo pakankamai atskleista.

Vadovaujantis CK 6.186 straipsnio 1 dalimi, negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar atsakovei tinkamai buvo išaiškintos sutarties sąlygos, atkreiptinas dėmesys į tai, ar atsakovei buvo suteikta protinga galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, ar visos sąlygos įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas, ar buvo atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Iš bylos duomenų matyti, kad sutarties tekstas atsakovei buvo pateiktas rašytine forma, sutartį atsakovė patvirtino savo parašu. Įstatymų nuostatos nenumato, kad šiuo atveju atsakovė turėtų pasirašyti atskirą dokumentą, patvirtinantį, kad sutarties sąlygos jai yra žinomos, toks dokumentas būtų perteklinis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovei būtų sudaromos kliūtys susipažinti su sutarties turiniu ir dėl jos apsispręsti. Pareiga atlyginti mokymosi išlaidas tuo atveju, jei atsakovė neištarnaus sutartyje numatyto 5 metų termino vidaus reikalų sistemoje, yra nurodyta sutartyje, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas tinkamai įvykdė savo pareigą supažindinti atsakovę su sutarties sąlygomis.

Pagal CK 6.186 straipsnio 2 dalį, sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta, ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą. Ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstytas aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta. Analizuojant išraiškos būdą gali turėti reikšmės tai, ar sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta sutartyje, ar ne, ar reikšmingos nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje dokumento dalyje, ar keliose vietose ir dėl to apsunkina susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą, ar nuostata išreikšta valstybine kalba, ar tokiu pat šriftu kaip ir kitos taisyklių sąlygos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006m. gruodžio 29d. nutartis Nr. 3K-3-689/2006). Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamos sutarties sąlygų turinys ir formuluotė atitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimus. Sudarytos sutarties tekstas yra pakankamai trumpas, todėl atsakovės susipažinimas su tekstu nebuvo apsunkintas, atsakovės pareiga grąžinti mokymosi išlaidas, neištarnavus vidaus reikalų sistemoje 5 metų laikotarpio, aiškiai suformuota sutartyje, sutarties tekstas surašytas vienodu šriftu. Atsakovė nurodė, kad sutarties pasirašymo metu nesuprato, kas sudarys mokymosi išlaidas, manė, kad jai teks grąžinti dalį sumokėtos stipendijos, kad mokymosi išlaidos skaičiuojamas pagal atitinkamas taisykles – jai nebuvo žinoma. Mokymosi išlaidų sąvoka yra reglamentuota norminiais aktais. Todėl, pagal kasacinio teismo praktiką, šių teisės aktų nenurodymas ar jų turinio neatskleidimas sutartyje nepripažįstamas kaip sutarties sąlygos neaiškumas, formulavimo trūkumas ar kaip ydingas sutarties nuostatų turinio pateikimo būdas. Trečiasis asmuo Policijos departamentas prie LR VRM pagrįstai procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 2 str. yra reglamentuota mokymo lėšų sąvoka, jos sudedamosios dalys. Atsakovė nurodė, kad į sutartį turėjo būti įtraukta tiksli mokymo išlaidų kaina, ją detalizuojant, tačiau numatyti tokias detalias sąlygas nėra galimybės, nes mokymo išlaidos gali kisti. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė turi kokių nors sveikatos problemų, dėl kurių ji negalėjo suprasti sutarties teksto. Priešingai, kadangi ji ketino mokytis policijos mokykloje, o vėliau dirbo policijos sistemoje, daroma išvada, kad jos sveikata buvo gera. Atsakovės išsilavinimas, apsisprendimas mokytis policijos mokymo įstaigoje tik patvirtina, kad jai sutarties tekstas buvo suprantamas.

Vadovaujantis CK 186 straipsnio 3 dalimi pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sudaręs sutartį su mokymo įstaiga asmuo turi pareigą atlyginti su mokymu susijusias išlaidas, jei neįvykdo sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. balandžio 6d. nutartis Nr. 3K-3-133/2009). Todėl taikyti CPK 186str. 3d. numatyto teisių gynimo būdo atsakovei nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisimas pagrįstai nustatė, jog atsakovė buvo tinkamai supažindinta su sutarties sąlygomis, o jos ginčijamos sutarties sąlygos nelaikytinos netikėtomis (siurprizinėmis).

Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2010-04-20 Nr. 5-ST5-202 susitarimą dėl 2008-09-01 Stojimo į vidaus tarnybą sutarties Nr. 10P-17/5-1L-422 papildymo nuo jo pasirašymo dienos

Iš 2010-04-20 Nr. 5-ST5-202 susitarimo dėl 2008m. rugsėjo 1d. stojimo į vidaus tarnybą sutarties Nr. 10P-17/5-1L-422 papildymo matyti, kad šalys susitarė, jog ieškovas nereikalaus atlyginti su mokymu susijusių išlaidų ir ištarnauti vidaus tarnyboje ne mažiau 5 metus tuo atveju, jei Policijos departamentas per kalendorinius metus nuo Lietuvos policijos mokyklos viršininko įsakymo dėl kursantų siuntimo į policijos įstaigas priėmimo nepasiūlys išsilavinimą ir profesiją atitinkančias pareigas policijos įstaigose. Atsakovė teigia, kad šis sutarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms - Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 10 straipsniui. Pagal statuto 10 straipsnio nuostatas asmeniui, baigusiam vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą, kitą švietimo įstaigą ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursus, teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas atitinkamas baigimo dokumentas ir, atsižvelgiant į įgytą profesiją, vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos ar kitos švietimo įstaigos vadovo įsakymu asmuo siunčiamas į vidaus reikalų centrinę įstaigą, su kuria buvo sudaręs trišalę stojimo į vidaus tarnybą sutartį. Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas ar jo įgaliotas atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos vadovo įsakymo dėl kursanto siuntimo priėmimo privalo savo įsakymu paskirti asmenį į pareigas konkrečioje vidaus reikalų įstaigoje. CK 1.80str. numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tačiau iš susitarimo turinio matyti, kad sutarties šalys, sudariusios papildomą susitarimą, juo siekė ne pakeisti statute įtvirtiną 10 straipsnio nuostatą, kuri numatė kursanto paskyrimo į pareigas terminą, bet susitarti dėl pasekmių, jeigu Policijos departamentas neįvykdytų savo pareigos ir nepaskirtų kursanto į tarnybą per kalendorinius metus nuo mokymo įstaigos baigimo. Atkreiptinas dėmesys, kad susitarimu aptarta sąlyga yra naudinga atsakovei. Todėl apeliantės argumentai dėl susitarimo, kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepagrįsti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės reikalavimo dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Dėl ieškovo teisės reikšti ieškinį

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas, jog byloje yra surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad Lietuvos policijos mokykla yra tinkamas šioje byloje ieškovas. Su šiuo apeliantės teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Nagrinėjamoje byloje iš ieškovo Lietuvos policijos mokyklos ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos procesinių dokumentų, paaiškinimų, kurie nėra nuginčyti, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisę reikšti tokio pobūdžio reikalavimą turi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaiga, t. y. Lietuvos policijos mokykla. Vidaus reikalų ministro 2008-09-29 įsakymo Nr. 1V-341 pagrindu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos steigėjo teisės ir pareigos perduotos Policijos departamentui. Policijos generalinio komisaro 2009-05-14 įsakymo Nr. 5-V-337 pagrindu Lietuvos policijos mokykla perėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos teises ir pareigas. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka ir pažymi, kad atsakovė savo argumentų, jog Lietuvos policijos mokykla nėra tinkamas ieškovas šioje byloje nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 12 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patvirtina, kad iš viešai skelbiamų duomenų – Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo „Dėl policijos mokyklos ir Lietuvos policijos mokymo centro reorganizavimo sujungimo būdu į naują policijos profesinio ugdymo įstaigą–Lietuvos policijos mokyklą–sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, Lietuvos policijos mokyklos nuostatų, struktūros schemos patvirtinimo“ matyti, jog minimo įsakymo pagrindu Lietuvos policijos mokykla perėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos teises ir pareigas.

Dėl ieškinio pagrįstumo

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas byloje pateiktus įrodymus dėl skolos priteisimo pagrįstumo, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Su šiuo apeliantės argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, kad įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Tai, kad apeliantė tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Klaipėdos policijos mokyklos (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 5-V-337 Policijos mokykla ir Lietuvos policijos mokymo centras sujungimo būdu buvo reorganizuoti į naują policijos profesinio ugdymo įstaigą - Lietuvos policijos mokyklą) ir Ž. D. 2008 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta Stojimo į vidaus tarnybą (pirminis profesinis mokymas) sutartis Nr.10P-17/5IL-422. Sutartyje Policijos departamentas įsipareigojo užtikrinti atsakovės paskyrimą į pareigas policijos įstaigoje (Sutarties 9.2 p.), Mokykla įsipareigojo sudaryti atsakovei tinkamas mokymosi sąlygas, mokėti stipendiją, aprūpinti uniforma (Sutarties 8.1, 8.2 p.), o Ž. D. įsipareigojo laikytis Vidaus tarnybos statuto, Mokyklos nuostatų, Mokyklos vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, sistemingai ir stropiai mokytis, baigti Pirminės grandies policijos pareigūno (policininko) profesinio mokymo programą (Sutarties 5.1., 5.2. p.). Sutarties 5.3 punktu atsakovė Ž. D. įsipareigojo, kad baigusi Pirminės grandies policijos pareigūno (policininko) profesinio mokymo programą ir gavusi profesinio mokymo pažymėjimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną paskelbus įsakymą dėl policininko kvalifikacijos suteikimo atvykti į policijos įstaigą, į kurią buvo siųsta pagal šį įsakymą, įsidarbinti šioje įstaigoje ir ištarnauti vidaus tarnyboje ne mažiau kaip 5 metus“. Sutarties 5.4 punktu atsakovė įsipareigojo atlyginti Mokyklai su jos mokymu susijusias išlaidas, jei bus pašalinta iš Mokyklos arba baigusi mokymąsi atsisakys tarnauti vidaus tarnyboje, arba bus atleista iš vidaus tarnybos jos pačios prašymu ar dėl jos kaltės anksčiau nei Sutarties 5.3 punkte nustatytas terminas. Panevėžio apskrities vyriausiojo Policijos komisariato viršininko 2013 m. birželio 12 d įsakymu Nr. 50-TE-288 „Dėl (duomenys neskelbtini) Ž. D. atleidimo iš vidaus tarnybos” atsakovė 2013m. birželio 26 d. buvo atleista iš vidaus tarnybos. Iš įsakymo matyti, kad Ž. D. vidaus tarnybos stažas, atleidus ją iš darbo jos pačios prašymu, buvo 4 metai 2 mėnesiai 28 dienos. Todėl atsakovei nutraukus Sutartį anksčiau Sutarties 5.3. punkte numatyto termino, atsirado pareiga grąžinti ieškovės išleistas lėšas atsakovės mokymui (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius skolą ir jos dydį – Sutartį; 2014-04-15 pažymą Nr.144-PAZ1-248 „Pažyma apie Ž. D. išmokėtą stipendiją“; 2014-04-15 pažymą Nr. 144- PAZ1-247 „2013 m. liepos 22 d. pažymos Nr. 144- PAZ1-235 „Apie Lietuvos policijos mokyklos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kursantės Ž. D. pirminiu profesiniu mokymu detali mokymo kainos apskaičiavimo išklotinė“ ir k.t. Todėl, teisėjų kolegija nuomone, apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas byloje neįvykdė pareigos pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius patirtų su mokymu susijusių išlaidų dydį, nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė byloje nepagrindė įrodymais savo teiginio, jog stipendija atsakovei nebuvo mokama. Iš bylos duomenų matyti, kad mokymosi išlaidas apskaičiuotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003-12-23 įsakymo Nr. ISAK-1871 „Dėl pagrindinio profesinio mokymo lėšų skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ nuostatomis, kurios buvo perkeltos į Klaipėdos policijos mokyklos viršininko 2008-12-31 įsakymu Nr. 4R-35 patvirtintas „Dėl išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesiniu ar įvadiniu mokymu, apskaičiavimo ir ieškojimo taisykles“. Tokiu atveju mokymo išlaidų sudedamąsias dalis ir jų apskaičiavimo, apskaitos ir išieškojimo tvarką reglamentavo minėtos taisyklės. Taisyklių 4 punkte numatyta, kad mokymosi išlaidas sudaro: mokymo kaina, stipendija, uniformos likutinė vertė ir kitos su stojimu ir mokymusi susijusios išlaidos. Pažymėtina, kad minėtos taisyklės nebuvo nuginčytos. Apeliantė, sudarydama Sutartį, matė, jog jos 5.4 punkte yra numatyta sąlyga atlyginti mokymosi išlaidas.

Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad ištarnavus 4 metus 2 mėnesius 28 dienas ir įvykdžius didžiąją sutarties dalį yra pagrindas proporcingai mažinti mokymosi išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad atsakovės mokymosi išlaidų grąžinimo aspektu svarbus yra atsakovės įsipareigojimas ištarnauti policijoje 5 metus. Sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad baigęs mokslus turi ištarnauti vidaus tarnyboje ne mažiau kaip 5 metus, o jei bus pašalintas iš mokyklos arba baigęs mokymąsi atsisakys tarnauti vidaus tarnyboje, arba bus atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu ar dėl jo kaltės anksčiau, nei Sutarties 5.3 punkte nustatytas terminas, įsipareigoja atlyginti mokyklai su jo mokymu susijusias išlaidas (Sutarties 5.3, 5.4 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutartyje ar įstatymuose nėra numatytas toks proporcingumas.

Apeliantė teigia, kad ji daliniai neįvykdė Sutarties dėl policijos departamento kaltės, kadangi kitą dieną po mokslų baigimo atsakovė privalėjo būti įdarbinta policijos įstaigoje, tačiau taip neatsitiko dėl policijos departamento kaltės. Apeliantė teigia, kad jei ji būtų įdarbinta laiku, policijos įstaigoje būtų dar papildomai išdirbusi 7 mėnesius. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis apeliantės argumentas nėra reikšmingas šios bylos nagrinėjimui. Atsakovę įdarbinus statute numatyta tvarka, ji vis tiek nebūtų įvykdžiusi Sutarties 5.3. punkte numatyto įsipareigojimo, todėl plačiau dėl šio apeliacinio skundo argumento nepasisako.

Teisėjų kolegija apeliantės teiginį, kad ji privalėjo palikti tarnybą dėl to, kad buvo žiauriai sumušta nusikaltėlio vertina kaip nepagrįstą. Apeliantė nepateikė į bylą įrodymų, kad minėtas įvykis įvyko tarnybos metu, vykdant tarnybines funkcijas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jos sveikata yra pablogėjusi ir ji nebegali vykdyti savo tarnybinių funkcijų policijos įstaigoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė buvo atleista pačios prašymu. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija vertina, kad baigusi mokslus, apeliantė neištarnavo vidaus tarnyboje 5 metų (Sutarties 5.3 p.), todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti mokymosi išlaidas. Atsakovei nesutinkant atlyginti mokymosi išlaidų, ieškovui atsirado teisė įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jas grąžinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės Ž. D. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinis skundas dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.