Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriui dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja N. M. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis 2015 m. rugpjūčio 3 d. padavė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2015 m. liepos 31 d. pareiškimą, prašydama atnaujinti jai praleistus įstatymo nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. E. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. balandžio 25 d. gavusi papildomus dokumentus iš Tauragės apskrities archyvo suprato, kad ji turi teisę pretenduoti į buvusios savininkės A. (R.) E. iki nacionalizacijos valdytą 16 ha žemę Tauragės apskrityje, Vainuto valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos motina E. L. kartu su broliu P. E. 1991 m. lapkričio 27 d. Šilalės rajono Pajūrio apylinkės Agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti žemę. Nuosavybės teisių atkūrimu rūpinosi P. E., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Pateikus dokumentus nė vienas iš pretendentų nebuvo informuotas, kad pirminis prašymas pateiktas netinkamai, nes žinių apie buvusio savininko turėtą žemę nerasta. Pareiškėja apie šį faktą sužinojo tik 2008 m. liepos 18 d. atvykusi į Pajūrio apylinkės Agrarinės reformos tarnybą. Ši tarnyba dar 1992 m. balandžio mėnesį buvo gavusi Lietuvos valstybės archyvo 1992 m. balandžio 17 d. archyvo pažymėjimą Nr. 15-449-R (kuriame pateiktos informacijos neperdavė pretendentams E. L. ir P. E. iki 2001 m. gruodžio mėnesio), kad Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų rėžiuose žemės ploto savininkų 1933 m. sąraše žemės savininku įrašytas S. R., kuriam priklausė 11,48 ha žemės. Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šilalės rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir TAVA Šilalės r. žemėtvarkos skyrius) 1999 m. sausio 27 d. raštu Nr. 74 E. L. buvo informuota, kad ji iki 1999 m. gegužės 1 d. privalo atvykti ir pristatyti nuosavybės teisę į išlikusį turtą patvirtinančius bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus. E. L. savo vaikams apie R. iki nacionalizacijos valdytą žemę nepasakojo, o pati dėl savo amžiaus (ėjo 76 metus) nesuprato laiško esmės ir terminų svarbos. Nepateikusi minėtų dokumentų E. L. gavo naują TAVA Šilalės r. žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. 565, kuriame buvo nurodyta, kad reikia kreiptis į teismą dėl įpėdinystės nustatymo po S. R. mirties. S. R. mirė (duomenys neskelbtini) metais, jo nekilnojamasis turtas perėjo įpėdiniams, kurie 1933 metais dar nebuvo susitvarkę paveldėjimo dokumentų. Nacionalizacija prasidėjo 1940 m., todėl 11,48 ha žemės sklypo savininke tuo metu jau buvo S. R. įpėdinė A. R. (E.). Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalį, nuosavybės teisės turi būti atkuriamos S. R. įpėdinės A. E. vaikams. E. L. išreiškė savo valią, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesu rūpintųsi jos dukra N. M.. Pareiškėja po E. L. mirties 2013 m. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (adm. byla Nr. I-1078-243/2013), prašydama atnaujinti terminą prašymui pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nagrinėjant nurodytą administracinę bylą paaiškėjo, kad E. L. jau buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę, t. y. prašymo padavimo terminas nebuvo praleistas, todėl pareiškėja atsisakė pareiškimo ir kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydama nustatyti juridinį faktą ir atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui. Pareiškėjos prašymo bendrosios kompetencijos teismas netenkino. Pareiškėja pažymėjo, kad ji tik 2014 m. sužinojo apie galimybę tapti pretendente į buvusios savininkės A. E. žemę, todėl per protingą terminą kreipiasi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą; anksčiau pateikti prašymo negalėjo, nes ginčas buvo nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, o Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-553-253/2015 priimta tik 2015 m. gegužės 21 d.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi pareiškėjos N. M. pareiškimą atsisakė priimti ir nutarė grąžinti pareiškėjai 29 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kuris nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. ABTĮ 102 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 priėmė pareiškėjos patikslintą prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) ir Z. L. dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir giminystės bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinė byla buvo nutraukta, nes pareiškėja atsisakė prašymų.

Iš šioje byloje pareiškėjos pateikto pareiškimo turinio ir prie jo pridėtų dokumentų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja teismui pateikė tapačius prašymus, kurie buvo nagrinėjami paminėtoje Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013. Nors pareiškėja šioje byloje prašė atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir giminystės bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito asmens (A. E.) valdytą žemę, nei kad buvo prašoma Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013, nagrinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad toks pareiškėjos prašymas nėra tapatus prašymui, kuris buvo nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju S. R. įpėdinė buvo A. R. (E.), o nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos žemę valdė būtent S. R. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjai kreipusis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir giminystės bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę bei teismui nutraukus administracinę bylą, pareiškėja neteko teisės dar kartą kreiptis į teismą su tokiu pačiu prašymu. Tokiu būdu, teismas konstatavo, kad šiuo atveju jau yra priimta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kuri užkerta galimybę dar kartą iškelti tokį patį ginčą (ABTĮ 102 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 turėjo teisę ją apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 149 straipsnis). Tačiau LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėja atskirojo skundo dėl minėtos Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutarties, kuria buvo nutraukta administracinė byla Nr. I-1078-243/2013, nebuvo padavusi. Be to, pareiškėja teismui pateiktame 2015 m. liepos 31 d. pareiškime pati nurodo, kad ji atsisakė prašymų administracinėje byloje, kadangi atsakovas informavo, jog E. L. buvo pateikusi prašymą laiku. Atsisakiusi šio prašymo pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui ir nustatyti juridinį faktą.

Remdamasis LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad Šilalės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-807-761/2014 išnagrinėjo pareiškėjos N. M. pareiškimą, kuriuo ji prašė atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui (šioje byloje pateikto pareiškimo 2-uoju reikalavimu dar kartą prašo išnagrinėti šį reikalavimą) bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. R. įpėdinė A. E. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,48 ha žemės Šilalės r., Pajūrio sen., (duomenys neskelbtini) k. Šilalės rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad E. L. laiku pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į S. R. iki nacionalizacijos valdytą 11,48 ha žemę, tačiau teismas nusprendė neatnaujinti praleisto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui paliko nepakeistą.

ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-929/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas. Tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais. Kartu sudaromos realios galimybės realizuoti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas, 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010, 2013 m. gegužės 8d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-432/2013). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip, negu instancine tvarka.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir nustatęs, kad pareiškėjos pareiškime formuluojami reikalavimai jau yra išspręsti teismų procesiniais sprendimais, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, atsisakė priimti pareiškimą.

III.

Pareiškėja N. M. elektroninių ryšių priemonėmis paduotame atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėja tvirtina, kad teismas skundžiamoje nutartyje atsisakydamas priimti jos pareiškimą netinkamai įvertino, jog pareiškimas buvo paduotas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėja paaiškina, kad 2013 m. ji kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracini teismą dėl termino atnaujinimo prašymui paduoti į buvusio savininko K. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Gavus atsiliepimą iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos paaiškėjo, kad pirminis pretendentų prašymas savarankiškai ištaisytas ir žemės atkūrimo procesas buvo vykdomas į buvusio savininko S. R., pareiškėjos senelės brolio, iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kadangi pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį pareiškėja neturi teisės pretenduoti į savo senelės brolio žemę, ji pareiškimą atsiėmė. Šioje byloje paduotu 2015 m. liepos 31 d. pareiškimu pareiškėja kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo į buvusios savininkės A. E., pareiškėjos senelės, iki nacionalizacijos valdytą 16 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis suteikia pareiškėjai teisę pretenduoti į savo senelės žemę. Taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad S. R. mirė (duomenys neskelbtini) m., o tai reiškia, kad iš jo 11,48 ha ploto žemė nebuvo nacionalizuota. Nacionalizacijos procesas Lietuvoje prasidėjo 1940 m., todėl pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, S. R. neatitinka turto savininko sąvokos. Turto savininkai – asmenys, kurių nekilnojamasis turtas pagal buvusios TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057, 2.1 punktas). Iš pateiktų archyvinių dokumentų matyti, kad S. R. turtas buvo paveldėtas, nors dar 1933 m. įpėdinystė nebuvo sutvarkyta, dokumentų, patvirtinančių turto perėjimą įpėdiniams, nėra. Pareiškėja pažymi, kad ji neturėjo teisinio pagrindo prašyti teismo atnaujinti terminą į S. R. žemę, tuo tarpu iš Tauragės archyvo gauta pažyma patvirtina, kad A. E. valdė 16 ha žemės, t. y. daugiau nei S. R. turėjo.

Remdamasi nurodytais argumentais, pareiškėja teigia, jog prašydama teismo atnaujinti terminą prašymui ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti į savo senelės A. E. iki nacionalizacijos valdytą žemę, pareiškimą pateikė ne dėl to paties dalyko ir pagrindo, nes S. R. pagal galiojančius teisės aktus nėra laikomas buvusiu savininku. Be to, S. R. iki mirties valdyto žemės sklypo plotas skiriasi nuo A. E. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ploto.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą, kuriame ji prašė atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. E. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Susipažinusi su pareiškėjos 2015 m. liepos 31 d. pareiškimo turiniu, kartu su šiuo pareiškimu pateiktais dokumentais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja 2013 m. liepos 19 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-1078-243/2013), prašydama atnaujinti praleistus įstatymų nustatytus terminus paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir giminystės bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. R., pareiškėjos senelės A. E. brolio, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 11,48 ha žemę Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-1078-243/2013 nutraukė (ABTĮ 101 str. 3 p.), nes pareiškėja atsisakė prašymo; atsisakymo motyvų nenurodė. Nagrinėjamame atskirajame skunde pareiškėja paaiškina, kad administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 paduoto pareiškimo atsisakė, nes paaiškėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį ji neturi teisės pretenduoti į savo senelės brolio žemę. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 įsiteisėjo 2013 m. spalio 3 d.

Pareiškėjos pateikti ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO esantys duomenys taip pat patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Šilalės rajono apylinkės teismą (civilinė byla Nr. 2-807-761/2014) su pareiškimu, kuriame prašė atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. R. įpėdinė A. E., pareiškėjos senelė, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,48 ha žemės Šilalės rajono Pajūrio seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime. Šilalės rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-807-761/2014) pareiškėjos pareiškimą atmetė. Klaipėdos apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-553-253/2015) Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl termino atnaujinimo paliko nepakeistą, o sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, panaikino ir šią bylos dalį nutraukė.

Skundžiama 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinis teismas pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, kad šioje administracinėje byloje pareiškėja teismui pateikė tapačius prašymus (reikalavimus), kurie buvo nagrinėjami Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013, be to, Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjos formuluojami reikalavimai jau yra išspręsti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.

Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam. Nagrinėjamu atveju dėl dviejų pirmųjų aplinkybių abejonių nekyla, tačiau svarbu atsakyti į klausimą, ar pareiškėjos šioje administracinėje byloje paduotas pareiškimas yra tapatus jos pareiškimams, paduotiems administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 ir civilinėje byloje Nr. 2-807-761/2014.

Teisėjų kolegija tikrindama pareiškėjos atskirajame skunde nurodytus argumentus nustatė, kad Tauragės apskrities archyvo 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (7.8)A-319 pareiškėjos atstovas buvo informuotas apie tai, jog peržiūrėjus fondų dokumentus apie Kazimiero ir V. R. šeimos sudėtį ir jų sūnaus S. R., Kazimiero šeimos sudėtį ir jų turėtą 11,48 ha žemės Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime iki nacionalizacijos žinių nėra. Tuo pačiu raštu pareiškėjos atstovas buvo informuotas apie tai, kad yra išlikę dokumentų, kuriuose yra duomenų, jog A. (R.) A. turėjo 16 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Taigi paminėtame Tauragės apskrities archyvo 2014 m. balandžio 25 d. rašte Nr. (7.8)A-319 pažymima apie pareiškėjos senelei A. E. (A.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise galbūt valdytą 16 ha ploto žemę Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, kuri minėtame archyvo rašte identifikuojama atskirai nuo S. R. iki nacionalizacijos turėtos 11,48 ha ploto žemės Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, apie kurią Tauragės apskrities archyve žinių nėra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjos senelė A. E. iki nacionalizacijos nuosavybės teise galbūt valdė 16 ha žemės Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, paaiškėjusi iš Tauragės apskrities archyvo 2014 m. balandžio 25 d. rašto Nr. (7.8)A-319, nagrinėjamu atveju laikytina esmine, nes ši aplinkybė patvirtina pareiškėjos atskirajame skunde nurodytus argumentus, kad ji 2015 m. rugpjūčio 3 d. padavė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2015 m. liepos 31 d. pareiškimą dėl įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo pateikti prašymą ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. (R.) E. iki nacionalizacijos valdytą 16 ha žemę Tauragės apskrityje, Vainuto valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. ne į S. R., o į kito savininko (A. E. žemę). Tai reiškia, kad pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 3 d. pareiškimas teismui dėl praleistų terminų atnaujinimo negali būti vertinamas kaip tapatus administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 ir civilinėje byloje Nr. 2-807-761/2014 paduotiems pareiškimams, kadangi šiuo pareiškimu pareiškėja prašo atnaujinti praleistus terminus dėl prašymo ir dokumentų pateikimo dėl nuosavybė teisių atkūrimo į kito savininko (savo senelės A. E.) žemę ir pati nurodo, kad ji pagal Atkūrimo įstatymą neturėjo teisės pretenduoti į jos brolio S. R. žemę.

Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto normos analize, darytina išvada, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Įvertinus pirmiau nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad pareiškėjos šioje administracinėje byloje paduotas ir administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 bei civilinėje byloje Nr. 2-807-761/2014 paduoti pareiškimai gali būti pripažinti tapačiais tik proceso šalių prasme, tačiau šių pareiškimų dalykas ir pagrindas nesutampa. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, skirtingai nei administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 ir civilinėje byloje Nr. 2-807-761/2014, prašo jai atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito savininko (A. E.) iki nacionalizacijos valdytą 16 ha ploto žemę Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti (skirtingas skundo dalykas).

Konstatavus, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjos paduotas pareiškimas nėra tapatus administracinėje byloje Nr. I-1078-243/2013 ir civilinėje byloje Nr. 2-807-761/2014 pareiškėjos paduotiems pareiškimams, skundžiama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, laikytina nepagrįsta ir naikintina, o pareiškėjos pareiškimo (gauto 2015 m. rugpjūčio 3 d.) priėmimo klausimas perduotinas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos N. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos N. M. pareiškimo (gautas elektroninių ryšių priemonėmis 2015 m. rugpjūčio 3 d.) priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.