- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-30
- Bylos Nr.
- e2-1487-302/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04546-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- A. I.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, G. Š., J. Š.
- Kategorijos
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4316-262/2017 pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, G. Š., J. Š. dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1-487 dalies ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos organizuoto viešo aukciono sąlygų dalies pripažinimo negaliojančiomis bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos organizuoto viešo aukciono pripažinimo neteisėtu ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašo: 1) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016-05-25 sprendimo Nr. 1-487 dalį, susijusią su buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įtraukimu į viešame aukcione parduodamo valstybės ir savivaldybių nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą, negaliojančia; 2) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patvirtintą buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešo aukciono sąlygą dėl pradinės 46 000 Eur pardavimo kainos negaliojančia; 3) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos organizuotą buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešą aukcioną neteisėtu; 4) pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), 2016-12-22 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-7857 negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti ginčo butą, uždraudžiant atsakovams fiziniams asmenims areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti išlaikyta status quo padėtis (padėtis, buvusi iki teisės pažeidimo) iki teismas išnagrinės bylą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Įvertinęs ieškinyje ir atsiliepimuose į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje bylos stadijoje ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Be to, nurodė, kad vis dar nėra iki galo išspręstas žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas, todėl tik šį klausimą išsprendus bus žinoma, ar ši byla bus toliau nagrinėjama teisme.Pasisakydamas dėl grėsmės galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai ketintų tretiesiems asmenims perleisti jiems priklausantį ginčo butą. Kadangi nėra pavojaus dėl būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, tai ir dėl šios priežasties, teismo nuomone, nėra pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas A. I. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus:Pirmosios intancijos teismo išvada, kad ieškinys yra tikėtinai nepgrįstas, yra klaidinga. Nagrinėjamu atveju ieškovas aiškiai įvardino tiek ieškinio dalyją, tiek ieškinio faktinį bei juridinį pagrindą, o toks ieškinio turinys akivaizdžiai patvirtina tikėtiną ieškinio pagrįstumą. Teismo argumentas dėl nesumokėto žyminio mokesčio taip pat yra nepagrįtas. 2017 m. gegužės 19 d. teismas priėmė patikslintus ieškinio reikalavimus, o tai reiškia, kad tuo metu buvo išspręstas ir klausimas, susijęs su žyminio mokesčio mokėjimu. Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai yra byloje, tačiau jie nėra įkelti į elektroninės bylos kortelę.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ir tai, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi nėra duomenų, jog atsakovai fiziniai asmenys siektų ginčo butą perleisti tretiesiems asmenims. Tokį teismo argumentą paneigia atsiliepime į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų pateikta pozicija, kad jie neneigia galimybės ginčo butą perleisti tretiesiems asmenims.Skundžiama nutartis pažeidžia ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus. Neareštavus ginčo buto, atsakovai nevaržomai gali butą perleisti tretiesiems asmenims, o tokia situacija ieškovo interesus pažeistų labiau nei būtų pažeidžiami atsakovų interesai, jeigu būtų pritaikytos ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Buto areštas netrukdytų atsakovams tuo butu nei naudotis, nei jį valdyti.Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su skundu argumentus:Ieškinys yra akivaidžiai nepagrįstas jau vien dėl to, kad jis yra pateiktas neturinčio teisinio suinteresuotumo asmens, kuris neva siekia apginti savo tariamai pažeistas teises, kurių jis apskritai neturi, bet ir viešąjį interesą, kurio gynybai ieškovas nėra tinkamas subjektas. Ieškovas nėra aukcione parduoto ginčo buto bendraturtis, taip pat jis nepasinaudojo ir galimybe dalyvauti aukcione. Be to, ieškinio reikalavimai nėra grindžiami teisiškai reikšmingais argumentais ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis pagrįsti administracinių aktų ir pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumą.Nors neįrodžius pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo, antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, vertinimas tampa beprasmis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ir antroji sąlyga nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai vengtų ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Vien aplinkybė, kad teisėtas buto savininkas neneigia įstatyme įtvirtinto būdo disponuoti savo privačia nuosavybe, negali būti laikoma objektyviu įrodymu, patvirtinančiu būsimą turto perleidimą. Atsakovas G. Š. atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys prima facie (preliminariai) nepagrįstas, todėl pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių. Visų pirma, ieškovas neįrodė savo materialinio suinteresuotumo reikšti ieškinį, todėl vien remiantis šiuo pagrindu ieškinys turėtų būti atmestas. Antra, ieškinio argumentai dėl tariamai netinkamos pradinės ginčo buto realizavimo kainos nustatymo ir dėl draudimo viešame aukcione parduoti turtą, kuriam taikomas areštas, taip pat nėra niekaip pagrįsti. Ieškovas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl neįrodytos grėsmės galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Argumentas dėl žyminio mokesčio yra šalutinis, todėl vien dėl jo nėra pagrindo naikinti teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties. Tikrasis ieškinio tikslas yra ne tariamas pažeistų ieškovo teisių gynimas, o siekis daryti spaudimą atsakovams, kad jie nupirktų ieškovui priklausantį butą su jam tenkančia žemės sklypo dalimi už neadekvačią kainą.Atsakovė J. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:Pirmosios instancijos teismui prliminariai nustačius, kad ieškovas nepagrindė savo matreialinio suinteresuotumo, pagrįstai buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas viešajame aukcione nedalyvavo, net nebuvo jame užsiregistravęs, todėl nėra suprantama, kokiu būdu įvykęs viešas aukcionas galėjo pažeisti ieškovo, kuris nėra ginčo buto bendrasavininkis, teises. Apeliantas nenurodo jokių faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie leistų bent preliminariai abejoti dėl ginčijamų sprendimų (aktų) teisėtumu, kurių pagrindu buvo organizuojamas viešas aukcionas. Atskovės ir jos sutuoktinio teisės disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu negali būti ribojama vien dėl to, kad ieškovas, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 str., 144 str. 1 d.). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės.Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik nustačius dvi privalomas sąlygas: ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie (preliminaraus vertinimo) doktriną ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, jeigu šis būtų palankus tokių priemonių taikymo prašančiam asmeniui, buvimą. Nenustačius kurios nors iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, nagrinėjamu atveju ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimą, pirmosios instancijos teismas motyvavo iš esmės dviem argumentais: 1) ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų; 2) byloje nėra duomenų, jog atsakovai ketintų tretiesiems asmenims perleisti jiems priklausantį ginčo butą, todėl laikytina, kad ieškovas neįrodė ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, tvirtindamas, kad ieškinys yra prima facie (preliminariai) pagrįstas, o teismo argumentas dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymo nebuvimui yra nepagrįstas, nes patys atsakovai atsiliepime į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones neneigia galimybės ginčo butą perleisti tretiesiems asmenims. Be to, teigia, kad skundžiama nutartis pažeidžia ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus.CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio iš tikrųjų tam tikrais atvejais gali nuspręsti, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas. Kita vertus, pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi preliminaraus ieškinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar ieškinys yra tikėtinai pagrindžiamas.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1711-516/2017).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas ieškinio prima facie nepagrįstumą, nenurodė jokių motyvų, kurių pagrindu buvo padaryta minėta išvada, todėl neįmanoma įvertinti teismo argumentų pagrįstumo šiuo aspektu. Tuo tarpu atsakovai tiek atsiliepimuose į ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek į atskirąjį skundą akcentuoja tai, kad ieškovas neturi materialinio suinteresuotumo ginčo objektu. Pasisakant šiuo aspektu pažymėtina, kad materialinis teisinis suinteresuotumas priklauso nuo daugelio materialinio teisinio pobūdžio aplinkybių – faktų, kurie tiriami ir vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant procesinį sprendimą. Spręsdamas dėl ieškinio užtikinimo priemonių taikymo, teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl ieškovo materialinio suinteresuotumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. liepos 5 d. nutartis Nr. 2-1122-180/2016 ir kt.).Kita sąlyga, būtina laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, yra realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, jeigu nebus imtasi šių priemonių. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, ieškovas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimui įvykdymui, egzistavimą sieja tik su tuo, kad atsakovai G. Š. ir J. Š. atsiliepime į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones neneigė galimybės ginčo butą perleisti tretiesiems asmenims. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kad atsakovai ketina perleisti ginčo butą tretiesiems asmenims, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog egzistuotų reali grėsmė galbūt jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Vien ta aplinkybė, kad ginčo buto savininkai neneigia jiems priklausančios teisės disponuoti savo nekilnojamuoju turtu, negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu būsimą turto perleidimą ar bent jau ketinimą turtą perleisti. Šalys civiliniame procese yra lygios ir vien ieškinio pateikimas, nepateikus jokių įrodymų, kad atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais bus siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, negali sudaryti pagrindo varžyti atsakovų teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia apeliantas, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.Dėl pirmiau nurodytų motyvų, nesant vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, negalimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai, kurie aukščiau nebuvo aptarti, vertintini kaip neturintis teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovui išaiškintina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl bylos procesinės baigties
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.