Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-07-05 · Civilinė byla Nr. 2-1122-180/2016

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-07-05
Bylos Nr.
2-1122-180/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00420-2016-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
Teisėjas
Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilsota“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1122-180/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00420-2016-0Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Audito ir turto vertinimo biuras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. 2-4118-603/2016 pagal paminėtos ieškovės ieškinį atsakovėms: uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilsota“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Audito ir turto vertinimo biuras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2006 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą su atsakove UAB „Vilsota“, 2007 m. kovo 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Eksimeta“ (šiuo metu UAB „Karpis), taikyti restituciją.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atlikti įrašą viešajame registre, uždraudžiant atsakovei UAB „Karpis“ perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą. Būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė preliminariu ieškinio reikalavimų pagrįstumu bei teismų praktikoje pripažįstama aplinkybe, kad ginčo nekilnojamojo turto buvimas atsakovo dispozicijoje įrodo tai, kad egzistuoja grėsmė įvykdyti palankų ieškovei teismo sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą.

Teismas padarė išvadą, kad, patenkinus ieškinį, ginčo turtas būtų grąžintas atsakovei UAB „Vilsota“, t. y. jos nuosavybėn, o pastaroji turėtų grąžinti atsakovei UAB „Karpis“ pinigus – 318 582,02 Eur. Ieškovė nepagrindė savo materialinio teisinio intereso ginče.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė – UAB „Audito ir turto vertinimo biuras“, pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali būti siejamas ne tik su paties ieškovo, bet ir kitų suinteresuotų asmenų teisių bei teisėtų interesų apsauga. Nors restitucijos taikymas neturėtų tiesioginės įtakos ieškovės interesams – ieškovė negautų ginčo turto ir neprivalėtų grąžinti lėšų, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas iš esmės sukeltų ieškinio reikalavimus patenkinančio teismo sprendimo neįvykdymo riziką bei pažeistų visuomenės interesus.

2. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė turi materialinį teisinį suinteresuotumą šiame ginče. Nors ieškovė de facto nėra tikroji ginčo sandorių šalis, ji turi teisinį interesą, susijusį su tikrųjų šalių, prisidengusių apsimestiniais sandoriais, nustatymu ir CK 1.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pasekmių taikymu. To nepadarius, egzistuoja rizika, kad ateityje ieškovės atžvilgiu galėtų būti pareikšti vienokio ar kitokio pobūdžio reikalavimai, kylantys iš ginčo sandorių.

3. Vien aplinkybė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, kuris dėl galimo palankaus jai (ieškovei) teismo sprendimo galėtų būti perduotas natūra, yra pas atsakovą, kuris turi teisę disponuoti ginčo objektais, teismų praktikoje pripažįstama aplinkybe, patvirtinančia teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011; 2011 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Be to, įrašas viešajame registre dėl draudimo perleisti ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisę, yra mažiausiai varžanti atsakovės teises laikinoji apsaugos priemonė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Karpis“ prašo ieškovės skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neturi jokio teisinio suinteresuotumo šioje byloje. Ieškinį patenkinus, teismo sprendimo vykdymo teisinės pasekmės būtų susijusius išskirtinai tik su atsakovių tarpusavio įsipareigojimais, o ieškovė negautų jokios naudos nei sau, nei savo kreditoriams.

2. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinyje pareikšti materialiniai reikalavimai nėra susiję su ieškovės materialinių reikalavimų patenkinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai ir neproporcingai suvaržytų ir apsunkintų ne tik atsakovės UAB „Karpis“ turtines teises, bet ir sėkmingai veikiančio kito juridinio asmens – UAB „Širvintų pieninė“ veiklą, kurios pagrindiniu akcininku yra UAB „Karpis“. UAB „Širvintų pieninė“ savo veiklą pradėjo po to, kai ginčijamais sandoriais UAB „Karpis“ iš ieškovės įgijo nekilnojamąjį turtą ir pieno pramonės perdirbimo įrenginius.

3. Ieškovė skunde nenurodo nei vieno argumento, susijusio su atsakovės UAB „Karpis“ nesąžiningumu, nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovės siekį perleisti turtą tretiesiems asmenims ar jį paslėpti.

Šalies argumentai

4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad visai atvejais, kai ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju galėtų būti perduotas natūrą, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo turtu, pripažįstama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Ši taisyklė nėra taikoma visais atvejais, kadangi būtina įvertinti ieškinio preliminarų pagrįstumą ir perspektyvumą. Ieškinio pateikimas savaime nesuteikia ieškovei pranašumo atsakovės atžvilgiu ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK, 320 str. 1 d., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomos sąlygos. Pirma, ieškinys turi būti tikėtinai pagrįstas. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos sprendimui. Antra, teismas turi konstatuoti, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas pagrindė apeliantės materialinio teisinio suinteresuotumo stoka, tačiau materialinis teisinis suinteresuotumas priklauso nuo daugelio materialinio teisinio pobūdžio aplinkybių – faktų, kurie tiriami ir vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant procesinį sprendimą. Spręsdamas dėl ieškinio užtikinimo priemonių taikymo, teismas neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl ieškovo materialinio suinteresuotumo. Šioje teismo proceso stadijoje teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismas šioje stadijoje vertina ieškinio pagrįstumą tik preliminariai (faktinių aplinkybių nurodymas ir jas pagrindžiančių įrodymų pateikimas) ir riziką įvykdyti, tikėtina, palankų ieškovui teismo sprendimą.

Iš skundžiamos teismo nutarties akivaizdu, kad, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo), teismas nesiaiškino ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje nustatytos sąlygos ir dėl to nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoti atskirajame skunde nurodytus argumentus ir vertinti faktinę situaciją, buvusią skundžiamos nutarties priėmimo metu, tačiau teismui nepasisakius dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygų, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės išspręsti klausimą iš esmės, pasisakydamas dėl tokių faktinių aplinkybių, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Dėl to klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nagrinėjamas iš naujo.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Nijolė Piškinaitė