Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Nijolė Griškevičienė, sekretoriaujant Ievai Mockutei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Karoliui Gerbauskui, ieškovo ir trečiojo asmens atstovui H. M., atsakovei R. V., atsakovų atstovams advokatei Astai Astrauskienei, advokato padėjėjai Justinai Ivanauskaitei Pečiulei, trečiojo asmens AB „Swedbank“ atstovui V. Š., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams antstolei R. V., P. G., tretiesiems asmenims AB „Swedbank“, D. B. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovo R. J. bei jo sutuoktinės D. B. kreditorinių įsipareigojimų kreditoriui AB „Swedbank“ įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamoji patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 1/8 kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini).

Antstolės R. V. kontoroje buvo vykdoma vykdomoji byla pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1761-144/2012 dėl skolos išieškojimo iš skolininko R. J. išieško­tojo AB „Swedbank“ naudai. Šios nutarties įvykdymui buvo paskelbtos pirmosios įkeisto turto varžytynės, ku­rios vyko nuo 2013-10-14 iki 2013-10-21.

2013-10-23 pranešimu antstolė R. V. informavo R. J., kad pirmosios varžytynės įvyko ir paskelbtas laimėtojas, pasiūlęs už parduodamą turtą 327 952 Lt.

Kadangi apie šias pirmąsias varžytynes ieškovas nieko nežinojo, 2013-11-05 elektroniniu laišku gavęs minėtą 2013-10-23 antstolės pranešimą, ieškovas suprato, kad antstolė R. V., neatsižvelgdama į ieš­kovo pastangas vykdymo procese, suklaidino ieškovą, pasinaudodama tarnybine padėtimi ir tokiu būdu padarė žalą ieškovui bei išieškotojui AB „Swedbank“, kurio naudai buvo vykdomas priverstinis turto pardavimas.

Patikrinus VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatyta, kad 2013-11-06 Nekilno­jamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas, jog 2013-10-31 sudarytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-13009332, kurio pagrindu P. G. įsigijo ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą.

Ieškovas informavo antstolę, kad jis nuosavybės teise turi kitą prestižinį nekilnojamąjį turtą – butą adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi šis turtas yra labai nekilnojamojo turto rinkoje paklausioje (duomenys neskelbtini) miesto senamiesčio vietoje, ieškovas turėjo ne vieną realų potencialų šio turto pirkėją. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją – pradėtą antstolės R. V. priverstinį skolos išieškojimą, bei turėdamas interesą išsaugoti priverstinai realizuojamą turtą (duomenys neskelbtini), ieškovas susiderinęs su D. B. nusprendė minėtą turtą (duomenys neskelbtini) mieste parduoti ir iš gautų lėšų padengti visus susidariusius įsiskolinimus AB „Swedbank“ ir kitoms institucijoms, o likusį bendrą turtą, tarp jų turtą (duomenys neskelbtini), perduoti sutuoktinei ir vaikams.

Tačiau minėtas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) taip pat buvo įkeistas kreditoriniams reikalavimams bankui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui užtikrinti, todėl ieškovui reikėjo papildomo laiko, kad suderintų įkeisto turto (duomenys neskelbtini) pardavimą su hipotekiniu kreditoriumi bei išspręstų kitus buto pardavimo klausimus. Ieškovo skola, kurios priverstiniam padengimui pradėta vykdomoji byla antstolės R. V. kontoroje, buvo apie 600 000 Lt. Maždaug tokio paties dydžio įsiskolinimo užtikrinimui buvo įkeistas ir minimas ieš­kovo turtas (duomenys neskelbtini). Taigi, kad ieškovas atsiskaitytų su abiem hipotekiniais kreditoriais, jam reikėjo surinkti apie 1 200 000 Lt. Atsižvelgiant į nekilnojamojo turto kainas (duomenys neskelbtini) mieste, tokią sumą surinkti pardavus ieškovo butą (duomenys neskelbtini) yra visiškai realu.

Tuo tarpu, kaip matyti iš susidariusios situacijos, antstolė R. V. į minėtą ieškovo pateiktą pa­tvirtinimą, kad yra reali galimybė padengti visą kreditoriaus AB „Swedbank“ skolą, išvengiant papildomų vykdymo veiksmų, neatsižvelgė. Antstolė nesiteikė nei raštu, nei žodžiu tinkamai atsakyti ieškovui. Atsižvel­giant į minėtų aplinkybių visumą (užuominas apie neva jau esamus pirkėjus ir gerą progą pardavinėti) bei ver­tinant tokį antstolės skubėjimą, nekreipiant dėmesio į kreditoriaus, kurio naudai vykdomas išieškojimas, inte­resus, esama pagrindo įtarti, kad antstolė tiesiogiai ar netiesiogiai buvo suinteresuota turto pardavimu būtent tokiu būdu ir už tokią, t. y., mažesnę, nei rinkos vertė, kainą. Įtarimų kelia ir tai, kad viešoje sistemoje www.evarzytynes.lt visiškai nėra jokios informacijos apie tai, kad būtų vykusios varžytinės Nr. 22481 (pateikiamas internetinis spaudinys), todėl abejonių kelia ir tai, ar apie šias varžytinės buvo tinkamai viešai pranešta, ir ar jose turėjo sudalyvauti visi to pageidaujantys asmenys.

Dėl antstolės sprendimo pradėti turto pardavimą iš varžytynių, nesutinkant priimti potencialiai rea­laus ir įgyvendinamo ieškovo skolos išieškotojui padengimo būdo, buvo pažeistos ne tik ieškovo, kaip skoli­ninko, bet ir kreditoriaus AB „Swedbank“ teisės bei teisėti interesai.

Be to, antstolė neatliko savo pareigos tinkamai įkainoti iš varžytynių parduodamą turtą ir jį pardavė už kainą, kuri yra ženkliai mažesnė, nei atitinkamo turto vidutinė rinkos vertė. Antstolė įvertino iš varžytynių parduodamą turtą 400 000 Lt suma arba 5 384,30 Lt/l m² (400 000 Lt/74,29 m²). Panašios būklės nekilnojamojo turto kaina toje vietovėje yra ženkliai didesnė ir vyrauja nuo 6 972 Lt iki 10 746 Lt už vieną kvadratinį metrą ploto.

Pagal CPK 661 straipsnio 2 dalį raginimas įvykdyti sprendimą geruoju, vykdant hipotekos teisėjo nutartis dėl skolininko turto realizavimo, nesiunčiamas, todėl antstolė skolininkui išsiuntė pranešimą apie priverstinį turto pardavimą, nurodant, kad įkainavus turtą jis bus parduodamas iš varžytynių. Bendrasavininkams išsiųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, todėl antstolė, suprasdama skolininko teisių vykdymo procese užtikrinimo svarbą, kreipėsi į ieškovo kaimynus, gyvenančius (duomenys neskelbtini), prašydama nurodyti jiems žinomus R. J. asmeninius kontaktus, kuriais butų galima su juo susisiekti. Antstolei gavus skolininko elektroninį paštą ir jo mobilaus telefono numerį, skolininkui buvo pranešta apie pradėtus vykdymo veiksmus.

2013 sausio 30 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę.

Skolininkas antstolei pareiškė, kad jis ieškos būdų, kaip išspręsti susidariusio skolinio įsipareigojimo padengimą, dėl to antstolė neprieštaravo, tik dar kartą skolininkui paaiškino, kad jis tai turi padaryti kol bus vertinamas turtas, bet ne vėliau nei iki turtas bus parduotas iš varžytynių.

Skolininkas, praėjus beveik metams laiko nuo teismo nutarties dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, vis dar negalėjo apsispręsti, kokiu būdu jis dengs skolas.

2013 m. birželio 17 d. buvo atlikta trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), turto vertės nustatymo ekspertizė, kuria minėtas turtas buvo įvertintas 398 000 Lt.

2013 m. liepos 15 d. antstolė priėmė patvarkymą, kuriuo trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), įvertino 398 000 Lt.

2013 m. liepos 16 d. el. paštu minėtą patvarkymą kartu su ekspertizės santrauka išsiuntė skolininkui.

Antstolė nurodo, kad hipotekos kreditoriaus teisių ypatumai nulemia ir jo procesines teises vykdymo procese. Tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti, galiojo specialiosios proceso teisės normos, kurios suponavo, kad hipotekos teisėjas patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir priima sprendimą. Tokiu būdu ne antstolė vykdymo procese, bet teisėjas priėmė sprendimą dėl ieškovo nuosavybės teise priklausančio turto, įkeisto hipotekos kreditoriui, priverstinio pardavimo iš varžytynių.

Ginčydamas antstolės veiksmų teisėtumą tuo pagrindu, kad antstolė neatsižvelgė į skolininko prašymą atidėti turto pardavimą, iš esmės klaidingai interpretuoja antstolio vaidmenį vykdymo procese. Teismų procesinių sprendimų vykdymą reglamentuojančios teisės normos reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (intra vires) ir bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas.

Stabdyti vykdymo veiksmus antstolė gali tik esant įstatyme numatytiems teisiniams pagrindams (CPK 626, 627 str.). Iš elektroniniu paštu skolininko pateikto prašymo motyvų įstatyminio pagrindo stabdyti vykdymo veiksmus nebuvo.

Skolininko pateiktas UAB „Amivita“ raštas nėra šalių preliminarus susitarimas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Skolininko veiksmus antstolė vertino kaip mėginimą vilkinti vykdymo procesą, bet ne kaip realų skolininko siekimą sugrąžinti įsiskolinimą išieškotojui.

Pradėti priverstinį skolos išieškojimą ar atsisakyti išieškojimo vykdymo procese turi teisę ne antstolis, bet kreditorius. Kadangi kreditorius AB „Swedbank“ inicijavo skolos išieškojimą iš įkeisto turto, antstolė privalėjo vykdyti vykdomąjį dokumentą. Skolininkas turėjo teisę kreiptis į kreditorių AB „Swedbank“, kad šis sustabdytų skolos išieškojimą iš įkeisto turto ar išdėstytų skolos sugrąžinimo terminą. Tokie susitarimai tarp skolininko ir kreditoriaus vykdymo procese gali būti įforminami taikos sutartimi arba išieškotojo prašymu dėl vykdymo veiksmų sustabdymo. Taigi, siekdamas šalims abipusiai naudingo sprendimo ir sureguliuodamas skolų dengimą, ieškovas turėjo galimybę viso vykdymo proceso metu derėtis (tartis) ne su antstole, bet su išieškotoju AB „Swedbank“, ir tartis, kaip ir kokiu būdu, per kiek laiko skolininkas padengs įsiskolinimą bankui. Atmestini ieškovo argumentai, jog antstolės sprendimas pradėti turto pardavimą iš varžytynių „nesutinkant priimti potencialiai realaus ir įgyvendinamo ieškovo skolos išieškotojui padengimo būdo“, yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu CPK 602 str. 1 d. 7 p. įtvirtintu pagrindu, t. y. kaip pažeidžiantį esmines suinteresuotų asmenų teises.

Esant šioms aplinkybėms, prašo ieškinį kaip nepagrįstą atmesti.

Antstolė neturėjo jokio teisinio pagrindo stabdyti vykdymo procesą CPK 626 ir 627 straipsniuose nustatyta tvarka. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas antstoliams nevykdyti vykdomųjų dokumentų ir taip pažeisti tiek teisės aktų reikalavimus, tiek ir išieškotojų teises bei interesus. Ieškovas turėjo visas galimybes kreiptis į išieškotoją „Swedbank“, AB, ir derinti vykdomosios bylos vykdymo eigą, tuo pačiu ir prašyti, kad išieškotojas kreiptųsi į antstolę su prašymu sustabdyti vykdomąją bylą (CPK 627 str. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas šiais motyvais.

Kaip nustatyta bylos medžiaga 2013-01-21 išieškotojas AB „Swedbank“ atsakovei antstolei pateikė vykdyti vykdomąjį dokumentą – Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį dėl 643 145,51 Lt skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso R. J. ir D. B..

Apie tai, kad butas parduodamas iš varžytynių ieškovas žinojo, ir, kaip pats nurodo, aktyviai dalyvavo pasirengime priverstiniam šio turto pardavimui iš varžytynių, nes siekė kuo operatyviau bei efektyviau įvykdyti įsipareigojimus išieškotojui. Nurodė, kad siūlė antstolei kuo operatyvesnio savo įsipareigojimų išieškotojui AB „Swedbank“ įvykdymo variantus. Buvo svarstomi du galimi variantai – priverstinai realizuoti įkeistą turtą arba ieškoti kitokių įsiskolinimų išieškotojui padengimo būdų, išsaugant įkeistą turtą. Antstolė R. V. elgėsi geranoriškai ir neprieštaravo ieškovo prašymui suteikti papildomo laiko abiem šiems variantams apsvarstyti. Ieškovas teigia, kad jam buvo aktualu išsaugoti nuosavybės teises į priverstinai realizuojamą turtą, tačiau antstolė butą nutarė pardavinėti, todėl buvo pažeistos ieškovo teisės dėl antstolės sprendimo pradėti turto pardavimą iš varžytynių, nesutinkant priimti potencialiai realaus ir įgyvendinamo ieškovo skolos išieškotojui padengimo būdo, ir tuo buvo pažeistos ne tik ieškovo, kaip skolininko, bet ir kreditoriaus teisės ir teisėti interesai. Ieškinyje ieškovas ginčijo ir ginčijamo turto pardavimo kainą, tačiau byloje atlikus ekspertizę, kuri nustatė, kad ginčijamo turto vertė jo pardavimo metu nebuvo didesnė nei butas yra parduotas, teismo posėdžio metu motyvų dėl per mažos turto pardavimo kainos įvertinimo nebenurodė.

Ginčo vykdomojoje byloje antstolė vykdė Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį Nr. 2-1761-144/2012 dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Hipotekos institutą sudarančios materialinės teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Šios hipotekos kreditoriaus teisės į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, naudojantis pirmenybe prieš kitus kreditorius, esmė – greitas ir ekonomiškas reikalavimo patenkinimas ir sprendimą parduoti butą priėmė ne antstolė, o teismas.

Vykdymo procese pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimas ar nutartis (ar bet koks kitas vykdomasis dokumentas) būtų kuo greičiau ir racionaliau įvykdytas, aktyviai padėti ginčo šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Tuo vadovaujantis 2013 m. sausio 21 d. išieškotojui AB „Swedbank“ pateikus vykdomąjį dokumentą dėl įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių, antstolė ėmėsi aktyvių vykdymo veiksmų, kad įkeistas turtas būtų parduotas laikantis CPK ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Todėl ieškovo motyvai, kad antstolė nepagrįstai atsisakė atidėti vykdymo veiksmus ir dėl to nukentėjo ir skolininkas, ir kreditorius, yra nepagrįsti.

Be to, pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad pats bandė tartis su išieškotoju ir tokiu būdu įgyvendinti savo tikslus, o šią pareigą perkelti antstoliui, kuris privalo vykdyti patvarkymus dėl turto pardavimo, varžytynių organizavimo ir turto vertės nustatymo, todėl šiuo atveju nėra jokių pagrindų, pagal kuriuos teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu (CPK 602 str.). Antstolio kaina buvo nustatyta teisingai, tai patvirtino turto vertės nustatymo ekspertizė (b. l. 176).

P. G. su ieškiniu taip pat nesutiko ir prašo jo netenkinti tokiais pačiais motyvais kaip ir antstolė, tačiau teismui pateikė prašymą (b. l. 100) skirti ieškovui maksimalią įstatymo numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę skirtos baudos sumokant P. G..

Nurodė, kad procesinėmis teisėmis ieškovas naudojasi netinkamai, nesąžiningai, vilkino bylos nagrinėjimą, nes laiku nesudaro galimybių ekspertui apžiūrėti turto, ir dėl to ilgai užtruko ekspertizė, be to, nesiekė vesti derybų su P. G. pagal jo paties pasiūlytas taikos sutarties sąlygas, o tik vilkino procesą.

Ieškovo atstovas taip pat prašo taikyti baudą P. G. atstovei už taikos sutarties sąlygų paviešinimą, konfidencialumo pažeidimą.

Prašymai netenkintini.

Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir teisingą civilinės teisės reguliuojamų santykių srityje kylančių ginčų išsprendimą. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, taip pat kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Laikydamiesi šių principinių nuostatų visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypač priešingus interesus turinčių asmenų teisių ir interesų, privalo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (CPK7 str. 2 d.). Taip yra užtikrinamas civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. CPK 42 straipsnyje be kitų teisių ir pareigų numatyta, kad šalys privalo siekti, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai.

CPK 95 str. reglamentuoja piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes. Remiantis minėtu straipsniu, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Remiantis CPK 95 str. 2 d., teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą. Teismas pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Teisės kreiptis į teismą tikslas – apginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nėra akivaizdaus pagrindo spręsti, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, ir kad dėl to jam yra skirtina bauda. Teismas pažymi, kad kreipimasis į teismą su ieškiniu, siūlymas sudaryti taikos sutartį ar atlikti ekspertizę, šiuo atveju negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o yra teisės į ieškinį realizavimas (CPK 95 str.).

Teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nei trečiojo asmens, nei ieškovo atstovo pateiktų prašymų skirti bylos šalims CPK 95 str. 2 d. sankcijos ribose numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. CPK 95 str. 1 d. piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis apibūdinamas kaip nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) pareiškimas ar sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Teismas, nustatęs piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki 20 000 Lt baudą (CPK 95 str. 2 d.), tačiau baudos paskyrimo ir jos dydžio pagrįstumo klausimai yra teismo prerogatyva. Baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. piktnaudžiavimo pobūdį, pasikartojimą, asmens, kuriam skiriama bauda, pajamas, ieškinio kainą ir t.t. CPK 95 str. 1 d. yra numatytos dvi būtinos sąlygos (conditio sine qua non) pripažinti asmenį piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Alternatyvus tokio pobūdžio sankcijų taikymo pagrindas yra tuo atveju, kai šalis veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Be to, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas žymiai didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra CPK 95 str. nustatytų sąlygų, leidžiančių skirti byloje dalyvaujantiems asmenims baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Prašymą skirti baudas atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. J. atsakovui P. G. 289,62 Eur, atsakovei antstolei R. V. 841,06 Eur atstovavimo išlaidų.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui padavus apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui.