Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1.; 1.2.8.1.1.; 1.2.8.2.1.; 2.1.3.1.; 2.1.7.4.; 2.114.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. lapkričio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

dalyvaujant nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai S. R. ir jos atstovei advokatei Evelinai Davidavičiūtei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos S. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalis), ir byla nutraukta.

Iš S. R. B. R. naudai priteista 500 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. R. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį tuo, kad S. R. 2013 m. gegužės mėnesį iš Mažeikių rajono apylinkės teismo gavo B. R. ieškinį dėl skyrybų dėl kito sutuoktinio kaltės, kur paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją bei apkaltino ją turėjus intymių ryšių su pažįstamu vyriškiu A. S., taip pažemindamas ir įžeisdamas ją bei tokiu būdu siekdamas asmeninės naudos skyrybų procese.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja S. R. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-06-18 nuosprendį ir bylą perduoti Mažeikių rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, kaltinamąjį patraukti baudžiamojon atsakomybėn bei priteisti iš kaltinamojo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė nei į įžeidimo pobūdį, nei į pasakytą melagingą faktą, nei į įrodymus, neapklausė liudytojų, nesuteikė galimybės jai pasisakyti, neprijungė prie bylos prašytos medžiagos, t. y. teismas iš esmės tinkamai neištyrė įrodymų, nepaneigė žeminančio fakto, o B. R. neįrodė, jog jis ieškinyje nurodė tiesą ar kad pateikta informacija nėra žeminančio pobūdžio. Nurodo, kad ieškinyje B. R. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. ne tik paniekindamas ir pažemindamas ją apkaltino turėjus intymių santykių su A. S., taip pažemindamas ir įžeisdamas jos garbę ir orumą, bet ir apšmeižė A. S.. Tai B. R. padarė veikdamas tyčia bei ją žeminančią informaciją pateikė viešai oficialiuose dokumentuose.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir privati kaltintoja bei jos atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusioji ir privati kaltintoja, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl B. R. nekaltumo.

Nukentėjusioji S. R. prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes, jos nuomone, teismas iš esmės tinkamai neištyrė įrodymų: neapklausė liudytojų, nesuteikė galimybės jai pasisakyti, neišreikalavo prie bylos prašytos medžiagos. Tačiau tokie nukentėjusiosios skundo argumentai yra nepagrįsti, nes iš bylos matyti, kad apylinkės teismas prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos prijungė 2014-11-03 posėdžio garso įrašą iš civilinės bylos Nr. 2-11-169/2015, kurioje nagrinėjama B. R. ir S. R. ištuoka. Taip pat iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusiajai buvo išaiškintos, jos, kaip nukentėjusiosios teisės, teismas suteikė teisę jai pasisakyti posėdyje, pareikšti prašymus, teikti įrodymus. Taigi, nukentėjusiosios teisės, numatytos BPK 28 straipsnyje, nebuvo pažeistos. Pastebėtina, kad nukentėjusioji nei pareiškime pradėti privataus kaltinimo bylą, nei teismo posėdžiuose nenurodė liudytojų, kuriuos prašo iškviesti ir apklausti teisme, taip pat nenurodė ir kokią medžiagą prašo prijungti prie bylos. Be to, teismas nenustatė, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad nušalinimas bylą nagrinėjančiam teisėjui nebuvo pareikštas. Įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas, išnagrinėdamas bylą BPK pažeidimų nepadarė, o dėl nukentėjusiosios skunde nurodytų argumentų panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui, nėra pagrindo.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusioji ir privati kaltintoja nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes, jos nuomone, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai konstatavo, kad B. R. nepadarė BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų.

Pažymima, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2015-06-25 įstatymu Nr. XII-1888, BK 155 straipsnis neteko galios nuo 2015-07-10, ir tokiu būdu nusikalstama veika, kuria buvo kaltinamas B. R., yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi nuo 2015 m. liepos 10 d. įstatymų leidėjas panaikino baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą pagal BK 155 straipsnį, todėl veika – įžeidimas, dėl kurios B. R. buvo išteisintas – tapo nebenusikalstama. Esant tokioms aplinkybėms, naikinti B. R. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su kaltinimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, neanalizuojami ir dėl jų plačiau nepasisakoma.

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja S. R. kaltina B. R. ją apšmeižus ieškinyje dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės nurodžius tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji turėjo intymius santykius su A. S..

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Pagal teismų praktiką tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu yra pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviai šmeižimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį. Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias, tačiau ne už nuomonę, kuri pagal teismų praktiką yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015).

B. R. pripažino ieškinyje dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės nurodęs, kad S. R. turėjo intymius santykius su A. S., nes pati S. R. jam tai prisipažino. B. R. pasirašytame ieškinyje dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės iš tiesų nurodyta „O pati ieškovė tuo metu atsakovui prisipažino apie intymius santykius su A. S.“ (3–5, 15–19, 38–40 b. l.). Nukentėjusioji teisme pripažino, kad ji B. R. pasakė turėjusi intymius santykius su pažįstamu A. S., bet teigė, kad taip pasakė tik norėdama jį panervuoti. Tai patvirtina ir 2014-11-03 teismo posėdžio garso įrašas iš civilinės bylos (48 b. l.). Tai, ar S. R. apie turėtus intymius santykius su kitu vyru B. R. pasakė norėdama tik jį paerzinti, ar dėl kitos priežasties, įtakos neturi, o B. R. tik tokius jos žodžius nurodė ieškinyje, įvardindamas vieną iš santuokos nutraukimo pagrindų. Nors civilinėje byloje Nr. 2-11-169/2015 dar nėra priimtas sprendimas dėl B. ir S. R. ištuokos pagrindo, tačiau visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad B. R. ieškinyje nurodytas sakinys „O pati ieškovė tuo metu atsakovui prisipažino apie intymius santykius su A. S.“ buvo nurodytas remiantis pačios apeliantės pasakymu, t. y. nėra tikrovės neatitinkanti informacija, todėl toks vienkartinis (sakinys ieškinyje minimas tik vieną kartą) išteisintojo pasakymas nevertinamas kaip tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas apie nukentėjusiąją ir nelaikytinas šmeižimu BK 154 straipsnio prasme. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad B. R. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – veikos, ir todėl jis pagrįstai išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios BK 154 straipsnio 1 dalyje, numatytos nusikalstamos veikos požymių. Pastebėtina, kad asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Nors apeliantė skunde nurodo, kad B. R. ieškinyje apkaltinus ją turėjus intymius santykius su A. S., ne tik ji buvo apšmeižta, bet ir A. S., tačiau nesant A. S. pareiškimo negalima spręsti, ar buvo apšmeižtas ir A. S..

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja prašo priteisti iš B. R. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau toks apeliantės prašymas yra nepagrįstas, nes pagal BPK 105, 106 straipsnių nuostatas, proceso išlaidos ar patirtos bylinėjimosi išlaidos išieškomos tik iš nuteistojo, o šiuo atveju B. R. nėra pripažintas kaltu, be to, apeliantė nepateikė jokių jos turėtas atstovavimo išlaidas patvirtinančių duomenų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl B. R. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos S. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nuosprendžio.