Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ kreditorinį reikalavimą atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ bankroto byloje Nr. B2-1682-345/2015, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Norfosmažmena“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1682-345/2015 iškėlė UAB „Serneta“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „IusPositivum“. Nutartis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 28 d.

Ieškovas UAB „Acumen“ kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, prašydamas patvirtinti jo 364 115,42 Eurdydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro atsakovui UAB „Serneta“ 259 201,23 Eursuteikta ir negrąžinta paskola,81 585,88 Eurnesumokėtos palūkanos ir 23 328,31 Eur delspinigiai.

Atsakovo bankroto administratorius prašė ieškovo reikalavimo netvirtinti. Nurodė, kad ieškovo pateikta 2010 m. sausio 4 d. Paskolos sutartis, atsakovo išrašyti kasos pajamų orderiai yra fiktyvūs ir tą įrodo jam perduotų UAB „Serneta“ finansinių dokumentų visuma, įmonių tarpusavio ryšiai, ieškovo ribotos finansinės galimybės paskolinti ginčo sumą, be to – taip pat ir paskolos sutarties nefiksavimas įmonės finansiniuose registruose.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi ieškovo UAB „Acumen“ prašymą patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą, atmetė.Teismas sprendė, kad šis prašymas negali būti tenkintas, kaip neįrodytas.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2010 m. sausio 4 d. pasirašė Paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas iki 2010 m. vasario 5 d. įsipareigojo paskolinti atsakovui 259 201,23 Eur (894 970 Lt); kad atsakovo kasos pajamų orderių kvituose ir kasos pajamų orderiuose fiksuota, jog ieškovas pinigus atsakovui perdavė grynaisiais ir dalimis (b. l. 67); kad ieškovo 2009 m. gruodžio 31 d. balanse įrašyta, jog įmonė 2009 m. pabaigoje turėjo 22 756 Lt grynųjų pinigų, o jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (3 944 059 Lt) viršijo balanse įrašyto turto vertę (3 851 228 Lt) (b. l. 54–55); kad pagal ieškovo pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis 2008 m. jis patyrė 54 338 Lt, o 2009 m. – 5 393 Lt nuostolių (b. l. 54). Teismas nurodė, kad remiantis šiais ieškovo finansinės atskaitomybės duomenimis, darytina išvada, jog 2010 m. pradžioje įmonė objektyviai negalėjo suteikti atsakovui 259 201,23 Eur dydžio paskolą grynaisiais pinigais (CPK 185 straipsnis). Šios išvados nepaneigia taip pat ir teismui pateikta kopija ieškovo su jo akcininke L. M. 2010 m. sausio 15 d. sudarytos Paskolos sutarties, kadangi nėra jokių įrodymų, jog paskolos dalykas (350 000 Lt) šiai įmonei realiai buvo perduotas. Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog atsakovo bankroto administratorius iškėlė abejones dėl pinigų perdavimo realumo, ieškovas UAB „Acumen“nepateikė į bylą įrodymų apie 259 201,23 Eur sumos išėmimą iš įmonės kasos, be to, faktinę aplinkybę, kad paskolos dalykas atsakovui nebuvo perduotas, patvirtina ir šios bendrovės kasos pajamų orderių bei jų kvitų įrašų skirtumai (pvz., nesutampa pinigų sumos orderiuose Nr. 510, 511 ir jų kvituose), taip pat faktas, kad minima paskolos suma nebuvo apskaityta atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentuose.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas, konstatavo, kad atsakovoBUAB „Serneta“ bankroto administratorius paneigė faktą, jog ieškovas UAB „Acumen“ pagal ginčo paskolos sandorį jo nurodomas lėšas perdavėšiai bendrovei.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Kreditorius UAB „Acumen“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – BUAB „Serneta“ bankroto byloje patvirtinti 364 115,42 Eurjo kreditorinį reikalavimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.Teismas nepagrįstai atmetė apelianto pateiktus pirminius finansines operacijas liudijančius įrodymus, patvirtinančius paskolintų pinigų perdavimą;

2. Teismaspažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, išvadą, kad jis neįrodė paskolos pagal sutartį suteikimo fakto, pagrįsdamas antriniais finansiniais dokumentais (balansu, pelno (nuostolio) ataskaita).

Atsakovas BUAB „Serneta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo šį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Iš dalies sutikdamas su apeliantu, kad jo kreditorinio reikalavimo pagrįstumas turi būti vertinamas remiantis pirminiais tokį reikalavimą pagrindžiančiais dokumentais, nurodė, jog tai nereiškia, kad teismas negali ar neturi teisės vertinti kitų įrodymų, susijusių su ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumu. Sutikdamas su apelianto teiginiais, kad jo finansinė padėtis 2010 m. pradžioje buvo gera, teigė, jog šis nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad minimu laikotarpiu turėjo tokią grynųjųpinigų sumą.

Trečiasis asmuo UAB „Norfos mažmena“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad vien tik paskolos sutarties kopijos pateikimas nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog paskola realiai buvo suteikta. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantas pagal savo finansinę padėtį objektyviai tokios paskolos suteikti negalėjo, be to, atsakovas ir apeliantas tarpusavyje yra susiję.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatytos aplinkybės, kurioms esant yra būtina peržengti nagrinėjamo skundo ribas. Todėl ši byla nagrinėjama pagal ieškovo UAB „Acumen“atskirojo skundo argumentus ir sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas šio kreditoriausprašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo skolininko BUAB „Serneta“ bankroto byloje, teisėtumo bei pagrįstumo.

Prieš pradėdama nagrinėti atskirojo skundo motyvus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šios kategorijos bylose kasacinio teismo formuojamą praktiką – bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, jog būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti pačios bankrutuojančios įmonės interesai; kad kreditoriaus reikalavimo ir/ar jo patikslinimo tvirtinimas / atsisakymas tvirtinti lemia ne tik konkretaus asmens teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš skolininko turto, bet turi įtakos bendrai patvirtintų kreditorių reikalavimų sumai,jų tenkinimo proporcijoms; kad siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, būtina įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo ir/ar jo patikslinimo pagrįstumą(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeNr. 3K-3-554/2008; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014 ir etc.); kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalį, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį turi teisę perduoti administratoriui savo reikalavimus, kartu pateikdami juos pagrindžiančius dokumentus; kad bankrutuojančios įmonės administratoriusatlieka pirminį tokių reikalavimų patikrinimą, tiek pagal kreditoriaus, tiek pagal bankrutuojančios įmonės jam pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija; kad nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, jų teisėtumą bei pagrįstumą dar kartą tikrina teismas, užtikrindamas realią galimybę taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus/atsikirtimus(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d.nutartis, priimtacivilinėje bylojeNr. 3K-3-188/2011; 2013-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013etc.).

Teisėjų kolegija laiko, kad šiame kontekste taip pat yra svarbu pažymėti, jog kasacinis teismas ne viename savo procesiniame sprendime yra nurodęs, jog remiantis bendrąja įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo taisykle (CPK 178 str.) apeliantas turi pareigą įrodyti savo argumentų pagrįstumą,tačiau galutinį sprendimą dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo priima teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu (CPK 185 str.). Be to, kas pirmiau paminėta, nagrinėjamoje byloje yra aktualūsLietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl įrodymų leistinumo taisyklių ginčuose, kuriuose dalyvauja juridiniai asmenys. Nurodytu klausimu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pinigų mokėjimą galima įrodyti tik laikantis įrodymų leistinumo taisyklių, pagal kurias pinigų sumokėjimo faktas atitinkamai turi atsispindėti juridinio asmens buhalterinėje apskaitoje ir turi būti patvirtintas tam tikros formos finansiniais dokumentais(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-827/2000; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010etc.).

Minėta, kad nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Acumen“ siekė, jog skolininko BUAB „Serneta“ bankroto byloje būtų patvirtintas jo 364 115,42 Eurfinansinis reikalavimas, kurį grindė tarp šalių sudaryta 2010 m. sausio 4 d. paskolos sutartimi (toliau – sutartis). Teismas šį BUAB „Serneta“ administratoriaus ginčytą kreditoriaus reikalavimą atsisakė tvirtinti, kaip neįrodytą, nusprendęs, kad pastarasis paneigė ieškovokreditorius UAB „Acumen“ argumentus, kuriais šis grindė savo poziciją ir įrodė faktinį bei teisinį pagrindą, kuriuo rėmėsi atsisakydamas tvirtinti šį finansinį reikalavimą, tai yra, jog į bylą pateiktų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visetas leidžia spręsti, kad neįrodytas minimos paskolos perdavimo atsakovui faktas, tai yra paskolinių teisinių santykių tarp jų buvimas (CPK 178 str., CK 6.154 str., 6.245 str., 6.870 str.).Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmos instancijos teismo išvada, tvirtina, kad teismas pažeidė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias taisykles, neįvertinęs/neteisingai įvertinęs jo reikalavimo pagrįstumą patvirtinančius pirminius dokumentus, tai yra paskolos sutartį, kasos pajamų orderių kvitus, ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą procesinį sprendimą.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apelianto UAB „Acumen“ argumentus, visų pirma pažymi, kad, priešingai nei teigiama skunde, skundžiamo procesinio sprendimo motyvuose teismas vertino šiuos dokumentus – atsisakydamas pripažinti apelianto finansinį reikalavimą teismas nurodė, kad būtent pirminiai dokumentai nepatvirtina paskolinių teisinių santykių tarp ginčo šalių.Tuo tarpu tiek apeliacinio teismo, tiek kasacinio teismo sprendimuose nurodyta, kad nepakankamas teismo išvadų motyvavimas nesuteikia pagrindo naikinti tokį teismo sprendimą, nes pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Be to, šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai tokių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Taigi nustatęs, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra nepakankami, apeliacinės instancijos teismas, kuris yra fakto instancija, privalo ištaisyti minėtą trūkumą. Remdamasi tuo kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, jog svarbu dar kartą, išsamiau ištirti ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus bei įvertinti išdėstytus argumentus.

Minėta, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, jog neįrodytas buvimas paskolinių teisinių santykių, grindžiamų sutartimi, savo skunde remiasi šia sutartimi, pasirašyta abiejų įmonių direktorių, t.y. BUAB „Serneta“ direktoriaus O. R. ir UAB „Acumen“ direktorės D. V. (1 t., 8-9 b. l.), o taip pat eile kasos pajamų orderių kvitų, kuriuose nurodyta, kad UAB „Serneta“ vyr. buhalterė ir tuo pačiu kasininkė G. P. iš UAB „Acumen“ direktorės D. V. 2010m. sausio 4 d. iki 2010 m. vasario 4 d. priėmė 894 970 Lt.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų, visų pirma pažymi, kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikti įrodymai, paneigiantys atsakovo BUAB „Serneta“ bankroto administratoriaus teiginius, kad sutartis, kurios pagrindu, kaip tvirtinakreditorius UAB „Acumen“, skolininkas grynaisiais pinigais gavo ženklią pinigų sumą – 894 970 Lt, būtų buvusi įtraukta į šio apskaitos registrą ir fiksuota kasos dokumentuose(Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str.etc.).

Antra, minimi dokumentai, kaip jau minėta, patvirtinti / pasirašyti ieškovo UAB ,,Acumen“ direktorės D. V.. Taigi akivaizdu, kad turint omenyje CK 2.87 straipsnyje, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nustatytas bendrovės (juridinio asmens) vadovo pareigas, UAB „Acumen“ vadovė žinojo / privalėjo žinoti tiek įstatymų reikalavimus, tiek vadovaujamos įmonės vardu atliekamų veiksmų esmę, teisines pasekmes ir, akivaizdu, grėsmes (riziką), kurios nesilaikantšiųreikalavimų gali atsirasti kilus ginčams dėl piniginių lėšų faktinio perdavimo.

Trečia, sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti visą pagal šią sutartį suteiktą paskolą ir sumokėti visas palūkanas ne vėliau kaip iki 2013 m. sausio 1 d. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad kreditorius UAB „Acumen“ iki skolininkui UAB „Serneta“iškeliant bankroto bylą būtų pareikalavęs, jog pastarasis grąžintų paskolą, o nagrinėjamas finansinis reikalavimas buvo pareikštas tik 2014 m. vasario 24 d., nors Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 28 d.

Ketvirta, teismui prieinami Juridinių asmenų registro, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys ir kt. patvirtina tiek atsakovo BUAB „Serneta“ bankroto administratoriaus, tiek trečiojo asmens UAB „Norfos mažmena“ teiginius, jog UAB ,,Serneta“ bei UAB ,,Acumen“ buvo glaudžiai susieti asmenys per bendrovių vadovus ir akcininkus. Taip, L. M., kaip UAB „Acumen“ akcininkė, 2010 m. sausio 15 d. yra pasirašiusi teismui pateiktą paskolos sutartį pagal kurią ji šiai bendrovei suteikianti 350 000 Lt paskolą (tuo pagrindu apeliantas įrodinėja UAB „Acumen“ finansines galimybes kredituoti UAB „Serneta“), tuo tarpu jos vyras A. M. yra dalyvavęs UAB „Serneta“ valdyme. Be to, byloje nėra duomenų, paneigiančių trečiojo asmens UAB „Norfos mažmena“ teiginius, kad šių juridinių asmenų veiklą tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai faktiškai organizavo ir jiems vadovavo vienas ir tas pats asmuo –S. R., kurio tėvas F. R. buvęs BUAB „Serneta“ akcininkas. Be to, faktinės bylos aplinkybės, rodančios, kad šalys yra juridiniai asmenys, turintys itin didelę verslo patirtį, kurie minimu laikotarpiu užsiėmėplataus mąsto įvairiu verslu, veiklą vykdė per susijusias įmones, kad jas siejo įvairūs teisiniai santykiai, – todėl sudarant sandorius, įforminantsavo veiksmusetc.joms taikytini didesni atidumo, protingumo reikalavimai (CK 2.87 str.).Taigi akivaizdu, kad apeliantas UAB „Acumen“ šiame faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikoma silpnesniąja nagrinėjamų teisinių santykių šalimi.

Taigi teisėjų kolegijos įsitikinimu, anksčiau šioje nutartyje jau nurodyta įrodymų pakankamumo taisyklė, leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo UAB „Acumen“ reikalavimą, turėjo pagrindą išvadai, jog pateikta paskolos sutartis pati savaime nepatvirtina paskolinių teisinių santykių buvimo (CPK 178 str.).

Penkta,prieš imantis analizuoti kitus apelianto nurodytus rašytinius įrodymus – kasos pajamų orderius ir kasos pajamų orderių kvitus, pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių 10 punkte nurodyta, jog priėmus pinigus į kasą atskaitingas asmuo, gavęs pinigus, išrašo kasos pajamų orderį, kuris lieka atskaitingam asmeniui ir kasos pajamų orderio kvitą, kuris atiduodamas pinigų mokėtojui; 11 punkte nustatyta, kad kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai, taip pat, jog pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų arba išlaidų orderių išrašymo dieną.

Taigi, pagal šias specialiąsias imperatyvias buhalterinės apskaitos taisykles, kasos pajamų orderis ir kasos pajamų orderio kvitas – vientisas buhalterinis dokumentas, kurio, kaip minėta, 1 dalis (kasos pajamų orderis) lieka įmonės buhalteriniuose dokumentuose, o 2 dalis (kasos pajamų orderio kvitas) išduodamas mokėjusio ūkio subjekto atskaitingam asmeniui, ir negalima situacija, kad vieną ir tą pačią finansinę operaciją įforminančiame kasos pajamų orderyje ir kasos pajamų orderio kvite nurodyti duomenys būtų nevienodi, tai yra skirtųsi.

Minimi byloje esantys UAB „Serneta“ dokumentai – kasos pajamų orderio kvitai, kaip jau minėta, yra patvirtinti ieškovo UAB ,,Acumen“ direktorės D. V.. Lietuvos generalinė prokuratūra 2014 m. lapkričio 27 d. raštu Nr.17.2-15666 į šią bylą pateikė teismo pareikalautus aukščiau išvardintų UAB „Serneta“ kasos pajamų orderius, kuriuose taip pat kaip ir kasos pajamų orderių kvituose yra užfiksuota, jog juose nurodomas pinigų sumas perdavė UAB „Acumen“ direktorė D. V., o priėmė UAB „Serneta“ vyr. buhalterė ir kasininkė G. P. (4 t., 67-68 b. l.).

Tačiau nei viename iš pateiktų kasos dokumentų nėra įvardinta konkreti ūkinė operacija / ūkinio įvykio turinys, tai yra konkretus pinigų įmokėjimo pagrindas. Šiuose orderiuose ir kvituose apsiribota nuoroda, kad mokama pagal sutartį. Tuo tarpu minimu laikotarpiu, UAB „Serneta“ buvo veikiantis ūkio subjektas. Pagal teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenisVilniaus apygardos teismo2013 m. rugsėjo 11 d.nutartyje, kuria patenkinus kreditorių pareiškimus, šiai bendrovei iškelta bankroto byla, nurodyta, kad pats atsakovas UAB „Serneta“ atsiliepime į ieškinį nesutikdamas su bankroto bylos iškėlimu, tvirtino, jog pagal 2013 m. vasario 28 d. balanso duomenis jis yra mokus(civilinė byla Nr. B2-4592-464/2013). Taigi vien šis faktas leidžia spręsti, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pateikti kasos pajamų orderiai ir kasos pajamų orderių kvitai negali būti laikomi leistinais rašytiniai įrodymais patvirtinančiais jo reikalavimų ir paneigiančiais teismo išvadų pagrįstumą (CPK 178 str.).

Šešta, be to, kas jau paminėta pirmiau, apelianto nurodomų kvitų ir orderių įrodomąją vertę paneigia taip pat ir bankroto administratoriaus nurodomas bei pirmosios instancijos teismo nustatytas faktas, kad atskiruose kasos pajamų orderiuose ir kvituose nesutampa nurodytos perduodamų / priimamų pinigų sumos. Teisėjų kolegija, palyginusi duomenis, nurodytus kasos pajamų orderiuose ir kvituose Nr. 510 ir Nr. 511 nustatė, jog 2010 m. sausio 4 d. kasos pajamų orderyje serija SER Nr.510 nurodyta priimtų 50 000 Ltpinigų suma, tuo tarpu šiame kasos pajamų orderio kvite nurodyta 45 000 Lt suma (skirtumas 5 000 Lt); 2010 m. sausio 5 d. kasos pajamų orderyje serija SER Nr.511, nurodyta, kad priimta45 000 Lt, o kasos pajamų orderio kvite nurodyta 85 970 Lt (skirtumas 40 970 Lt). Be to, kolegija pažymi, kad taip pat nesutampa ir šių kasos pajamų orderių ir kasos pajamų orderio kvitų išrašymo datos: orderio Nr. 510 išrašymo data yra 2010 m. sausio 4 d., o kvito –2010 m. sausio 5 d.; orderio Nr. 511 išrašymo data yra 2010 m. sausio 5 d., o kvito – 2010 m. sausio 6 d. Taip pat pažymėtina, kad 2010 m. sausio 5 d. kasos pajamų orderyje serija SER Nr.511 eilutėje „priimta iš“ įrašas „direktorė D. V.“ padarytas ranka, kai tuo tarpu to paties orderio kvite, kuris, kaip minėta, yra vientiso dokumento dalimi, vietoje „priimta iš“ yra vien tik žyma „D. V.“.Tuo tarpu nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui ieškovas nepateikė nei tinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad kasos pajamų orderio serija SER Nr.510, kasos pajamų orderio serija SER Nr.511, bei šių kasos pajamų orderių kvituose esantys neatitikimai įstatymo nustatyta tvarka buvo ištaisyti, taip pat nepateikta argumentų, dėl kokių priežasčių jie yra atsiradę (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateikta įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių viseto analize, vadovaudamasis nurodytomis civilinio proceso, materialinės teisės normomis, kasacinio teismo suformuluotais nurodymais, susijusiais su nagrinėjamam klausimui aktualiomis teisės aiškinimo bei taikymo taisyklėmis sprendžia, sprendžia, kad pirmiau šioje nutartyje nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo išvadai, jog apeliantas UAB ,,Acumen“ įrodė jo teigiamus faktus ir paneigė pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (CPK 178 str., CK 6.870 str., ĮBĮ 21 str.).

Taigi apelianto UAB „Acumen“ atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 263 str. 1 d.), nepasisakant dėl abiejų šalių bei trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose nurodytų kitų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, nes nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.