- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-6-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- S. M., R. M., M. M.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims S. M., R. M., M. M., dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-11-07 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (b.l. 1-4), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3714,73 Lt skolos už šildymą, 5 % metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tiekė šilumos energiją butui, esančiam Vilniuje, Birželio 23-iosios g. 8-4, kuris priklauso atsakovui – Vilniaus miesto savivaldybei. Įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-09-30. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384 str. ir CK 1.71 str. reikalavimus ieškovas su atsakovu sudarė neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Minėto buto nuomininkas į ieškovą nesikreipė bei nepareiškė noro sudaryti atskirą sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas, todėl atsiskaityti už suvartotą šilumos energiją pagal standartines sąlygas, numatytas LR Šilumos ūkio įstatymo 19 str. bei 2003-07-10 LR ūkio ministro įsakyme Nr. 4-289, privalo patalpų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (b.l. 16-27) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtinta Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka nustato specialią nuomininkų atsiskaitymo su tiekėjais tvarką, pagal kurią įsipareigojimai šiuo atveju tenka nuomininkams (vartotojams) M. M. ir R. M., o ne atsakovui. Ieškovas niekada neteikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją, sąskaitos buvo išrašomos buto nuomininkams. Tokiu būdu tarp nuomininkų ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, todėl, remiantis teisės aktų nuostatomis, ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininkais šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Nors dvišalė sutartis tarp ieškovo ir buto nuomininkų dėl energijos pirkimo-pardavimo nebuvo sudaryta, tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Šiuo nutarimu SP AB „Vilniaus šilumos tinklų“ (teisių perėmėjas UAB „Vilniaus energija“) direktorius įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis namus. Šios bendrovės įpareigotos teikti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ informaciją apie nuomininkus ir gyvenančių asmenų skaičių. Abonentu pagal šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir sutartis laikoma sudaryta nuo įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų. Ieškovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, nes šiuo atveju nuoma yra ne teikianti pelno ūkinė-komercinė veikla, o viena iš viešojo administravimo funkcijų. Be to, tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti ir CK 6.210 str. nuostatas.
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-06-03 sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad tarp buto, esančio Vilniuje, Birželio 23-iosios g. 8-4, savininko (atsakovo) ir trečiųjų asmenų 1978-04-21 buvo sudaryta buto nuomos sutartis, kurios 2 p. nustatė, kad visus komunalinius mokesčius šiuo atveju moka buto nuomininkas (b.l.50,51), o nuomos santykių tęstinumą patvirtina 2008-04-08 susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo tarp atsakovo įsteigtos viešosios įmonės bei nuomininko (b.l. 52), kurio 6 p. pakartojo ankstesnės sutarties 2 p., konstatavo, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo prievoliniai santykiai susiklostė pagal standartines tokių sutarčių sąlygas tarp tiekėjo ir buto nuomininkų, nors rašytinė sutartis tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų sudaryta nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, jog šiuo atveju galutinis šilumos energijos vartotojas (abonentas) CK 6.383 str. prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, yra tretieji asmenys, mokėję ieškovui už naudojamą šilumos energiją. Todėl, teismo vertinimu, to pakanka pripažinti, kad atsakovui reikalavimai pareikšti nepagrįstai. Pabrėžė, jog pats ieškovas tai pripažino konkliudentiniais veiksmais, išrašydamas vekselį ir sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją, priimdamas apmokėjimą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis Nr. 3K-3-3/2008 šiam ginčui spręsti kaip precedentas visa apimtimi negali būti taikoma, nes joje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės (b.l. 92-94).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (b.l. 104-107) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-06-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės šiuo metu esančią 2653,07 Lt skolą už šilumos teikimo paslaugas, 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1971 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 suformavo precedentą, jog visais atvejais, kai nėra nuomininko rašytinio susitarimo su šilumos tiekėju, pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėjais tenka patalpų savininkui. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios kasacinės instancijos teismo 2008-01-30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ja vadovautis ir ieškinį tenkinti. Remdamasis 2003-06-30 LR ūkio ministro įsakymo Nr. 4-258 56 p., 57 p., 58 p., pažymi, jog galima sudaryti individualų susitarimą, pagal kurį šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi galima būtų laikyti kitą asmenį, tačiau toks susitarimas turi būti sudarytas raštu. Priešingu atveju pagal Šilumos ūkio įstatymo 19 str. visuomet bus taikomos šilumos pirkimo-pardavimo standartinės sąlygos, numatančios, kad paslaugų vartotojas yra patalpų savininkas. Tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens nebuvo sudarytas trišalis susitarimas ir priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekėjas ir patalpų nuomininkas negali sudaryti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties. Nors už šilumos energiją gali atsiskaityti ir tretieji asmenys, tačiau tuo atveju, jeigu prievolė atsiskaityti su šilumos tiekėju vykdoma netinkamai, atsakomybė už šiuos veiksmus tenka pačiam patalpų savininkui. Ta aplinkybė, kad apeliantas išrašytas sąskaitas už sunaudotą elektros energiją siuntė adresu Birželio 23-iosios g. 8-4, Vilnius, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog tarp ieškovo ir nuomininko konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, nes atsakovas nebuvo pateikęs prašymo siųsti jam sąskaitas už teikiamas paslaugas šioms patalpoms.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 113-117) prašo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju galutinis šilumos energijos vartotojas CK 6.383 str. prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už sunaudotą šilumos energiją, yra tretieji asmenys, kurie teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir jį dengia. Pažymi, jog CK 6.50 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Faktinės šios bylos aplinkybės skiriasi nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi šiuo atveju nuomininkas, nors ir nenuosekliai, mokėjo ieškovui už jo teikiamas paslaugas. Remiasi ir 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, kuris laikytinas susitarimu tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, jog nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Tvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str. nuostatas, numatančias ieškovo prašomas 5 % metines palūkanas. Nesutinka ir su ieškovo prašymu priteisti jam 590 Lt už ieškinio parengimą bei 1190 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacijos tikslas – atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Taigi apeliacijos dalyką šiuo konkrečiu atveju sudaro apelianto keliami teisės aktų, reglamentuojančių centralizuotos šilumos tiekimą (pirkimą-pardavimą) bei pareigos už ją atsiskaityti su tiekėju, aiškinimo bei taikymo, faktinių bylos aplinkybių traktavimo ir susiklosčiusios teismų praktikos (precedentų) taikymo klausimai.
Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl to, kuris subjektas - buto savininkas ar nuomininkai - turi prievolę atsiskaityti už apelianto UAB ,,Vilniaus energija“ centralizuotai laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2008-09-30 tiektą šilumos energiją butui, esančiam Vilniuje, Birželio 23-iosios g. 8-4, kuris priklauso atsakovui – Vilniaus miesto savivaldybei. Apeliaciniame skunde įvardinta šiuo metu esanti skola, kuri, lyginant su buvusia ieškinio padavimo metu, yra sumažėjusi iki 2653,07 Lt. Išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje esančius įrodymus (dalyvaujančių joje asmenų paaiškinimus, 1978-04-21 nuomos sutartį ir jos pagrindu 2008-04-08 sudarytą susitarimą), netinkamai įvertino jų turinį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad gyvenamųjų patalpų savininkas Vilniaus miesto savivaldybė neturi pareigos atlyginti tiekiamos šilumos energijos išlaidų. Ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka nei įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nei tokiems teisiniams santykiams jau susiklosčiusios teismų praktikos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt.), Šilumos ūkio įstatymą, ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4–260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pripažinta, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-579/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini ir šioje byloje (CPK 4 str.).
Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo pirmiau nurodytose bylose, šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Į šią bylą toks susitarimas nebuvo pateiktas, todėl atsakovo atsikirtimų argumentai, esą buto nuomininkai (tretieji asmenys) savo faktiniais veiksmais – iš dalies mokėdami už tiekiamą šilumą - pripažino savo prievolę ieškovui, teisinės reikšmės neturi. Taigi šioms faktinėms aplinkybėms už butui tiektą šilumą privalo mokėti jo savininkas (atsakovas). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu. Todėl Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2009-06-03 sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinį tenkinti (CPK 330 str. 1 d.).
Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, susiję su ieškovo reikalavimu priteisti palūkanas, nėra teisiškai pagrįsti. Konstatavus atsakovo piniginės prievolės ieškovui (apeliantui) egzistavimo faktą ir tenkinant reikalavimą priteisti apeliaciniame skunde įvardintą likusią skolos sumą – 2653,07 Lt, iš atsakovo taip pat priteistinos ir įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos (CK 6.210 str., 6.37 str. 2 d.). Šios palūkanos teisės doktrinoje yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio nereikia įrodinėti, ir priteisiamos iš skolininko visais piniginių prievolių neįvykdymo atvejais.
Sutinkamai su CPK 93 str., 94 str., 98 str. nuostatomis, ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Žyminio mokesčio išlaidos – 111 Lt. (b.l.5) už ieškinį ir 80 Lt (b.l.108) už apeliacinį skundą kompensuotinos pilnai, kadangi ieškovo reikalavimo apimtis sumažėjo dėl dalies skolos sumokėjimo. Turėtų atstovavimo (teisinių paslaugų) išlaidų kompensuojamoji dalis nustatytina atsižvelgiant į tokius argumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje spręstini klausimai dėl atsakovo atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymo, esant būtent tokioms faktinėms aplinkybėms, jau neišsiskiria nei specifiškumu, nei naujumu, nei komplikuotumu, kadangi savo išvadas nagrinėjamais klausimais jau ne kartą pateikė visų instancijų teismai (Lietuvos advokatų tarybos 2004-03- 26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, toliau – Rekomendacijų, 2.1-2.2 p., 2.7 p.). Ieškinio pareiškimo metu teismų praktika dar nebuvo galutiniai susiformavusi, todėl ieškinio surašymo 590 Lt išlaidos priteistinos ieškovui pilnai (b.l. 10-11). Tačiau nepaisant fakto, jog pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai, dėl ko ieškovas patyrė papildomų atstovavimo išlaidų (apeliacinio skundo surašymas, atstovavimas apeliacinės instancijos teisme), prašoma už advokato paslaugas priteisti 1190 Lt suma (b.l. 109-110), įvertinus ginčo paprastumą suformuotų teisminių precedentų kontekste, yra aiškiai per didelė. Kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas už procesinių veiksmų atlikimą taikyti minimalius Rekomendacijose nustatytus koeficientus, priteisiant iš atsakovo 350 Lt.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkini. Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 2653 (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt tris) litus 07 centus skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2008-11-14 iki sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo UAB „Vilniaus energija“ naudai.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 701 (septynis šimtus vieną) litą UAB „Vilniaus energija“ naudai bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 430 (keturis šimtus trisdešimt) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Vilniaus energija“ naudai