Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. F. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. F. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 6 punktu, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 9 mėnesių laikotarpiui, netaikant intensyvios priežiūros.

G. F. paskirta pareiga per 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir bausmės laikui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios G. F. bei nesiartinti prie jos arčiau nei 30 metrų atstumu, išskyrus bendravimą teismo skyrybų procese.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyriumi ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 200 metrų atstumu, nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš G. F. nuspręsta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. F. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. balandžio 2 d., 06.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia kartą sudavė delnu savo sutuoktinei G. F. į veidą ir tampė nukentėjusiąją už plaukų, taip dėl padarytos muštinės žaizdos ir kraujosruvos viršutinės lūpos gleivinėje nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai sveikatą.

Marijampolės apylinkės teismas konstatavo, kad G. F. kaltė dėl smurtavimo prieš G. F. yra įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais: nuosekliais nukentėjusiosios G. F. ir liudytojų U. F., P. F. parodymais, kurie neabejotinai paneigė kaltinamojo versiją, jog pastarasis nesmurtavo prieš savo sutuoktinę. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai sudaro vientisą įvykių seką, papildo vienas kitą, o juos tik patvirtina specialisto išvada, skambučio į bendrąjį pagalbos centrą išklotinė ir kiti rašytiniai byloje esantys įrodymai. Teismas, skirdamas G. F. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, praeitais metais yra teistas už analogišką nusikalstamą veiką, nusikalstamą veiką padarė bausmės atlikimo metu, nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo laikoma tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad G. F. yra baustas administracine tvarka ir tai, kad anksčiau skirta laisvės apribojimo bausmė nepasiekė savo tikslų, todėl paskyrė arešto bausmę. Įvertinus tai, kad kaltinamasis dirba, šiuo metu gyvena atskirai nuo nukentėjusiosios, jie skiriasi, nuspręsta arešto bausmės vykdymą atidėti, neskiriant intensyvios priežiūros, o vietoje jos paskiriant baudžiamojo poveikio priemones.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas Dainius Gudas patvirtino, kad jo ginamasis turi konfliktų su sutuoktine, yra pradėtas skyrybų procesas. Įvykio dieną tarp G. F. ir jo sutuoktinės vyko konfliktas, kurį girdėjo vaikai. Nukentėjusioji teigia, kad buvo spardoma, tačiau jokie objektyvūs duomenys to nepatvirtina. Apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas remiantis nukentėjusiosios parodymais. G. F. paskirta bausmė rodo, kad pats teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dvejojo.

4. Prokurorė Jolita Raudeliūnienė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne tik nukentėjusiosios parodymais. Iškart po smurto atvejo buvo kreiptasi į institucijas. Atvykę pareigūnai fiksavo nukentėjusiosios sužalojimus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. F. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir G. F. pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas laikantis šių įstatymo nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų (bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai).

7. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių seką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors G. F. apeliaciniame skunde neigia, jog fiziškai smurtavo prieš savo sutuoktinę, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. F. pripažintas kaltu pagrįstai, apelianto kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis 2023 m. balandžio 2 d., 06.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia kartą sudavė delnu savo sutuoktinei G. F. į veidą ir tampė nukentėjusiąją už plaukų, tokiais veiksmais dėl muštinės žaizdos ir kraujosruvos viršutinės lūpos gleivinėje nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą, tiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios G. F. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, užfiksuoti 2023 m. balandžio 25 d. teisiamojo posėdžio protokole. Nukentėjusioji aiškiai nurodė, jog tarp jos ir G. F. kilo konfliktas. G. F. garsiai šaukė ir priėjęs trenkė į lūpą. Dėl šio poelgio nukentėjusioji garsiai surėkė, todėl iš antro aukšto nusileido dukra, kuri pradėjo raminti nukentėjusiąją. Nusileidus dukrai, vyras patampė nukentėjusiąją už plaukų ir tuomet nusileido sūnus. Pati nebūtų kvietusi policijos, tačiau tai nusprendė padaryti dukra. Po nagrinėjamo įvykio G. F. susidėjo daiktus ir pabėgo. Tai, kad po smūgio toliau vyko konfliktas, o nukentėjusioji susistumdė su G. F. patvirtina ir U. F. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Liudytoja patvirtino, kad nusileido žemyn tuomet, kai išgirdo mamos šūksnį, nusileidusi matė, kad mamos lūpa yra kruvina. Liudytoja taip pat matė, kad G. F. stumdė mamą, agresyviai su ja kalbėjo, tuomet nusprendė iškviesti policiją, pašaukė brolį. Nematė, kaip G. F. tampė mamą už plaukų, o brolis paties konflikto nematė. Liudytoja U. F. aiškiai nurodė, kad girdėjo sudavimą ir matė prakirstą lūpą. Nors liudytoja tiesiogiai ir nematė, kaip G. F. sudavė nukentėjusiajai, tačiau, girdėjo smūgio garsą, o po to matė smūgio padarinius – kraujuojančią nukentėjusiosios lūpą. Taigi liudytojos U. F. parodymai taip pat patvirtina nusikalstamos veikos padarymo faktą, jie atitinka nukentėjusiosios parodymus. Liudytojas P. F. patvirtino, kad matė, kaip mama valosi kraują nuo lūpos, o vėliau nukentėjusioji pati papasakojo, kad G. F. ją sumušė. Liudytojas papildomai paaiškino, kad anksčiau taip pat buvo atvejų dėl smurto.

9. Be nukentėjusiosios ir liudytojų U. F. ir P. F. parodymų, G. F. kaltę taip pat patvirtina ir rašytiniai byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai: 2023 m. balandžio 2 d. tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame užfiksuoti G. F. sužalojimai – virš lūpos esantis patinimas, nurodyta, jog smurtą patyręs asmuo yra susijaudinęs, akivaizdžiai bijo (b. l. 61-64), 2023 m. balandžio 2 d. asmens apžiūros protokole nurodyta, jog apžiūrint G. F. ant jos viršutinės lūpos vidinės dalies yra matoma kraujosruva (b. l. 68-69), o prie apžiūros protokolo esančioje nuotraukoje, kurioje užfiksuotas bendras lūpos vaizdas, matoma vidinėje lūpos dalyje esanti kraujosruva. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus 2023 m. balandžio 4 d. specialisto išvadoje Nr. G 198/2023 (09) nukentėjusiajai konstatuota muštinė žaizda ir kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietu buku ar bukabriauniu daiktu ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimai galėjo būti padaryti 2023 m. balandžio 2 d., nurodytomis aplinkybėmis, vienu poveikiu, sužalojimų padarymo metu nukentėjusioji galėjo jausti skausmą (b. l. 79). 2023 m. balandžio 4 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėjus pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašus matoma, kad nukentėjusioji vis liečia, dengia savo viršutinę lūpą, paaiškina, kad ją sumušė vyras (b. l. 83-84). Taigi, aplinkybes, jog G. F. smurtavo prieš savo žmoną patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, kurie papildo liudytojų parodymus ir sudaro vieningą visumą, patvirtinančią kaltinime nurodytas aplinkybes.

10. Aukščiau išvardinti įrodymai, priešingai nei nurodo nuteistasis G. F., patvirtina, kad jis sudavė smūgį savo sutuoktinei, o dėl šio smūgio nukentėjusiajai G. F. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tarp G. F. veiksmų ir atsiradusio nežymaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

11. Nors nuteistojo G. F. parodymai, kad jis netrenkė savo sutuoktinei, kaip jis pats nurodo apeliaciniame skunde, buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau, vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais negalima, kadangi asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, dažnai nėra suinteresuotas atskleisti tikrąsias tiriamo įvykio aplinkybes. Kaltinamojo parodymai turi būti vertinami visumoje su kitais įrodymais, o vien tik kaltinamojo ar įtariamojo parodymų nuoseklumas nereiškia, kad tokie parodymai turi būti laikomi patikimais. Šiuo atveju kaltinamojo parodymai, duoti proceso metu, prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės. Kaip jau minėta, nuteistojo versiją paneigia aukščiau aptarta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, todėl apylinkės teismas, priimdamas sprendimą byloje, pagrįstai nesivadovavo G. F. parodymais.

12. Taigi, nors apeliantas G. F. neigia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad jis smurtavo prieš savo sutuoktinę G. F.: konflikto metu sudavė nukentėjusiajai į veidą ir tampė ją už plaukų. Trenkdamas savo sutuoktinei į veidą ir tampydamas ją už plaukų, suvokė, kad padarys jai vienokį ar kitokį sveikatos sutrikdymą ir tokių padarinių siekė. Jį tenkino bet kokie kilsiantys padariniai, taigi, jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Įvertinus tai, kad G. F. smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad G. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

13. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

14. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas G. F. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. G. F. padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta, nusikaltimas padarytas esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai. Nuteistasis praeityje teistas ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei smurtą prieš tą patį asmenį (b. l. 91-99), administracine tvarka baustas, baudos sumokėtos (b. l. 111-116). Teismas įvertino ir tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą. Apylinkės teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog G. F. pavartotas smurtas nebuvo intensyvus, pasireiškė vienu smūgiu, bei į tai, kad nusikalstamą veiką įvykdė laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu. Teismas, įvertinęs tai, kad G. F. yra dirbantis, nuosprendžio priėmimo metu gyveno atskirai nuo nukentėjusiosios, vyksta skyrybų procesas, nusprendė paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti, įpareigodamas gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti arčiau nei 30 metrų atstumu , išskyrus bendravimą teismo skyrybų procese, bei paskyrė įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepažeidė bausmių skyrimą reglamentuojančių normų, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

15. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. F. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.