- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-399-851/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11378-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- K.
- Nukentėjusysis
- I. V.
- Advokatai
- Modestas Sriubas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ch. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. Ch. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi (5396 Eur dydžio bauda) ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 1883 Eur dydžio bauda, paskirta K. Ch. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose ir 7279 Eur (septynių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, K. Ch. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (tris) metus, per visą laisvės atėmimo laiką ir tris metus po laisvės atėmimo laiko (pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. teismo baudžiamąjį įsakymą).
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, konfiskuotas automobilis Renault Megane, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. teismo baudžiamąjį įsakymą).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. K. Ch. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: 2017 m. kovo 8 d. apie 23 val. Vilniaus r., Rukainių sen., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo seserį I. V.: sudavė jai kumščiu į lūpas, padarydamas odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje su nubrozdinimu lūpos gleivinėje, o jai nugriuvus ant grindų, ne mažiau kaip 3 kartus spyrė į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajai išbėgus ant laiptų, vedančių į gyvenamąjį namą, pastūmė ją, dėl ko ji nugriuvo ant žolės, tada jis užgriuvo ant nukentėjusiosios ir nenustatytu aštriu daiktu sudavė I. V. į dešinę plaštaką bei sužalojo riešą ir penktą pirštą, padarydamas dešinio riešo ir plaštakos žaizdas su V-o piršto tiesiamojo raumens sausgyslės pažeidimu, t. y. nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendį pakeisti, ir sušvelninti jam paskirtą bausmę taikant bausmės vykdymo atidėjimą.
2.1. Nurodo, jog apylinkės teismas, neturėdamas pakankamo pagrindo konstatavo, kad nuteistasis neva nenustatytu daiktu galėjo sužaloti I. V.. Teigia, kad byloje taip ir nebuvo nustatyta, koks tai buvo daiktas. To negalėjo paaiškinti ir pati I. V., nes nurodė, kad atsirado žaizda. Jokio peilio ar kito sužalojimui pritaikyto daikto nebuvo rasta. Tvirtina, kad I. V. susižalojo lango išmušimo metu, kai metė į langą akmenį. Teigia, kad tik sudavė I. V. į veidą kumščiu. Jokių dantų ar protezų ji konflikto metu neturėjo. Mano, kad tai yra nepagrįstas I. V. noras apeliantą apkaltinti ir pasipelnyti jo sąskaita. Apeliantas nurodo, kad pati I. V., būdama girta, įsibrovė pas jį ir pradėjo aiškinti, kaip jam elgtis, apipylė ji vandeniu iš kibiro, dėl to ir kilo konfliktas.
2.2.Taip pat skunde nurodo, kad šiuo metu išlaiko 4 vaikus (3 vaikai iš pirmos santuokos ir vienas – iš antros), todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo metu dirba ir pusę savo uždarbio atiduoda įsipareigojimams apmokėti.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo K. Ch. apeliacinis skundas atmetamas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Dėl K. Ch. apeliacinio skundo argumentų
4. Nuteistasis neginčija, kad sudavė savo seseriai I. V. kumščiu į lūpas, tačiau ginčija tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu daiktu sudavė I. V. į dešinę plaštaką bei sužalojo riešą ir penktą pirštą, padarydamas dešinio riešo ir plaštakos žaizdas su V-o piršto tiesiamojo raumens sausgyslės pažeidimu, taip pat nesutinka su paskirta jam bausme ir prašo paskirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
5. Teisėjų kolegijos vertinimu visos faktinės bylos aplinkybės nustatytos tinkamai. Jas patvirtina viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas.
6. Nuteistojo argumentus, kad I. V., apimta pykčio, akmeniu išdauždama namo langą stiklo šuke pati susižalojo sau ranką, paneigia nukentėjusiosios I. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (t.1, b.l. 21-22, 43-44, t.2, b.l. 15-18), kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi; juos papildo ir patvirtina liudytojų R. L., B. V., A. S., pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, apie tai, kad išdaužto lango įvykio vietoje nematė, jeigu būtų matę, tai būtų užfiksavę, nufotografavę, nei nukentėjusioji, nei kaltininkas apie išdaužtą langą neminėjo; taip pat liudytojo D. V. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, apie tai, kad įvykio dieną jis nematė išdaužto lango, dėl išdaužto lango T. Ch. apkaltino savo dukrą bei jo sutuoktinę (I. V.) tik kitą dieną po įvykio ar dar vėliau.
6.1. Atkreipiamas dėmesys, kad tenkinus apelianto prašymą apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju V. Č. nurodė, jog įvykio nematė. V. Č. taip pat nurodė, jog langas buvo išdaužtas po įvykio. Kitą dieną, atėjęs pas apelianto motiną dviračio padangą pripūsti, jis pamatė išdaužtą langą. Liudyti teisme jo paprašė T. Ch.. Įvykio metu jis buvo gatvėje, šalia namo, apie 20 metrų atstumu, jokių žodžių, riksmų negirdėjo, tik girdėjo stiklo dužimo garsą, galėjo dužti lango stiklas, ar butelis.
6.2. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju J. D. nurodė jog išdaužtą langą pamatė antrą ar trečią dieną po įvykio. Neatsimena metų, mėnesio ir dienos, kada toks įvykis įvyko.
6.3. Taigi, nei vienas iš nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų asmenų nepatvirtino jo (K. Ch.) versijos, kad I. V. pati susižalojo ranką.
6.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad konflikto metu K. Ch. buvo neblaivus (praėjus šiek tiek daugiau nei valandai po įvykio jam buvo nustatytas 1.95 promilių girtumas), nuteistojo girtumą patvirtina ir paties nuteistojo bei nukentėjusiosios I. V. ir liudytojų T. C., R. L., D. V. parodymai.
6.5. 2017-03-09 vykusios pirmosios apklausos metu K. C. savo kaltę dėl sesers sužalojimo pripažino visiškai ir parodė, jog, jeigu būtų blaivus, taip nebūtų atsitikę, taip pat parodė, jog dėl neblaivumo visų įvykio aplinkybių neprisimena.
6.6. 2017-08-07 apklaustas įtariamuoju K. Ch. nurodė, kad neprisimena, ar nukentėjusioji buvo kur nugriuvusi, jis jokio aštraus daikto neturėjo, ant sesers užgriuvęs nebuvo, todėl nežino, kokiu būdu ji galėjo susižaloti sau pirštą. (t.1, b.l. 88).
6.7. 2017-11-27 apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje K. Ch. parodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, tik dėl smūgiavimo į veidą. Dėl girtumo neatsimena, ar sudavė delnu ar kumščiu, taip pat neatsimena, kas buvo po to, kai sudavė. Neatsimena, kada buvo apipiltas vandeniu, prieš sudavimą, ar po. Neatsimena, ar nukentėjusioji buvo nugriuvusi, ar jis jai spyrė, todėl šių aplinkybių nepripažįsta, nes taip negalėjo būti. Kadangi nieko neatsimena, tai ir nepripažįsta, kad jis galėjo išmušti seseriai dantis ir sužaloti pirštą. (t.2. b.l. 13-14).
6.8. Esant šiems prieštaringiems ir nenuosekliems nuteistojo parodymams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra teisingi tik pirminiai K. Ch. parodymai, atitinkantys ir kitus byloje esančius įrodymus, nes parodymus jis davė gera valia, ikiteisminio tyrimo metu protokolas jam perskaitytas ir patvirtintas jo parašu, jokių duomenų, kad K. C. buvo daromas koks nors poveikis, byloje nėra. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, taip pat sprendžia, kad remiantis nukentėjusiosios I. V., liudytojų R. L., B. V., A. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais, nuteistojo versija, neva, nukentėjusioji pati susižalojo sau ranką, yra neabejotinai paneigta. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir nepriekaištingi, papildo vienas kitą, netikėti jais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.
7. Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad paskirta jam bausmė yra aiškiai per griežta, teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.
7.1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas K. Ch. bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu, BK ir BPK teisės normų nepažeidė.
7.2. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
7.3. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014 ir kt.). Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-222/2017).
7.4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad K. Ch. dirba, anksčiau baustas administracine tvarka (1 t. b. l. 140-145), teistas 7 kartus, naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, neatlikęs bausmės pagal 2015-06-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir prieš priimant jo atžvilgiu pirmesnį 2017-04-04 Vilniaus rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą, taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kurią tinkamai subendrino su 2015-06-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (BK 64 straipsnio 1, 2 dalys) ir 2017-04-04 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme (BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalys).
8. Dėl nuteistojo prašymo atidėti paskirtos jam bausmės vykdymą teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė 2017-03-08, dar galiojant BK 75 straipsnio 1 d. redakcijai (2015-03-19 įstatymas Nr. XII-1554), numatančiai, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos būtinos sąlygos, kurioms esant gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.
8.1. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).
8.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik ją atliekant realiai pataisos namuose, ir šią išvadą tinkamai motyvavo (įvertinęs nusikaltimo pobūdį, konkrečias jo padarymo aplinkybes, sukeltas pasekmes, kaltinamojo asmenybę ir kt.). Tai reiškia, kad trečios būtinos bausmės vykdymo atidėjimui sąlygos teismas nenustatė. Nesant bent vienai iš įstatyme numatytų būtinų sąlygų, įstatymas negali būti taikomas, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų.
9. Dėl nukentėjusiosios I. V. atstovo advokato Modesto Sriubo teismui pateikto prašymo priteisti iš K. Ch. nukentėjusiosios I. V. naudai 150 Eur advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, teisėjų kolegija pažymi, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014). Taip pat teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Šioje byloje apeliacinį skundą buvo pateikęs nuteistasis K. Ch.. Nukentėjusiosios I. V. atstovavimo išlaidos iš esmės grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus tai, kad nuteistojo K. Ch. apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiosios prašomas priteisti atstovavimo išlaidų dydis yra atitinkantis advokato darbą, kuris nereikalavo didelių sąnaudų, taip pat į kasacinio teismo praktikoje priteisiamus šių išlaidų dydžius, advokato prašymas priteisti nukentėjusiajai 150 eurų jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti tenkinamas visiškai, ir iš nuteistojo K. Ch. nukentėjusiajai I. V. priteisiama 150 eurų advokato paslaugoms apmokėti.
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, paskirta K. Ch. galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežta, ji individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu kartu su baudžiamojo poveikio priemonėmis atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo K. Ch. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš K. Ch. nukentėjusiosios I. V. naudai 150 Eur advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.