Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės ir Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Kemitek“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kemitek“ ieškinį atsakovui P. Z. dėl nekonkuravimo sutartinių santykių pažeidimo ir turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Rankšluostukas“, ir atsakovo P. Z. priešieškinį ieškovei UAB „Kemitek“ dėl darbo sutarties pakeitimų ir papildymų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo UAB „Rankšluostukas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl žodinio proceso

Apeliantė prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis ieškovės apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog būtinas papildomas byloje fiksuojamų aplinkybių tyrimas ir aiškinimas, tačiau naujų įrodymų apeliantė neteikia. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Vienas byloje kilusio ginčo esminių aspektų: tarp apeliantės ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nustatyto nekonkuravimo susitarimo galiojimas, nes ginčo susitarimo nuostatos buvo įformintos kaip šalių sudarytos darbo sutarties pakeitimai ir papildymai (t. 1, b. l. 31), byloje atsakovo asmens sąskaita įrodyta, kad 15 procentų priedas buvo priskaičiuojamas, apmokestinamas ir išmokamas atsakovui kartu su darbo užmokesčiu (t. 1, b. l. 139–147). Pirmosios instancijos teismas šiuos susitarimus pripažino negaliojančiais ab initio dėl to, kad atsakovui nebuvo tinkamai kompensuoti nekonkuravimo susitarimais nustatyti suvaržymai, t. y. susitarimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.5 straipsnis, 2.164 straipsnio 8 dalis), įtvirtina esminę šalių nelygybę ir neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų. Tokia teismo išvada atitinka nurodytu klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013) bei byloje nustatytus materialinio pobūdžio juridinius faktus. Paminėtoje kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad nekonkuravimo susitarimų, sudaromų tarp darbdavių ir darbuotojų, viena esminių galiojimo sąlygų yra teisingos kompensacijos už nustatytus apribojimus mokėjimas, t. y. už nustatomus veiklos laisvės apribojimus turi būti mokama suvaržomų teisių mastui proporcinga kompensacija.

Nekonkuravimo susitarimuose yra ypač svarbi šalių interesų pusiausvyra, t. y. darbdavio interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant darbuotojo veiksmus ir jo naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007).

Šioje byloje nustatyta, kad šalys 2006-03-23 sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas pas ieškovę į darbą vadybininku technologu ir ieškovė buvo įsipareigojusi mokėti 1100 Lt darbo užmokestį bei priedus, priklausomai nuo darbo rezultatų (t. 1, b. l. 34). Nuo 2006 m. liepos mėnesio darbo sutarties dalis dėl darbo užmokesčio buvo pakeista ir šalys susitarė, jog bus mokamas 2520 Lt darbo užmokestis ir priedai, kurie skiriami vadovo įsakymu (t. 1, b. l. 36). Byloje nustatyta, kad paminėtą pakeitimą pasirašė ieškovės atstovas, o atsakovas pateikė šalių pasirašytą sutarties pakeitimą (t. 1, b. l. 125), todėl konstatuotina, kad nuo 2006-07-01 atsakovo darbo užmokestis buvo 2350 Lt. Nuo 2007-07-01 šalys susitarė, kad atsakovo darbo užmokestis bus 2722 Lt ir priedai, priklausomai nuo darbo rezultatų (t. 1, b. l. 37). Tačiau šalys 2006-06-27 sudarė ginčijamą nekonkuravimo susitarimą, kurio 1 p. buvo nurodyta, kad ieškovė įsipareigoja mokėti atsakovui mėnesinį atlyginimą ir 15 procentų dydžio priedus, skaičiuojamus nuo priskaičiuoto atlyginimo su priedais, ir ši suma laikoma kompensacija atsakovui už šio susitarimo 2.1, 3.2, 3.3 punktuose nurodytų įsipareigojimų prisiėmimą (t. 1, b. l. 31).

Byloje nėra ginčo, jog atsakovui pagal ginčo nekonkuravimo susitarimą buvo priskaičiuota 40 057,03 Lt (su mokesčiais) ir šią aplinkybę įrodo ieškovės pateikti įrodymai – atsakovo asmens sąskaita (t. 1, b. l. 139–146) ir ieškovės pateikta pažyma apie atsakovo pajamas už laikotarpį nuo 2006-03-23 iki 2013-03-15 (t. 1, b. l. 22–24). Tačiau ieškovė nepagrįstai šią 40 057,03 Lt sumą apeliaciniame skunde paskirsto kaip išmokėtą atsakovui per 24 mėnesių laikotarpį. Ieškovė pateikė paminėtą pažymą ir atsakovo asmens sąskaitą, kurie įrodo, kad tokio dydžio kompensacija buvo priskaičiuota atsakovui už laikotarpį nuo 2006-07-01 iki 2013-03-15, t. y. nuo ginčo papildomo susitarimo sudarymo datos iki atsakovo darbo santykių pas ieškovę pabaigos ir mokama kartu su darbo užmokesčiu. Šie įrodymai įrodo, jog tokia 15 procentų dydžio kompensacija vidutiniškai buvo priskaičiuojama 2006 metais vidutiniškai 475 Lt per mėnesį neatskaičius mokesčių, 2007 metais – vidutiniškai 526 Lt, 2008 metais – vidutiniškai 614 Lt, 2009 metais – vidutiniškai 521 Lt, 2010 metais – vidutiniškai 407 Lt, 2011 metais – vidutiniškai 411 Lt, 2012 metais – vidutiniškai 409 Lt, 2013 metais (už 3 darbo mėnesius) – vidutiniškai 797 Lt. Atsakovo asmens sąskaita įrodo (t. 1, b. l. 139–146), kad paminėtos priskaičiuotos kompensacijos sumos buvo apmokestintos kartu su atsakovui priskaičiuotu darbo užmokesčiu gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčiais, t. y. tokiu pat tarifu, ir išmokama ši kompensacija kartu su darbo užmokesčiu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tokia kompensacija buvo mokama po darbo santykių nutraukimo ar nutraukimo metu buvo išmokėta tokio dydžio kompensacija, kuri atitiktų paminėtą kasacinio teismo praktiką, t. y. teisingos kompensacijos už nustatytus apribojimus mokėjimas, už nustatomus veiklos laisvės apribojimus turi būti mokama suvaržomų teisių mastui proporcinga kompensacija, kuri iš esmės turėtų būti tokio dydžio, kad asmuo, suvaržydamas 24 mėnesiams savo teisę įsidarbinti pagal turimą kvalifikaciją, patirtį, žinomą jam veiklos sritį, galėtų bent minimaliai patenkinti savo poreikius.

Šios bylos medžiaga įrodo, kad atsakovas 2006-07-01–2013-03-15 laikotarpiu per mėnesį vidutiniškai gaudavo atskaičius mokesčius apie 350 Lt (vidutinė kompensacijos suma per mėnesį buvo apie 450 Lt su 24 procentų dydžio mokesčiais), todėl nepagrįsta ieškovės pozicija, jog tokio kompensacija adekvati ir teisinga ginčo susitarime nustatytam suvaržymui. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog atsakovui tokia kompensacija buvo 1669,04 Lt per mėnesį arba 60,38 procento nuo atsakovo vidutinio darbo užmokesčio, tačiau akivaizdu, kad atsakovas tokios kompensacijos per mėnesį niekada negavo, o ieškovė tik 40 057,03 Lt priskaičiuotą kompensacijos dydį per visą atsakovo darbo laikotarpį padalijo iš 24 mėnesių, t. y. nekonkuravimo laikotarpio, manydama, kad atsakovas turėjo sukaupti tokią sumą, gaudamas kiekvieną mėnesį 15 procentų išmoką, apskaičiuotą nuo ginčo susitarimo. Ginčo susitarime nebuvo numatyta, kad tokia kompensacija yra mokama į ateitį ir yra skiriama laikotarpiui po darbo sutarties nutraukimo, nors CK 2.164 str. 4 d. įtvirtina atsakovo teisė gauti kompensaciją už visą nekonkuravimo laikotarpį. Šis apeliacinio skundo motyvas atmestinas jau vien tuo pagrindu, kad ginčo susitarime šalys buvo sutarusios dėl 15 procentų dydžio kompensacijos, o ne dėl 60,38 procento dydžio kompensacijos, kaip nurodo apeliaciniame skunde ieškovė, todėl toks kompensacijos dydžio perskaičiavimas neturi teisinio pagrindo.

Neparemtas CK 6.193 str. nustatytomis ir teismų praktikoje išplėtotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ieškovės motyvas, kad 40 057,03 Lt priskaičiuota ir atskaičius mokesčius išmokėta suma per 2006-07-01–2013-03-15 laikotarpį turėtų būti perskirstyta 24 mėnesiams po darbo santykių nutraukimo, nes tai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.), nes, visų pirma, būtų neteisinga per mėnesį faktiškai priskaičiuotą vidutiniškai 450 Lt sumą (faktiškai gaunamą apie 390 Lt sumą) prilyginti 1669,04 Lt. Aiškinant sutartį pagal paminėtas taisykles būtina vertinti šalių elgesį po ginčo sutarties sudarymo, todėl vertintini ieškovės, kaip darbdavio, veiksmai po susitarimo sudarymo. Byloje nustatyta, jog ji kiekvieną mėnesį mokėjo šią sumą su darbo užmokesčiu, todėl įrodyta, jog ši suma nebuvo skirta ateičiai, t. y. 24 mėnesių laikotarpiui, kada darbo sutartis bus nutraukta. Tokia buvo darbdavio valia, nes jis ginčo susitarimą ruošė, teikė atsakovui pasirašyti, todėl galėjo numatyti sąlygą, kad ginčo suma skiriama atsakovui kaip vienkartinė kompensacija ar periodiniai mokėjimai, išmokami po darbo sutarties nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-06-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013 yra išaiškinęs Europos Sąjungos šalių praktiką dėl kompensacijų dydžio už nekonkuravimo laikotarpį. Lietuvos Respublikos teisės aktuose konkretus minimalus kompensacijos dydis nenustatytas, pagal bendrąsias normas jis neturi pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Nustatant kompensacijos dydį per mėnesį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nekonkuravimo susitarimu apribojama asmens galimybė gauti pajamų pragyvenimui, taip pat į ribojimų mastą bei kitas kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tiek procentinė kompensacijos išraiška – 15 procentų, tiek absoliutus jos dydis (mažesnis nei minimali mėnesinė alga) yra akivaizdžiai per maža, kad būtų galima kompensaciją laikyti sąžiningu ir teisingu atlyginimu už ginčo susitarime nustatyto masto ribojimą. Byloje įrodyta, kad po darbo sutarties nutraukimo atsakovui jokia kompensacija nebuvo mokama ar išmokėta, joks turtas (pvz. automobilis) nebuvo perduotas, todėl faktiškai gauto palyginti nedidelio priedo prie darbo užmokesčio negalima prilyginti adekvačiai ir protingai kompensacijai už prisiimtą suvaržymą, kurį iš esmės darbuotojas galėjo suprasti kaip kompensaciją už komercinės paslapties saugojimą, draudimą nedirbti pagal kitą darbo sutartį darbo pas ieškovę metu. Šis ginčo susitarimas naikintinas dėl to, kad atsakovui nebuvo tinkamai kompensuoti nekonkuravimo susitarimais nustatyti suvaržymai, t. y. susitarimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.5 straipsnis, 2.164 straipsnio 8 dalis), įtvirtina esminę šalių nelygybę ir neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų, todėl 2014-08-01 Klaipėdos apygardos teismo nutartyje konstatuota aplinkybė, jog atsakovui užmokestis dėl nekonkuravimo buvo mokamas atskirai, o ne kaip atlyginimo dalis, neturi prejudicinės reikšmės pagal CPK 182 str. 2 d., nes ši byla buvo perduota nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėjant iš naujo nustatyta ir paminėti įrodymai įrodo, kad atsakovui užmokestį dėl nekonkuravimo ieškovė priskaičiuodavo atskirai, t. y. išskirdama atskirą eilutę, tačiau apmokestinamas jis buvo taip pat kaip darbo užmokestis ir išmokamas buvo kartu su darbo užmokesčio suma (t. 1, b. l. 22, 139–146), buvo įformintas kaip darbo sutarties pakeitimas ir papildymas, nors ši aplinkybė ginčo sandorio negaliojimo pagrindui esminės reikšmės neturi, nes ginčo sandoris naikintinas dėl kompensacijos dydžio, tačiau turi esminę reikšmę dėl restitucijos taikymo, nes tokį motyvą apeliantė nurodo apeliaciniame skunde. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį yra pagrindas taikyti restituciją, jeigu asmuo privalo grąžinti turtą, kurį jis gavo neteisėtai, tačiau šioje byloje nustatyta, kad ieškovė, ginčo susitarimo sudarymo metu buvusi atsakovo darbdave, neteisėtai sudarė ginčijamą susitarimą. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Šioje byloje teisiškai reikšminga, kad ieškovė restitucijos mastą nurodo lygų jos prašomai priteisti baudai už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą, todėl byloje pripažinus ginčo darbo sutarties pakeitimą ir papildymą negaliojančiu nėra pagrindo priteisti ieškovės prašomą baudą, todėl neįmanoma pritaikyti ir restitucijos, nes byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo sumą gavo kartu su darbo užmokesčiu, ši suma per 6 atsakovo darbo metus pas ieškovę buvo įskaičiuojama į jo darbo užmokestį, apmokestinama kaip darbo užmokestis ir tai įrodo paminėti bylos įrodymai. Remiantis DK 186 straipsniu, darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Įstatymu neribojamos darbo sutarties šalių teisės sulygti dėl darbo užmokesčio dydžio, išskyrus minimalų jo dydį (DK 187 straipsnis); taigi darbo sutarties šalys sprendžia, kokį darbo užmokestį darbdavys mokės darbuotojui. Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai reglamentuojami DK 224 straipsnio nuostatų, kurio 3 d. nustato, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Todėl šio teisinio santykio analizė leidžia padaryti išvadą, kad restitucija šioje byloje negalima, nes darbdavys, būdamas stipresnė darbo teisinių santykių šalis, pats pasiūlė tokį ginčo susitarimo turinį ir jo vykdymą, byloje nustatyta, kad ieškovė pati neteisingai pritaikė įstatymą, todėl kompensacijos, kuri buvo mokama kaip darbo užmokestis grąžinti per restitucijos institutą nėra teisinio pagrindo.

Apeliantė teigia, kad ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti baudą pagal ginčo susitarimo 4.2 p., o ne bendrovei padarytos žalos atlyginimą ir pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, draudžiančias išeiti už ieškinio ribų. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos apeliacinio skundo argumentus, nes pripažinus ginčo susitarimą negaliojančiu negaliojantis yra ir paminėtas susitarimo punktas dėl baudos bei netesybų mokėjimo, tačiau atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad ieškinyje nurodydama ieškinio dalyką ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 40 057,03 Lt žalos atlyginimo, nors dėstydama ieškinyje aplinkybes paminėjo baudą. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės analizavo, ar atsakovas pažeidė ginčo susitarimą ir šio susitarimo galiojimą, todėl atsakovo veiksmų analizė teisėtumo prasme reikšminga tiek nustatant pagrindą baudai priteisti, tiek žalos atlyginimo teisiniams santykiams, todėl šiuo nurodomu apeliaciniame skunde aspektu ieškovės teisės nebuvo pažeistos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbo sutarties Nr. 10 papildymu ir pakeitimu, sudarytu 2006-03-27, nustatytas ribojimų mastas ir kompensacijos dydis neatitiko proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), CK 2.164 straipsnio 8 dalies nuostatų bei įtvirtino esminę šalių nelygybę, be to, su atsakovu tokio pobūdžio susitarimas pagal jo vykdytas darbo funkcijas neturėjo būti sudaromas, o susitarime apibrėžtas draudimas įsidarbinti kitoje tokią pat veiklą vykdančioje įmonėje be ieškovės sutikimo ir nemokant kompensacijos 24 mėnesius po darbo sutarties nutraukimo akivaizdžiai neproporcingai suvaržė atsakovo teisę į darbą, teisę turėti pragyvenimo šaltinį ir blogino jo padėtį. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad toks susitarimas prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantis (CK 1.80 straipsnis). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas priešieškinio reikalavimas ir visas ginčo susitarimas pripažintas negaliojančiu, laikytina teisėta ir pagrįsta.

Pagal bylos įrodymus vertinant ginčo susitarimo teisėtumą CK 2.164 str. prasme yra pagrindas konstatuoti, kad tokie ribojimai pagal ginčo susitarimą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aiškiai neproporcingi. Pagal ginčo susitarimo 3.3 punktą atsakovas įsipareigojo dvejų metų laikotarpiu po sutarties pasibaigimo be išankstinio ieškovės sutikimo nenaudoti jokios savo darbo metu bendrovėje sužinotos informacijos tam, kad konkuruotų su ieškove, nesukurti konkuruojančios įmonės, neįsigyti konkuruojančios įmonės akcijų ir neįsidarbinti bei neteikti konsultacijų paslaugų įmonėje, kuri veikia toje pačioje veiklos srityje kaip ieškovė. Ribojimai darbuotojui pasirinkti savo veiklą ar darbą atitinkamoje verslo srityje negali būti besąlygiškai pateisinami vien tuo pagrindu, kad jį su verslo subjektu siejo darbo santykiai. Tokie ribojimai pagal savo prigimtį gali būti nustatomi tiems darbuotojams, kurie savo darbo funkcijų vykdymo metu įgyja specialių įgūdžių, kurie darbdavio buvo apmokyti vykdyti specifinę veiklą ir panašiai. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Atsakovo darbo pas ieškovę metu darbo funkcijos buvo susijusios iš esmės su ieškovės platinamos produkcijos pardavimais. Duomenų, kad ieškovė pati gamino parduodamą produkciją, byloje nėra, kad ieškovė būtų investavusi į atsakovo mokymus tam, kad jis galėtų dirbti sutartą darbą kaip prekybos vadybininkas (CK 2.164 str.), ieškovė nepateikė. Todėl konstatuotina, kad draudimas įsidarbinti bet kokioms pareigoms kitoje įmonėje, užsiimančioje toki pat veikla kaip ieškovė, tokiam darbuotojui negali būti suabsoliutinamas ir draudimas dirbti dvejus metus pas kitą darbdavį kitą darbą nei pas ieškovę iš esmės pažeidžia atsakovo, kaip silpnesnės darbo sutarties šalies, interesus. Byloje įrodyta, kad atsakovas įsidarbino pas trečiąjį asmenį sandėlininku (t. 1, b. l. 52–55). Byloje įrodyta, kad ieškovės sutarčių, sudarytų su Karpovič komercine firma ,,Serpens“, poilsio ir reabilitacijos centru ,,Pušynas“, nutraukimą inicijavo pati ieškovė, nurodydama priežastį – kitą tiekėją UAB ,,Rankšluostukas“ (t. 1, b. l. 56–57), įrodytas faktas, jog ieškovė inicijavo įrodymus, jog atsakovas konsultavo kitą juridinį asmenį (t. 2, b. l. 93, 100), todėl šios bylos kontekste negalima padaryti išvados, kad ginčo susitarimas buvo teisėtas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas atsakovui priteisė 7725 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog ši suma turėtų būti 5040 Lt pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 12R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą. Paminėtų Rrekomendacijų 8.2 p. numato maksimalų 3 000 Lt dydį vien tik už ieškinio (priešieškinio) parengimą ir 3000 Lt už atsiliepimo į ieškinį parengimą, tačiau šioje byloje yra pagrindas tenkinti šią apeliacinio skundo dalį atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, nes byla apeliacinės instancijos teismo buvo perduota nagrinėti iš naujo ir atsakovo atstovo darbo sąnaudos buvo mažesnės, nes šalių reikalavimai nebuvo tikslinami, todėl pirmosios instancijos teismo priteista 7725 Lt išlaidų advokato pagalbai suma sumažintina iki 1158,48 EUR (4000 Lt).

Apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovas prašo pritiesti 434,43 EUR (1500 Lt). Ši suma mažintina atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ši byla antrą kartą nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, pirmą kartą pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės tokį pat sprendimą, todėl atsakovo atstovo darbo sąnaudos ruošiant iš esmės tokį pat atsiliepimą į apeliacinį skundą buvo žymiai mažesnės. Todėl iš ieškovės atsakovui priteistini 145 EUR (500 Lt) išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, sumažinimas nelaikytinas apeliacinio skundo tenkinimu dėl ginčo dalyko, todėl ieškovei nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteistą P. Z. iš UAB ,,Kemitek“ 7725 Lt sumą sumažinti iki 1158,48 EUR (4000 Lt) ir priteistą galutinę 8225 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 1303,29 EUR (4500 Lt).

Priteisti P. Z. iš UAB ,,Kemitek“ 145 EUR (500 Lt) išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.