Kauno apygardos teismo nutartis

2014-04-24 · Byla Nr. ATP-492-245/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-24
Bylos Nr.
ATP-492-245/2014
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-00346-2014-2
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Kęstutis Dargužis
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-492-245/2014Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00346-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 45.4.3.; 79.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Kęstutis Dargužis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Y. S. (toliau – Pareiškėja) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarimo Y. S. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas Y. S. surašytas už tai, kad ji 2013-12-13, apie 17.50 val., ties Gedimino g. 40, Kaune, vairuodama automobilį „Rover 416“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, neįsitikino, kad tai saugu ir atsitrenkė į kitą stovintį automobilį. Buvo apgadinti abu automobiliai. Nesant eismo įvykio vietoje nukentėjusio asmens, apie įvykį nepranešė policijai ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 234 p. ir padarė teisės pažeidimus numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2014-02-25 nutarimu Y. S. pripažino kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir skyrė jai: už pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d. administracinę nuobaudą - 100 Lt (vieno šimto litų) baudą; už pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. administracinę nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių Lt) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., skyrė galutinę administracinę nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams.

Šalies argumentai

Pareiškėja Y. S. skundžia Kauno apylinkės teismo 2014-02-25 nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, jog teismas nutarimu neteisingai nustatė faktinę aplinkybę, kad pareiškėja atbuline eiga, neįsitikinusi, kad tai saugu, atsitrenkė į kitą stovintį automobilį ir jį apgadino, dėl to teismas pripažino ją padariusią pažeidimą numatytą ATPK 127 str. 2 d. Pareiškėja teigia, jog teismas nutarime pažeidimo faktą pripažįsta buvusiu ir grindžia vienu iš įrodymų, fotolentelėmis, kuriose yra užfiksuoti transporto priemonių sugadinimai. Su tokia teismo nuomone pareiškėja nesutinka, nes priešingai, minėtos fotolentelės paliudija faktą, kad susidūrimo tarp šių dviejų transporto priemonių nebuvo, jose užfiksuoti abiejų transporto priemonių sugadinimų aukščiai nesutampa. Taip pat pareiškėja nurodė, kad teismas pripažino ją padariusią pažeidimą iš esmės grįsdamas tik vieno liudytojo A. G. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nevienodi, kas sukelia abejones dėl jų tikrumo ir patikimumo. Liudytojo paaiškinimai 2014-02-18 teismo posėdžio metu skyrėsi nuo 2013-12-20 paaiškinimų, kadangi 2013-12-20 liudytojas labai aiškiai paaiškina, kad matė, kaip automobilis kliudė vieną kartą priekinę automobilio dalį, tačiau teismo posėdžio metu eismo įvykio detales išdėstė kitaip. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad liudytojas, automobilio, kuris sukėlė eismo įvykį, valstybinio numerio neatsimena, 2013-02-18 teismo posėdžio metu paaiškino, kad moteris, kurią matė liudytojas autoįvykio vietoje buvo vyresnė už ją, tai reiškia, kad liudytojas teismo posėdžio metu, negalėjo patvirtinti aplinkybės, kad pareiškėja yra ta pati moteris, kurią jis matė autoįvykio vietoje. Pareiškėja neneigia, jog kartu su drauge buvo Gedimino g. ir ieškojo vietos kur priparkuoti automobilį, tačiau autoįvykio nepadarė, nei ji nei jos draugė, jokio susidūrimo nejuto. Automobilyje yra įmontuoti atstumo jutikliai, kurie būtų įspėję apie besiartinančią kliūtį, ši saugaus parkavimo sistema aiškiai perspėja vairuotoją kada atstumas iki kliūties rizikingai sumažėja, todėl atsitrenkimo į kitą automobilį tikimybė buvo minimali. Pareiškėja pažymi, kad įrodymų, jog sukėlė autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdama išvengti atsakomybės pasišalino iš autoįvykio vietos, byloje nėra, tačiau net ir pripažįstant faktą, kad autoįvykį padarė pareiškėja, tai tik nesąmoningai ir netyčia, nes atsižvelgiant į tai, kad ant automobilių esantys įbrėžimai yra nežymūs, konstatuoti aplinkybės, kad buvo juntamas susidūrimas, negalima.

Atsiliepimas

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma skundo netenkinti ir palikti galioti apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos Y. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Y. S. kaltė padarius jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Nors pareiškėja Y. S. kaltę neigia, ji byloje įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1), eismo įvykio vietos schema (b. l. 4), fotolentelėmis (b.l. 5-10), transporto priemonės techninės apžiūros aktais (b.l. 11, 12), tarnybiniais pranešimais (b.l. 13, 14, 18-20), paaiškinimais (b.l. 15, 16) kita bylos medžiaga. Pareiškėjos kaltė neginčijamai įrodyta ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. G., V. K., V. M., R. Š., kurie neturi jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, parodymais (b. l. 41-42). Liudytojų pateikti duomenys yra nuoseklūs, jie sutampa su rašytine bylos medžiaga. N. Y. S. nurodė, kad ji nematė ir nejautė jokio atsitrenkimo, tačiau pirmosios instancijos teismui pagrįstai toks paaiškinimas neatrodė įtikinamas. Tiesiogiai eismo įvykį matęs liudytojas A. G., tiek duodant paaiškinimą policijos pareigūnams, tiek apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino tą aplinkybę, jog matė, kaip prieš jo automobilį, įjungus atbulinę pavarą automobilis, kurį vairavo moteris, bandė apsisukti, kad praleistų už jos susidariusią kelių automobilių eilę ir manevruodama į kairę pusę, kliudė stovėjusį „Opel“ markės automobilį. Vairuotoja, pajutusi, kad kliudė kitą automobilį, pavažiavo į priekį, išlipo iš savo transporto priemonės, nuėjo prie kliudyto automobilio, jį apžiūrėjo, ir, įsėdusi į savo automobilį, nuvažiavo. Kadangi A. G. labai skubėjo, pastatė savo automobilį rastoje laisvoje vietoje ir, eidamas pro šalį, pasakė įvykį mačiusiems liudytojams, kad užrašytų eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės valstybinį numerį ir tą raštelį paliktų ant lango apgadintam automobiliui. Pats valstybinio numerio neįsidėmėjo (b. l. 16). Teismo posėdžio metu nurodė, kad stebint eismo įvykį, jis pažeidėją įspėjo garsiniu signalu, pažeidėja išlipo, ėjo link jo automobilio, ėmė skėsčioti rankomis, klausė „ką man daryti?“, jis jai pasakė, kad reikėtų atsargiau važinėti. Tai buvo moteris tamsiais plaukais, vairavo tamsios spalvos „sedaną“, nematė, kad automobilyje dar kažkas sėdėtų. Teismo posėdžio metu A. G. patvirtino savo parodymus duotus policijos pareigūnams.

Liudytojas patrulis V. M. nurodė, kad tiriant eismo įvykio aplinkybes ir remiantis surinkta medžiaga, pagal automobilių detalių apgadinimų pobūdį, kurie užfiksuoti fotonuotraukose, vairuotojų paaiškinimus, liudytojo paaiškinimą, buvo galima spręsti, kad automobilio „Rover 416“ automobilio vairuotoja Y. S., eismo įvykio metu nejausti susidūrimo negalėjo, nes pati vairuotoja po automobilių susidūrimo buvo išlipus iš savo automobilio, apžiūrėjus automobilius sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo (b. l. 13). Liudytojas patvirtino, kad apgadinimai, esantys ant automobilių, sutampa. Policijos pareigūnas R. Š. tarnybiniame pranešime (b. l. 14) nurodė ir apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino tą aplinkybę, jog įvykio vietoje apklausus apgadinto automobilio savininką, jis nurodė, kad ant automobilio stiklo rado raštelį bei kad stovėję jaunuoliai jam patvirtino, kad matė, kaip automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė jam priklausantį automobilį. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas patrulis V. K. (b. l. 42). Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais, savo tarnybines pareigas vykdžiusių minėtų policijos pareigūnų parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra duomenų, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog liudytojo A. G. parodymai yra prieštaringi ir nevienodi, kas sukelia abejones dėl jų tikrumo ir patikimumo, kadangi liudytojo paaiškinimai teismo posėdžio metu skyrėsi nuo policijoje duotų paaiškinimų, kadangi policijos pareigūnams liudytojas A. G. nurodė, kad matė, kaip automobilis kliudė vieną kartą priekinę automobilio dalį, tačiau teismo posėdžio metu eismo įvykio detales išdėstė kitaip. Taip pat liudytojas teismo posėdžio metu paaiškino, kad moteris, kurią matė autoįvykio vietoje buvo vyresnė už pareiškėją, liudytojas teismo posėdžio metu, negalėjo patvirtinti aplinkybės, kad pareiškėja yra ta pati moteris, kurią jis matė autoįvykio vietoje. Aukštesnysis teismas pažymi, jog liudytojas A. G. duodamas paaiškinimus policijos pareigūnams, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pirminius savo parodymus teismo posėdžio metu patvirtino, jo duoti parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys, atitinkantys bylos faktinėms aplinkybėms, teismui nekilo jokios abejonės dėl A. G. duotų parodymų teisingumo ir pagrįstumo. Atsižvelgtina ir į tai, jog A. G. apklausiant teismo posėdžio metu, nuo eismo įvykio jau buvo praėję keli mėnesiai, liudytojas eismo įvykį padariusią pažeidėją matė pirmą kartą ir labai trumpą laiką, smarkiai lyjant, todėl įdėmiai įsiminti moters veidą, nebuvo galimybės. Pareiškėjos skunde nurodyti neesminiai liudytojo A. G. parodymuose užfiksuoti netikslumai, veikos kvalifikavimui ir bylos aplinkybių nagrinėjimui reikšmės neturi.

Taip pat atmestinas ir pareiškėjos skundo argumentas, jog fotolentelės, kuriose yra užfiksuoti transporto priemonių sugadinimai paliudija faktą, kad susidūrimo tarp nurodytų dviejų transporto priemonių nebuvo, jose užfiksuoti abiejų transporto priemonių sugadinimų aukščiai nesutampa. Kaip jau minėta liudytojas patrulis V. M. paaiškino, kad tiriant eismo įvykio aplinkybes ir remiantis surinkta medžiaga, pagal automobilių detalių apgadinimų pobūdį, kurie užfiksuoti fotonuotraukose, buvo padaryta išvada, jog būtent pareiškėjos vairuojamas automobilis „Rover 416“ kliudė liudytojo A. G. vairuojamą automobilį „Opel Corsa“. V. M. šią išvadą padarė remdamasis automobilių apgadinimais ir savo darbo patirtimi, todėl netikėti šio liudytojo parodymais aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Pareiškėja savo apeliaciniame skunde teigia, kad net ir pripažįstant faktą, kad autoįvykį padarė ji, tai tik nesąmoningai ir netyčia, nes atsižvelgiant į tai, kad ant automobilių esantys įbrėžimai yra nežymūs, konstatuoti aplinkybės, kad buvo juntamas susidūrimas, negalima, todėl ji nepagrįstai nubausta pagal ATPK 130 str. 1 d. Tačiau aukštesnysis teismas sprendžia, kad vertinant įrodymų visetą, policijos pareigūnų V. K., V. M., R. Š. parodymus, liudytojo A. G. parodymus, kuriuose jis patvirtino, jog matė, kaip vairuotoja, pajutusi, kad kliudė kitą automobilį, pavažiavo į priekį, išlipo iš savo transporto priemonės, nuėjo prie kliudyto automobilio, jį apžiūrėjo, ir, įsėdusi į savo automobilį, nuvažiavo, darytina išvada, jog automobilio „Rover 416“ automobilio vairuotoja Y. S., eismo įvykio metu nejausti susidūrimo negalėjo, suvokė, kad pasišalina iš eismo įvykio vietos ir norėjo taip veikti, todėl jos veika pagal ATPK 130 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino Y. S. kaltės neigimą kaip gynybinę versiją siekiant išvengti administracinės atsakomybės savo atžvilgiu ir pagrįstai nesirėmė liudytojos A. D. parodymais atsižvelgdamas į tai, kad ji yra pareiškėjos draugė, todėl siekia padėti jai išvengti atsakomybės. A. D. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams, kurie yra patikimi ir nuoseklūs bei kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinant byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Y. S. apeliaciniu skundu nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog ji administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir laikytini tik pažeidėjos gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Y. S. pagrįstai pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1d.

Dėl paskirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo.

Sprendžiant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirtos nuobaudos teisingumo klausimą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Būtent ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal suformuotą teismų praktiką administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė Y. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ATPK 31 str., nebuvimas ir kaltės dėl padaryto pažeidimo neigimas, neužkerta kelio taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas (pvz., 2014 m. vasario 18 d. nutartis byloje Nr. 2AT-10/2014).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju išskirtinėmis aplinkybėmis laikytina pati įvykio situacija, jos padariniai, pažymėtina, kad eismo įvykis buvo pakankamai mažareikšmis, nebuvo sužaloti žmonės, nukentėjusiojo automobilis apgadintas nežymiai. Tai lemia ir pasitraukimo iš eismo įvykio vietos pavojingumą. Teisėjų kolegija sutinka, kad pasišalinant iš įvykio vietos, teisės pažeidimas padarytas, tačiau dėl eismo įvykio mažareikšmiškumo, pats eismo įvykio vietos palikimas nėra tokio pavojingumo laipsnio, už kurį pagal ATPK 130 straipsnį teismo paskirta nuobauda – 3000 Lt bauda kartu su teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 3 (trejiems metams) – galėtų būti vertinama kaip teisinga, proporcinga padaryto teisės pažeidimo pavojingumui (kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-8-2013).

Be to, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėja iki šiol nebuvo bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, yra jauno amžiaus, atvykusi iš užsienio, ne Lietuvos Respublikos pilietė, laikinai gyvenanti Lietuvoje, nemokanti lietuvių kalbos, todėl darytina išvada, jog padaryto administracinio teisės pažeidimo negalėjo įvertinti adekvačiai Lietuvos Respublikoje galiojančių administracinės atsakomybės įstatymų požiūriu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytą eismo įvykio situaciją, kilusius padarinius dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, skiriant nuobaudą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, taikytinas ATPK 30¹ straipsnis ir vienos iš paskirtų administracinių nuobaudų – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – neskirtinas. Šioje byloje už padarytus administracinius pažeidimus pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. skirtina galutinė nuobauda – 3000 Lt bauda be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – yra pakankama, kad būtų pasiekti ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-3/2014; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-36/2013; 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-29/2013; 2013 m. balandžio 2 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-4/2013).

Teismas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 6 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarimą: panaikinti Y. S. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams.

Kitos nutarimo dalies nekeisti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Kęstutis Dargužis