Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1704-123/2013 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams antstolei R. V., P. G., tretiesiems asmenims AB Swedbank, D. B. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Klaipėdos apygardos teismas nemotyvuotai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nukrypo nuo ieškovo pareikšto prašymo ir pritaikė ne ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą, bet uždraudė atsakovui įregistruoti VĮ Registrų centre įrašą, kad ginčo nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso jam.Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai neatitinka proporcingumo, šalių lygiateisiškumo principų, teismas netinkamai parinko laikinųjų apsaugos priemonių rūšį.Būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimas būtų pasiektas vien tik uždraudžiant atsakovui perleisti įgytą turtą tretiesiems asmenims (t. y. disponuoti), paliekant teisę turtu naudotis ir jį valdyti, o ne apribojant visas atsakovo teises į įgytą turtą.Esant tokioms laikomosioms apsaugos priemonėms, atsakovas negali faktiškai naudotis patalpomis ir perduoti ja laikinai naudotis potencialiam nuomininkui, dėl ko atsakovas jau dabar patiria realius finansinius netekimus (nuostolius), negali tvarkytis patalpose, už kurias jau sumokėjo net 327 952 Lt sumą.Apie skelbiamas varžytines ieškovas žinojo, tačiau nesiėmė jokių priemonių varžytinėms užkirsti kelią, o dabartiniu metu pareikšdamas nepagrįstus reikalavimus sukelia atsakovui nuostolius.Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir parinkdamas jų rūšį, suteikė nepagrįsto pranašumo ieškovui prieš atsakovą ir pastarajam nepagrįstai suvaržė nuosavybės teise, taip pažeidė šalių interesų pusiausvyrą.

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m., gruodžio 5 d. nutartimi pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones nenukrypo nuo ieškovo pareikšto reikalavimo, nes 2013 m. gruodžio 4 d. pats ieškovas kreipėsi į teismą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. ir 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimis pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės maksimaliai užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis turi teisę verstis patalpų nuoma bei jau surado potencialų patalpų nuomininką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pritaikė atsakovui P. G. laikinąsias apsaugos priemones, laikytina teisėta ir pagrįsta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).

Pirmiausia, apeliantas skundą argumentuoja tuo, kad Klaipėdos apygardos teismas nemotyvuotai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realią grėsmę sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad kaip savo atsiliepime teisingai nurodė ieškovas, laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 nutartis byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 2-323/2009, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis byloje Nr. 2-330/2009). Apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog teismo sprendimo vykdymas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas. Nagrinėjamuoju atveju, atsižvelgus į ieškinio reikalavimus bei tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, teismas turėjo visas teisines prielaidas tokiai išvadai padaryti, be to, tokią savo išvadą tinkamai paaiškino ir pagrindė.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, visiškai nenukrypo nuo ieškovo prašymo. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas 2013 m. lapkričio 27 d. tenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą. 2013 m. gruodžio 4 d. ieškovas teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo, t. y. uždrausti atsakovu įregistruoti viešėjame registre įrašą dėl ginčo nekilnojamojo turto, t. y. kad šios patalpos nuosavybės teise priklauso atsakovui. 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi teismas tenkino šį ieškovo prašymą. Paminėtina, ir tai jog tam tikrais atvejais teismas pats savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 2 d.), todėl teismas ne visuomet yra susaistytas pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribomis.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai neatitinka proporcingumo, šalių lygiateisiškumo principų, teismas netinkamai parinko laikinųjų apsaugos priemonių rūšį. Apelianto manymu, būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimas būtų pasiektas vien tik uždraudžiant atsakovui perleisti įgytą turtą tretiesiems asmenims (t. y. disponuoti), paliekant teisę turtu naudotis ir jį valdyti, o ne apribojant visas atsakovo teises į įgytą turtą. Teismas atmeta tokį apelianto argumentą, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir tokios, kurios yra minimaliai reikalingos jų tikslams pasiekti. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra tokios, kurios absoliučiai suvaržė apelianto bet kokias teises į įgytą objektą.

Apeliantas teigia, jog esant pritaikytoms dabartinėms laikomosioms apsaugos priemonėms, jis negali faktiškai naudotis patalpomis ir perduoti jas laikinai naudotis potencialiam nuomininkui, dėl ko jau dabar patiria realius finansinius netekimus (nuostolius), negali tvarkytis patalpose, už kurias jau sumokėjo net (duomenys neskelbtini) Lt sumą. Apelianto manymu, apie skelbiamas varžytines ieškovas žinojo, tačiau nesiėmė jokių priemonių varžytinėms užkirsti kelią, o dabartiniu metu pareikšdamas nepagrįstus reikalavimus sukelia atsakovui nuostolius. Visų pirma, pritaikytomis priemonėmis apeliantui nebuvo apribota pati nuosavybės teisė į ginčo turtą, nes šią teisę jis įgijo nuo turto pardavimo iš varžytinių akto pasirašymo momento (CPK 715 str.), taip pat apie tai pačios antstolės yra informuotas VĮ „Registrų centras“ (CPK 724 str. 2 d.), kuriame, kaip matyti iš bylos medžiagos, jau yra įregistruotas turto pardavimo iš varžytinių aktas. Antra, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neriboja apelianto teisių naudotis ginčo patalpomis, nes jam neatimta teisė į jas patekti, jose tvarkytis, jomis naudotis pagal paskirtį ir pan. Trečia, apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie savo realius ketinimus teisėtai verstis patalpų nuomą bei apie potencialų patalpų nuomininką. Apelianto teiginys, jog ieškovas reiškia nepagrįstus reikalavimus, nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai neaktualus. Klausimas dėl ieškinio pagrįstumo ir faktinių aplinkybių, bus išspręstas ištyrus ir įvertinus pateiktus įrodymus teisme priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nevertina apelianto argumentų, susijusių su pareikšto ieškinio pagrįstumo vertinimu.

Teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, suteikė nepagrįsto pranašumo ieškovui prieš atsakovą ir pastarajam nepagrįstai suvaržė nuosavybės teise. Nagrinėjamuoju atveju, iki bylos dėl ginčo esmės išnagrinėjimo, ieškovas yra visiškai netekęs ginčo turto, todėl tik dalinis ir laikinas atsakovo teisių apribojimas negali būti vertintinas kaip nepagrįstai pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovo reikalavimas taikyti restituciją natūra, apibrėžia ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių ribas bei pobūdį. Esminės ir pagrindinės laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ginčo turtui dar 2013 m. lapkričio 27 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (areštas, uždraudžiant turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę). Atsakovas šios nutarties neskundė ir ji įsiteisėjo. 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas tik papildė pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovui įregistruoti VĮ Registrų centre įrašą dėl ginčo nekilnojamojo turto savininko. Teismas nemato objektyvių priežasčių, dėl kurių po pastarosios nutarties priėmimo atsakovo teisė naudotis ginčo turtu būtų pažeista be pagrindo ir neproporcingai. 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi iš esmės nebuvo apribotos atsakovo nuosavybės teisės į ginčo turtą, o laikinai apribotas tik šios teisės įregistravimas viešėjame registre. Turto pardavimo iš varžytinių aktas yra pagrindas įregistruoti nuosavybės teisę viešėjame registre, tačiau nagrinėjamuoju atveju toks aktas yra ginčijamas, todėl pritaikytos apsaugos priemonės, uždraudžiant tokio akto pagrindu padaryti įrašą viešėjame registre, yra adekvačios ir pagrįstos.

Galiausiai, apeliantas, teigdamas pritaikytų apsaugos priemonių pasėkoje patiriąs nuostolių, gali savo interesus bei teises apginti CPK 146 str. nustatyta tvarka, t. y. prašydamas, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Dabartiniu metu esanti situacija labiausiai atitinka abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, taip pat geriausiai užtikrina galimo būsimo sprendimo įgyvendinimą.

Dėl aukščiau nurodytų argumentų konstatuotina, jog parinkta laikinoji apsaugos priemonė yra pagrįsta, proporcinga, labiausiai atitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą ekonomiškumo principą, todėl skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį.