Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-02-25 · Civilinė byla Nr. 2-384-330/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-25
Bylos Nr.
2-384-330/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02909-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Pareiškėjas
R. B.
Suinteresuotas asmuo
akcinė bendrovė DNB bankas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-384-330/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02909-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos R. B. skundas dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Regsana“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5442-160/2016 pagal pareiškėjos R. B. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Regsana“ 2015 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo; suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė DNB bankas.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja R. B. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė panaikinti 2015 m. liepos 2 d. BUAB „Regsana“ kreditorių susirinkimo nutarimą septintuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta: AB DNB bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą – negyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įkeistą bei neįkeistą kilnojamąjį turtą pardavinėti viešose varžytynėse kaip vieną turto vienetą, išskiriant sąlyginę turto kainą; nustatyta pirmųjų viešų varžytynių bendra turto pardavimo kaina – 215 000 Eur (plius PVM, jei pagal teisės aktus PVM taikytinas), tame skaičiuje 205 000 Eur negyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur AB DNB bankui įkeistas kilnojamasis turtas, 5 000 Eur neįkeistas kilnojamasis turtas; turto nepardavus, kainą mažinti 10 proc. ir pardavinėti antrose viešose varžytynėse, nustatant bendrą turto pardavimo kainą – 193 500 Eur (plius PVM, jei pagal teisės aktus PVM taikytinas), tame skaičiuje 184 500 Eur negyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), 4 500 Eur - AB DNB bankui įkeistas kilnojamasis turtas, 4 500 Eur neįkeistas kilnojamasis turtas; nustatytas varžytynių žiūrovo mokestis – 30 Eur, kainos kėlimo intervalas – 500 Eur; nepardavus turto viešose varžytynėse šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja taip pat prašė panaikinti susirinkimo darbotvarkės aštuntuoju klausimu priimtą nutarimą, kuriuo nutarta pavesti bankroto administratorei kreiptis į teismą dėl BUAB „Regsana“ paskelbimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Pareiškėjos nuomone, kreditorių susirinkimo nutarimas septintuoju darbotvarkės klausimu neteisėtas dėl jo priėmimo procedūros pažeidimo. Be to, skundžiamu nutarimu pažeidžiami įmonės kreditorių interesai. Nurodė, kad BUAB „Regsana“ bankroto administratorės įgaliotas asmuo bendrovės kreditoriams su pranešimu apie šaukiamą kreditorių susirinkimą pateikė nutarimo projektą, kuriuo buvo siūloma visų pirma atlikti parduodamo turto vertinimą. Sprendžiant dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, bankroto administratorės įgaliotas asmuo kreditorių susirinkimui pateikė svarstyti nutarimo projektą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, su kuriuo visi įmonės kreditoriai buvo susipažinę, o kreditoriaus AB DNB banko atstovas pateikė antrą nutarimo projektą, kuris vien paties AB DNB banko balsais ir buvo priimtas. Nei bankroto administratorės pranešime apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą, nei jo pagrindu pateiktame balsavimo raštu biuletenyje nebuvo teiktas septintojo darbotvarkės klausimo nutarimo antrasis projektas (AB DNB banko pasiūlymas), apie šį nutarimo projektą AB DNB bankas kitų BUAB „Regsana“ kreditorių neinformavo. Tokios aplinkybės lėmė raštu susirinkime dalyvavusių kreditorių negalėjimą tokį projektą svarstyti ir dėl jo balsuoti. Pareiškėja akcentavo aplinkybę, jog skundžiamas nutarimas priimtas išimtinai tik AB DNB banko balsais. Pareiškėjos nuomone, tik atlikus turto vertinimą, būtų galima objektyviai spręsti apie parduodamo turto vertę ir užtikrinti, kad bendrovės ir jos kreditorių interesai būtų maksimaliai apsaugoti. Kadangi pareiškėja nesutiko su turto pardavimo nustatytąja kaina, todėl bankroto administratorė turėjo atlikti turto vertinimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat nurodė, kad 2015 m. birželio 8 d. pateikė pasiūlymą bankroto byloje sudaryti taikos sutartį, tačiau šis klausimas nebuvo apsvarstytas. BUAB „Regsana“ kreditorių susirinkime aštuntuoju darbotvarkės klausimu priėmus nutarimą pavesti administratorei kreiptis į teismą dėl BUAB „Regsana“ paskelbimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, buvo užkirstas kelias įmonės kreditoriams spręsti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo BUAB „Regsana“ bankroto byloje. Bankroto administratorė neinformavo kreditorių apie gautą pasiūlymą dėl taikos sutarties, nesikreipė dėl įstatyme numatyto termino taikos sutarčiai sudaryti pratęsimo. BUAB „Regsana“ tęsia ūkinę - komercinę veiklą, mažina nuostolius, todėl būtina dėti visas įmanomas pastangas siekiant išsaugoti finansinių sunkumų turinčią įmonę kaip veikiantį ir su kreditoriais atsiskaityti pajėgų rinkos dalyvį, o tam būtina sudaryti galimybę asmenims, turintiems teisę pasiūlyti sudaryti taikos sutartį, šia teise pasinaudoti prieš klausimo dėl įmonės likvidavimo išsprendimą.

BUAB „Regsana“ bankroto administratorė UAB „Restrus“ su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, kad kreditorių nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu projektą pasiūlė didžiausias kreditorius AB DNB bankas, kurio finansinis reikalavimas sudaro 74,468 proc. nuo teismo patvirtintos bendros kreditorinių reikalavimų sumos. Nurodė, kad nei kreditorių nutarimo projekto siūlymas, nei pareiškėjos apskųstojo nutarimo priėmimas galiojančio teisinio reguliavimo nepažeidė. Bankroto administratorė paaiškino, kad AB DNB bankas pasiūlytą įmonės turto pardavimo kainą motyvavo tuo, kad tą turtą antstolis varžytynėse pardavinėjo už 208 526,42 Eur kainą, todėl taupant bankroto administravimo išlaidas įmonės turto vertinimas nėra būtinas, o turto pardavimo kaina turėtų būti artima antstolio vykdytų paskutiniųjų varžytynių kainai. Įmonės kreditorių dauguma kreditorių susirinkime išreiškė savo nuomonę dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, todėl kreditorių susirinkimo septintuoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas atitinka Įmonių bankroto įstatymo nuostatas bei atspindi kreditorių daugumos valią.

Bankroto administratorė nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto aštuntuoju darbotvarkės klausimu. Nurodė, kad jai (administratorei) yra žinoma, kad pareiškėja kontaktavo su kreditoriais asmeniškai, siūlydama sudaryti taikos sutartį, tačiau nėra pateikusi konkretaus taikos sutarties projekto su konkrečiomis sąlygomis. Nesant konkrečių taikos sutarties sąlygų, kreditoriai susirinkime klausimo dėl taikos sutarties sudarymo nekėlė ir nesvarstė. AB DNB bankas, žinodamas apie pateiktą pasiūlymą, susirinkimo metu nekėlė klausimo dėl galimybės sudaryti taikos sutartį, o siūlė įmonės turtą realizuoti bankroto procesą reguliuojančių teisės normų nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas su pareiškėjos skundu nesutiko. Jo nuomone, pareiškėjos nesutikimas su priimtu kreditorių nutarimu nedaro jo negaliojančiu, kadangi šis nutarimas priimtas nepažeidžiant nustatyto teisinio reguliavimo. Nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad skundžiamas nutarimas esąs neteisėtas, nes kreditorių susirinkime nedalyvavę kreditoriai nebuvo supažindinti su banko pateiktu nutarimo projektu (balsuojant raštu). Įmonių bankroto įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių kreditorių susirinkimo metu kreditoriams pasiūlyti savo nutarimų projektus kreditorių susirinkime svarstomais darbotvarkės klausimais ir už juos balsuoti. Todėl bankas, balsuodamas raštu, turėjo teisę nepritarti administratorės pasiūlytam nutarimo projektui ir balsuoti už savo pasiūlytą nutarimo šiuo klausimu projektą. Suinteresuotas asmuo akcentavo aplinkybę, jog pati pareiškėja kreditorių susirinkime tiesiogiai nedalyvavo, todėl nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistos jos teisės. Nusprendę kreditorių susirinkimuose tiesiogiai nedalyvauti, kreditoriai neturi teisės vėliau ginčyti kreditorių susirinkime balsų dauguma priimtų nutarimų motyvuodami tuo, jog jie negalėjo pareikšti prieštaravimų dėl ginčijamų nutarimų. Net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas pažeidimas iš anksto nesupažindinus kreditorių su ginčijamo nutarimo projektu, šis pažeidimas neturėtų būti laikomas esminiu. Aplinkybė, kad BUAB „Regsana“ bankroto byloje balsų daugumą turi vienas kreditorius (bankas), nereiškia kad banko balsais priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad teisės aktuose nėra įvirtinta reikalavimo dėl privalomo bankrutuojančios įmonės turto vertinimo prieš kreditoriams svarstant šio turto pardavimo klausimą. Tai, kad pati pareiškėja nesutinka su kreditorių susirinkime priimtu nutarimu, kuriuo buvo nustatyta BUAB „Regsana“ priklausančio banko naudai įkeisto turto pardavimo kaina, nesudaro pagrindo išvadai, kad administratorius privalo organizuoti turto įvertinimą, kad be jo (įvertinimo) įkeisto turto pardavimas nėra galimas ir kad kreditorių susirinkimo nutarimas, priimtas septintuoju darbotvarkės klausimu, bei jo turinys esąs nepagrįstas ir neteisėtas. Iki bankroto bylos iškėlimo turtas jau buvo parduodamas varžytynėse už panašią kainą, tačiau turtas nebuvo parduotas. Per trumpą laikotarpį jokių žymesnių rinkos pokyčių, dėl kurių būtų pagrindas įkeistą turtą pardavinėti už didesnę kainą ir pagrįstai tikėtis tokią didesnę kainą gauti, neįvyko, pareiškėja tokių įrodymų su skundu taip pat nepateikė. Nors pareiškėja tvirtina, kad skundžiamu kreditorių nutarimu esą nepagrįstai nutarta turtą parduoti kaip vieną objektą, tačiau nepateikė argumentų, pagrindžiančių tokio pardavimo būdo nenaudingumą. Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais dėl nutarimo aštuntuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu. Pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į administratorių su skunde minimu prašymu, jame jokių konkrečių taikos sutarties sąlygų ar bent preliminarių, objektyviais duomenimis ir realiomis finansinėmis galimybės paremtų pasiūlymų dėl taikos sutarties sudarymo, nepateikė, todėl tokio prašymo pateikimas nesudaro jokio objektyvaus pagrindo kreditorių susirinkime atskirai spręsti klausimą ir balsuoti dėl taikos sutarties bankroto byloje sudarymo galimybių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi pareiškėjos R. B. skundo netenkino. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog suinteresuoto asmens AB DNB bankas finansinio reikalavimo dydis lemia tiek kreditorių susirinkime sprendžiamų klausimų priėmimą, tiek sprendimą sudaryti taikos sutartį bankroto procese ar jos nesudaryti. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar skundžiamas kreditorių nutarimas dėl turto pardavimo tvarkos ir sąlygų, priimtas balsų dauguma, gali būti panaikintas, turi būti nustatyta, kad jis iš esmės pažeidžia kitų kreditorių teises gauti kreditorinių reikalavimų patenkinimą, arba gauti kreditorinių reikalavimų patenkinimą mažesne apimtimi, negu būtų priimtas bankroto administratoriaus teiktas pasiūlymas, kuriame buvo siūloma pirmiausia įvertinti parduodamą turtą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad duomenys iš vykdomosios bylos patvirtina, jog BUAB „Regsana“ turtas, įkeistas kreditoriui AB DNB bankui, buvo įvertintas iki bankroto bylos iškėlimo, jog šiam įvertinimui pareiškėja neprieštaravo. Teismas akcentavo aplinkybę, jog pardavus įkeistą turtą net už antstolės nustatytą kainą, AB DNB banko reikalavimai nebūtų pilnai padengti ir iš parduoto turto gautų lėšų neliktų kitų kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti bet kuriuo atveju. Todėl ta aplinkybė, kad realizavus įkeistą turtą, AB DNB banko reikalavimai nebus pilnai patenkinti ir bankas likusiai reikalavimų daliai pateks į kitą kreditorinių reikalavimų eilę, kitiems tos eilės (trečiosios) kreditorių teisėms įtakos neturės. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien dėl procedūrinių pažeidimų naikinti apskųstąjį kreditorių nutarimą nėra pagrindo.

Dėl kreditorių nutarimo aštuntuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kreditoriams nebuvo pateiktas taikos sutarties projektas, o suinteresuotas asmuo, kurio reikalavimas sudaro daugiau nei 2/3 visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos, susipažinęs su pasiūlymu dėl taikos sutarties, prieštarauja tokios sutarties sudarymui. Kadangi terminas taikos sutarčiai sudaryti pasibaigė 2015 m. rugpjūčio 19 d., iki to laiko taikos sutartis nebuvo sudaryta ir teismo patvirtinta, terminas sutarčiai sudaryti nebuvo pratęstas (nebuvo pateikta net prašymo tokiam termino pratęsimui), todėl nėra pagrindo išvadai, kad kreditorių susirinkimas nepagrįstai priėmė sprendimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja R. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos skundą dėl 2015 m. liepos 2 d. BUAB „Regsana“ kreditorių susirinkimo metu priimtų nutarimų panaikinimo tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas septintuoju darbotvarkės klausimu nepažeidžia pareiškėjos ir kitų kreditorių interesų. Kreditoriai nebuvo informuoti apie suinteresuoto asmens AB DNB banko pateiktą nutarimo projektą. Procedūrinis pažeidimas lemia kreditorių interesų pažeidimą, kadangi kreditoriai neturėjo galimybės dėl suinteresuoto asmens siūlyto projekto balsuoti, teikti prieštaravimus. Tikroji parduodamo turto kaina būtų nustatyta tik atlikus jo vertinimo procedūrą.Kreditoriams priėmus nutarimą pavesti administratorei kreiptis į teismą dėl BUAB „Regsana“ paskelbimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, buvo užkirstas kelias spręsti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo.

Šalies argumentai

BUAB „Regsana“ su pareiškėjos R. B. atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. BUAB „Regsana“ pozicija grindžiama argumentais, iš esmės tapačiais išdėstytiems pirmosios instancijos teisme.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo R. B. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė visiškai sutinkąs su pirmosios instancijos teismo motyvais. Suinteresuoto asmens atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Suinteresuotas asmuo akcentavo aplinkybę, jog kreditorių nutarimas priimtas nepažeidžiant teisinio reguliavimo. Taip pat nurodė, kad vien procedūriniai pažeidimai negali nulemti nutarimo neteisėtumo. Jeigu pareiškėja būtų informuota apie banko siūlomą nutarimo projektą, vis vien būtų priimtas analogiško turinio kreditorių nutarimas. Nurodė, kad bankroto procese parduodamo turto vertinimo procedūra nėra būtina, pažymėjo, kad kreditorių nutarime nurodyta kaina pagrįsta objektyviais duomenimis. Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais dėl kreditorių nutarimo aštuntuoju darbotvarkės klausimu. Nurodė nematąs galimybės sudaryti taikos sutartį bankroto procese, todėl aptariamu atveju kreditorių susirinkime pagrįstai nuspręsta kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Byloje sprendžiama, ar BUAB „Regsana“ 2015 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkime priimti nutarimai septintuoju ir aštuntuoju darbotvarkės klausimais yra teisėti.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu

Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalį kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Vien ta aplinkybė, kad kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą nulemia vienas ar daugiau dominuojančių kreditorių, net kai likę kiti kreditoriai nepritaria tokiam nutarimui, savaime nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo.

ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina. Taigi teisminė kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolė skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūros, nebūtų pažeistos kitos imperatyvios teisės normos ir kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita.

Apibendrinus pareiškėjos skunde ir atskirajame skunde nurodytus procedūrinius pažeidimus, kuriais ji grindžia ginčijamo BUAB „Regsana“ kreditorių susirinkimo nutarimo neteisėtumą, matyti, jog pareiškėja esminiais procedūriniais pažeidimais įvardija tai, jog kreditorių susirinkimas, spręsdamas dėl į darbotvarkę įtraukto klausimo („Dėl įmonės turto“), priėmė nutarimą, savo turiniu besiskiriantį nuo pirminio nutarimo projekto, kuris buvo įtrauktas į balsavimo raštu biuletenį ir dėl kurio savo nuomonę išreiškė raštu balsavę kreditoriai.

ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę raštu pareikšti kreditorių susirinkimui savo nuomonę (už ar prieš) dėl kiekvieno nutarimo. Šios nuomonės įskaitomos į kreditorių susirinkimo (taip pat ir pakartotinio) balsavimo rezultatus ir apie tai turi būti paskelbta kreditorių susirinkimo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kreditorių susirinkime priimant sprendimus ir juos įforminant turi būti derinama kreditorių valia ir negali būti inicijuojami tokie kitiems kreditoriams netikėti sprendimai, su kuriais jie nėra supažindinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2008).Teismų praktikoje akcentuojama, jog negali būti tapatinami kreditorių susirinkime spręstini klausimai (darbotvarkė) ir pasiūlymai, kaip juos spręsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-390/2012). Kreditorių susirinkimo dalyviams pateikiant susirinkimo darbotvarkę turi būti nurodyti numatomi svarstyti klausimai. Susirinkimo dalyvis, gavęs darbotvarkės klausimus, turi teisę pasirinkti savo teisės realizavimo būdą, t. y. turi teisę spręsti, ar jam ginti savo interesus tiesiogiai dalyvaujant susirinkime, ar išreikšti nuomonę raštu bei pasiūlyti savo nutarimo variantą sprendžiamu klausimu. Lietuvos apeliacinis teismas dar 2004 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-104/2004, yra nurodęs, kad kreditorių susirinkimo tikslas yra tas, kad susirinkimo dalyviai diskusijose siektų konsensuso, atitinkančio daugumos kreditorių interesus svarstomu darbotvarkės klausimu, t. y. sutartų dėl kreditorių susirinkimo dalyvių daugumos siūlomo nutarimo projekto ir balsų dauguma priimtų nutarimą sprendžiamu darbotvarkės klausimu. Kokie bus pasiekti susitarimai ir kokie bus priimti nutarimai nėra ir negali būti žinoma iki pat klausimo kreditorių susirinkime išnagrinėjimo pabaigos. Įstatymai nereglamentuoja kada, kaip ir kiek gali būti pateikta nutarimų projektų, taip pat įstatymas neįpareigoja pateikti visus įmanomus nutarimų projektus, tačiau pati kreditorių susirinkimo esmė suponuoja, jog kreditorių susirinkimo iniciatoriai ir dalyviai iki pat nutarimo kreditorių susirinkime priėmimo turi teisę pateikti nutarimų projektus, juos svarstyti ir nutarti balsuoti dėl jų, ar ne. Jei susirinkimo dalyvis galėtų balsuoti ir pareikšti savo nuomonę tik iniciatorių pateikto nutarimo projekto ribose, pats susirinkimas, kaip daugumos konsensuso pasiekimo priemonė, netektų prasmės. Tokios pozicijos laikomasi ir aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2065/2014, 2004 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-105/2004).

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkime nebuvo sprendžiamas klausimas, neįtrauktas į susirinkimo darbotvarkę. Ta aplinkybė, jog buvo priimtas nutarimas, savo turiniu besiskiriantis nuo bankroto administratorės parengto nutarimo projekto, įtraukto į balsavimo raštu medžiagą, laikytina kreditoriaus teisės teikti pasiūlymus susirinkimo darbotvarkėje įrašytais klausimais realizavimu. Kreditoriai buvo informuoti, kad susirinkime bus sprendžiamas klausimas „Dėl įmonės turto“. Būtent tokiu klausimu ir buvo priimtas nutarimas septintuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ir į akivaizdžią ratio decidendi neatitiktį, apeliacinis teismas nesivadovauja pareiškėjos atskirajame skunde cituojamais teisminiais precedentais ir jų ištraukomis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės atskirojo skundo argumentus, jog skundžiamo kreditorių nutarimo septintuoju susirinkimo darbotvarkės klausimu neteisėtumą esą savaime sąlygojo tai, kad kreditorių susirinkime priimti nutarimai savo turiniu skiriasi nuo tų nutarimų projektų, kurie buvo pateikti dėl į darbotvarkę įtrauktų klausimų balsuoti raštu ketinantiems kreditoriams (įrašyti išsiųstuose kreditoriams balsavimo raštu biuleteniuose).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditorių susirinkimo nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu turinį, priėjo išvadą, kad jis nepažeidžia pareiškėjos ir kitų įmonės kreditorių interesų. Apeliantė, nesutikdama su tokia išvada, atskirajame skunde nurodė, kad, tik atlikus turto vertinimą, būtų galima objektyviai spręsti apie parduodamo turto vertę ir užtikrinti, kad bendrovės ir jos kreditorių interesai būtų maksimaliai apsaugoti. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija.

Pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina, balsuodami kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 straipsnis). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimų ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų įgaliojimų turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).

Įstatymai ir juos lydintieji teisės aktai bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų detaliai nereglamentuoja. Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms, kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatyta tokia turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Kaip minėta, teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011).

Įrodymai, patvirtinantys turto vertę, gali būti ne tik tokio turto įvertinimą galinčių atlikti asmenų dokumentai (turto įvertinimas, atliktas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus), bet ir duomenys apie parduoto arba parduodamo panašaus turto vertes, taip pat kiti įrodymai. Kilus ginčui tarp kreditorių dėl priimto kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu, ginčą sprendžia teismas, pagal proceso įstatymo reikalavimus tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus (CPK 183, 185 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1587/2011).

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente, nei atskirajame skunde nenurodė objektyvių duomenų, sukeliančių abejones dėl kreditorių susirinkime nustatytos bankrutuojančios įmonės turto pradinės pardavimo kainos objektyvumo ar realumo, nustatytos turto pardavimo tvarkos (įkeistą ir neįkeistą turtą varžytynėse parduoti viename komplekte) teisėtumo ir ekonominio naudingumo. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantė savo abejonėms pagrįsti turėjo pateikti objektyvius duomenis (pvz., duomenis apie analogiškų turto objektų rinkos vertę, pardavimo kainą, ginčo turto vertinimo ataskaitą ir pan.). Kita vertus, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad aptariamu atveju ginčo objektų kaina turi objektyvų pagrindimą, kurio pareiškėja nepaneigė. Turto pardavimą iš varžytynių vykdžiusi antstolė įkeistą turtą 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymu įkainojo 347 544,02 Eur. 2014 m. gruodžio 12 d. antstolės patvarkymu pradinė turto pardavimo varžytynėse kaina buvo nustatyta 278 035 Eur, tačiau įkeistas turtas varžytynėse nebuvo realizuotas. Vėliau 2015 m. vasario 6 d. antstolės patvarkymu pradinė varžytynių turto kaina buvo sumažinta iki 208 526 Eur, tačiau ir šios varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis, kadangi jose nedalyvavo nė vienas dalyvis. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrįstų prielaidų manyti, jog ginčo turtas galėtų būti realizuotas už daug didesnę kainą negu buvo nustatyta ir skelbta paskutinėse varžytynėse. Po paskutinių varžytynių praėjus trumpam terminui, nėra pagrindo tikėtis, kad ginčo objekto paklausa rinkoje arba kaina galėjo iš esmės padidėti. Pažymėtina, kad turto vertinimo (įkainojimo) procedūra negali būti savitikslė. Todėl ir nesant abejonių dėl kreditorių nustatytos parduodamo turto kainos, apeliacinis teismas konstatuoja, kad kreditorių susirinkimo nutarimas septintuoju darbotvarkės klausimu yra teisėtas. Vien ta aplinkybė, jog jo priėmimą lėmė vieno kreditoriaus (suinteresuoto asmens) patvirtinto finansinio reikalavimo dydis, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą kreditorių nutarimą.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo aštuntuoju darbotvarkės klausimu

BUAB „Regsana“ 2015 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkime aštuntuoju darbotvarkės klausimu („Procedūros pasirinkimo klausimas“) priimtas nutarimas pavesti bankroto administratoriui kreiptis į teismą dėl BUAB „Regsana“ paskelbimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Pareiškėjos nuomone, kreditorių susirinkime priėmus minėtą nutarimą, buvo užkirstas kelias įmonės kreditoriams spręsti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo BUAB „Regsana“ bankroto byloje. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. birželio 8 d. pateikė pasiūlymą bankroto byloje sudaryti taikos sutartį, tačiau šis klausimas nebuvo apsvarstytas. Akcentavo aplinkybę, kad BUAB „Regsana“ tęsia ūkinę - komercinę veiklą, mažina nuostolius, todėl būtina dėti visas įmanomas pastangas siekiant išsaugoti finansinių sunkumų turinčią įmonę kaip veikiantį ir su kreditoriais atsiskaityti pajėgų rinkos dalyvį.

Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė; pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad iki šiol taikos sutarties projektas nebuvo pateiktas, todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad bankroto administratorė elgėsi neteisėtai, neįtraukdama šio klausimo į kreditorių susirinkime spręstinų klausimų sąrašą. Kita vertus, pažymėtina, kad sutartys turi būti sudaromos laisva šalių valia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnis), įstatymai taip pat nenumato mechanizmo priversti kreditorių balsuoti už taikos sutarties sudarymą. Be to, būtina įvertinti aplinkybę, kad ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, jog taikos sutartis laikoma sudaryta tik tuo atveju, kai ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro 2/3 nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos. Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas, kurio finansinis reikalavimas viršija 2/3 visų nepatenkintų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų, patvirtino, kad buvo informuotas apie pareiškėjos pasiūlymą sudaryti taikos sutartį, tačiau šis pasiūlymas netenkina jo interesų. Nustačius, kad kvalifikuota kreditorių dauguma nemato galimybių sudaryti taikos sutartį, nėra pagrindo ir tokio pasiūlymo svarstymui kreditorių susirinkime. Apeliacinio teismo vertinimu, esant aiškiai principinei didžiausiojo kreditoriaus (kurio finansinis reikalavimas sudaro kvalifikuotą balsų daugumą) pozicijai dėl taikos sutarties sudarymo perspektyvų, kreditorių susirinkime buvo priimtas pagrįstas ir teisėtas nutarimas dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Kiti pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo iš pareiškėjos R. B. priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuotas asmuo nurodė apeliacinės instancijos teisme patyręs 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliantės atskirąjį skundą parengimu (b. l. 150-151). Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nurodytą maksimalų dydį (8.16 punktas), todėl atsižvelgiant nurodytą aplinkybę bei tai, jog atsiliepime į atskirąjį skundą tik nežymiai papildomi pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente išdėstyti argumentai, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos – AB DNB banko naudai iš pareiškėjos R. B. priteistina 150 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens akcinės bendrovės DNB banko (j. a. k. 112029270) naudai 150 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas Gintaras Pečiulis